2020 11 27

Ieva Šimanauskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

VU atminties perspektyvos: atsispiriant nuo istorijos

Pastatas su kolonomis.
Vilniaus universiteto observatorija. Vido Naujiko fotografija. VU Rankraščių skyrius, F 98-443.

VU atminties perspektyvos – tai keturių straipsnių ciklas, kuriame ilgamečiai VU darbuotojai – alumnai – pasakoja, kaip per trisdešimt Lietuvos nepriklausomybės metų Vilniaus universitetas tapo svarbiu ramsčiu valstybei ir jos visuomenei, susidūrusiai su įvairiomis ekonominėmis, socialinėmis ir kultūrinėmis transformacijomis.

Pašnekovai dalinasi apie šiuo VU gyvavimo laikotarpiu sukauptas patirtis, nuotaikas ir perspektyvas, remdamiesi asmenine patirtimi ir atsispirdami nuo pirmųjų studijų metų.

Antroje pokalbių ciklo „VU atminties perspektyvos“ dalyje savo prisiminimais dalijasi VU bendrabučių centro direktorius NERIJUS CICILIONIS. 1990 m. pradėjęs studijas Istorijos fakultete, jis pripažįsta, kad fakultetas pirmiausia formavo asmenybes ir įdiegė tam tikrus gyvenimo principus bei elgesio normas, kuriomis vadovaujasi ir po 30 metų.

Portretas.
Studentas-korporantas. Nerijaus Cicilionio asmeninio archyvo nuotrauka

Pažintis su Vilniaus universitetu: „Atgimimo vėjai padarė įtaką ir istorikų gyvenimui“

Vilniaus universitete pradėjau studijuoti 1990 m., tačiau su Istorijos fakulteto bendruomene pirmą kartą susidūriau dar 1988 m. Matyt, Sąjūdžio ir atgimimo vėjai padarė įtaką ir istorikų gyvenimui, todėl tą vasarą buvo organizuota moksleivių archeologinių kasinėjimų praktika Kernavėje.

Mano asmeninis pasirinkimas buvo stoti tik į istoriją ir niekur kitur. Žinoma, tam įtakos turėjo tėvų ir senelių pasakojimai apie pokario laikotarpį, kaip jie tuo metu gyveno, slapstėsi nuo tarybinės armijos, kaip jų vos neišvežė į Sibirą. Visa toji mistika buvo tokia magiška, kad norėjosi kuo daugiau sužinoti, kaip viskas vyko iš tikrųjų.

Tuo metu į Istorijos fakultetą stojančiųjų buvo 10 į vieną vietą. Tam įtakos turėjo tarybiniai laikai, kadangi daug istorijos faktų ir įvykių buvo nežinomi arba specialiai užmiršti, ištrinti ar uždrausti. Visuomenė pradėjo intensyviai domėtis istorija, jos pilkosiomis zonomis. Mes net mokykloje paskutinėse klasėse su istorijos mokytojais ėmėme diskutuoti įvairiomis temomis, kuriomis niekas neleido ir net buvo pavojinga kalbėti.

Įstojęs į universitetą supratau, kad jame jau buvo įvykę daug perversmų, studentai buvo pradėję imti valdžią universitete, profsąjungas keitė studentiškos organizacijos. Aišku, įstoję mes nesupratome, kur papuolėme, kadangi dinamika buvo didelė, bet tas jausmas, kad studentai, ypač Istorijos fakultete, jautėsi šeimininkais ir su jais buvo skaitomasi, darė nemažą įspūdį.

Be įdomių studijų, ypač įsiminė artimas dėstytojų ir studentų santykis, kuris buvo visiškai priešingas, nei vėliau studijuojant Teisės fakultete. Mes gerbėme dėstytojus kaip daug pasiekusius savo srities specialistus, ryšį stiprino bendrai organizuojamos ekspedicijos, kurių metu teko įvairiomis sąlygomis gyventi ir bendrauti.

Kitas atmintyje išlikęs dalykas – tai saviraiškos laisvė, kadangi tarp studentų buvo skatinamos ir palaikomos įvairios iniciatyvos. Neatmetu, kad ir universiteto vadovybė šiek tiek prisibijojo iniciatyvių studentų, nes Istorijos fakultetas turbūt buvo vienas iš labiausiai pažengusių ir greičiausiai laužančių visokias tarybines taisykles ir nusistovėjusias tvarkas.

Tam galėjo turėti įtakos tai, kad šio fakulteto studentai žinojo daugiau tikrosios istorijos nei tarybiniai žmonės. Jie buvo skaitę daugiau tokios literatūros, kuri nebuvo lengvai prieinama plačiajai visuomenei. Įsijungėme ir į tam tikrą politinį gyvenimą, kadangi buvome įtraukti į disidentų būrelius, kuriuose, pavyzdžiui, Viktoras Petkus pasakodavo apie savo gyvenimą, kūrybą. Mes negalėjome nesižavėti asmenybėmis, kurios, 10 metų atsėdėjusios lageriuose, sugebėjo išgyventi ir laužyti sistemą. Tad mums universitete turėti valdžią ir laužyti tas nusistovėjusias tarybines normas iš esmės buvo garbės reikalas.

Nežinau kaip, bet tuo metu Istorijos fakultete buvo daug dėstytojų iš užsienio, per jų paskaitas studentai netilpdavo į auditorijas ir net stovėdavo koridoriuose. Jie atnešė visai kitokį požiūrį į mokslą, dėstymo kultūrą ir apskritai santykį tarp dėstytojo ir studento.

Bendrabučiai taip buvo apleisti, kad net dabartinė Visuomenės sveikatos centro direktorė Rolanda Lingienė, tuo metu ėjusi visai kitas pareigas, vykdydama bendrabučių patikrinimą informavo, kad po pusmečio juos reikės uždaryti, ir išrašė baudą – tiek jie jau buvo nugyventi. Vis dėlto centralizavę bendrabučių administravimą pradėjome juos tvarkyti.

Studentų bendrabučiai: „Kas Sausio 13-ąją buvo likę bendrabutyje, tai visi ten ir išskubėjo, neprireikė jokio raginimo ar vadovavimo“

Studentai būdavo įtraukiami į veiklas daugiausia per bendrabutį. Kadangi tai buvo vieta, kurioje gyveno visi nevilniečiai, jie stengėsi išgyventi, vieni iš kitų labai greitai perimdavo žinias. Vienoje bendrabučio bendruomenėje būdavo 400–500 žmonių, jie atvirai tarpusavyje šnekėdavosi, bendraudavo, megzdavo ryšius, o vilniečiai, gyvenę su tėvais, šiek tiek liko nuošalyje, kadangi, norint juos įtraukti, reikėjo tikrai labai aktyvaus ir pasiryžusio žmogaus.

Aišku, kaip ir visur, fakultete buvo aktyvesnių žmonių, kurie generuodavo idėjas, o kiti jas įgyvendindavo, tačiau griežtos struktūros ar hierarchijos nebuvo. Pavyzdžiui, jei vyksta pasirengimas istorikų dienų šventei, tai vienas sugalvoja, kaip toji šventė turi atrodyti, kitas, aktyvesnis, eina per įmones ir ieško paramos, trečias parūpina magnetofoną, likusieji kolonėles ar mašiną. Taip ir lipdėsi visas gyvenimas.

O bendrystę lėmė tai, kad mes visi buvome vienoje vietoje ir per Sausio 13-osios įvykius ar vykstant kitiems renginiams buvo labai lengva jaunimą, esantį bendrabutyje, suorganizuoti. Pereini per kambarius, ir visi vienas per kitą susižino, o tada, žiūrėk, jau grupė apačioje susirinkusi konkrečiai galvoja, ko ir kaip imtis. Taip buvo, kai studentų istorikų korporacijos „Tilia“ įkūrėjai organizavo kasinėjimus Antakalnio kapinėse ir jiems paprasčiausiai reikėjo darbo rankų – kažkas perėjo per bendrabutį, pasklido žinia – ir jau yra visas būrys.

Grįžtant prie 1991-ųjų sausio įvykių – kadangi tuo metu buvo sesija ir vyravo tradicija, kad studentai ruoštis egzaminams grįžta į namus, tai ir aš tuo metu buvau grįžęs į Panevėžį. Gimtajame mieste rinkomės budėti prie pašto, kadangi tokia strategija buvo įprasta iš klasikos – vykstant revoliucijoms užimami geležinkeliai, paštas bei kitos svarbios įstaigos.

Vis dėlto Vilniuje dar savaitę iki didžiųjų įvykių vis reguliariai eidavome iš smalsumo pasižiūrėti, kas vyksta prie parlamento, kadangi jau būdavo įprasta, kad žmonės rinkdavosi kaip per Sąjūdžio mitingus. Žinoma, daugiausia bendraudavome per kursus, taip ir organizuodavomės, tačiau tuose susibūrimuose visą laiką sutikdavai ir kitų bendrabučio gyventojų.

Lapkričio mėnesį vykdavo kariuomenės paradai, ten mūsų studentų gausiai susirinkdavo. Teko dalyvauti išlydint tarybinę kariuomenę, kai ji važiavo Gedimino prospektu. Taigi kažkokio ypatingo organizavimo nebūdavo, bet visi jautė pareigą, kad reikia nueiti ir dalyvauti, o kas Sausio 13-ąją buvo likę bendrabutyje, tai visi ir išskubėjo į vietas, neprireikė jokio raginimo ar vadovavimo.

Pasirinkimai: „Nei istoriku, nei teisininku netapau, o bendrabutis kažkaip labiausiai paveikė“

Baigiantis istorijos studijoms dauguma bendrakursių suprato, kad pragyventi iš istorijos bus sudėtinga, todėl ne vienam kilo idėja istoriją pasilikti kaip hobį, o pragyvenimui ieškoti kitos veiklos. Dalis pasirinko toliau studijuoti teisę, kiti – ekonomiką, filosofiją, kai kas net muziką.

Aš nutariau studijuoti teisę, kad galėčiau jaustis ramiau. Pabaigęs tuos du mokslus nei istoriku, nei teisininku netapau, o bendrabutis kažkaip labiausiai paveikė, nes dar buvo laikai, kai juose iš studentų rinkdavo aukšto seniūnus, po to šalia universiteto administracijos bendrabučių direktorius, ir man visus tuos etapus teko pereiti. Be to, tada universitetui labai trūko gebėjimų tuos bendrabučius normaliai administruoti, nuostoliai viršydavo beveik 2 mln. litų, todėl kilo sumanymas juos padaryti ūkiskaitinius – savarankiškesnius. 1995 m. įvykdytas vienas bandomasis projektas – atskirtas vienas bendrabutis nuo bendro katilo, siekiant įvertinti, kaip jis pats sugebės išsilaikyti.

Universitetas iškėlė tik vieną sąlygą, kad šis bendrabutis neturi būti perleistas tvarkyti prieš tai buvusiems administracijos darbuotojams, o kadangi buvo nemažai baigusių ir su bendrabučių sistema gerai susipažinusių studentų, tai pirmasis prižiūrėti buvo paskirtas Studentų atstovybės Ekonomikos fakultete studentui. Jis ėmėsi administruoti bendrabutį Saulėtekio al. 4 ir, universiteto nuostabai, per metus puikiai jį išlaikė ir net pradėjo remontuoti.

Vėliau ekonomistas persiorientavo į kavinių verslą, ir bendrabučio administravimas jam nebebuvo įdomus, todėl mums, istorikams, kilo idėja perimti jo ir savojo (Saulėtekio al. 6) bendrabučio administravimą. Sutikimas buvo gautas, ir net atėjus Rusijos krizei mums pavyko juos puikiai išlaikyti, kai likusieji bendrabučiai, pavaldūs universiteto ūkiui, ir toliau buvo nuostolingi, o darbuotojai po kelis mėnesius negaudavo atlyginimo.

Keitėsi įstatymai, valstybė privalėjo savo turtą perduoti administruoti viešosioms įstaigoms, ir universitetui kilo idėja, kad taip reikėtų pasielgti ir su visais bendrabučiais. Universitetas kartu su Studentų atstovybe įkūrė viešąją įstaigą „Vilniaus universiteto būstas“. Šis modelis buvo labai sėkmingas, nes Studentų atstovybė kaip steigėja dalyvaudavo susirinkimuose, reikšdavo tam tikras nuostatas, keldavo prioritetus atsižvelgdama į studentų lūkesčius, išreikšdavo nuomonę apie investicijas, ir dėl to taip neblogai tvarkėmės.

Bendrabučiai taip buvo apleisti, kad net dabartinė Visuomenės sveikatos centro direktorė Rolanda Lingienė, tuo metu ėjusi visai kitas pareigas, vykdydama bendrabučių patikrinimą informavo, kad po pusmečio juos reikės uždaryti, ir išrašė baudą – tiek jie jau buvo nugyventi. Vis dėlto centralizavę bendrabučių administravimą pradėjome juos tvarkyti.

Studentų apgyvendinimas yra socialinis dalykas, ir nuo to, kiek bus prieinamos galimybės įsikurti, taps prieinamesnės ir studijos iš įvairesnių socialinių aplinkų atvykstantiems studentams.

Perspektyvos: „Siekiame, kad universitetas penkiaaukščių miestelių vietoje turėtų modernių studentų bendrabučių campus su visa sutvarkyta teritorija“

Studentai visais laikais buvo įdomūs žmonės, jie visuomet atkeliauja su naujomis idėjomis, neleidžia užsisėdėti vienoje vietoje ir skatina reaguoti į pokyčius. Jie ateina su savo poreikiais ir net įsivaizdavimais, kaip turi būti administruojami patys bendrabučiai, ir tai nėra blogai.

Kaip pasikeitė studentų, gyvenančių bendrabutyje, elgesys, lyginant su tarybiniais laikais ir vėliau, kai dar buvo nemokamas mokslas? Anksčiau studentai elgdavosi ganėtinai laisvai, bet kai atsirado mokamos studijos ir jiems reikėjo vis daugiau išteklių, kad apskritai galėtų studijuoti, tai tas juos labai sudrausmino, ir jie pasidarė gana sąmoningi.

Anksčiau, kad ir tarybiniais laikais, pareikšti savo nuomonę dėl kokių nors nepalankių gyvenimo sąlygų, kaimynų triukšmo buvo suvokiama kaip žeminantis dalykas, o dabar jie puikiausiai reiškia pretenzijas. Ir tai yra gerai, nes įvairių išsišokėlių, ieškančių lyderystės kitų ramybės sąskaita, linkusių patriukšmauti, išgerti daugiau alaus ir tikinčių, kad nuo to pakils jų autoritetas, mažėja, jie vis labiau išnyksta iš gyvenimo.

Kalbant apie bendrabučio perspektyvas, tai 2007 m. buvo parengtas naujo bendrabučio projektas, eskizai, atliktas nemažas įdirbis, tačiau 2009 m. visas ūkio valdymas iš viešosios įstaigos buvo grąžintas į universiteto struktūrą ir darbai sustojo. Suprantama, kad universitetas yra didelė organizacija ir joje ką nors pakeisti nėra lengva. Dėliojami prioritetai ir jau beveik 10 metų, kai naujų bendrabučių statybos idėja kažkur sklando ir kūnu netampa.

Dabar su naujuoju rektoriumi Rimvydu Petrausku kalbos suintensyvėjo ir viltis grįžo, kadangi atnaujintas projektas, yra skirta žemė, rastas finansavimas naujų bendrabučių statybai – sukurtas visas modelis.

Vėl svarstoma, kad tuos bendrabučius galbūt reikėtų sugrąžinti administruoti į viešosios įstaigos rankas ir tada per fondus, kurie siūlo paskolas su nedidelėmis palūkanomis, būtų galima imtis bendrabučių statybos, nes jau yra tam tikro prarasto laiko pojūtis. Prieš porą metų pradėjome dalyvauti tarptautinėje bendrabučius administruojančių įmonių asociacijoje, kuri labai populiari Šiaurės šalyse. Jos steigėja – Švedija, tačiau joje yra ir daugiau įsitraukusių šalių, tokių kaip Prancūzija, Vokietija ar Olandija.

Žinoma, modeliai skiriasi, bet, pavyzdžiui, Švedijoje steigiamos bendros universiteto ir savivaldybės viešosios įmonės, aišku, bendrabučių kokybė bei kainos – atitinkamos. To link turėtų judėti ir mūsų universitetas, ir kuo greičiau, tuo geriau, nes tarybiniai bendrabučiai tinkami tiktai nugriauti. Siekiame, kad universitetas, kaip ir užsienyje, penkiaaukščių miestelių vietoje turėtų modernių studentų bendrabučių campus su visa sutvarkyta teritorija.

Reikia pasakyti, kad ir verslas nesnaudžia ir investuoja į bendrabučių kompleksus, vadinamuosius jaunimo namus, kuriuose visai kitos gyvenimo sąlygos. Žinoma, šiuo klausimu buvo ieškoma bendrų verslo ir universiteto iniciatyvų, tačiau verslo kaip žaidėjo įsileidimas visada padidina studentų mokesčius. Vis dėlto tai yra ilgalaikė investicija, ir džiaugiuosi, kad pavyko įtikinti universitetą, jog bendrabučiai neturi būtinai atsipirkti per 5 metus, tai gali įvykti ir per 10–20 metų, yra fondų, kurie skolina pinigus ilgam laikotarpiui su mažomis palūkanomis, tada atsiranda daugiau galimybių ir kainą studentams galima sumažinti.

Vis dėlto studentų apgyvendinimas yra socialinis dalykas, ir nuo to, kiek bus prieinamos galimybės įsikurti, taps prieinamesnės ir studijos iš įvairesnių socialinių aplinkų atvykstantiems studentams. Be to, iš užsienio atvažiavę studentai į dabartinius mūsų bendrabučius rodo pirštais, norėdami pasakyti, kad tai visiškas absurdas. Aišku, užsienio studentas užsienio studentui nelygus. Kas atvažiuoja iš Rytų šalių, tam atrodo, kad čia kaip ir viskas gerai, iš Rytų Vokietijos atvykę studentai, įvertinę kainos ir kokybės santykį, dar taip pat priima, bet kiti yra pratę prie geresnių sąlygų. Mes šiandien geresnių ir įvairesnių gyvenimo sąlygų negalime pasiūlyti, tad jie ieško tų pasiūlymų mieste. Vis dėlto vienas iš Vilniaus universiteto strateginių tikslų yra pritraukti daugiau užsienio studentų, o tarptautiškumas yra viena iš dedamųjų vertinant universitetų reitinguose.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu