Vyro padėka moterų vienuolynui

Žinoma, pačios vienuolės (ir visa Šv. Jono kongregacija) išgyvena kur kas rimtesnių sunkumų. Ačiū Jums, sesės, už vykdytą svarbią misiją Lietuvoje – ir prisidedu prie arkivysk. G. Grušo kvietimo palaikyti Jus malda, kad ir kur ateityje tarnautumėte.

O dabar norėtųsi prisiminti linksmesnių dalykų. Senųjų Trakų vienuolyne lankiausi vos du kartus (2012 ir 2014 m.) – buvo savaitgalinės rekolekcijos vyrams. Bet užteko ir tų dviejų, kad įsiminčiau visam gyvenimui. Čia atnaujinau supratimą, kad yra šaunu stengtis būti doru kataliku, kad vyriškumas yra puiki dovana, kurią turėčiau nuolat prisiminti. Ir tai supratau moterų vienuolyne. Įdomu, ar ne?

Retenybė

Tie du skirtingų metų vasario savaitgaliai mano atmintyje susipynę, bet pirmasis ryškiai išsiskiria šalčiu. Pamenu, speigas taip skaudžiai kando, kad lauke galėjau išbūti vos minutę kitą. Rekolekcijų svečias Benas Ulevičius, dieną kalbėjęs apie gailestingumą ir krikščionišką tapatybę, atsisveikinęs jau sutemus užvedė automobilį ir visas raudonas pusvalandį dar bėgo aplink jį ratais – laukė, kol sena technika normaliai įšils.

Sudėtinga buvo įšilti ir storoms vienuolyno sienoms, tad ir aš pats pirmąsias rekolekcijas nemenkai pradrebėjau kaip Beno automobilis. Užtat kitais metais jau buvau pasimokęs iš klaidos – atvažiavau šiltai apsimuturiavęs. Bet arbatą su draugais vis tiek gėrėm kas pusvalandį – daug daug arbatos. Tikri anglų džentelmenai. O džentelmenų – tik gal kiek nutrūkusių – klubu kelioms dienoms vienuolynas ir buvo tapęs.

Per savo neilgą kataliko gyvenimą teko dalyvauti rekolekcijose, skirtose įvairioms grupėms: jaunimui, paaugliams, sutuoktiniams, šeimoms… Kiekvienas iš šių „žanrų“ savaip gražus ir svarbus, bet vyrų rekolekcijos turbūt išsiskiria labiausiai. Daug paprastumo, žvengimo, nuoširdumo ir atmosferos, kuri man tartum anonsuoja apaštalo Pauliaus laikų pabaigoje taip laukiamą „Dievo vaikų laisvę“ (Rom 8, 21).

Kad ir, pavyzdžiui, galingas baubimas laiminant valgį per pietus. Giedojimu tai būtų sunkoka pavadinti – per daug skirtingų tonacijų (ir muzikinės klausos įvairovės) vienu metu. Bet tai vyrams netrukdo šlovinti drąsiai, tai yra šventas baubimas: kai broliai užplėšia: „Palaaaaaimink, Viešpatie, muuuuus“, gali juste justi, kad tikrai laimina. Tokio garsaus šlovinimo niekur kitur neišgirsi.

Ir apskritai draugėn Dievo vardu susibūrę pasauliečiai vyrai Lietuvoje yra retenybė – ir didelė dovana. Per pirmąjį vasarį vienuolyno koplyčioje šv. Mišias mums aukojęs vietos klebonas kun. Jonas Varaneckas susigraudinęs dėkojo, kad atvykom, kad esam, kad liudijam Kristų: „Kaip gera matyti tikinčius vyrus! O pas mane į Mišias vos kelios močiutės ateina…“ Atsigavo kunigas, akys pradėjo spindėti, sakau be ironijos.

Vyrų rekolekcijos dažnai išsiskiria labai konkrečiais, gyvenimiškais mokymais ar pamokslais. Minėtas klebonas akcentavo, kaip vyrams svarbu nebijoti paliudyti savo tikėjimo, ir papasakojo vieną istoriją: jo draugas, praktikuojantis katalikas, gavo naują darbą, kurio norėjo. Kolektyvas atrodo geras, viskas puiku, tik štai bosas sumanė įmonės sezono pradžią atidaryti striptizo klube. Kataliką ištiko lengvas šokas: ką daryti? Negi iškart, pačią pirmą dieną, susipyksiu su darbdaviu? Bet sukaupė drąsą ir mandagiai atsakė – labai atsiprašau, bet neisiu, man tikėjimas neleidžia. To žmogaus nuostabai, bosas į tai iškart atsižvelgė: „O, supratau. Ačiū, kad pasakei. Kolegos, eisim švęsti kur nors kitur!“ Atrodo, paprasta, bet vyrams tokių pavyzdžių reikia.

Arba kito kunigo pamokslas – jis kalbėjo labai asmeniškai, atvirai, tad jo pavardės neatskleisiu. Vykstant rekolekcijoms, jau buvo įsibėgėjęs Ukrainos ir Rusijos remiamų separatistų karas. Kunigas dalijosi: „Kokia pirma mintis man ateina į galvą, žiūrint „Žinias“? Labai žmogiška – iššaudyti tuos separatistus. Ką jie ten, Ukrainoj, daro?! Bet bažnyčioje per pamokslus negaliu to sakyti… Turiu žmonėms kalbėti apie meilę, gailestingumą, atleidimą. Na, ir pats turiu tuo gyventi, kad ir kaip būtų sunku. Jėzus taip mokė.“

Paprastai ir aiškiai

Kas labai svarbu – per tokius pamaldžius savaitgalius vyrai tartum išlaisvėja, atsiskleidžia. Pasidalija įkvepiančiais gyvenimo ir tikėjimo liudijimais. Pamenu, anksčiau, kai matydavau praktikuojančias katalikiškų poras (ypač vyresnio amžiaus), stebėdavausi, kokios aktyvios, šaunios yra moterys – ir kokie nykūs, sugniuždyti vyrai, tarsi po padu palindę. Na jau ne, galvodavau, nenoriu būti toks kaip jie.

Tačiau kelios rekolekcijos Senuosiuose Trakuose šitą mano įsivaizdavimą smagiai sugriovė. Per pokalbius, pasidalijimus, tiesiog buvimą drauge supratau, kad vis dėlto nebūtų blogai, jei pasen… atsiprašau, subrendęs būčiau į juos panašus. Iš pradžių sudarę tą patį blankoką įspūdį, jie labai greit atsiskleidė kaip išmintingi, sąžiningi prieš Dievą ir save, „sveikai“ pamaldūs, savo žmonas ir vaikus mylintys vyrai. Ir kartu – galintys būti vėjavaikiški, nepraradę berniukiško džiaugsmo.

Nežinau, kodėl anksčiau to nebuvau matęs ir supratęs. Gal dažnas vyras gėdijasi šitaip atsiverti, būdamas viešumoje šalia savo žmonos? Gal nedrįsta tokiomis temomis kalbėtis darbe ar chebroje su tikėjimo nepraktikuojančiais draugais? O štai vienuolynas, į kurį suvažiavę katalikai vyrai, – tam puiki vieta. Gali kalbėti atvirai, nebijodamas, kad tave palaikys kokiu sektantu.

Kita vertus, net ir vienuolyne nedingsta vyriška „tarpusavio bendravimo forma“ – tokia šiurkštesnė, kartais stačiokiška. Ne paslaptis, kad susitikę vyrai bičiuliai vienas kitam kartais sako: „durniau“, „eik šikt“, „asile“ ir dar riebiau – ir tie žodžiai gali visiškai nereikšti pažeminimo. Kaip kitur yra pastebėjęs Marius Povilas Elijas Martynenko, keiksmažodis netgi gali būti slėpinys, „atrakinantis“ santykį. Tuo metu bendraudami su damomis ar vaikais įprastai atsiverčiame jau kitokį žodyną, ieškome kitokių raktų.

Ir čia didžiulė pagarba apaštalinėms sesėms – už tai, kad suprato tą principą, ir meistriškai gebėjo prakalbėti „vyrams suprantama“ kalba. Vienuolės rekolekcijose su mumis bendraudavo bičiuliškai ir paprastai, be dirbtinio nuolankumo. Ir nors nesikeikė (bent aš negirdėjau), nevengė tiesmukų, aiškių pasisakymų. „Ji pasakė knisa“, – per vieną mokymą sušnibždėjo šalia sėdėjęs bičiulis. Patenkinti susižvalgėm ir linktelėjom: šita sava. Jos verta klausytis.

Gerosios Naujienos „vertėjos“

Arba momentas apie Mergelę Mariją. Kai į Senuosius Trakus atvažiavau antrąsyk, nemažai vyrų pirmąjį vakarą, prieš rekolekcijos programos pradžią, tarpusavyje murmėjome: „Vyrų rekolekcijos, o tema – apie Mariją! Kas per nesąmonė…“ Savo tikėjimo kelionėse jau buvome susidūrę su pernelyg saldžiu, rožiniu Marijos pamaldumu, kuris daugeliui labiau atmušinėjo tikėjimą, o ne jį stiprino. Tačiau Šv. Jono apaštalinės seserys parodė kitokią (o gal, tiksliau, kaip tik „normaliąją“) Mariją – labai artimą gyvenimo situacijoms.

Nesupykit, bet paminėsiu vieną momentą apie seksą. Banali frazė, kad vyrai apie tai labai daug galvoja, bet, manau, ji teisinga. Katalikams vyrams čia nelengva, jie gali patirti vidinių kovų – net ir vedę, nes susilaikymo esama ir santuokoje. Ką išgirdom iš vienos joanitės: „Bet, žinokit, Marija irgi buvo „normali“ moteris. Ji irgi jautė lytinį potraukį Juozapui, irgi turėjo susivaldyti. Todėl, kai matot, kad sunku – kreipkitės į Mariją, prašykit Jos pagalbos. Ji jus puikiai supranta.“ Per pamokslą bažnyčioje retai tokių dalykų išgirsi.

Tokie pavyzdžiai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti labai jau paprasti ar „nešventi“, „netinkami“, tačiau, ką pats mačiau ir patyriau, reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje vyrams jie suveikia puikiai. Apaštalinės seserys tą žinojo ir Gerąją Naujieną mokėjo „išversti“ į mūsų, atvažiavusių vyrų, kalbą. Šiais laikais galime svarstyti apie daug kur išsitrynusias ribas tarp vyriškumo ir moteriškumo, stereotipus, lyčių lygybę, ir t. t. – tačiau vienuolės parodė, kad Bažnyčia lieka ta, kuri kone intuityviai suvokia, jog vis dėlto skirtumų tarp vyrų ir moterų esama – ir tie skirtumai yra Dievo dovana, kurią galime panaudoti geriems tikslams.

Mielos moterys, norite, kad Jūsų parmazonas sutuoktinis įtikėtų Dievą, pradėtų lankyti bažnyčią? Padovanokit jam kelialapį į rekolekcijas, skirtas vien vyrams. Turėtų kaipmat „susitvarkyti“.

Gaila tik, kad tarp pasirinkimo galimybių Vytauto Didžiojo gimtinės jau nebėra.