2021 07 01

Beata Baublinskienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Vivaldi muzika ir flamandiškasis manierizmas Karalių rūmuose Varšuvoje

Varšuvos Karalių rūmų Didžioji salė prieš koncertą. Beatos Baublinskienės nuotrauka

Birželio 20-osios popietę viešėdama Varšuvoje ir vaikštinėdama po Karalių rūmų ekspozicijas pastebėjau plakatą, kviečiantį į čia rengiamą Baroko muzikos festivalį. Didžiojoje rūmų salėje vyko pasirengimas to vakaro koncertui „Antonio Vivaldi“: reguliuojamos šviesos, dėliojami senoviniai instrumentai...

Prieškoncertinė atmosfera pasirodė tokia patraukli karantininio kultūrinio pasninko nualintai sielai, kad ėmiausi žygių ir, nors bilietų į vakaro koncertą jau nebebuvo, pasisakiau esanti muzikos kritikė iš Lietuvos ir patekau į koncertą! Buvo išties smalsu išgirsti ir patirti, kaip šioje aplinkoje skamba muzika, kokia čia būna koncerto atmosfera, pagaliau, koks atlikimo lygis.

Varšuvos Karalių rūmų rengiamas Baroko muzikos festivalis nėra didelis – iš viso keturi koncertai. Sumanymas yra toks, kad prieš kiekvieną koncertą pristatoma muziejaus naujiena – neseniai įgytas paveikslas. Birželio 20-ąją tai buvo XVI a. flamandų tapytojo manieristo Hanso Speeckaerto drobė „Diana ir Akteonas“. Buvo smagu stebėti, kaip prieš koncertą žiūrovai prieidavo apžiūrėti paveikslo ir tarsi skanaudami aptarinėjo įspūdžius. Renginiui prasidėjus apie dailininką ir paveikslą trumpai, bet turiningai papasakojo vienas iš muziejaus kuratorių, menotyrininkas dr. Arturas Badachas. Tokia pradžia renginiui suteikė išskirtinumo. O tada prasidėjo koncertas.

Karalių rūmų Didžioji salė, dekoruota pagal Stanisławo Augusto Poniatowskio laikų – XVIII a. rokoko – stilių auksu ir veidrodžiais, labai tiko venecijietiškai Vivaldi muzikai. Galima tik stebėtis, kad iš visiškų griuvėsių praėjusio amžiaus antrojoje pusėje atstatytuose rūmuose pavyko atkurti ir puikią salės akustiką. Skambant muzikai nė akimirką nekyla abejonių dėl akustinio autentiškumo: skambesys čia yra toks, koks galėjo būti ir prieš kelis šimtus metų. Bent jau Vivaldi muzikai ši erdvė labai tiko.

Koncertavo klavesinininkės Liliannos Stawarz vadovaujamas „Royal Baroque Ensemble“ (Karolina Zych – išilginė fleita, Grzegorzas Lalekas, Alicja Sierpińska, Kamila Guz – barokiniai smuikai, Marcinas Stefaniukas – barokinis altas, Jakubas Kościukiewiczius, Bernadetta Wieczerzyńska – barokinės violončelės, Anna Bator – barokinis kontrabosas, Klaudyna Żołnierek, Witoldas Wilgosas – chitarrone, gitaros, liutnios). Ansamblio nariai atliko ir solines partijas grojant instrumentinius Vivaldi Koncertus. O taip pat su ansambliu pasirodė mecosopranas Anna Radziejewska, dainavusi arijas iš Vivaldi operų. 

Koncertą pradėjo Sinfonia ir arija „Vedro con mio diletto“ iš operos „Il Giustino“. Mūsų akiai galbūt būtų neįprasta stebėti, kaip prie klavesino sėdinti solistė, Lilianna Stawarz, kai negrodavo, diriguodavo ansambliui. O klausantis arijos žavėjo Annos Radziejewskos meistrystė: šis daugelyje Europos scenų dainavęs mecosopranas, nuo 2017 m. – Karališkosios lenkų operos trupės solistė, demonstravo puikiai išlavintą barokinio dainavimo techniką. Ypač ji atsiskleidė pirmos koncerto dalies pabaigoje A. Radziejewskai atlikus ariją „Vede orgogliosa l’onda“ iš operos „Griselda“, kurioje nuostabą kėlė šio mecosoprano išgaunamos žemosios natos – sodrios apačios (panašiai kaip dainuojant sopranui žavimės švariomis ir tvirtomis viršūnėmis). 

Taip pat pirmoje vakaro dalyje nuskambėjo Koncertas fleitai „Il Gardellino“ D-dur ir Koncertas dviem liutnioms G-dur. Tai plačiai žinomi, ypač iš įrašų, Vivaldi kūriniai; vis dėlto akistata su gyvai skambančia muzika visuomet atskleidžia daugiau niuansų. Fleitininkė Karolina Zych labai gražiai išryškino minkštą, šiltą barokinės išilginės fleitos skambesį ir etosą. O klausydamasis Koncerto dviem mandolinoms, kurio solines partijas nepriekaištingai atliko Klaudyna Żołnierek ir Witoldas Wilgosas, negalėjai nesižavėti Vivaldi genialumu: regis, absoliučiai kameriniame epizode, kurį groja tik dvi mandolinos ir joms vieną harmoniją palaikančia nata pritariantis smuikas, jau susidaro orkestrinio skambesio įspūdis!  

Karalių rūmai Varšuvoje. Beatos Baublinskienės nuotrauka
Karalių rūmų Varšuvoje sodas. Beatos Baublinskienės nuotrauka

Po pertraukos, kurios metu net pavyko atsigerti kavos (gaila, kad pas mus koncertai, jei ir vyksta su pertrauka, tačiau dar be bufeto…), nuskambėjo Sinfonia iš Vivaldi operos „Olimpiada“ ir arija „Veni, me sequere fida“ iš operos „Juditha Triumphans“. Pastarojoje nepaprastai gražus buvo fleitos ir balso duetas, pritariant visam ansambliui. Fleitininkė Karolina Zych labai muzikaliai, jautriai savo instrumento melodija paruošdavo Annos Radziejewskos vokalines frazes, o pastaroji tembru puikiai prisiderino prie fleitos skambesio. 

Toliau ansamblio violončelininkas Jakubas Kościukiewiczius pagrojo Koncertą violončelei c-moll, o pirmasis smuikas Grzegorzas Lalekas užkūrė tikrą vivaldišką muzikinę audrą grieždamas Koncertą smuikui a-moll Nr. 4, Op. 4, iš ciklo „La Stravaganza“. Charakteris, tempai, netikėti minties posūkiai – atlikimas buvo itin vivaldiškas ir, pagal ciklo pavadinimą, ekstravagantiškas. 

Koncertą užbaigė arija „Armatae face et anguibus“ iš operos „Juditha Triumphans“. Vakaro žvaigždės – mecosoprano Annos Radziejewskos – publika nepaleido be biso, tad nuskambėjo dar viena Vivaldi arija. 

Koncertas buvo tiesiogiai transliuojamas per Lenkijos radijo antrąją programą ir per Karalių rūmų Varšuvoje jutubo kanalą, įrašą galima pasiklausyti ir dabar. Tačiau scenos menai turi tą specifiką, kad geriausiai atsiskleidžia patiriami gyvai. O šiuo konkrečiu atveju nuotaiką kūrė ir čia pat esantys išpuoselėti Karalių rūmų sodai, kurie karštą vasaros dieną teikė tiek fizinės, tiek dvasinės atgaivos.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien