Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais. Paremti

2022 06 08

Giedrius Tamaševičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Vokiečių filosofas: „Rusų kultūra visada buvo neatsiejama nuo priešinimosi Vakarams“

EPA nuotrauka

1947 m. Rytų Berlyne gimęs filosofas, kultūros teoretikas ir meno kritikas Borisas Groysas, prieš išvykdamas gyventi į Vakarų Vokietiją (1981 m.), studijavo Sankt Peterburge, dirbo įvairiuose Rusijos mokslo institutuose. Vėliau dėstė Vokietijos aukštosiose mokyklose, o šiuo metu dirba Niujorko universitete. Borisas Groysas yra parašęs knygas „Rusijos išradimas“ (1995), „Įvadas į antifilosofiją“ (2009). Šiame straipsnyje perteikiamos pagrindinės Boriso Groyso mintys apie rusų nacionalizmą iš interviu, neseniai paskelbto Vokietijos savaitraštyje „Die Zeit“.

Amžinas pavydas Vakarams

Į stiprėjantį rusų nacionalizmą ir užmojį atsiriboti nuo Vakarų Borisas Groysas buvo atkreipęs dėmesį dar 2006 m. Nacionalizmo ištakas jis siejo su aštuntuoju dešimtmečiu Sovietų Sąjungoje, kai skurstantys rusai ėmė jaustis išnaudojami tiek dėl sovietų finansuoto tarptautinio komunistinio judėjimo, tiek dėl apmaudo, kad kitose sovietinėse respublikose gyvenimo lygis yra gerokai aukštesnis. Nors Putino valdymo pradžioje valdžios tikslai buvę iš esmės kapitalistiniai (kai buvo siekiama vien uždirbti kuo daugiau pinigų), šiandien Kremlius labiausiai išnaudoja būtent nacionalistines nuostatas.

Boriso Groyso teigimu, ideologinius pamatus dabartiniam Rusijos režimui paklojo nacionalizmo idėjos, perimtos iš kitų politinių sluoksnių – žmonių, nors ir neturėjusių jokių oficialių funkcijų, tačiau nenutolusių nuo galios centrų. Vienas iš jų – Aleksandras Duginas, suplakęs ideologinį mišinį, pagal kurį pasaulį sudaro griežtai geografiškai apibrėžtos kultūrinės erdvės: iš vienos pusės yra Indija, iš kitos – Vakarai, o tarp jų – vadinamoji Eurazija, kuriai ateina metas išsiskleisti. Putiną kadaise įkvėpė ir Aleksandro Solženicyno idėja apie rytų slavų sąjungą, kurią sudarytų Rusija, Ukraina, Baltarusija ir Kazachstanas.

Filosofas primena, kad rusų nacionalizmas svarbų vaidmenį atliko ir Jelcino laikais. Būtent šiomis idėjomis Jelcinas pasirėmė oponuodamas Gorbačiovui ir siekdamas išardyti Sovietų Sąjungą.

Pastebėtina, kad Putino eros pradžioje nuo tokio nacionalizmo buvo nutolta. Rusijos elitas, dauguma intelektualų ir didžioji visuomenės dalis tada gręžėsi į laikus iki 1917-ųjų. Tuo metu buvo puoselėjamas prarastosios Rusijos kultas. Tos Rusijos, kurią sunaikino bolševikinė revoliucija ir kurią norėta atgaivinti, iš naujo atrasti. Buvo itin aukštinama 1913 metų Rusija, veikusi kaip autoritarinio režimo, karinės galios ir veržlaus kapitalizmo kombinacija.  Tačiau tuometinė Rusija visų pirma buvo imperialistinė, o ne nacionalistinė. Nacionalistinių idėjų, siekio atrasti ar išrasti unikalią rusų kultūrą ir tokiu būdu atsiriboti nuo Vakarų aktyviai imtasi kiek vėliau.

„McDonald’s“ restoranas Maskvoje. EPA nuotrauka

Antipatiją Vakarams ilgainiui ypač skatino nepasitenkinimas tuo, kad Rusija yra vertinama kaip trečiojo pasaulio šalis. Boriso Groyso teigimu, net ir pasiklausius šiandienės Kremliaus propagandos, gali susidaryti įspūdis, kad karas su Ukraina buvo pradėtas vien siekiant išprovokuoti Vakarų sankcijas. Tarsi seniai norėta atsikratyti tokių vakarietiškų dalykų kaip „McDonald’s“ ar feisbukas tam, kad Rusija nevaržoma galėtų puoselėti savo autentiškumą.

Rusija – tikrieji Vakarai?

Diskusijos apie unikalų rusišką kelią siekia dar XIX a.  1829 m. Piotras Čadajevas prancūzų kalba parašė „Pirmąjį filosofinį laišką“ (rusų kalba išleistą 1836 m.), kuriame Rusija buvo įvardyta kaip kultūrinė niekieno žemė, visą savo kultūrą perėmusi iš Vakarų. Už tai P. Čadajevas sulaukė nuožmaus pasipriešinimo. Jo kritikai rusiškos kultūros ištakomis įvardijo 1054 m. įvykusį skilimą tarp Vakarų ir Rytų bažnyčių, pabrėždami, kad rusų kultūra visada buvo neatsiejama nuo priešinimosi Vakarams. Ši tema iki šiol lieka svarbi Rusijos valstybinei ideologijai, skelbiančiai, kad būtent Rusija yra Bizantijos tradicijų tęsėja. Pati Bizantija yra laikoma tikrąja Romos imperija, carai – tikraisiais Romos imperatorių įpėdiniais, o stačiatikybė – tikruoju tikėjimu. Visa tai pasitelkę Čadajevo kritikai galėjo tvirtinti, kad būtent Rusija yra ta vienintelė vieta, kurioje išlieka pasaulio tiesa.

Tokios pasaulėžiūros laikomasi ir šiais laikais. Rusija didžiuojasi esanti dabarties Bizantija, tikrosios krikščionybės prieglobstis. Nuolat primenama, kad Vakarai yra tas pats priešas, kadaise kryžiaus žygiais sugriovęs Konstantinopolį, o dabar siekiantis sunaikinti jo paveldą Rusijoje.

Ortodoksų bažnyčia Maskvoje. EPA nuotrauka

Šiame kontekste Borisas Groysas įžvelgia ir dar vieną svarbų šiuolaikinės Rusijos elgesio bruožą. Paprašius paaiškinti, kas sudaro tą unikalų Rusijos turimą paveldą, išsamaus atsakymo nesulaukiama. Žinoma tik tai, kas yra priešas, tačiau neaišku, ką konkrečiai reikia nuo jo apginti.

Borisas Groysas taip pat primena, kad Rusija visuomet siekė būti tais idealiaisiais Vakarais, o ne tais Vakarais, kurie egzistuoja tikrovėje. Todėl ir šiandien ji, kaip ir anksčiau, skelbiasi ginanti Bizantijos, o drauge ir tikrąjį Romos paveldą, nepaliaudama kaltinti Vakarus dekadentiniu savo pačių pirminės tapatybės klastojimu.

Kai 1935 m. Paryžiuje buvo surengtas tarptautinis rašytojų kongresas, skirtas kultūrai saugoti, Stalinas pareiškė, kad Vakarai yra nepajėgūs apginti didžiojo Vakarų kultūros paveldo, todėl Sovietų Sąjungai tenkanti užduotis tuo pasirūpinti. Todėl ir sovietinėse mokyklose būdavo mokoma, kad Sovietų Sąjunga esanti geriausių vakarietiškų tradicijų – Apšvietos, Hegelio dialektikos, vokiečių idealizmo, Adamo Smitho ekonomikos analizės ir socialistinių Vakarų utopijų – tęsėja.

Pažvelgus į dabartinę Rusijos režimo propagandą, matyti panašių dalykų. Kaip ir anksčiau, skelbiama, kad ginama tai, kas Vakarų kultūroje yra geriausia. O patys Vakarai, priėmę daugiakultūriškumą, LGBTQ ideologiją, pasidavę bendrajam nuosmukiui, vertinami kaip išdavę savąsias šaknis. Todėl Rusijai eilinį kartą tenkanti misija gelbėti tikruosius Vakarus.

Tačiau Sovietų Sąjunga skelbėsi atstovaujanti progresyviajai Vakarų kultūrai, o šiandienė Rusija – jos reakcinei-konservatyviajai pusei. Abiem atvejais Rusija skelbiasi esanti tikraisiais Vakarais, realiuosius Vakarus laikydama vien iškrypėliška savo pačių versija.

Sąsajos su vokiečių nacionalizmu

Šiandienėje Rusijoje galima įžvelgti ir sąsajų su XIX a. pab. ir XX a. pr. vokiečių nacionalizmu. Tais laikais ten taip pat vyravo įsitikinimas, kad iš grynosios vokiečių „kultūros“ reikia pašalinti Vakarų civilizacijos balastą, kaip svarstė Thomas Mannas savo „Nepolitiniuose pastebėjimuose“.

Panašumų galima įžvelgti ir ano meto vokiečių helenofilijoje, pasak kurios, būtent vokiečiai perėmė Graikijos paveldą. B. Groyso teigimu, slavofilų ideologija tiesiog kopijavo vokiečius. Verta prisiminti, kad Napoleono karų metu Rusija būtent su savo sąjungininke Prūsija buvo užėmusios Paryžių. Daugelis jau minėtų P. Čadajevo kritikų buvo studijavę vokiečių universitetuose, perėmę ir adaptavę vokiečių romantizmą. Graikai tuo metu pasidarė svarbūs rusams, juk graikų kalba buvo Bizantijos kalba, todėl imta tvirtinti, kad būtent Rusija esanti naujoji Graikija.

Romantizmas paveikė ir įsitikinimą, kad tikrosios kultūros pagrindas – tikri jausmai. Teigiama, kad, palyginti su vokiečiais, paklūstančiais vien biurokratinės civilizacijos taisyklėms, rusai iki šiol seka vidiniais jausmais.

Jei šių dienų Rusijoje kam nors prireiktų paaiškinti, kas yra „rusiška siela“ ar „Rusijos platybės“,  tas imtų cituoti Rainerį Marią Rilkę. Visus šiuos mitus rusai perėmė iš vokiečių ir prisitaikė sau. Galiausiai, kai pats Putinas lemiamais istorijos faktoriais įvardija valią, entuziazmą ir ryžtingumą, prieš akis iškyla Leni Riefenstahl filmas „Valios triumfas“.

Dar vienas pralaimėtas karas ir neišvengiama transformacija

Šiandienius Rusijos žmones yra apėmęs nuovargis, panašus į buvusį artėjant Sovietų Sąjungos žlugimui po nesėkmingo karo Afganistane. Vis labiau susitaikoma su mintimi, kad santykiai su Vakarais niekada nebus normalūs, o karas eilinį kartą bus pralaimėtas. Borisas Groysas primena, kad rusai nemėgsta valdovų, kurie pralaimi karus, todėl, jo nuomone, tikėtina, kad, praėjus dvejiems, trejiems metams po karo pabaigos, Rusijos lauks nauja didelė transformacija. Tik kol kas neįmanoma pasakyti, kokio ji bus pobūdžio.

Parengta pagal „Die Zeit“ publikaciją.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.