2020 07 25

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min
Portretas su gitara.
Vladimiras Vysockis. Culture.ru nuotrauka

2020 07 25

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min

Vladimiras Vysockis iš nacionalinio rusų panteono

1980-ųjų liepos 25-ąją, prieš 40 metų, savo bute Mažojoje Gruzijos gatvėje Maskvoje mirė Vladimiras Vysockis. Sovietmečio Rusija neteko savo mylimo herojaus. Jo laidotuvių dieną, liepos 28-ąją, Maskvos parduotuvėse išparduotos kone visos gėlės, prie karsto nusidriekė 9 kilometrų ilgio norinčiųjų atsisveikinti eilė.

Kai kurie rusai pasvarsto, kad V. Vysockio laidotuvės priminė Stalino: atrodytų, vasara, pustuštė olimpinė Maskva, daugybė išvykusiųjų atostogauti, tik porą skurdžių žinučių apie poeto mirtį „Vakarinėje Maskvoje“ ir „Sovietinėje Rusijoje“. O šalia Tagankos teatro, kuriame jis vaidino – šimtatūkstantinė žmonių jūra.

Vieno garsiausių rusų poetų, muzikantų, bardų ir aktorių Vladimiro Vysockio (g. 1938 m. sausio 25 d.) atminimas tebegyvas, rusai jį tebevadina viena mylimiausių asmenybių. Įdomu, kad atliktos sociologinės apklausos apie šių dienų Rusijos herojus, garbinamus ir prisimenamus, rodo, jog iškart po pirmą vietą nacionaliniame panteone užimančio kosmonauto Jurijaus Gagarino garbė tenka Vladimirui Vysockiui.

Jis – dalis genetinio kiekvieno ruso kodo, taip dažnai sakant gali išgirsti.

40 metų dusyk per metus – V. Vysockio gimimo ir mirties dieną – Vagankovo kapinėse, kur jis palaidotas, dainuojama ir skaitoma jo poezija. Poeto talentas išskirtinis tuo, kad yra suprantamas absoliučiai bet kokio socialinio sluoksnio žmonėms.

Su gitara.
Vladimiras Vysockis. Bigpicture.ru nuotrauka

Pamiltas šalies, kuri jį sužlugdė

Mirė V. Vysockis tais pat metais, kaip ir Johnas Lennonas: abu gyveno neilgai, tačiau abu per trumpą gyvenimą sugebėjo užkariauti milijonų širdis. 2018-aisiais 80-asis V. Vysockio jubiliejus visame pasaulyje buvo prisimintas ir ankštose butukų virtuvėse, ir milžiniškose arenose, ir, žinoma, Tagankos teatre, kur bardas, poetas bei aktorius dirbo daugiau kaip 15 metų.

Koks jo, sugebėjusio išgyventi ryškų ir laisvą gyvenimą nelaisvoje režimo šalyje, fenomenas? Kodėl V. Vysockis, kaip skelbia sparnuota frazė – kiekvienam rusui yra savas?

Jo gyvenimas – keturiasdešimt dveji su puse metų – aprašytas vos ne minučių nuoseklumu, Rusijoje išleistas visas jo palikimas, dešimtys biografinių knygų, nuolat publikuojamos naujos, visos fonogramos susistemintos, visi ryšiai atsekti, paslapčių nelikę. Ir vis dėlto apžvalgininkai bei publicistai mėgsta svarstyti, kaip ir už ką šalis, kuri tikrąja to žodžio prasme sužlugdė šį žmogų, kartu taip beprotiškai jį pamilo. Ir kodėl būtent jį.

Prieš metus rusų poetas, rašytojas, publicistas Dmitrijus Bykovas rašė, kad V. Vysockio dainos buvo sudėtingos, o ir jis pats buvo koks tik nori, bet ne lėkštas. Už šį sudėtingumą ir buvo mylimas. „O už ką jį mylėti dabartinėms kartoms? Ar tik už meninę kokybę? Tačiau tai, kad ir kaip būtų keista, sąlyginis dalykas, kuris smarkiai priklauso nuo skaitytojų ir autorių pasaulių panašumo, – svarstė jis. – Kad šią kokybę galėtum įvertinti, reikia mokėti įsiskaityti į citatas, nuorodas, užuominas – į visas tas įvairiaplanes priemones, kuriomis Vysockis bendrauja su klausytoju (gyvas būdamas skaitytojo jis, deja, neturėjo). Taip pat, kad įvertintum Vysockio eiles, turi būti įgudęs skaityti poeziją; o kad galėtum įvertinti dainą, turi suvokti, kuo ji skiriasi nuo eilėraščio poetinio audinio lygmenyje.“

Skaitydamas V. Vysockio eiles šiandien, atsitraukęs nuo muzikos ir nuo to laikmečio dvasios, D. Bykovo teigimu, labai dažnai ir amžininkas jo nebesupranta – ką žmonės visame tame rasdavo: „Rimai retsykiais virtuoziški, o retsykiais – skurdūs; mintis dažnai neišbaigta ir pamesta, šalia tobulų frazių vartojamos nerangios ir banalios. Ir ar vertėjo taip draskytis, kad tai išreikštum?“

Visa tai, toliau svarstė publicistas, iki nuostabos primena to laikmečio gyvenimą: baisiausia įtampa, ir ji tvyrojo visur – tėvų ir vaikų santykiuose, sutuoktinių neištikimybėje, laukiniame džiaugsme gavus galimybę išvykti į artimiausią socialistinę užsienio respubliką, o Paryžius buvo išvis kitas pasaulis, – ir visa tai iš esmės dėl tokių įprastų, elementarių dalykų!

„Kaip jūros akmuo žaižaruoja visomis savo spalvomis tik po vandeniu, taip ir Vysockio gyvenimas bei kūryba žydi tik toje terpėje, o ištraukęs visa tai iš ten pradedi galvoti, kad Bobas Dylanas ir tuo labiau Jacques’as Brelis kažkaip įdomiau… Daugeliui šių dienų skaitytojų ir žiūrovų iš viso neaišku, ką tame Vysockyje žmonės atrado, kodėl jį laidojo kaip tautos didvyrį, kodėl kiekvienas mielas jo koncertas, ką ir kalbėti apie autografą, tapdavo atsiminimu visam gyvenimui, kodėl vien jį išvysti būdavo ypatingos sėkmės ženklas. Nė vienas iš rusų roko ir pop žvaigždžių nepatyrė nieko panašaus. Netgi Ala Pugačiova“, – rašė D. Bykovas.

Daugelis V. Vysockio dainų labai geros, joms būdingas esminis žanro pranašumas – jos įsimenamos ir pagavios. „Padainuoti Vysockį geriau už Vysockį neįmanoma, tačiau dainuoti jį mintyse, ypač dedant fizines pastangas, sunkiame kelyje, netgi sergant – idealu, – įsitikinęs publicistas. – Jo dainos įveikia nuovargį ir fizinį silpnumą, jos suteikia energijos ir jėgų. Taip, užkimęs balsas, kiek išderinta gitara (jis pasiusdavo, kai jam mėgindavo ją suderinti „teisingai“), taip, kartais pamirštama eilutė, kad auditorija turėtų galimybę ją priminti, – visi šie netobulumai tokie kanoniški. Iš esmės tai ilgos, daugiažodės baladės, tačiau jomis neišsikalbėsi ir nepapasakosi siužeto – jos trunka tiek, kiek rusiški vagoniniai pokalbiai, nes numatytos ilgiems rusiškiems atstumams.“

Su kaukole rankose.
Vladimiras Vysockis vaidina Hamletą (1971 m.). Bigpicture.ru nuotrauka

Įsimylėdavo, kai paimdavo į rankas gitarą

Ir nors tikėjau į visa, kas šviesu, pavyzdžiui, į mūsų sovietinę liaudį, nebus pastatytas man paminklas skvere, kur nors prie Petro vartų“ (И хотя во все светлое верил, например, в наш советский народ, не поставят мне памятник в сквере, где-нибудь у Петровских ворот) – šie V. Vysockio žodžiai netapo pranašiški: praėjus lygiai 15-ai metų po jo mirties paminklą poetui pastatė. Tačiau jam esant gyvam viešai neišspausdintas nė vienas jo eilėraštis, išskyrus samizdato almanache „Metropolis“ publikuotus 20 jo eilėraščių. V. Vysockis bičiuliavosi su rašytoju Vasilijumi Aksionovu, kuris sovietmečiu dalyvavo neoficialiame literatūriniame judėjime, ir rusų poete Bela Achmadulina, irgi rėmusia disidentus. Jo eilėraščius gyrė Josifas Brodskis, lygindamas juos su Aleksandro Puškino, taip pat poetas, dainininkas Bulatas Okudžava. Iš tikrųjų kiekvienas V. Vyskockio eilėraštis tapdavo įvykiu.

Man neatrodo teisinga Vysockį vadinti žmogumi su gitara. Jis kur kas platesnis, negu apibūdina šie žodžiai. Jo unikalumas – ir to niekas nesugebėjo pakartoti, – yra tai, kad jis buvo visiems. Jo klausėsi absoliučiai visi – nuo akademikų ir politbiuro narių iki krosnių kūrikų. Jis turėjo neįtikimą dovaną kalbėti taip, kad jį visi suprasdavo. Ir visi suprasdavo, ką jis norėdavo pasakyti.

6-ojo dešimtmečio pabaigoje–7-ojo pradžioje pradėta prekiauti gana kokybiškais ir palyginti nebrangiais magnetofonais, kuriais žmonės jau galėjo įrašinėti V. Vysockio pasirodymus. Ilgainiui įrašai, keliaudami per rankas, būdavo tiražuojami šimtais tūkstančių. Gal net milijonais.

Per visą savo gyvenimą V. Vysockis sukūrė daugiau kaip 600 eilėraščių. Rašydavo nieko neišbraukdamas, neredaguodamas. Vis dėlto oficialiems sovietmečio kultūros valdininkams jis buvo ne poetas, o Tagankos teatro aktorius. Tačiau netgi šekspyriškąjį Hamletą poeto Boriso Pasternako vertime V. Vysockis lengvai paversdavo daina.

Apie V. Vysockį kaip aktorių prabilta septintojo dešimtmečio viduryje. Ekranuose pasirodė filmas „Vertikalė“, o jame – ir penkios jo dainos-eilėraščiai. Kartu su bardu juostoje filmavęsi aktoriai ryškiausiai prisimena tai, kaip V. Vysockis į rankas imdavo gitarą. Ir, kaip jie kalba, nors savo išvaizda jis neišsiskyrė, tačiau kai pradėdavo dainuoti, visa tai tarytum nuslinkdavo į antrą planą, ir V. Vysockį, magnetizuojantį savo kimiu balsu, visi iš karto įsimylėdavo.

Šio magnetizmo jėgą yra patyrusi ir rusų kilmės prancūzų aktorė Marina Vlady, tapusi trečiąja V. Vysockio žmona. Jųdviejų santuoka truko 12 metų ir patyrė didelių išbandymų: ji kentėjo dėl jo svaigalų ir kvaišalų priklausomybės, nors su pastarąja poetas, kalbama, mėgino dorotis ne mažiau kaip devynis kartus. Niekas jųdviejų negalėjo išskirti – tik mirtis. Ir taip apie šią įstabią ir graudžią M. Vlady ir V. Vysockio meilės istoriją buvo kalbama iki pat 2015-ųjų, kai kilo skandalas: aktorė paskelbė aukcione parduodanti poeto pomirtinę kaukę ir paskutinį eilėraštį su autografu. Už jį, sukurtą visai prieš pat mirtį, dedikuotą mylimajai ir užrašytą ant atviruko, buvo paklota 200 tūkst. eurų.

M. Vlady šį savo poelgį paaiškino taip: „Taip padariau ne tik dėl pinigų. Aš keičiu savo gyvenimo kryptį ir metuosi į ateitį.“

Akimirkos kartu portretas
Vladimiras Vysockis ir Marina Vlady. Bigpicture.ru nuotrauka

Įstabi ir graudi Vladimiro ir Marinos meilės istorija

V. Vysockio ir M. Vlady meilės istorija vadinama viena gražiausių ir tragiškiausių abiejų šalių istorijoje. Pirmą kartą Vladimiras Mariną išvydo kino ekrane, 1970-aisiais ji tapo jo trečiąja ir paskutine žmona.

Poetas apie vedybas su žavia rusų šaknų turinčia prancūze svajojo dar iki jųdviejų pažinties, kuri įvyko 1967-ųjų vasarą jai viešint Maskvoje. Marina Vladimirą pirmą kartą pamatė vaidinantį teatro scenoje. Po spektaklio juodu susitiko restorane, ir taip meilė įsiliepsnojo. Aktorė dalijosi prisiminimais, kad, kai pirmą sykį pamatė V. Vysockį, jis jai nepasirodė kuo nors išskirtinis, tačiau kai V. Vysockis paėmė į rankas gitarą – M. Vlady žodžiais, ji nebesugebėjo nuo jo atitraukti žavesio kupinų akių.

Ilgainiui po šios pažinties V. Vysockis sukūrė pirmąjį ir, tikėtina, patį gražiausią eilėraštį apie meilę – „Krištolinį namą“ (Дом хрустальный), kuris tapo lyriška balade, dedikuota mylimajai.

V. Vysockio ir M. Vlady vestuvės įvyko po trejų metų nuo jųdviejų pažinties, 1970-ųjų gruodį. Pirmaisiais vedybų metais Marina atvykdavo pas vyrą su kvietimu, tačiau likti gyventi Rusijoje negalėjo, Vladimiras irgi negalėjo gauti vizos persikraustyti į Prancūziją. Teliko bendrauti telefonu arba susirašinėti. Kartą V. Vysockis pranešė Marinai, kad Andrejus Tarkovskis norėtų, jog ji vaidintų jo filme „Veidrodis“. Atsirado viltis jiems kurį laiką praleisti kartu, tačiau aktorė atrankos neperėjo.

Tik po šešerių metų nuo santuokos pradžios valdžia poetui ir aktorei suteikė galimybę išvykti į kelionę, kurios metu V. Vysockis surengė koncertus Europoje ir JAV. Vengrų režisierė Márta Mészáros, kurdama savo filmą „Dviem“, kuriame vaidino M. Vlady, specialiai sugalvojo V. Vysockiui epizodinį vaidmenį. Tai vienintelis filmas, kuriame juodu vaidino kartu.

Atsakymus į visus rūpimus klausimus galima atrasti jo tekstuose, dainose, eilėse. Jais jis tebegyvas šiandien. Čia atsispindi jo santykis su gyvenimu. Galima rinktis bet kokį įvykį ir vienareikšmiškai atsakyti: pritartų jis jam ar ne. Mano tėvas suformavo ir po savęs paliko išbaigtą vertybių sistemą – suprantamą ir daugeliui priimtiną.

Nors V. Vysockiui nestigo populiarumo ir žmonių meilės, viešai jis nebuvo pripažįstamas: eilės nespausdintos, į rašytojų sąjungą, apie kurią svajojo, nebuvo priimtas, plokštelės neleistos, daugumą pjesių, kurias V. Vysockis pradėdavo repetuoti, teatrui buvo uždrausta statyti. Dėl to ir dėl gyvenimo per atstumą su žmona V. Vysockis susirgo priklausomybių liga, kovą su kuria pralaimėjo.

V. Vysockis jautė artėjant savo mirtį, viename paskutinių savo eilėraščių rašė: „Man mažiau nei pusę amžiaus – keturiasdešimt su šiek tiek, / Aš gyvas, dvylika metų tavimi ir viešpaties saugomas. / Turiu ką sudainuoti akivaizdoje su Aukščiausiuoju, / Turiu ką jam išpažinti…“ (Мне меньше полувека – сорок с лишним, / Я жив, двенадцать лет тобой и господом храним. / Мне есть что спеть, представ перед Всевышним, / Мне есть чем оправдаться перед ним…)

Groja gitara, Marina klausosi.
Vladimiras Vysockis ir Marina Vlady. Bigpicture.ru nuotrauka

Ir aš turiu nuosavą Vysockį“

Atsimindamas V. Vysockį poetas Bulatas Okudžava yra rašęs: „Jis pradėjo nuo primityvo, nuo vienareikšmiškumo, ilgainiui vis turtindamas savo poetinę ir pilietinę viziją, prilygo aukštiems literatūriniams pavyzdžiams; jis nuolat mokėsi iš gyvenimo, iš literatūros, o tai neišvengiama bet kuriam poetui, kad ir kokį talentą turėtų. Jis pradėjo rašyti siauram ratui žmonių ir pasiekė plačiausią auditoriją, iki galo išsėmė savo išraišką. Su metais tapo profesionalesnis, dingo tas jo jaunatviškas noras dėl menkos priežasties rašyti eiles. Viskas tapo tikra – ir kančia, ir neapykanta, ir meilė.“

Įprasta dainuojančius poetus priimti su šiokiu tokiu išankstiniu nusistatymu. Ir iki Vysockio mano santykis su bardais buvo būtent toks. Tačiau pradėjęs klausytis jo suvokiau, kad susidūrėme būtent su poetu. Maža to – manęs, galima sakyti, netenkina, kad tai palydima gitara. Nes ir pats vienas jo tekstas savaime puikus. Tai kur kas geriau nei Kirsanovas, Majakovskis, ką ir kalbėti apie gerokai jaunesnius žmones, pavyzdžiui, Jevtušenką ir Voznesenskį. Jis pasitelkė įstabius sudėtinius rimus. Vysockio netektis – tai praradimas kalbai, ir jo niekuo neužpildysi“, – yra tvirtinęs poetas Josifas Brodskis.

Matyt, kiekvienas žmogus, pažįstantis Vladimiro Vysockio dainas, turi, kaip čia pasakius, savo nuosavą Vysockį. Ir aš turiu nuosavą Vysockį. Jis buvo asmenybė. Reiškinys. Ir šiam faktui nereikia įrodymų… Vysockis tebegyvena. Jį šiandien galima išgirsti miestų daugiaaukščiuose ir kaimų sambūriuose, plačiose statybų aikštelėse ir ankštose poliarinėse stotyse, darbininkų bendrabučiuose ir geologų partijose“, – prisiminimais yra dalijęsis poetas Robertas Roždestvenskis.

Rusijos televizijos laidų vedėjo Vladimiro Poznerio žodžiai: „Man neatrodo teisinga Vysockį vadinti žmogumi su gitara. Jis kur kas platesnis, negu apibūdina šie žodžiai. Jo unikalumas – ir to niekas nesugebėjo pakartoti, – yra tai, kad jis buvo visiems. Jo klausėsi absoliučiai visi – nuo akademikų ir politbiuro narių iki krosnių kūrikų. Jis turėjo neįtikimą dovaną kalbėti taip, kad jį visi suprasdavo. Ir visi suprasdavo, ką jis norėdavo pasakyti. Vienaip ar kitaip tai liesdavo visus, ir tai daro jį unikalų. Pavyzdžiui, aš labai mylėjau Bulatą Okudžavą. Tačiau jis turėjo savo publiką. O Vysockis – visus. Gitara jis, žinoma, grojo vidutiniškai, tačiau poetas buvo labai geras. Jo muzikoje nėra ką klausytis, tačiau žodžiuose – tikrai daug.

Nemėgstu spėlioti, kas būtų, jeigu būtų. Todėl negaliu atsakyti į klausimą, ką darytų Vysockis dabar ir kaip reaguotų į tai, kas vyksta. Tačiau esu tikras, kad labai aštriai reaguotų į viską, kas jį supa, į neteisybę, melą, žiaurumą. Ši tema aktuali ir šiandien, ir ji skambėtų jo kūryboje. Tačiau kaip – nesiryžtu spėlioti. Tai kaip burti iš kavos tirščių.“

Prie tėvo portreto.
Vladimiro Vysockio sūnus, režisierius Nikita Vysockis. Culture.ru nuotrauka

Poeto sūnus: mano tėvo tekstuose yra visi atsakymai į klausimus

V. Vysockio sūnus, muziejaus Vysockio namo Tagankoje direktorius, aktorius ir režisierius Nikita Vysockis viename interviu, paprašytas pasvarstyti, ką jo tėvas galėtų reikšti dabartinei kartai, yra tvirtinęs, kad jaunimas turi nusipiešęs savo pasaulio paveikslą ir tai, kaip jaunoji karta priima V. Vysockį, toli gražu nėra tas pat, ką jis reiškė jo amžininkams.

Vis dėlto esu tikras, kad Vladimiras Vysockis kada nors jaunosios kartos pasaulyje užims savo vietą. Manau, mano tėvas yra būtent tas autorius, kuris reikalingas jaunam žmogui, pradedančiam gyvenimą“, – sakė režisierius.

Jo manymu, jeigu tėvui tektų gyventi šiais laikais, jam nebūtų lengva lygiai taip pat, kaip ir sovietmečiu: „Esu įsitikinęs, kad jam būtų nepriimtini daugelis šiandienio mūsų gyvenimo dalykų. Jis būtų ieškojęs išeities. Manau, kad jis nebūtų kitoks, netaptų buržuaziniu autoriumi, kurį įprasta klausytis sėdint ant minkštos sofos ir gurkšnojant lengvą vyną. Daug kuo jis būtų nepatogus žmogus. Gali būti, kad daugelis jo nepriimtų. Jūs paminėjote draudimus, su kuriais mano tėvas gyveno, tačiau draudė jį ne tik valdžia. Daugeliui, net artimiausiems žmonėms, nebuvo priimtina jo kūryba. Žinoma, nepatogiai jis gyventų ir dabar. Ir ne todėl, kad buvo žmogus, neturėjęs polinkio į komfortą – mūsų gyvenime yra daugybė dalykų, į kuriuos jis negalėtų nekreipti dėmesio. Pirmiausia turiu omenyje mūsų nesantaiką, egoizmą. Nesvarbu, skatinama tai ar ne – galbūt išvis tai būtinoji priemonė, tačiau mūsų egoizmas šiandien ima viršų.

Manau, tėvui nepatiktų dėl naudos kam nors pateisinami nedovanotini dalykai. Apie tai jis pats yra sakęs: „Man nepatinka maniežai ir arenos, juose milijoną keičia po rublį.“ (Я не люблю манежи и арены, на них мильон меняют по рублю.)

Beje, atsakymus į visus rūpimus klausimus galima atrasti jo tekstuose, dainose, eilėse. Jais jis tebegyvas šiandien. Čia atsispindi jo santykis su gyvenimu. Galima rinktis bet kokį įvykį ir vienareikšmiškai atsakyti: pritartų jis jam ar ne. Mano tėvas suformavo ir po savęs paliko išbaigtą vertybių sistemą – suprantamą ir daugeliui priimtiną. Jo tekstuose yra viskas: „Gėris lieka gėriu praeityje, ateityje ir dabartyje.“ (Добро остается добром в прошлом, будущем и настоящем.)

Yra dalykų, kurie nesikeičia, kuriuos jis suvokė, jautė ir užčiuopė savo laikmečiu. Esu tikras, kad tie patys dalykai egzistuoja ir dabar. Jis nebuvo kritikas ar satyrikas, jis buvo pozityvaus mąstymo žmogus, ieškojęs išeities ir ją rasdavęs. Todėl prisimenamas iki šiol.“