2020 12 03

Ieva Šimanauskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

VU atminties perspektyvos: atsispiriant nuo filosofijos

Skaitykla su studentais.
VU bibliotekos bendroji studentų skaitykla. Vido Naujiko fotografija. VU Rankraščių skyrius, F 98-848.

VU atminties perspektyvos – tai keturių straipsnių ciklas, kuriame ilgamečiai VU darbuotojai – alumnai – pasakoja, kaip per trisdešimt Lietuvos nepriklausomybės metų Vilniaus universitetas tapo svarbiu ramsčiu valstybei ir jos visuomenei, susidūrusiai su įvairiomis ekonominėmis, socialinėmis ir kultūrinėmis transformacijomis.

Pašnekovai dalinasi apie šiuo VU gyvavimo laikotarpiu sukauptas patirtis, nuotaikas ir perspektyvas, remdamiesi asmenine patirtimi ir atsispirdami nuo pirmųjų studijų metų.

Trečioje pokalbių ciklo „VU atminties perspektyvos“ dalyje savo prisiminimais dalijasi VU studijų prorektorius dr. VALDAS JASKŪNAS.

Kauno moksleivį traukė mintis studijuoti teatro režisūrą, tačiau aplinkybės lėmė, kad 1991–1995 m. jis tapo atkurto Filosofijos fakulteto trečiosios laidos studentu. Akademinės laisvės perspektyvos, netikėtos pažintys ir sėkmingai įveikti iššūkiai užgrūdino, o 2000 m. sukurta Azijos studijų programa įtvirtino šalyje požiūrį apie kitų kultūrų bei civilizacijų pažinimo svarbą, neapsiribojant vien europocentristiniu matymu.

Lietuvos atgimimo metai: „Tai toks paauglystės laikotarpis, kai šiaip norisi pokyčių, o čia pokyčiai verčiasi pro langą“

Pereinamuoju valstybės laikotarpiu mokiausi Kaune. Apskritai domėjimasis politika nebuvo visiškai įprastas. Galbūt valdžios kritika virtuvėje, anekdotų žanras ir toks buitinis šnekėjimas buvo sovietmečio realija, bet apie politiką mes visi turėjome niekinį supratimą.

Mokykloje buvo įprasta mokytis Tarybų Sąjungos istoriją, jeigu gerai atsimenu, nuo X a. Čia toks istorinis paradoksas, bet paskutiniais metais mokykloje sistemiškumo neliko, ir per individualias mokytojų iniciatyvas atsirado noras dalintis informacija, kuri nei vadovėliuose, nei kitur nebuvo užfiksuota. Prisimenu, kad mes mokėmės Lietuvos istoriją, bet vien tik iš to, ką mums pasakodavo. Kuo tie mokytojai rėmėsi, aš nežinau, tačiau viskas buvo absoliučiai nauja.

1987 m. man buvo 14 metų, visa pokyčių informacija su „Sąjūdžio žiniomis“ ir panašūs dalykai pasiekdavo iki pat mokyklos baigimo. Viskas taip sutapo, kad buvo paauglystės laikotarpis, kai šiaip norisi pokyčių, o čia pokyčiai verčiasi pro langą.

Aišku, stebėjimas ir dalyvavimas įvairiuose susibūrimuose, kurie ilgainiui tapo visuotiniai, buvo to meto realybė. Tai tikrai labai dinamiškas laikotarpis, žiūrint iš besikuriančios valstybės perspektyvos, sujudinęs nemažai istorinių klodų, kalbant, sakykime, apie visą tremčių istoriją, kuri net pačiose šeimose nebuvo vieša.

Kai 1991 m. stojau į universitetą, turbūt buvo pirmi metai, kai priėmimai vyko dar nepasibaigus brandos egzaminams. Atsimenu, kad gegužės mėnesį važiavome į Vilnių ir laikėme stojamuosius egzaminus. Saulėtekyje ant langų buvo kabinami kilometriniai sąrašai, kuriuose turėjai surasti save. Bet vėlgi tai dar nebuvo masinis aukštasis mokslas, tie srautai tikrai nebuvo tokie dideli kaip dabar.

Portretas.
VU studijų prorektorius dr. Valdas Jaskūnas. Edgaro Kurausko nuotrauka

Studijos Filosofijos fakultete: „Jis buvo sukurtas laisvės vėjams pučiant ir neturėjo senųjų paveldėtų struktūrų“

Negaliu pasakyti, kad mano išvykimas studijuoti į Vilnių buvo kažkoks radikalus. Nemažai kas tuo metu pasinaudojo proga nelikti Kaune, išvažiuoti. Mano visa šeima buvo baigusi Kauno politechnikos institutą (KPI), tai turėjau istorinę progą šiek tiek pakeisti bendrą trajektoriją ir tuo pasinaudojau.

Šiaip mano svajonė ir potraukis buvo studijuoti teatro režisūrą, tik tada tokio kurso niekas nerinko. Teko rinktis geriausią variantą iš turimų, o pasirinkimas nebuvo platus: iš KPI, Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universiteto. Buvau prašymą nunešęs į Vytauto Didžiojo universitetą, tik į Vilniaus universitetą buvau anksčiau priimtas, tad pirmojo su visa pagarba atsisakiau. Nors tuo metu Vytauto Didžiojo universitetas tikrai turėjo didžiulių ambicijų ir potencialą, demonstravo naujumą, vakarietiškumą, ypač socialinių bei humanitarinių mokslų kryptyje.

Vilniuje pirmiausia bandžiau įstoti į žurnalistiką, tik manęs ten nepriėmė, tad teko pagal rezultatus rinktis bibliotekininkystę arba filosofiją. Kažkaip intuityviai nusprendžiau pasirinkti filosofiją, nors visiškai nesupratau, kokios tai studijos.

Vis dėlto mes buvome trečia filosofų laida po Filosofijos fakulteto atkūrimo 1989 m. Po pusmečio buvome perkelti į Baltupiuose esantį gana sovietinį pastatą, kuris buvo apsuptas proftechninės bei policijos mokyklų. Tuo metu filosofija skleidėsi būtent tokioje aplinkoje.

Dėstytojų buvo labai įvairių, tačiau tiek tarp senosios, tiek tarp jaunosios kartos buvo tikrai įkvepiančių mąstyti ir leistis į filosofijos pažinimo kelionę. Šviesaus atminimo profesorius Romanas Plečkaitis, smetoniško sukirpimo žmogus, su griežtos disciplinos požiūriu, dėstė senovės antikos ir viduramžių filosofijos istoriją. Nors ir fragmentiškai, tačiau prisimenu susitikimą su Rolandu Pavilioniu, kuris mums dėstė semantinę logiką ir buvo labai įspūdingas žmogus. Jau tada studentų buvo labai mėgstamas ir pasižymėjo šarmingumu Alvydas Jokubaitis, įkvėpęs ištisas studentų kartas domėtis bei pažinti filosofiją. Bet ne kaip filosofijos istoriją, o kaip mąstymo būdą. Buvo ir tokių, aišku, kurių šiuo metu atmintyje neatgaminu, nes gal dėstė po vieną kursą, tačiau taip pat prisidėjo prie fakulteto nuotaikos. Apskritai Filosofijos fakultete laisvės buvo daug, kadangi tai buvo naujas fakultetas, sukurtas laisvės vėjams pučiant, ir neturėjo senųjų paveldėtų struktūrų, ir tai yra privalumas.

Žinoma, nemažai laiko praleisdavome studentaudami. Aš tuo metu buvau aktyviai įsitraukęs į Kiemo teatro veiklą, daug bendravome su kitų programų studentais. Kaip studentai mažai skyrėmės nuo dabartinių, kadangi lygiai taip pat eidavome į paskaitas, sėdėdavome bibliotekose, fakulteto kavinėje aptarinėdavome įvairiausius dalykus. Dabar toks fenomenas kaip rūkyklos yra išnykęs, bet tuo metu laiptinės viršuje tokia buvo, o per pertraukas joje matymo atstumas dėl ganėtinai didelių dūmų kamuolių buvo mažas.

Universitetui yra labai svarbu turėti akademinį potencialą, arba kitaip – smegenų centrą. Man atrodo, rektorius Jonas Kubilius yra pasakęs, kad jeigu ant daržinės pakabinsi užrašą „universitetas“, tai ji netaps universitetu.

Nuo filosofijos prie indologijos: „Nebuvo visiškai jokio supratimo, kas yra orientalistika ir Azijos studijos“

Nuo trečio kurso mane pradėjo dominti kiti dalykai. Ir, beje, čia buvo dvigubas impulsas, kadangi Filosofijos fakultete fragmentiškai dėstė profesorius Antanas Andrijauskas, vėliau pakvietęs studijuoti magistrantūrą bei doktorantūrą Dailės akademijoje. Taip pat trečiame kurse Indijos filosofiją dėstė perspektyvus tuo metu dar docentas Marius Povilas Šaulauskas. Jis buvo grįžęs iš stažuotės JAV, persiėmęs amerikoniška elgsena, visais atžvilgiais darė įspūdį studentams. Būtent jis paskatino domėjimąsi Azija, konkrečiai Indija, jos filosofija, menu, ir tai tapo mano akademinio domėjimosi bei profesine veikla.

1993 m. universitete buvo įsteigtas Orientalistikos centras, jame po truputį pradėjau lankyti pasirenkamuosius dalykus. Anksčiau buvo tokia galimybė, ir dabar vėl norime ją grąžinti, kadangi dabartiniai studentai yra tiesiog uždaryti savo fakultetuose bei studijų programose. Taigi pradėjau rinktis Orientalistikos centro siūlomus laisvuosius dalykus apie Indijos filosofiją pas savo būsimą kolegą Audrių Beinorių, o hindi kalbos ir sanskrito užsiėmimus pas Vytį Vydūną. Tai tapo mano krikštu į indologiją.

Greitu metu pasitaikė galimybė pagal mainų programą išvykti metams studijuoti į Indiją hindi kalbos. Taip įsitraukiau, kad mano magistrinis bei disertacija buvo apie Indijos meno filosofiją. Po studijų Dailės akademijoje į Vilniaus universitetą sugrįžau 1997 m., tik jau kaip dėstytojas Orientalistikos centre. Kartu su kolegomis pradėjome dirbti prie naujos Azijos studijų programos.

Ji gana sunkiai skynėsi kelią universitete, būtent dėl to, kad tai buvo visiškai naujas ir senosios kartos požiūriu visiškai nesuprantamas dalykas. Nebuvo jokio supratimo, kas yra orientalistikos ir Azijos studijos. Pasaulyje tai buvo normali akademinė praktika, o čia mūsų visi klausinėjo: „Kas tai per dalykas, filosofija, filologija ar kas?“ Kad nebūtume tapatinami su tuo, kas jau egzistuoja, pasirinkome etnologiją, kadangi tokios krypties universitete dar nebuvo.

Nuo tada Azijos studijos pradėjo plėtotis antropologinių studijų ir tyrinėjimų linkme, bet kol tai buvo institucionalizuota, dar turėjo praeiti nemažai laiko. Turiu net išsaugojęs įvairiausių mūsų studijų programų vertinimo recenzijų, kurios yra gan įdomios institucinės praktikos požiūriu ir kuo toliau, tuo įdomesnės žiūrint iš mūsų perspektyvos. Reikia pripažinti, kad buvo ir labai šviesių žmonių, pavyzdžiui, rektorius Rolandas Pavilionis, kuris vienas iš nedaugelio palaikė ir puikiai suprato tokių studijų bei specialistų poreikį.

Programą kūrėme visiškai tuščiame lauke, ir sukaupta patirtis nemaža dalimi buvo savamokslė, kadangi sistemiškai anksčiau to nestudijavome, nors buvo keletas kolegų, kurie buvo orientalistikos studijas baigę Maskvoje ar Leningrade. Tuo metu akademinė Vakarų Europos aplinka jau nuo Šaltojo karo pabaigos turėjo patyrusių orientalistikos specialistų, tad mums prireikė trupučio laiko, kol integravome vakarietiškas praktikas pas save. Iki pat 2000-ųjų, kai startavo Azijos studijų programa, labai intensyvių tarptautinių ryšių dar nepalaikėme, taigi tiek informacija, tiek patirtis smarkiai vėlavo.

Azijos studijos, Orientalistikos centro veikla leido keistis universiteto požiūriui į tarpdiscipliniškumą ir konkrečiai į kitų kultūrų pažinimą, studijavimą, iš viso į kitoniškumą tiek disciplinos, tiek geografijos aspektu. Be Orientalistikos centro mes dar ilgai būtume galvoję, kad viskas yra apie Europą, apie Vakarus, su savo tomis parapinėmis nuostatomis kitų kultūrų, civilizacijų atžvilgiu.

VU transformacijos: „Jeigu ant daržinės pakabinsi užrašą „universitetas“, tai ji netaps universitetu“

Šiandien mes labai vertiname Vilniaus universiteto reputaciją, tačiau pirmąjį dešimtmetį po nepriklausomybės atkūrimo, kai šalyje kūrėsi daugybė kitų aukštųjų mokyklų, Vilniaus universitetas turėjo raudonojo universiteto šleifą. Natūralu, kad naujai besikuriantiems universitetams reikėjo kurtis savąją tapatybę, ir ji buvo kuriama kaip priešprieša Vilniaus universitetui. Dabar jau galima sakyti, kad pasikeitė kartos ir liko tik rudimentai senųjų įpročių. Kita vertus, tai turėjo ir savų privalumų, kadangi sukaupta akademinė kultūra, atmintis bei tęstinumas yra Vilniaus universiteto stiprybės dalis.

Toje transformacijoje universitetas išgyveno ne pačius geriausius laikus, ir būtent dėl atsinaujinančių ir besikuriančių universitetų ambicijų, kurios, praėjus 30 metų, matome, toli gražu ne visos realizavosi. Galų gale pati ekonominė situacija buvo tokia, kad kuriantis verslams akademinis darbas nuėjo į antrą planą ir nemažai potencialių universiteto žmonių buvo įsiurbti toje rinkoje, o ne vienas pasilikęs darbuotojas turėjo ir kitų pajamų išorėje, kadangi akademiko atlyginimai buvo menki.

Mokslo bei studijų vertė buvo labai devalvuota, ir mes dar iki šiol su tuo kovojame, nors pokytis jau yra akivaizdžiai įvykęs. Dabartinės pandemijos aktualijos parodė mokslo vertę, dabar yra vilties, kad valstybės investavimas į mokslą ir žinias bus tuo pagrįstas.

Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą smarkiai pasikeitė galimybės judėti, todėl pastebimai išaugo universiteto tarptautiškumas. Kadaise pasakęs, kad universitetas turi ambicijų būti tarptautiškas, būtum suprastas labai vienprasmiškai – kad mes nusigręžiame nuo nacionalinio universiteto idėjos ir tai yra baisi nuodėmė, kuri kris ant visų ateinančių kartų. Bet mes dabar jau pabuvome toje tarptautinėje aukštojo mokslo rinkoje, ir viskas stojosi į savo vietas, mes esame tos sistemos dalis. Aišku, galime savaip konstruoti tą kryptį, bet faktas, kad veikiame toje sistemoje, nuo kurios esame priklausomi, kad mūsų indėlis pagal tai yra vertinamas ir čia nėra jokios nuodėmės mūsų kultūrinės tapatybės atžvilgiu.

Vis dėlto universitetui yra labai svarbu turėti akademinį potencialą, arba kitaip – smegenų centrą. Man atrodo, rektorius Jonas Kubilius yra pasakęs, kad jeigu ant daržinės pakabinsi užrašą „universitetas“, tai ji netaps universitetu. Neužtenka politinės valios kažką įkurti, neužtenka surinkti studentų ir juos kažko mokyti, universitetas turi turėti perspektyvą, tiek akademinę, tiek institucinę, ir žmonės turi ją jausti. Akademinė aplinka turi motyvuoti studentus siekti kuo geriau panaudoti savo potencialą, kuo labiau „svaigti“ ir būti ambicingiems. Būtina nuomonių įvairovė, skirtingi lavinimosi būdai, ir tai nėra savaiminiai dalykai, juos reikia sukurti.

Vilniaus universitetas eina teisinga kryptimi tapdamas atviras įvairiems požiūriams, žmonėms bei patirtims. Žinoma, mes dar turime labai daug ką nuveikti, nes esame dar gana homogeniški dėstytojų bei studentų patirties atžvilgiu. Turime mažai tarptautinių studentų ir dėstytojų, o jie labai prisideda prie akademinės įvairovės. Taigi dar tikrai turime ką nuveikti.

Mūsų pagrindinis tikslas yra inicijuoti pokytį Lietuvoje, nes čia mes turime didžiausią potencialą ir įsipareigojimą. Bet tai nereiškia, kad neturime būti matomi ir atpažįstami užsienyje. Mūsų indėlis į visuomenės iššūkių sprendimą yra būtinas. Ir mes turime siekti įvairių mokslų, disciplinų pažangos, kad mūsų poveikis peržengtų Lietuvos bei regiono ribas ir būtų platesnis, o per tai būtume atpažįstami, matomi ir gerbiami.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu