2021 08 06

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

VU mokslininkė J. Buzaitytė-Kašalynienė: esame „viename maiše“ ir kiekvienas galime prisidėti prie išeičių ieškojimo

Jolita Buzaitytė-Kašalynienė. Nuotraukos autorius Edgaras Kurauskas

Antrus metus gyvendami Covid-19 pandemijos sąlygomis jaučiamės fiziškai nutolę vienas nuo kito. Ekranuose stebėdami vienas kito veidus pasigendame prisilietimų, kvapų, emocijų – gyvo, tikro, kūniško santykio, o tai skatina socialinę mirtį. Tokią būseną Grupių santykių draugijos vadovė, Vilniaus universiteto docentė Jolita Buzaitytė-Kašalynienė vadina „nukūnintu gyvenimu“, keliančiu iššūkių mokėti sugyventi kartu, atrasti bendrų sprendimų krizinėse situacijose. Žmogus yra socialinė būtybė, jis auga, bręsta ir skleidžiasi tiktai santykiuose su kitais žmonėmis.

Deja, bet tam nepadeda įsigalėję mūsų gyvenime socialiniai tinklai, kuriuose žmonės linkę šlietis prie panašiai mąstančiųjų.

„Socialiniai tinklai labai stipriai iškreipia mūsų socialinį gyvenimą, sukurdami iliuziją, kad gyvename bendruomenėje, nors iš tikrųjų dauguma esame arba jaučiamės vieniši, skelbiame žinutes apie save ir laukiame kitų reakcijos, kuri galbūt džiugina sėkmės atveju, tačiau neguodžia, kai sergame, gedime, liūdime. Ištikus nelaimei, mums reikia guodžiančio apkabinimo, peties, ant kurio galėtume išsiverkę nusiraminti, arba labai konkrečios pagalbos, o ne ištiktuko ar jaustuko. Socialiniai tinklai yra lyg didelis kaimas, kuriame žmonės anksčiau susitikdavo, leisdavo laiką, dalindavosi nuomonėmis, taip pat ištikus nelaimei padėdavo. Dabar tą kaimo bendruomenės gyvenimą pakeitė socialiniai tinklai, nutolinantys mus vienus nuo kitų ne tik fiziškai bet ir emociškai, tad gali būti, kad nebemokėsime sugyventi vienas su kitu“, – sako mokslininkė.

O to sugyvenimo dabar reikia kaip niekada, kai valdantiesiems tenka itin sunkus uždavinys sutelkti visuomenę įveikti pandemiją, atrandant pusiausvyrą tarp „mano“ ir „kitų“ atsakomybės. Kaip atrasti bendrus susikalbėjimo vardiklius, kaip įtikinti žmones, į valdžią žiūrinčius su nepasitikėjimu, kaip įtikinti, kad verta prisidėti prie bendrojo gėrio kūrimo? Apie tai kalbamės su J. Buzaityte-Kašalyniene.

Ką mums atnešė Covid-19 pandemija? Ar vien tik liūdesį, pyktį, nerimą ir susiskaldymą?

Prasidėjus pandemijai, visuomenė telkėsi gražioms iniciatyvoms, savanoriškai veiklai – tokiai kaip „Stiprūs kartu“, rūpinosi tais, kurie patys savimi negalėjo pasirūpinti: žmonės nešė malkų tiems, kam jų reikėjo, pristatydavo maisto, vaistų, skirdavo savo laiką pokalbiui su nepažįstamuoju, norinčiu išsikalbėti, aukojo pinigų įvairioms iniciatyvoms. Savanorystei telkėsi skautai, šauliai, Raudonojo Kryžiaus ir kitų organizacijų nariai.

Mes per dažnai atkreipiame dėmesį į erzelius ar konfliktines situacijas, nemokame džiaugtis gražiais dalykais… 

Viename savo tekstų esate rašiusi: „Visi esame „viename maiše“ ir kiekvienas galime prisidėti prie išeičių ieškojimo.“ Kaip atrasti pusiausvyrą tarp „mano” ir „kitų” (valdžios, visuomenės, darbo kolektyvo ir pan.) atsakomybės, sprendžiant pandemijos sukeltas problemas?

EPA nuotrauka 

Skiepų priešininkai skundžiasi, kad valdžia prieš juos naudoja prievartą, verčia skiepytis prieš jų valią, kalba apie asmenines teises, nusveriančias visuomeninį arba bendrąjį gėrį. O koks tas kiekvieno mūsų santykis su valdžia ir visuomene? Šiaip individas ir grupė visuomet jaučia įtampą, tarsi ir norime būti šeimos, draugų, kolegų rato ar platesnės visuomenės dalimi, bet bijome būti tos grupės praryti. Bijome, kad ta grupė mus užvaldys, atims individualumą, išskirtinumą, užgoš mūsų norus ir poreikius. Įprastomis taikaus, ramaus ir sotaus gyvenimo sąlygomis pirmenybę teikiame savo asmeniniams norams ir poreikiams, bendrąjį gėrį priimame kaip savaime suprantamą duotybę, kuris tiesiog yra ir kuriuo galime pasinaudoti. Tačiau krizinėje situacijoje atsiskleidžia įtampa tarp asmeninio ir bendrojo gėrio, nes esame priversti rinktis: ar gelbėti tik save, ar gelbėti ir kitus. Istorijos pamokos rodo, kad išgyventi žmonės gali tik sutelkę bendras pastangas, ne po vieną, o visi drauge, pavyzdžiui, drauge medžiojo ir augino maistą, drauge gynė savo žemę nuo užkariautojų, drauge kūrė gerovės valstybę su nemokamu vaikų ugdymu ir medicina.

Daugiau nei prieš 30 metų, kai dar buvome Sovietų Sąjungoje, mūsų niekas neklausė, ko mes norime, o ko nenorime, tačiau dabar dažnai elgiamės kaip nebrandūs vaikai… 

Turbūt dalis mūsų reakcijos yra susijusi su tuo sovietiniu paveldu, kadangi mūsų santykis su valdžia yra iškreiptas. Valdžią, kuri pusantro šimto metų, buvo svetimųjų, užkariautojų rankose, šimtas Rusijos imperijos ir penkiasdešimt Sovietų Sąjungos, suprantame, kaip prievartaujančią, persekiojančią, kontroliuojančią. Sovietmečiu tokios teisės neturėjome, kas kitaip galvojo, galėjo būti į beprotnamį uždarytas ar kitais būdais priverstas pakeisti savo nuomonę. Tad iš dalies toks santykis su valdžia persikelia į šiandieną. Per daugelį kartų įpratome valdžiai priešintis. Tautos didvyriai knygnešiai, partizanai: „Mes didvyriai, priešinamės valdžiai…“ Ir visiškai nesvarbu, kas toje valdžioje yra.

Lietuvoje kiekviena partija, kuri suformuoja daugumą ir vyriausybę, kituose rinkimuose pasmerkta žlugti. Pradedame ant tos valdžios „važiuoti“ dar nepraėjus ir šimtui jų valdymo dienų. Valdžia nepasitikima iš principo: „Valdžia manimi nesirūpina…“ O gyvendami laisvame ir demokratiniame pasaulyje galime, turime teisę tą pyktį ir neapykantą rodyti. Mes nesitapatiname su savo išrinktais valdžios atstovais, vos išrinkti jie tampa mums svetimi. 

Viename savo tekstų rašėte, kad uždaros sistemos miršta, o gyvybei palaikyti būtini nuolatiniai mainai su aplinka, tačiau, kaip pastebime, dabartinės pandemijos metu žmonės linkę užsidaryti į bendraminčių burbulus, kurie dar labiau poliarizuoja. Kaip atrasti bendrus susikalbėjimo vardiklius? 

Sudėtingas klausimas. Valdžiai sunku kontroliuoti, iš kur informacija ateina ir kaip ji sklinda. O feisbukas padeda formuoti tuos burbulus. Pavyzdžiui, jūs perskaitėte vieną straipsnį apie skiepus – ir iškart feisbukas ar guglas jums siūlo kitą tekstą. Tokiu būdu patenki į srautą, siunčiantį straipsnius tik prieš skiepus. Ir atvirkščiai: skaitančiajam Korona Stop puslapius bus siūlomi straipsniai, pandemiją nušviečiantys kitoje šviesoje. Tos dvi grupės jau nebesusikalba. Pavyzdžiui, vieni yra įsitikinę, kad po poros metų visiems paskiepytiesiems sutriks sveikata, todėl juos „užjaučia“.. Deja, yra ir šviesių, išsilavinusių žmonių, galvojančių, kad skiepas nėra gerai, kad reikėtų persirgti, kad imunitetas susiformuotų natūraliai. Kadangi nežinome, ką jie skaito, tai nežinome, kokių argumentų jie pasitelkia. Yra žmonių, kurie Lietuvos nacionalinio transliuotojo nežiūri ir neklauso. Aišku, galime rodyti klipus su skiepų reklama, bet tokių žmonių ji nepasieks. 

Ką atsakyti žmogui, kuris tvirtina, kad nepasitiki valdžia, įtaria, jog ji slepia tikruosius viruso paplitimo, mirčių nuo virusų ir mirčių nuo skiepų skaičius? Arba tokiam, kuris išvis neigia virusą?

Jei žmogus užsidaręs, nenori girdėti, klausyti, tai neįlįsi į jo galvą. Mes turime patarlę: „Kam neskauda, tas ir nedejuoja…“ Kol jis pats nesusidūrė su liga, gali ir toliau gyventi iliuzija, kad neužsikrės, persirgs lengva forma, prasmuks, virusas jo nepalies. Iliuzijų mes turime daug, nes tada jaučiamės saugūs. Kai tikrovė yra per daug sudėtinga, kelia mums labai daug nerimo, mes ją esame linkę supaprastinti, nuo jos pabėgti į iliuzijų pasaulį arba ieškoti kaltųjų. Manau, kad per dažnai mūsų pačių abejingumas, nesidomėjimas yra suverčiami komunikacijos arba informacijos trūkumui, nors kitą kartą jau ir nebežinai, kokius kanalus pasitelkti, norint pasiekti žmogų, kuris nieko neskaito, nežiūri…

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Žmogus paprastai yra linkęs priešintis spaudimui ir gąsdinimui, tad kaip įtikinti jį prisidėti prie visuomenės gėrio kūrimo? Gal čia suveiktų „bizūno“ ir „meduolio“ principas? Turiu mintyje vadinamąsias „skiepų loterijas“ ar pinigines išmokas, kurias pasitelkia kitos šalys. 

Atis Ieviņš, Baltijos fotografijos linija

Savanoriavau LITEXPO skiepijimo centre, mačiau daug tėvų, kurie atsivedė vaikus skiepytis. Girdėjau, kaip paklaustas, ar nori skiepytis, vaikas pradėjo muistytis, tačiau tėvas sakė, kad gana sėdėti namie, reikia eiti į mokyklą. Šiuo atveju tėvai motyvuoja vaikus, skiepytis, nes tiek patys pavargo, tiek mato neigiamas nuotolinio mokymosi pasekmes vaikų socializacijai. Aišku, jaunimą galima motyvuoti barais ar naktinio gyvenimo galimybe, o vyresnėms kartoms reikia ieškoti kitų motyvų. Pastarosios prievartai yra ypač atsparios, nes dar atsimena sovietų prievartą. 

Kai kuriuos žmones gal ir paveiktų toks principas, bet man atrodo, kad kuo daugiau spausi, kuo daugiau prievartos naudosi, tuo labiau pasipriešinimo susilauksi. Spaudžiamas į kampą žmogus priešinasi. Įtikinėjimas, kad „tau naudingiau“, yra paveikesnis. Reikia ieškoti būdų, kviečiant bendradarbiauti, padėti tvarkytis su krize. Reikėtų išsiaiškinti, kokie visuomenės sluoksniai nesiskiepija, jei tai įmanoma, ir labai tikslingai ieškoti skirtingų priemonių, toms skirtingoms grupėms įtikinti.