2020 11 21

Ieva Šimanauskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

VU atminties perspektyvos: atsispiriant nuo filologijos

Studentai kiemelyje po beržu.
Filologų krikštynos M. K. Sarbievijaus kiemelyje. Vido Naujiko fotografija (1991 m.). VU Rankraščių skyrius, F 98-825.

„Universitetas yra kažkas daugiau negu palankios ar nepalankios politinės ar ekonominės sąlygos, daugiau negu laiko mada, daugiau negu vienokia ar kitokia valdžia“, – viename išeivijos periodiniame leidinyje rašė istorikas Vincas Trumpa.

Per trisdešimt Lietuvos nepriklausomybės metų Vilniaus universitetas (VU) tapo svarbiu ramsčiu valstybei ir jos visuomenei, susidūrusiai su įvairiomis ekonominėmis, socialinėmis ir kultūrinėmis transformacijomis. Apie šiuo VU gyvavimo laikotarpiu sukauptas patirtis, nuotaikas ir perspektyvas, remdamiesi asmenine patirtimi ir atsispirdami nuo pirmųjų studijų metų, pasakoja ilgamečiai VU darbuotojai – alumnai.

Pirmojoje pokalbių ciklo „VU atminties perspektyvos“ dalyje savo prisiminimais dalijasi VU Filologijos fakulteto tarptautinių studijų koordinatorė GIEDRĖ MATKĖNIENĖ. Nors gimė ir užaugo Vilniuje, tačiau tėvų dzūkiška kilmė apibrėžia ir jos pačios tapatybę. 1986–1991 m. studijavusi lietuvių kalbą ir literatūrą, o 2011 m. grįžusi į VU kaip darbuotoja, Giedrė savo būtimi laužo stereotipus apie filologo amato perspektyvas, išryškindama jo universaliąsias savybes.

Apie apsisprendimą studijuoti VU: „Vieniems – kava, kitiems – kova“

Mintimis grįžtu į 1986 metus… Pasirinkimų buvo labai daug. Kadangi gerai mokiausi, visi keliai man buvo atviri. Širdyje visada jaučiausi filologe: rūpėjo humanitariniai dalykai, domino kalbos, literatūra. Taigi širdies daina ir atvedė į Filologijos fakultetą. Bet apie viską nuo pradžių…

Vis dėlto pirmiausia stojau į žurnalistiką. Tuo metu žurnalistika buvo populiari specialybė. Tarp stojančiųjų buvo nemažai žymių žurnalistų ar visuomenės veikėjų vaikų, todėl jiems įstoti buvo kur kas paprasčiau. Prieš stojamuosius egzaminus reikėjo įveikti dar kelis etapus, ir man tikrai sekėsi, liko tik paskutinysis – pokalbis. Per jį manęs klausinėjo keistų dalykų: „Jūsų balsas primena vienos aktorės balsą, kodėl jūs nestojate į aktorinį? Jūs mokykloje lankėte literatų būrelį, kodėl nestojate į Filologijos fakultetą – lituanistines studijas?“ Niekas nieko nepaaiškino, bet atrinktųjų sąraše laikyti stojamuosius į žurnalistiką manęs nebuvo.

Sunku dabar spręsti, kokia iš manęs būtų buvusi žurnalistė… Visgi paskutinę dokumentų pateikimo priėmimo komisijai į VU dieną atskubėjau nešina dokumentais į Saulėtekį, pasirinkau Filologijos fakultetą, Lietuvių filologijos programą.

Visiems stojantiesiems į Lietuvių filologijos programą buvo pasakyta, kad, norint gauti gerą pažymį, reikės rašyti rašinį iš literatūros kūrinio, laisvos temos buvo patarta nesirinkti. Bet aš surizikavau ir pasirinkau laisvą temą, kuri skambėjo taip: „Vieniems – kava, kitiems – kova“. Ir, turėdama patirties etapuose stojant į žurnalistiką, aš tiesiog atvirai ją aprašiau, rašinį papildydama „ryžos“ paauglės mergaitės išgyvenimais mokykloje.

Per pirmąją paskaitą, jau studijuojant, dėstytojas Adolfas Sprindis paprašė pasilikti mane po paskaitos ir pasakė: „Per stojamąjį egzaminą teko skaityti jūsų darbą. Mums, žinot, buvo duotas nurodymas iš laisvos temos penketų nerašyti. Bet jūs taip nuoširdžiai, gražiai ir jautriai viską išdėstėte, kad tiesiog kaip žmogus žmogui parašiau penketą.“ Dėstytojas palinkėjo man sėkmės. Daugiau mums neteko pasikalbėti, nes 1986 m. gruodį Adolfas Sprindis mirė.

VU Filologijos fakulteto tarptautinių studijų koordinatorė Giedrė Kaip ir prieš 30 metų krikštynų metu VU Sarbievijaus kiemelyje (G. M. asmenins archyvas)

Politinių įvykių akiratyje: „Nebūkite tokie, kaip jums sako, bet būkite tokie, kokie norite, padėkite skleisti laisvę ir kituose žmonėse“

Visi penkeri studijų metai buvo pažymėti kokių nors įvykių Lietuvoje. 1986 m. sukrėtė Černobylio avarija, 1987 m. įvyko pirmasis mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo su Antanu Terlecku, Petru Cidziku, Nijole Sadūnaite. Buvo atvirai ir garsiai pasakyta daugybė laisvę pranašaujančių žodžių, kurie jaudino jaunus, aktyvius ir trokštančius laisvės studentus.

1988 m. susikūrė Sąjūdis, vyko mitingas Vingio parke… Fakulteto dėstytojai ir mūsų kurso kuratoriai saugojo mus, prašė niekur nedalyvauti ir nesikišti. Žinia, mes turėjome klausimų, ir mums buvo atsakyta: susiburdavome kartu su profesoriais grupelėmis ir užsirakinę, kokioje nors fakulteto auditorijoje, ilgai šnekučiuodavomės, aptardavome aktualijas, dažnai karštai ginčydavomės, net pykdavomės, bet visa tai ir liko tarp mūsų.

Žinoma, buvo ne tik tokių, kurie visur dalyvavo, bet, deja, ir tokių, kurie skundė. Tikrai buvo neramūs laikai, bet džiaugiuosi, kad juos išgyvenau, nes tie metai buvo patys turtingiausi. Retai susiklosto, kada vyksta esminiai dalykai ne tik tavo gyvenime, bet ir Lietuvos istorijoje.

1989 m. su kitais studentais dalyvavau Baltijos kelyje, stovėjome visi susikibę už rankų prie Arkikatedros, dainavome lietuviškas dainas… Džiugiai nusiteikę pasitikome Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą 1990 m. kovo 11 d.

Mano senelis visados kartodavo: „Viskas bus kitaip. Ne iš karto, pamažu, bet bus kitaip. Ir tu kiek galėsi, stenkis prie to prisiliesti, dalyvauti, nes jeigu liksi tik stebėtoja, tai bus viena istorija, o jeigu galėsi nors kiek prie to prisiliesti – bus kita istorija.“ Žinoma, mano šeimai buvo neramu, bet mane vis drąsino senelio žodžiai: „Nebūk tik stebėtoja, bet pagal galimybes ir dalyvė.“

Sausio 13-osios įvykiai… Mūsų studentų grupės pasirinktas budėjimo punktas buvo prie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (dabar Seimas). Tuo metu ten dirbo abu mano tėvai. Tėvelis buvo atsakingas už ūkio darbus. Ir kai vėliau peržiūrėjau filmuotą istorinę medžiagą apie sausio įvykius, atpažinau jį, pačia storiausia žarna pilantį vandenį į tuos, kurie bandė įsiveržti į Aukščiausiąją Tarybą.

Pamenu, po tos kruvinosios Sausio nakties jau antradienį laikėme filosofijos egzaminą, dėstytojas jo nenukėlė, nes nematė priežasties… Taigi buvo ir tokių, kurie elgėsi įprastai, lyg nieko nebūtų įvykę.

Gyvenimas universitete virė: nuolat vyko poezijos vakarai, skambėjo bardų muzika, šokdavome po berželiu Sarbievijaus kieme. Be galo populiarus buvo „Filologijos ruduo“, prisirinkdavo pilni kiemai žmonių, ne tik studentų, bet ir miesto gyventojų. Antrame kurse įkūrėme Šešėlių teatrą, kuriame patys vaidinome, patys kūrėme dekoracijas ir scenarijus vaidinimams. Buvome labai smalsūs, lankydavome visas paskaitas ir išsižioję klausydavomės tokių garbių dėstytojų kaip, pavyzdžiui, Aleksas Girdenis, Jonas Balkevičius, Viktorija Daujotytė, Nijolė Baužytė, Evalda Jakaitienė, Aldonas Pupkis, Donatas Sauka, Kęstutis Urba. Kaip vyresnioji sesė mums buvo jauna dėstytoja mūsų kurso kuratorė Birutė Jasiūnaitė (dabar Baltistikos katedros profesorė).

Vieną dieną į Filologijos fakultetą latvių kalbos atvyko dėstyti jauna dėstytoja iš Latvijos Ērika Sausverde (ilgametė Skandinavistikos centro vedėja, dabar Baltijos kalbų ir kultūrų instituto direktorė). Ērika, pati būdama laisva, žadino vidinę laisvę ir mumyse: „Nebūkite tokie, kaip jums sako, bet būkite tokie, kokie norite, padėkite atskleisti vidinę laisvę ir kituose žmonėse.“

Atsisėdau prie skaityklos, kur kažkada prieš daugybę metų sėdėjome, diskutavome, juokėmės ir klegėjome, pykomės ir verkėme ar tiesiog tyliai buvome kartu su grupele kurso draugų. Pajutau tokį stiprų ilgesį ir norą būti čia, fakultete: viskas buvo pažįstama ir sava kaip namuose. Sarbievijaus kiemelio berželis jau buvo ne tas pats, kitas, bet ir jis man tiko ir patiko, kaip anas mano laikų berželis.

Nuo dėstytojos iki Lietuvos kariuomenės adjutantės: „Ačiū, Giedre, tu man tarnavai kaip pusantro vyro“

1991 m. baigiau studijas VU Filologijos fakultete. Profesorius Aleksas Girdenis jau buvo nužiūrėjęs man tinkamą vietą Vilniaus pedagoginiame institute. Dėstytojos darbas buvo įdomus, tačiau po metų mano gyvenimo istorija jau tęsėsi Seime, kadangi aš nedvejodama priėmiau pasiūlymą dirbti redaktore Lietuvos Respublikos Seimo Dokumentų skyriuje.

Kartą mano kaimynas pulkininkas pasakė: „Žinai, besikuriančiai Lietuvos kariuomenei reikia tokių aktyvių, pozityvių ir lietuvių kalbą išmanančių žmonių kaip tu.“

Taigi atsidūriau Lietuvos kariuomenėje, kurioje išdirbau beveik 10 metų. Pradėjau nuo eilinės, o baigiau kapitone. Dabar esu Lietuvos Respublikos kariuomenės atsargos kapitonė. Paskutinės pareigos, kurias ėjau kariuomenėje, buvo Lietuvos kariuomenės vado adjutantės. Nors tuomet buvo įprasta, kad visų valstybių kariuomenės vadų adjutantai buvo vyrai.

Apsisprendžiant išeiti iš Parlamento daug laiko neprireikė, nors tame šiokios tokios avantiūros būta. Visgi buvau idealistė ir nuoširdžiai maniau, kad tikrai būsiu naudinga ir kaip lituanistė prisidėsiu prie Lietuvos kariuomenės kūrimo. Tuometiniam Generalinio štabo viršininkui pulkininkui Valdui Tutkui, kuris vėliau tapo kariuomenės vadas, reikėjo padėjėjos – taip viskas ir prasidėjo.

Atėjusi į darbo pokalbį, susidūriau su visiškai svetima aplinka, karininkai atrodė rūstūs, be šypsenos, kalbėjo pakeltu tonu, ir tada ypač nedraugiškai nuskambėjo pulkininko žodžiai: „Mes dar pagalvosime, ar čia jus pasirinkti, nes turime labai daug kandidatų į šias pareigas.“

Pamaniau, kad mano kojos čia tikrai nebus, ir atšoviau: „Aš irgi dar pagalvosiu, ar man čia pas jus ateiti.“

Išsiskyrėme nepajutę jokios simpatijos vienas kitam. Generaliniame štabe man nepatiko, visą kelią iki namų burbėjau: „Ko aš ten apskritai ėjau…“ Visgi didžiausia staigmena buvo, kai mane pasirinko. Priėmiau tai kaip iššūkį, ne mano būdui trauktis atgal.

Prieš baigiant tarnybą kariuomenėje, generolas Jonas Andriškevičius įteikė man padėkos ženklą, kurį gavo tik keli aukšti kariuomenės pajėgų vadai, ir, nors buvo nelinkęs be reikalo girti, pasakė: „Ačiū, Giedre, tu man tarnavai kaip pusantro vyro.“

Naujas kariuomenės vadas atsivedė ir naują adjutantą, todėl skambutis iš Seimo su pasiūlymu grįžti ir pradėti eiti laikraščio „Valstybės žinios“ redaktorės pareigas labai nudžiugino ir buvo tikrai laiku. Ilgainiui laikraščio neliko, todėl teko metus padirbėti privačioje įmonėje ir draugauti ne su raidėmis, o su labai dideliais skaičiais.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Sugrįžus į Filologijos fakulteto glėbį: „Jeigu esi atviras patirtims, tai ir universitetas atsiveria tau ir tampa vieta, kurioje gali save realizuoti“

Dirbdama privačioje įmonėje slapčia vyliausi rasti širdžiai mielą darbą, kad ir už mažesnę algą. Taip ir atsitiko. Saulėtą 2011 m. birželio dieną vaikštinėjau po miestą – kojos nešte atnešė į Filologijos fakultetą. Atsisėdau prie skaityklos, kur kažkada prieš daugybę metų sėdėjome, diskutavome, juokėmės ir klegėjome, pykomės ir verkėme ar tiesiog tyliai buvome kartu su grupele kurso draugų. Pajutau tokį stiprų ilgesį ir norą būti čia, fakultete: viskas buvo pažįstama ir sava kaip namuose. Sarbievijaus kiemelio berželis jau buvo ne tas pats, kitas, bet ir jis man tiko ir patiko, kaip anas mano laikų berželis. Jis mane nunešė į tuos laikus, kai po juo jauna mergaitė sėdėjau ir jaučiausi be galo laiminga…

Po kelių dienų su manimi susisiekė mano draugė Filologijos fakulteto lotynų kalbos dėstytoja Irena ir pasidalijo žinia, kad fakulteto dekanatas ieško darbuotojos. Surizikavau dalyvauti darbo pokalbyje, ir mane priėmė. Sugrįžusi į fakultetą pamaniau, kad per šitiek metų niekas nepasikeitė, kadangi sutikau tą pačią darbuotoją Staselę, kurią prisiminiau iš studijų metų, kitos kolegės mane sutiko labai draugiškai. Dabar suprantu, koks svarbus darbe yra dvasinis-psichologinis komfortas.

Iš pradžių buvau atsakinga už fakulteto tvarkaraštį, o dabar esu tarptautinių studijų koordinatorė. Labai džiaugiuosi, kad metams bėgant tarptautiškumas VU ypatingai įsibėgėjo. Anksčiau studentai neturėjo galimybės išvykti studijuoti ar atlikti praktiką užsienyje. Gal vienas kitas profesorius į konferenciją ir išvykdavo, tačiau studentams studijuoti svetur keliai buvo uždari. O dabar: kiekvienas studentas kiekvienoje studijų pakopoje turi po 12 mobilumo mėnesių, akademinis ir neakademinis personalas taip pat turi galimybę išvykti į užsienį ir ten pasisemti patirties. Atsivėrė visas pasaulis!

Mano studijų laikais beveik visai nebuvo negalią turinčių studentų, atrodė, kad jie ir neegzistuoja. O dabar universitetas iš tiesų atviras visiems. Mūsų Filologijos fakultete stengiamasi sudaryti lygiavertes studijų sąlygas: pamažu pritaikoma fizinė aplinka ir studijų organizavimo procesas, yra galimybė pasikonsultuoti rūpimais klausimais su universiteto centrinės ar fakulteto administracijos darbuotojais bei dėstytojais. Kuriama draugiška, atvira ir kiekvienam prieinama aplinka, kadangi visi turi teisę studijuoti ir jaustis visaverčiais Vilniaus universiteto bendruomenės nariais.

Man taip pat svarbu, kad Vilniaus universitetas yra vienoje gretoje su pirmaujančiais Europos universitetais. Manau, kad tai turėtų būti svarbu ir studentams, ir tiems, kurie dar tik svajoja apie studijas mūsų universitete, kadangi tai jau šį tą pasako apie jo akademinę aplinką, kurioje yra ugdomas ne šiaip sau koks nors statistinis vienetas, bet tikrai aktyvus ir atsakingas pilietis. Vilniaus universitetas yra teisingame kelyje, ir jeigu tik ateinantis žmogus yra atviras įvairioms patirtims, tai ir universitetas tokiam žmogui atsiveria ir tampa vieta, kurioje jis gali save realizuoti.