VU geologas A. Spiridonovas: privalome išvengti branduolinio karo

Su Vilniaus universiteto profesoriumi, geologu-paleontologu ANDREJUMI SPIRIDONOVU bendrauju ne pirmą kartą. Visada nepaprastai smagu klausytis jo pasakojimų apie keisčiausius dinozaurus, gigantiškas priešistorines kengūras, neįtikėtiną Žemės istoriją ir panašius dalykus. Bet šįkart nuotaikos slogesnės, o praeities įdomybes nustelbia šiandienos aktualijos.

Okupacinė Rusijos armija bando užimti Kijevą ir kitus Ukrainos miestus. Pastaroji laikosi didvyriškai ir nė nemano pasiduoti, rusai neturi jokio žymesnio pranašumo. Nepaisant to, kasdien žūsta nekalti civiliai ir abiejų valstybių kariai, bombarduojami gyvenamieji namai, atakuojamos atominės elektrinės. Lyg to būtų maža, per aštuonias invazijos dienas Rusija jau du kartus Vakarams spėjo pagrasinti branduoliniu ginklu. Veikiausiai tai yra esminė priežastis, kodėl NATO, Ukrainai teikdama karinės technikos ir kitą pagalbą, pati į karą vis dar neįsitraukia.

Kol pasaulio lyderiai sprendžia, kaip dar labiau padėti Ukrainai, A. Spiridonovas viliasi, kad Putiną pavyks sustabdyti – ir nebus prieita iki branduolinio karo. Nes jame, pasak mokslininko, nugalėtojo tiesiog nebūtų.

Branduolinė žiema

Griežtos valstybių ir privačių įmonių sankcijos palies ir mokslą Rusijoje. A. Spiridonovas prognozuoja, kad be technologijų, kurių lig šiol gaudavo iš Vakarų, Rusijos mokslo tyrimai apskritai sustos. „Bet jie dabar apie tai nemąsto. Mano draugas iš Karaliaučiaus sako, kad jis dabar į savo vasarnamį važiuoja, pataria ir man vykti toliau nuo Vilniaus, – pasakoja mokslininkas. – Pas juos nuolat naikintuvai skraido, vyksta civiliniai mokymai, kaip kuo greičiau į rūsį subėgti.“

Tame pačiame Karaliaučiuje (Kaliningrado srityje) geologas lankėsi prieš trejus metus. Nuotaikos buvo panašios: „Mes sau ramiausiai vaikščiojom, o žmonės jau tada siaube sėdėjo, galvojo, kad kažkas bus. Žmonės jaučia spaudimą, kad prasidės kažkoks karas.“

XXI amžiuje „kažkoks“ karas tarp dviejų valstybių, turinčių branduolinį ginklą, atneštų katastrofiškų pasekmių visai žmonijai, teigia A. Spiridonovas. Jis neigia mitą, kad tai atominis karas sukeltų visos Žemės sprogimą – tačiau vis tiek atimtų milijonų žmonių gyvybes visame pasaulyje.

„Kodėl branduolinių ginklų išvis neturėtų būti? Nes tai yra labai rimtas dalykas. Ne vien todėl, kad jie gali sunaikinti rajoną ar pusę miesto. Šiaip jų tiesioginės žalos mastas yra pervertinamas. Radiacijos požiūriu, makabriškai kalbant, šiuolaikinės atominės bombos labiau „ekologiškos“ negu Hirosimos ar Nagasakio atveju. Dabartinės yra termobranduolinės, uranas naudojamas tik uždegimui, o sprogimo metu susidaro helis. Lieka žymiai mažiau radiacijos.

Tačiau yra kitas dalykas. Ką tokia bomba sukelia? Gaisrus. Daugiausia žmonių nužudytų ne tiesioginis smūgis, smūginė banga, nudegimai ar radiacija, o vėlesni efektai. Yra apskaičiuota, kad jeigu kiltų konfliktas tarp mažųjų galių, pavyzdžiui, Indijos ir Pakistano, kurios turi kelias dešimtis atominių ginklų, ir jeigu juos visus panaudotų, kilę gaisrai (degtų didžiuliai plotai) sukeltų didžiules ugnies audras. Sprogimo vieta imtų iš aplinkos į vidų traukti orą ir į stratosferą kiltų suodžiai.

Jie ir būtų pagrindinis žudomasis veiksnys. Suodžiai blokuotų saulę ir prasidėtų mažasis ledynmetis. Tai būtų panašiai kaip Tamboros ugnikalnio išsiveržimas 1812 metais. Vidutinė temperatūra nukristų 1,2 laipsniais, visame Šiaurės pusrutulyje tiesiog nebūtų vasaros, sniegas kristų, žlugtų derlius. Paskutinįkart, kai tai įvyko, nuo alkio ir ligų Indijoje mirė milijonas žmonių. Europoje tuo metu irgi buvo badas“, – pasakoja Andrejus.

Bet čia būtų „lengvasis“ scenarijus. O jeigu branduolinėmis galvutėmis sugalvotų viena kitą pavaišinti tokios jėgos kaip NATO ir Rusija, į dangų pakiltų kur kas daugiau suodžių. Ir tada Šiaurės pusrutulis pusę metų tiesiog skendėtų tamsoje ir, nepaisant metų laiko, per keletą dienų vidutinė temperatūra taptų žemesnė negu per paskutinį ledynmetį. Tai truktų ketverius metus.

„Metus turėtume nulinį derlių. Tad, jei nuo tiesioginių bombos smūgių žūtų milijonai, jei ne dešimtys milijonų, tai dėl bado mirtų šimtąkart daugiau. Aš neabejoju, kad visi tai supranta. Galbūt kas nors planuotų: pirmas atominis smūgis – ir pergalė. Nesvarbu. Jeigu tokį smūgį įvykdai, tie liekamieji efektai jau prasidės, ir tu jau pralaimėjai. Visi pralaimėjo. Tiesiog tai yra savižudybės ginklas, tai yra nelaimimas karas“, – įspėja VU profesorius.

Vis dėlto, pasak A. Spiridonovo, antrasis scenarijus, kai iššaudomos visos atominės bombos, yra labai mažai realus: „Bet lokalus scenarijus yra tikėtinas, ir politikai turėtų suprasti ribas, bandyti laikytis diplomatijos.“

Egzaminas Lietuvos piliečiams

Andrejus augo Švenčionyse, daugiakultūrėje aplinkoje. Tarp jo bendraklasių mokėsi lietuviai, rusai, baltarusiai, lenkai, žydai, ukrainiečiai ir kazachas. Vieni su kitais sutardavo puikiai.

Mokslininko tėtis buvo Lietuvos rusas, sentikis. O mama yra Lietuvos lenkė: „Kitais žodžiais, esu tuteišis – mišinys populiacijos, kuri gyvena Rytų Lietuvoje. Bet rusų kultūra man yra artima, didelę įtaką darė literatūros ir mokslininkų darbai.“

Šiomis dienomis, visuomenei kilus suprantamam pykčiui dėl to, ką daro Rusija, Lietuvos valdžios atstovai kviečia nepasiduoti emocijoms ir nepulti, neužgaulioti rusakalbių žmonių Lietuvoje – ir šitaip nesuteikti preteksto Rusijos propagandos melui. Vis dėlto mokslininkas spėja, kad to nepavyks šimtu procentų išvengti: „Esu racionalistas ir manau, kad tokių puolimų bus. Kadangi karas kilo ir dėl vadinamojo „rusiško pasaulio“, toksiško šovinizmo – veiksmas sukels atoveiksmį. Žinoma, labai gerbiu žmones už tokį pasisakymą, kad rusakalbiai lietuviai yra tokie pat piliečiai. Puldami juos, puolame ir save.“

„Putino režimas padarė didžiausią žalą pačiai Rusijai, visiems etniniams rusams ar turintiems rusiškų šaknų. Žmonės pradės jų gėdytis, kaip ir savo kultūros. Kaip sakė viena psichologė, dėl karo dabar patiriame egzistencinę traumą, o bet kurie racionalūs rusai – dar ir didžiulį gėdos jausmą dėl viso šito. Nesvarbu, kaip pasibaigs karas, žala liks dešimtmečiams. Bus tas pats kaip ir su vokiečiais, kurie sukėlė Antrąjį pasaulinį karą. Tas efektas bus – ir reikia būti sąmoningiems, kad patys prie to efekto neprisidėtume“, – kviečia A. Spiridonovas.

Kalbant apie rusų kultūrą, labiausiai mokslininką įkvepia Aleksandras Puškinas („labai gražūs eilėraščiai“), Michailas Lermontovas. „Tolstojų greičiausiai skaičiau mokykloje, bet neprisimenu to“, – juokiasi pašnekovas.

Taip pat jį žavi Ivanas Jefremovas, žinomiausias rusų rašytojas fantastas ir paleontologas. Tyrinėjo dinozaurus, į Maskvos paleontologijos institutą atvežė ir aprašė keliasdešimt tonų medžiagos. Pradėjo paleontologijos mokslą Mongolijoje. Taip pat yra tafonomijos – mokslo apie informacijos išsisaugojimą geologiniuose sluoksniuose – pradininkas.

Kas dar įkvepia mokslininką? Ogi rusų pasipriešinimas tironijai: „Kadangi Rusijos istorija yra labai sunki, yra ilga vadinamųjų laisvės mylėtojų (rus. свободолюбцы), priešinimosi priespaudai tradicija, kuri ėjo per amžius.“

Didžiulė propagandos mašina

Tačiau dabar kaip niekad trūksta Rusijos gyventojų pasipriešinimo tam, kas vyksta. Žmonės bijo išeiti į gatves, Putino režimą kritikuojanti ir karą Ukrainoje karu vadinanti žiniasklaida uždaroma – o nuo šiandienos, šalyje paskelbus karinę padėtį, vieši pasisakymai, neatitinkantys Kremliaus pozicijos, gali užtraukti 15 metų kalėjimo bausmę.

Andrejus Spiridonovas sako, kad Rusijos piliečių pasyvumą karo akivaizdoje lemia ir daugelį metų veikianti propagandos mašina. Jos mastą atspindi kad ir ši detalė, kurią pašnekovas papasakojo: vienas iš Rusijos kanalų RBK rodo verslo naujienas. Staiga tarp jų įsiterpia „žinia“, kad iraniečiai migrantai bėgo per Baltarusiją į Lenkiją, o lenkų pasieniečiai juos nušovė ir čia pat užkasė. Po šito reportažo – vėl naujienos apie verslą…

„Tai čia dar buvo be jokių didesnių komentarų, viena kruopelytė. Galim tik įsivaizduoti, kad šitaip jie varo ir varo apie beširdžius Vakarus. Ir jeigu jūs esate žmogus iš kokio Vladivostoko ar Novosibirsko, kuris nemoka skaityti ir rašyti jokiomis kitomis kalbomis – tai ką jūs sužinosite?

Didžioji dalis niekad nėra buvę jokioje kitoje šalyje. Pagalvokit, jei nori nuvykti į Italiją, pirmiausia dar reikia perskristi Rusiją, kuri yra lyg visas kontinentas. Tad jiems nuvykti į užsienį yra nepaprastai brangu. Nebent gal kokie 20 procentų gyventojų yra išsilavinę ir turi platesnį vaizdą. Bet, kadangi Rusijoje veikia daugiasluoksnė saugumo struktūra, kuri nepabijo prieš panaudoti net ir cheminį ginklą, visi išsigandę liežuvį laiko už dantų“, – sako A. Spiridonovas.

„Jie įsivaizduoja, kad Vakarai sugriovė teisėtą valstybę – Sovietų Sąjungą. Atsiranda naratyvas, kad Sovietų Sąjunga iš tikrųjų yra dabartinė Rusija, tik pavadinimas pakeistas. Ir visos žemės priklauso jiems.

Sakau draugui, kaip jūs taip galit, žiūrėkit, jūsų žmonės žūsta, niekur armija Ukrainoje nejuda. Jis man rašo – ką tu man sakai, tu prisiklausei propagandos, pasižiūrėk, toks vienas interneto puslapis yra. Pažiūrėjau tą puslapį: „Kaip išvengti melagienų, kad Rusijos armija nelaimi“; „Sustokite, pagalvokite. Pasižiūrėkite į oficialius Federacijos šaltinius, nepasigaukite.“ Kas ir pas mus… Tai tarsi imunitetas, apsaugantis melagienas, jis neutralizuoja tikrą informaciją.“

Pasak A. Spiridonovo, propagandai pasiduoda ir jo išsilavinę kolegos iš Rusijos: „Diskutuoti labai sunku, melo mechanizmas daugiasluoksnis ir labai ištobulintas. Manau, kad įtikinti jų neįmanoma, tai yra bergždžias reikalas. Nebent jei jie savo akimis tiesą pamatytų, tada pakeistų nuomonę. Jeigu jų giminaitis žūtų, suveiktų sankcijos, viduje prasidėtų neramumai ir pyktis.“

Pašnekovas priduria, kad, net jei Putino režimas ir būtų nuverstas, reiktų atidžiai stebėti, kas bandytų stoti į jo vietą, ar iš pelenų neiškiltų dar didesnis blogis, nes grupuočių šalyje yra įvairiausių. „Todėl, jei kas nors Rusijoje pasikeis, reikės neperspausti su sankcijomis, parodyti, kad Vakarai yra geri, kad mes – ne priešai. Nes dabar pas juos yra naratyvas, kad Vakarai ant kelių parklupdė Sovietų Sąjungą, ir dabar reikia duoti atgal, viską atsiimti ir būti labai griežtiems“, – sako mokslininkas.

Viltis gyva

Kaip sustabdyti Putiną? Pašnekovas mano, kad reikia ir toliau taikyti ekonomines sankcijas ir neleisti jam laimėti karo lauke: „Turime kariškai, ekonomiškai remti Ukrainą, bet patys su kariuomenės regalijomis tiesiogiai neturėtume kištis – nes tai gali eskaluotis į žymiai didesnį konfliktą.“

Netiesiogiai kovojant su priešu ir padedant Ukrainai karo lauke, Andrejus kviečia nepamiršti ir karo pabėgėlių – kurie galėtų įsikurti visoje Lietuvoje: „Per pastaruosius 30 metų Lietuvos populiacija sumažėjo beveik milijonu. Ką tai reiškia? Tie žmonės prieš tai  kažkur gyveno, tad Lietuvoje yra vietos mažiausiai milijonui ukrainiečių.

Žinau, kad kaimuose yra daug tuščių namų. Gal valstybė galėtų kokį įstatymą priimti, kad būtų rekvizicija su kompensacija? Pavyzdžiui, tuščias namas stovi, mirusių senolių vaikai gyvena užsienyje – tad valstybė galėtų tą namą paimti ir suteikti pabėgėliams pastogę. O paskui namo ankstesniesiems savininkams finansiškai kompensuoti jo vertę per dešimtmečius – kadangi šalis neturėtų tiek resursų, kad galėtų iškart tai padaryti.

O žmonės, kurie turi atliekamo būsto, kambarių, turėtų padėti ukrainiečiams. Nes aš manau, kad Ukrainoje baisiausio dar nematėme.“

Vis dėlto Andrejus turi vilties, kad taika anksčiau ar vėliau ateis – nes rusams tiesiog pasibaigs šoviniai ir sprogmenys. Ukrainiečiai po truputį alina Rusijos armiją, technikos pajėgumai, ginkluotė, logistikos galimybės – viskas senka okupanto nenaudai. Pasak VU profesoriaus, kuo ilgiau ukrainiečiai išsilaikys, kuo ilgiau tęsis sankcijos Rusijai, tuo mažiau ji norės kariauti: „Nes ukrainiečiams tai yra Didysis Tėvynės karas, o rusams – tik kažkokia speciali operacija.“