VU Lyčiai jautrios kalbos gairių bėdos

Praėjusį rudenį Vilniaus universitetas paskelbė Lyčiai jautrios kalbos gaires – penkių puslapių dokumentą, sutiktą kaip pirmąjį Vakaruose siautėjančio ideologinio kalbos ravėjimo paukštį. Rengėjai ir palaikytojai ant stalo mesdavo vis tą patį kozirį: tai neprivaloma, tik rekomendacinio pobūdžio. Bet tai vargiai tepadėjo.

Jei nori, kad toks dalykas praeitų be triukšmo, nereikia tiesiai šviesiai sakyti, jog „įsipareigojimas lyčiai jautriai kalbai“ yra „ideologinis apsisprendimas“. Jei nenori sulaukti audros, nereikia raginti „vartoti tokias giminės formas, kokias renkasi pats žmogus“, kreipdamasis į tuos, „kurių savęs suvokimas vyksta anapus binarinės (dvinarės – moteris/vyras) lyties ir gramatinės giminės sistemos“.

O ir siūlymas kovai su „atgyvenusia“ ir „diskriminacine“ vyriškosios giminės kaip neutralios vartosena pasitelkti „intervencinį lyties žymėjimą“, kai „kuriami nauji žodžiai arba jų variantai“, bent jau viešosios komunikacijos požiūriu nebuvo geriausia idėja. Taip, čia apie žymiąją žmogą, pasiūlytą kaip pakaitą visus ir visas suvyrinančiam žmogui, nedėkingai sulaukusią gausių feisbuko patyčių, kurias vienas internautas liūdnai apibendrino žodžiais „žmogà žmõgai vilkà“.

Nuo gairių priėmimo praėjo šiek tiek laiko, jose išsakyti pasiūlymai prigijo arba ne (labiau – ne). Kas viešojoje erdvėje renka taškus, kalbėdami ar rašydami apie tokius dalykus, juos jau susirinko. Buvo ir bandymų panagrinėti temą iš kalbinės pusės – antai kalbininkas Gintaras Lazdynas bandė įrodyti, kad noras taip sudoroti gramatinės giminės vartosenoje neva įsitvirtinusią diskriminaciją rodo paprasčiausią nesupratimą, kas yra ir kaip veikia gramatinė giminė. Tačiau keletas dalykų taip ir liko nepasakyti.

Viena šia tema mano kalbinta dėstytoja svarstė, kaip po šių gairių atsiradimo reikės kreiptis į studentų auditoriją. Jos supratimu, po gairių pasirodymo sakyti „brangūs studentai ir brangios studentės“ reikštų daryti politinį pareiškimą, o jokių politinių pareiškimų savo paskaitose daryti ji nenorinti. Be to, taip rizikuotų užsitraukti dalies auditorijos – sakykime, labiau dešiniųjų pažiūrų studentų – priešiškumą. Jų akimis, toks prisitaikymas rodytų geriausiu atveju konformizmą, blogesniu – ideologinį angažuotumą.

Bet jei sakytų „brangūs studentai“, kaip buvo pratusi ligi šiol, tai irgi būtų politinis pareiškimas, tik priešingas. Jos pačios žodžiais, „greitai gali atsirasti studenčių, kurios pamanys, kad labai madinga, labai progresyvu dėl tokių dalykų įsižeisti. Kaip aš tada vesiu paskaitas?“

Konflikto vengti būtų galima stengiantis apskritai išvengti kreipinių, sakant tik „labai diena“ ir „viso gero“. Tačiau tai, viena vertus, labai apsunkintų paskaitų vedimą, antra vertus, vis tiek būtų tam tikras politinis pareiškimas, būtent demonstratyvus politinio pareiškimo vengimas. Ir vis tiek dalis auditorijos – arba netgi abi pusės – galėtų likti nepatenkintos.

Kai šią situaciją nupasakojau vienai gairių atsiradimą palaikiusiai feministei, ji pradžioje pradėjo tikinti gerbianti „kiekvieno teisę jaustis, kalbėti, kaip jam geriau“, bet vėliau pridūrė: nereikia norėti išvengti politikos, nes nuo antrosios feminizmo bangos, nuo šeštojo dešimtmečio, žinome, kad „nėra nieko privataus, kas nebūtų politiška“.

Iš tiesų pastarieji žodžiai išreiškia tam tikrą kairuoliškos mąstysenos, pretenzingai pasivadinusios „kritinėmis teorijomis“, pagrindinės dramos aspektą: mums pažadėta, kad gyvensime lygių ir laisvų individų visuomenėje. Žiūrint formaliai, teisiškai daugiau ar mažiau taip ir yra. Tačiau egzistuoja smulkūs kasdieniai skirtumai, įvairios mikronelygybės – pavyzdžiui, skirtingos kasdienės normos bendraujant su vyrais ir moterimis, skirtingi vyrų ir moterų profesijų pasirinkimai ir panašiai. Ir dėl jų mūsų lygybė – tik tariama.

Tad neužtenka tiesiog pripažinti žmonėms lygių teisių. Reikia kruopščiai išvalyti iš kasdienio gyvenimo pačias įvairiausias mikronelygybes – tik tada iš tiesų gyvensime lygių ir laisvų individų visuomenėje. Bet, idant kasdieniame gyvenime būtų atsikratyta smulkių, tikrų ar tariamų skirtybių, reikia griežčiau jį kontroliuoti politinėmis, teisinėmis priemonėmis. Štai paradoksas – kad būtume išlaisvinti nuo mus persekiojančių stereotipų ir mikrodiskriminacijų, turime atsiduoti griežtesnei kasdienybės kontrolei. Kadangi kasdienybė yra politiška, ji turi būti politiškai teisingai sutvarkyta.

Štai paradoksas – kad būtume išlaisvinti nuo mus persekiojančių stereotipų ir mikrodiskriminacijų, turime atsiduoti griežtesnei kasdienybės kontrolei.

Centre – į save ir savo įžeistus jausmus sutelkta drama: atidaryti moteriai duris – įžeidimas, vadinti auditorijoje paskaitos laukiančius vaikinus ir merginas „studentais“ – įžeidimas. Kadangi nėra nieko privataus, kas nebūtų politiška, net ir smulkiausi kasdienybės pasirinkimai (kaip sakyti „studentai“ ar „studentai ir studentės“) tampa politinio pasirinkimo išraiška. Čia nebūna kompromisų – kas nesiveržia į galutinį lygybės idealo triumfą, tas trukdo jam ateiti. Kas nerenka, tas barsto.

Kad ir kiek Lyčiai jautrios kalbos gairių kūrėjai kartotų, jog jų kūrinys – tik rekomendacija, ši totalitarinė mąstysena prasimuša gairių tekste. Vien tai, kad lietuvių kalbos tendencija, vyriškąją giminę vartoti apibendrinant tiek vyrų, tiek moterų auditoriją, demaskuojama kaip tariamai neutrali ir „ideologiška“ – požymis, jog smulkūs kasdieniai dalykai suvokiami kaip turintys politinę reikšmę.

Tardami, jog kasdienė kalba yra politikos dalykas, šių ideologinių idealų įgyvendintojai pasiekia, kad ji iš tikrųjų taptų politizuota. Kasdienį bendravimą nuspėjamais, suprantamais takais nukreipiantis plonas apvalkalas perplėšiamas ir į paviršių iškyla realūs politiniai susipriešinimai. Politiškumas ima veržtis į darbinius ir asmeninius santykius. Jei tai tik keli nepatenkinti studentai – palyginti menka bėda. Bet Vakarų universitetuose tai baigiasi realiais kitaminčių svaidymais iš darbų, trukdymais skaityti paskaitas ir grėsme akademinei laisvei.

Tardami, kad kasdienė kalba yra politikos dalykas, šių ideologinių idealų įgyvendintojai pasiekia, kad ji iš tikrųjų taptų politizuota. Kasdienį bendravimą nuspėjamais, suprantamais takais nukreipiantis plonas apvalkalas perplėšiamas ir į paviršių iškyla realūs politiniai susipriešinimai.

Ideologija toli gražu nebuvo vienintelė priežastis atsirasti Lyčiai jautrios kalbos gairėms. Turėti lyčių lygybės strategiją Vilniaus universitetą įpareigoja ne tik darbo kodeksas (tokios strategijos reikalaujantis iš visų įstaigų, turinčių daugiau nei 50 darbuotojų), bet ir Europos Sąjungos programa „Europos horizontas“, be kitų dalykų, skirta ir finansuoti mokslinius tyrimus. Anot universitete dirbančių žmonių, būtent tai, kad VU finansiškai priklausomas nuo europinių projektų, pagreitino tempus, kuriais universitetas ėmėsi šios užduoties. 2020 m. pradžioje VU senatas patvirtino „Vilniaus universiteto Įvairovės ir lygių galimybių 2020–2025 metų strategiją“. Šioje strategijoje buvo numatyta sukurti Lyčiai jautrios kalbos gaires.

VU senato narė, profesorė Ainė Ramonaitė, sutikusi pasidalinti mintimis apie Lyčiai jautrios kalbos gaires, pasakojo, kad būtent dėl šių gairių įtraukimo į strategiją senate kilo daugiausia diskusijų. Ji palaikiusi įtraukimą, tačiau visai kitaip įsivaizdavusi, koks turėtų būti rezultatas: „Maniau, kad kalbininkai pasiūlys, kaip lietuviškai gražiai išsisukti situacijose, kai kam nors abiejų lyčių įvardijimas yra jautrus klausimas dėl asmeninių įsitikinimų. O dabar dokumente tarsi sakoma, kad visa universiteto bendruomenė prisiima ideologinį įsipareigojimą, nors niekas nesuteikė gairių kūrėjams įgaliojimų kalbėti visos bendruomenės vardu.“

Ji taip pat akcentavo, kad tokių gairių pasirodymas siunčia klaidingą signalą visuomenei – rodos, visas universitetas apsisprendė, kurią kultūros karų pusę kolektyviai palaikyti. A. Ramonaitės požiūriu, mokslo autoritetas turėtų remtis būtent tuo, kad jis nėra ideologiškai angažuotas.

Dar viena gairių problema – apie jas skaitant internete susidaro kiek dviprasmiškas įspūdis dėl gairių statuso. Seniau publikuotuose tekstuose apie jas kalbama kaip apie viso universiteto susitarimą, kitur – kaip apie svarstyti pateiktą dokumento projektą.

Nieko apie tai, kad šios gairės būtų tik pateiktas svarstyti projektas, nepasakė ir viena iš gairių rengėjų prof. Loreta Vaicekauskienė 15min portalui lapkričio pradžioje duotame interviu. Komunikacijos fakulteto tinklalapyje, rugsėjį paskelbtoje publikacijoje, neužsimenama, kad gairės – tik dokumento projektas.

Tačiau VU internetiniame puslapyje trumpai pristatant gaires kitų lygybei ir įvairovei skirtų priemonių kontekste tai yra „dokumento projektas“, „diskusijos pradžia“. Internete taip pat sklando dvi gairių versijos (viena įkelta VU puslapyje, kita – VU Komunikacijos fakulteto puslapyje), besiskiriančios tik tuo, kad viena ant titulinio lapo turi užrašą „Projektas“, o kita – ne. Negi, jau paskelbus gaires ir, pavyzdžiui, kilus bruzdesiui universiteto viduje, kas nors persigalvojo ir nusprendė gairių statusą pakeisti iš priimto dokumento į dokumento projektą?

Tad štai tokios tos kalbos gairės. Jos lyg ir priimtos, bet ir dar tik svarstomos. Įsakmios, bet neprivalomos. Lyg ir universiteto bendruomenės susitarimas, tik su bendruomene niekas nesitarė.

Kai kurie VU dėstytojai, kuriuos pakalbinau rengdamas šį tekstą, sakėsi iš esmės nematą nieko per daug blogo gairėse – bent kai kuriuose fakultetuose apie tai nebuvo kalbama jokiuose oficialiuose susitikimuose, o neoficialiuose tik pasijuokta iš žmogos. „Galvoju, kol tai tik gairės, tai dzin, nereguliuojama kalba, – sakė vienas iš pašnekovų. – Bet viskas nuo mažų dalykų prasideda.“

Nemanau, kad tai baigtųsi rekomendacijomis. Visų pirma – taip veikia totalitarinė kasdienybės laisvinimo iš smulkių nelygybių logika. Jei viskas, kas privatu, – politiška, tai politikai nėra kur sustoti reguliuoti ir kontroliuoti kasdienio bendravimo smulkmenas. Mums, rodos, žadama, kad tai padės sukurti gražesnę, jautresnę, taikesnę kasdienybę. Bet iš tikrųjų tokie sprendimai tik politizuoja kasdienį gyvenimą, kaitindami susipriešinimus ir atverdami naujas nesutarimų erdves.

Antra, šią mašiną suktis skatina ir gausus projektinis finansavimas. Kai po ketverių metų reikės įvertinti Įvairovės ir lygių galimybių strategijos poveikį, paaiškės, kad nieko per daug nepasiekta, kad pasiekta nepakankamai, kad poveikio priemonių reikia daugiau ir griežtesnių. O projektų vykdytojams – atlyginimas už projektą, atlyginimas už projekto poveikio vertinimą, atlyginimas už naują projektą, pasieksiantį, ko nepasiekė praeitas projektas, ir taip be galo. Juk jei lyčių lygybės užtektų, daugybė žmonių nebeturėtų darbo.