VU atminties perspektyvos: atsispiriant nuo biologijos

Pašnekovai dalinasi apie šiuo VU gyvavimo laikotarpiu sukauptas patirtis, nuotaikas ir perspektyvas, remdamiesi asmenine patirtimi ir atsispirdami nuo pirmųjų studijų metų.

Paskutinėje pokalbių ciklo „VU atminties perspektyvos“ dalyje savo prisiminimais dalijasi VU Gyvybės mokslų centro direktoriaus pavaduotoja studijoms INGRIDA PRIGODINA LUKOŠIENĖ. 1998 m. biologijos studijas baigusiai Ingridai laisvė ir demokratija yra didžiosios vertybės, kurias ji per 23 darbo metus puoselėja ir savo pavyzdžiu įtvirtina VU bendruomenės gyvenime.

Atgimimas moksleivės akimis: „Nuotaika buvo puiki, nes ore sklandė demokratijos nuojauta“

Aš esu 1992-ųjų biologijos pirmakursė, tad mano gyvenime atgimimas prasidėjo dar mokyklos metais, kai lankiau dabartinę Vilniaus Užupio mokyklą. Prisimenu tuometinę savo nuotaiką, kuri tikrai buvo puiki, nes kažkur ore sklandė demokratijos nuojauta.

Mes pirmieji mokykloje supratome, kad galime reikšti nuomonę, pasisakyti, kaip norime, ir mokytojai tai priėmė labai geranoriškai. 1989 m. net drįsome parašyti pasipiktinimo tekstą apie kažkokį reiškinį į laikraštį „Lietuvos pionierius“. Mums tada buvo 16 metų, ir, veikiami Baltijos kelio, Sausio 13-osios įvykių, norėjome išlieti savo energiją, protestuoti, kad tik nereikėtų būti daugiau toje sistemoje.

O apie sistemos trūkumus žinojome iš tėvų pasakojimų ir daug ką supratome. Mums visai nebereikėjo važiuoti į kolūkius, dalyvauti privalomuosiuose kariniuose mokymuose, matėme, kad kažkas jau vyksta kitaip. Mūsų klasė buvo labai aktyvi ir draugiška, buvome tokie rašytojai, žinojome, kad dabar žodis turi būti laisvas, norėjosi nuolatos pasisakyti.

Pamenu, kai su visa klase dalyvavome Sausio 13-osios aukų laidotuvėse Antakalnio karių kapinėse. Buvo labai šalta diena, ir mes baisiai sušalome, tačiau pirmą kartą pajutau mūsų klasės vienybę, supratimą, kad negalime būti nuošalyje, kad visos šios nelaimės gali ir mus paliesti, jeigu nekovosime.

Saviraiškos proveržiai: „1995 m. pirmą kartą nutarėme įvertinti savo fakulteto dėstytojus ir juos pareitinguoti, kilo tikras skandalas“

Universitete pokyčiai nevyko taip greitai, užklupo ekonominė blokada, gyventi buvo sunkoka. Prisimenu 1992 m. rugsėjo 1 d., kai visi susirinkome Didžiojoje auditorijoje, Čiurlionio gatvėje. Mes buvome visi tokie vienodi, iš tarybinės sistemos atėję vos ne vienodais batais, rūbais, be jokio susisluoksniavimo, kuris matomas dabar.

Pagaliau buvo pereita iš 5 metų studijų sistemos prie dvipakopių studijų. Tuo metu dar sunkiai visi įsivaizdavo, kuo skiriasi bakalauro ir magistrinės studijos, tad buvo nemažai improvizacijos. Mat ankstesnėje sistemoje buvo privaloma TSKP istorija, kiekvienas dalykas turėjo prasidėti nuo Tarybų Sąjungos suvažiavimų nutarimų, tačiau atėjus nepriklausomybei dėstytojai turėjo to atsisakyti. Bet knygos buvo likusios senos, nebuvo pinigų leisti naujas, ir mes pagal tuos senus vadovėlius ir mokėmės, tik buvo išimti nereikalingi skyriai, o visi kiti dalykai, susiję su biologija, juk liko nepakitę. Buvo labai įdomus pereinamasis laikotarpis, tačiau sistema turėjo iš principo pasikeisti.

Mes, būdami studentai, tada nežinojome, kad galima burtis į tokias atstovybes kaip dabar, kad studentas gali pareikšti nuomonę apie studijų programas ar dėstytojus, viskas atėjo daug vėliau. Vis dėlto pradėjome drąsėti, nors nebuvome to anksčiau niekaip mokyti, neturėjome teisės išsišokti iš sistemos, bet studijų metais jau buvo kitaip.

Pamenu, būdami trečiame kurse, apie 1995 m., pirmą kartą savo Gamtos mokslų fakultete nutarėme įvertinti dėstytojus ir juos pareitinguoti. Kilo tikras skandalas: kaip mes drįstame akademikams rašyti pažymius? O mes, neturėdami nei atstovybės, nei su kuo pasitarti, sumanėme, kad jeigu jie mus vertina, tai ir mes juos. Iškabinome vertinimus pagal susigalvotus kriterijus pačiame fakultete, tai sulaukėme tikrai nemalonios kritikos.

Dabar suprantame, kad grįžtamasis ryšys dėstytojams yra svarbus, nes tik taip jie gali tobulėti, bet tada tai nebuvo priimtina. Ir tokia stagnacija vietomis labai jautėsi, ją reikėjo studentams valios pastangomis pramušti. Iš tokių pastabų vėliau ir išaugo bendra universitetinė atstovybė su plačiomis galimybėmis, apie kurias mes tada net negalėjome pagalvoti, tokiomis kaip, pavyzdžiui, dalyvauti fakulteto tarybos ar studijų programų komiteto veikloje.

Mes dar buvome tokie studentai, kuriems iškeltas pagrindinis tikslas gerai mokytis, ir viskas. Ir tik 1998 m., baigdama magistrantūros studijas, atkreipiau dėmesį, kad fakulteto kiemelyje jau atsirado vienas kambariukas, kuriame būrėsi studentai su nuomone, pasiryžę sugalvoti visas taisykles.

Vis dėlto mūsų universitetas dar neišėjo į pasaulį, mes dar tokie verdantys savo sultyse, bet aš įsivaizduoju, kad dar dešimtmetis ir universitetas bus margas tautų, kurias sies studijos ir bendri interesai. Tuomet universitetas taps ne tik lietuviškas, bet ir margas, laisvas, pulsuojantis vakarietiška dvasia, tarsi nuvykus į Sorbonos universitetą, kuris apsuptas margumyno žmonių.

Ryšys su dėstytojais: „Supratome, kad dėstytojas irgi žmogus“

Mes, būdami biologai, dalyvaudavome išvažiuojamosiose praktikose į Dzūkijos ar kokius kitus miškus. Tokių išvykų metu tekdavo nemažai laiko praleisti su dėstytojais, nors jie palaikė griežtą tvarką, tačiau buvo įdomu su jais futbolą pažaisti, pabendrauti žygio metu ar prie laužo pasėdėti. Supratome, kad dėstytojas irgi žmogus ir dar visai nieko, tad ryšys su jais kiekvienais metais tik gerėjo.

Vienas mūsų dėstytojas, kadaise mums dėstęs biometriją, dabar jau a. a. Kastytis Beitas po paskaitų įtraukė studentus ir išmokė juos stalo žaidimo „Kariai ir magai“. Jis buvo tikras fantastas ir, iš kažkur gavęs šio žaidimo pagrindus, kurie paremti Tolkieno „Žiedų valdovo“ saga, su orkais, elfais ir pan., išmokė žaisti ir studentus, o jie vėliau pernešė šį žaidimą ir į bendrabučius.

Nors pati esu vilnietė, tačiau net ir aš eidavau į bendrabutį žaisti šio stalo žaidimo, dar kitaip vadinto „karmagiai“. Tamsiais ir šaltais žiemos vakarais tai buvo puikus laisvalaikio praleidimo būdas. Žinau, kad kai kurie buvę bendrakursiai dėl šio žaidimo iki šiol domisi fantastika.

Jeigu šiandien paklausinėtumėte buvusio Gamtos mokslų fakulteto žmonių, kurie gyveno bendrabučiuose, apie šį žaidimą, tai dauguma tikrai prisimintų ir patvirtintų, kad yra žaidę.

Iššūkiai: „Mes pradėjome duoti daug laisvės, kas yra gerai, bet užmiršome tokį žodį kaip kultūra“

Universitete dirbu jau 23 metus ir niekur kitur savęs neįsivaizduoju. Pradėjau nuo laborantės, tada pakvietė į doktorantūrą, į lektorius, iš lektorių į docentus, ir jau ketveri metai esu studijų prodekanė. Taip ėjau iš vienos pakopos į kitą, ir jeigu dabar pasibaigtų prodekano kadencija, tai mielai grįžčiau į asistento etatą. Taip jau nutinka, kad kai dirbi administracinį darbą, šiek tiek apleidi mokslinį. Bet man patinka iššūkiai, o ir darbas labai dinamiškas.

Dabartinėje akademinėje aplinkoje tikrai galiu fiksuoti demokratijos ir laisvių proveržį, palyginti su ankstesniais laikais. Vertinu, kad studentai drąsiai išsako savo pastebėjimus, ir, nors anksčiau dėstytojai į juos nekreipdavo dėmesio ar įsižeisdavo, dabar tikrai stengiasi reaguoti ir atsižvelgti. Mes imame vieni kitus geriau girdėti.

Žinoma, yra ir tokių situacijų, kai studentai pernelyg spaudžia dėstytojus ir jų laisvė pradeda viršyti dėstytojų laisvę. Aš suprantu, kad pasaulis nestovi vietoje, viskas modernėja ir viskas čia yra gerai, bet studentai kartais praranda pagarbą, kai, atrodo, smulkmena, bet, pavyzdžiui, demonstratyviai paskaitų metu įninka į mobiliuosius telefonus. Mes daug laisvės pradėjome duoti, kas yra gerai, bet užmiršome tokį žodį kaip kultūra.

Anksčiau būdami studentai bendraudavome visas kursas ir esame išlaikę glaudžius ryšius, randame laiko susitikti ir paminėti vieni kitų gimtadienius. Šiandien man šiek tiek liūdna, kad studentai mažai tarpusavyje bendrauja arba yra susiskirstę į labai mažas grupeles.

Vis dėlto vienas iš universiteto ugdomų gebėjimų yra darbas grupėse. Individualiai studentai puikiai sugeba dirbti, tačiau komandoje jau yra didesnis iššūkis. Biologai iki šiol vyksta į praktikas ir atlieka komandines užduotis, norėtųsi, kad ir kituose dalykuose tos socializacijos būtų daugiau. Juk dabar ir strateginiame universiteto plane ieškome galimybių plėtoti tarpdisciplininius, tarpfakultetinius darbus.

Bendruomeniškumo nėra ne tik tarp studentų – ir tarp darbuotojų jaučiasi atotrūkis arba užsidarymas į mažesnes grupeles, kaip prodekanų, dekanų ir t. t. Ir tik šiais metais įvykusioje bendroje strateginėje Birštono sesijoje pamatėme, kokios įdomios diskusijos verda ir kaip jų trūksta. Mes fakultete gal antri metai – tik gaila, kad karantinas šiek tiek viską pagadino – kartu su studentais rengiame bendruomeniškumo vakarą. Tapo akivaizdu, kad žmonės nori atitrūkti nuo kasdienių mokslinių bei administracinių darbų ir tiesiog pabendrauti.

Universitetas ir visuomenė: „Mes dar tokie verdantys savo sultyse, bet aš įsivaizduoju, kad dar dešimtmetis ir universitetas bus margas tautų“

Aš manau, kad Vilniaus universiteto darbuotojai jaučiasi atstovaujantys solidžiai organizacijai, tad ir visuomenei jų atsakingumas didelis. Visi truputį pasitempę ir net kartais persitempę, būna, kad dėstytojai perdega, nervingumas iš tiesų yra pakilęs. Ne veltui bendruomenės prorektorė visuomet teiraujasi apie bendrą atmosferą, nes tai yra labai svarbus, sėkmingą darbą nulemiantis veiksnys.

Mums, kaip Gyvybės mokslų centrui, labai svarbu, kad visuomenėje būtume matomi ir vertinami kaip stiprūs savo srities specialistai. Mes turime labai daug gerų virusologų, mikrobiologų, genetikų, kurių darbas dabartinio karantino metu su medikais yra itin svarbus skleidžiant moksliškumo žinią. Pas mus atvyksta Prezidentas bei daugybė politikų, tad mes norime perduoti žinią ir prisidėti prie bendros nuomonės formavimo toje srityje, kurią geriausiai išmanome.

Turime pasaulinio masto mokslininkų, tokių kaip Virginijus Šikšnys, Saulius Klimašauskas ir daugelis kitų, kuriuos galima pamatyti tiek mokslui, tiek jo populiarinimui skirtuose straipsniuose, veiklose ar viešojoje erdvėje. Tokių mokslininkų iškilimą lemia būtent gerų vadovų išrinkimas darbo grupėse. Centras yra tik pastatas, tačiau jame veikia atskiros grupės, skyriai ir pan., ir jeigu į tą vadovaujančią grupę ateina stiprus lyderis, kuris yra demokratiškas, griežtas, sistemingas, žinantis tikslą ir turintis viziją, tai jis aplink save suburia stiprų kolektyvą, kuris juo seka, ima pavyzdį, ir vėliau iš jo išauga kiti stiprūs lyderiai.

Vis dėlto mūsų universitetas dar neišėjo į pasaulį, mes dar tokie verdantys savo sultyse, bet aš įsivaizduoju, kad dar dešimtmetis ir universitetas bus margas tautų, kurias sies studijos ir bendri interesai. Tuomet universitetas taps ne tik lietuviškas, bet ir margas, laisvas, pulsuojantis vakarietiška dvasia, tarsi nuvykus į Sorbonos universitetą, kuris apsuptas margumyno žmonių. Dabar mes dar kol kas patys sau pilki, bet labai tikiuosi, kad greitu metu pereisime į naujas studijų formas, darbas suksis daugiau apie įvairius projektus, studentas galės susidaryti sau artimą studijų planą, ir tada išsilaisvinsime iš savo rėmų.