Vidutinis skaitymo laikas:

12 min.

Vysk. D. Trijonis: kaip pasirinkti dvasios tėvą?

Vyskupas Darius Trijonis. Laimos Penek nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Kelionė“ 2021 m. Nr. II.

Šiame straipsnyje, kurį rengiau remdamasis kun. Fabio Bartoli tekstu apie dvasios tėvystę („Hai bisogno di un padre spirituale? Qual è quello giusto per te?“, it.aleteia.org) ir kitų autorių mintimis, noriu pakviesti Jus pamąstyti apie dvasios tėvo vaidmenį mūsų gyvenime ir apie tai, kokiais kriterijais remiantis jį pasirinkti.

Dvasios tėvo reikalingumas

Visų pirma, svarbu suvokti, kad dvasios tėvas nėra asmeninis orakulas, kuris turi nuspėti ateitį ir turėti visus atsakymus į mūsų klausimus bei nurodyti, kaip mums elgtis konkrečiomis aplinkybėmis. Jis yra bendrakeleivis, padedantis mums artintis prie Dievo. O svarbiausia – prisiminti, jog tikrasis mūsų Tėvas ir Vadovas yra Dievas.

Nelengva pradėti kalbėti apie dvasios tėvystę po Jėzaus žodžių, pasakytų Evangelijoje pagal Matą: „Ir nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje. Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus“ (Mt 23, 9–10). Vis dėlto, norėdami suprasti šiuos žodžius teisingai, turime išgirsti švelnų apaštalo Pauliaus prisipažinimą korintiečių bendruomenei: „Aš tai rašau ne norėdamas jus gėdinti, bet įspėdamas kaip mylimus savo vaikus. Nors turėtumėte tūkstančius auklėtojų Kristuje, bet nebus kelių tėvų, nes, paskelbdamas Evangeliją, aš esu tapęs jūsų tėvu Kristuje Jėzuje“ (1 Kor 4, 14–15).

Cathopic.com nuotrauka

Taigi, visa mūsų tėvystė kyla iš dar kilnesnės tėvystės – Tėvo, esančio danguje, kuris rūpindamasis savo kūriniais, dalinasi savo malonėmis, dėl kurių vieni tampa tėvais biologine prasme, o kiti dvasiniu būdu prisideda prie Viešpaties malonės augimo kitų žmonių sielose. Jautrūs apaštalo Pauliaus žodžiai korintiečių bendruomenei primena mūsų atsakomybę prieš savo bendruomenes. Vieni Bažnyčios suteiktu mandatu ir įpareigojimu, o kiti – savo šeimos ir artimųjų akivaizdoje, prisiimame tos karališkos kunigystės įgaliojimus – padėti vieni kitiems labiau pažinti Dievą ir Jį šlovinti visu savo gyvenimu. Tai tikintiesiems dar kartą primena kiti Šv. Rašto žodžiai: „ O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą“ (1 Pt 2, 9).

Todėl kiekvienam svarbu atpažinti savyje Dievo jam suteiktas charizmas, kuriomis jis gali prisidėti prie bendro gėrio. O dvasinė tėvystė yra ta dovana, kuri mums padeda savyje ir kituose atpažinti Šventosios Dvasios veikimą per kasdienius gyvenimo įvykius.

Kartais šiandieniam žmogui nelengva priimti tėvo ar vadovo autoritetą, norisi kažko mažiau įpareigojančio, todėl neretai mėgstama šį dvasinio vadovavimo procesą pavadinti vien neįpareigojančiu palydėjimu ar patarimu. Tačiau svarbu atminti paprastą dalyką: autentiškoje dvasinėje tėvystėje niekas neuzurpuoja mūsų valios, bet padeda patiems atrasti teisingą kryptį. Galutinį sprendimą turi priimti pats žmogus. Tam Viešpats mums duoda laisvą valią, kurią itin gerbia, o mes kartais neištveriame ir, matydami plintantį blogį, patys skubame daryti intervenciją. Tačiau Dievo Apvaizdos planuose daug dalykų nėra lengvai suprantami žmonėms, todėl turime išmokti kantriai pasitikėti Jo valia.

Unsplash.com nuotrauka

Dvasinis vadovavimas padeda atskleisti tai, kas reikalinga mūsų gyvenime. Svarbiausias jo tikslas – padėti atkurti nuodėmės sužeistą mūsų sielos paveikslą, kad panašėtų į tą originalą, kurį Dievas sukūrė, ir visi per meilės ryšį būtume suvienyti į Kristaus Kūną. Todėl dvasinio vadovavimo procese reikalingas supratingas tiek patariančiojo, tiek įsiklausančiojo ryšys. Dvasios tėvui be įžvalgumo, sugebėjimo suprasti, konfidencialumo, mokėjimo atpažinti dovanas, reikia būti ypač glaudžioje vienybėje su Dievo malone, kuri perkeičia ir padeda tikėjimo daigeliui pamažu skleistis žmogaus sieloje. Todėl itin reikalingas intensyvus maldos gyvenimas, tikėjimo mokymo grynumas ir nuoširdumas. O tas, kuriam vadovaujama, pirmiausia turi išmokti būti nuolankus, atviras ir noriai žengti į priekį dvasios augimo keliu. Aišku, be viso to reikalinga malda ir sakramentinis gyvenimas, tačiau svarbu neužmiršti, jog melstis reikia ne tik už save, bet ir už savo dvasios vadovą.

Visi esame pašaukti į šventumą

Esame pašaukti į šventumą, tai reiškia veržimąsi aukštyn, o ne pasyvų likimą toje vietoje, kur man dabar atrodo gera. Krikščionis yra kviečiamas sekti savo Mokytoju, todėl svarbu atmesti drungnumą ir nuolat lavintis dvasinėse pratybose taip, kaip tai daro atletas, besiruošiantis varžyboms. Paprastai sportininkai turi savo trenerį, kuris jiems padeda patarimais ir pastabomis. Be pagalbos iš šalies būtų sunku pasiekti aukštesnių rezultatų. Iš pradžių tos treniruotės mums gali atrodyti patrauklios, bet kaskart vis kartojant tuos pačius veiksmus, jos tampa monotoniškos ir nebeįdomios. Bet jos būtinos, kad išlavintume savo kūno judesius. Panašiai yra ir su mūsų dvasiniu gyvenimu. Nuolat turime treniruoti savo dvasinius įgūdžius, kad tam tikroje situacijoje, ypač išbandymų metu, galėtume pasielgti tinkamai. Patys vieni negalime žinoti ir suprasti, ko mums labiausiai reikia, todėl svarbus treneris, kuris iš šalies geriau mato mūsų judesius ir pažangą. Tas, kuris gali patarti ir pamokyti.

Visi didieji krikščioniškos tradicijos dvasios mokytojai vieningai sutaria, jog dvasiniame gyvenime yra sunku tobulėti, neturint dvasios tėvo. Tačiau šiandien dažnai matyti ir kitoks požiūris. Atsiranda tikinčiųjų, kurie šią tradiciją laiko praeities atgyvena, kiti dvasinės tėvystės tarnystę susiaurina iki išpažinties ar vienkartinio susitikimo su nuodėmklausiu asmeniniam pokalbiui.

Cathopic.com nuotrauka

Svarbu atskleisti, kokį lobį mums siūlo krikščioniška tradicija. Kažkada buvo pasakyta garsi ištara, kurios autorystė priskiriama tiek K. Rahneriui, tiek R. Panikkarui: „Trečiojo tūks­tant­me­čio krikščionis arba bus mistikas, arba jo tiesiog neliks.“ Šis pasakymas primena, jog kiekvienas krikščionis turi, kaip toji vynmedžio šakelė, nuolat maitinti savo sielą syvais, atitekančiais iš dvasinio gyvenimo Kristuje. Ne tik krikščionys, bet ir kitų religijų atstovai kalba apie egzistencinį meditacijos poreikį, kuris daro žmones mistikais. Todėl negalime nesiremti į prieš mus gyvenusių krikščionių tradiciją. Kiekvienas prieš mus gyvenęs tikintysis savo dvasiniame gyvenime galėjo atpažinti savitą Dievo malonės veikimą, ir ši patirtis gali būti iš naujo perteikta tiems, kurie žengia kitų jau pramintu dvasinės patirties keliu. Tai svarbu, kad nereiktų iš naujo išradinėti dviračio, bet kad mokėtume riedėti tolyn per naujas dvasines patirtis, praturtindami jomis ir kitus.

Dvasios tėvo reikšmė šventųjų gyvenime

Šventoji ses. Faustina savo „Dienoraštyje“ paaiškina dvasinio vadovo svarbą tikinčiojo gyvenime: „Jei nuo pat pradžių būčiau turėjusi dvasios vadovą, nebūčiau be naudos išeikvojusi tiek Dievo malonių“ („Dienoraštis“, 35). Kitoje vietoje ji tęsia: „O, kokia didžiulė malonė yra turėti sielos vadovą. Greičiau daroma pažanga dorybėse, aiškiau pažįstama Dievo valia, ištikimiau ji vykdoma, einama tikru ir saugiu keliu. Vadovas moka aplenkti uolas, į kurias galima atsitrenkti. Dievas davė man šią malonę pakankamai vėlai, bet labai ja džiaugiuosi matydama, kaip Dievas pasilenkia prie vadovo norų“ (ten pat, 331).

Fatherjerabek.com nuotrauka

Iš tiesų, mūsų pamokos tampa efektyvesnės, jei mokomės ne vieni, bet turime kas mums padeda geriau pažinti save. Be to, vieni daugiau, kiti mažiau, bet visi patiriame stip­rių emocinių išgyvenimų, todėl svarbu, kad kas nors iš šalies padėtų mums susivokti ir atskirti, kada pagava yra tik emocinė, o kada – kylanti iš Dvasios.

Ne vienas mistikas yra rašęs, jog velnias mėgsta apsimetinėti „šviesos angelu“, kuris teikia paguodą, siūlydamas „šventas“ iniciatyvas. Kartais norėtume daugiau melstis ar daryti kitus pamaldžius darbus, tačiau tuomet galime apleisti tiesiogines savo pareigas. Dvasios vadovas gali padėti mums suprasti, kur iš tiesų turime kreipti savo žvilgsnį.

Dvasiniame gyvenime norisi pasidžiaugti mažais laimėjimais, bet tai gali mus „pririšti“ prie tam tikro rezultato siekimo ir galime tapti priklausomi nuo tokio „dvasinio sporto“, o nesėkmės atveju galime greitai pasinerti į apatiją ir nerimą. Tačiau, padedami dvasios vadovo, labiau pažinsime tiesą apie save ir leisime mūsų žaizdas gydyti dieviškajam Gydytojui.

Trys dvasios tėvo modeliai

Koks turi būti geras dvasios tėvas? Kaip jį rasti ir pasirinkti? Kokias savybes jis turi turėti? Paties dvasinio vadovavimo proceso šiame straipsnyje nesiimu konkretizuoti, nes tai priklauso nuo skirtingų dvasinių mokyklų, vadovo charakterio ir kitų savybių. Galima tik apibendrintai apibūdinti keletą modelių. Vis dėlto svarbu pažymėti, jog susitikimai su dvasios tėvu turi turėti reguliarumo ir tam tikros disciplinos žymę. Neįpareigojantis dvasinio vadovavimo pobūdis neleidžia tapti dvasinės kelionės bendrakeleiviais, o tik atsitiktiniais nepažįstamaisiais, kurie keliauja kartu tik tam tikrą etapą.

Pirmasis modelis. Dvasios tėvas patarėjas. Tai dykumų tėvas, kuris savo asmeninę patirtį, subrandintą dykumoje, perteikia kiekvienam, prašančiam patarimo. Bažnyčios tėvas Atanazas Didysis, savo raštuose kaip krikščionio vienuolio pavyzdį mums pateikia dykumų tėvą šv. Antaną, kuris savo patarimais gali padėti kitiems jų dvasiniame gyvenime.

Dykumos tėvai buvo IV–V a. gyvenę vienuoliai mistikai ir asketai, kurie savo asmeninės kūniškos savitvardos ištverme liudijo kitiems, kaip sekti Kristų. Dykumos tėvai nuo kitų vienuolių skyrėsi tuo, kad gyvendavo vieni dykumos gilumoje; o kiti vienuoliai – arčiau miestų ir gyvenviečių. Be to, žmonės, ateidami patarimo pas dykumos tėvus, kuriuos laikė labiausiai pasišventusiais, pagarbiai kreipdavosi į juos žodžiu „abba“ (hebr. – „tėvas“). Tai atspindėdavo atėjusiojo ir to vienuolio, kuriuo žmogus pasitikėdavo taip besąlygiškai, kaip vaikas pasitiki savo tėvu, ryšį.

Pixabay.com nuotrauka

Paprastai ilgas vienuoliško gyvenimo „stažas“ nebūdavo kriterijus, dėl kurio žmogus būtų vertinamas kaip geras dvasios tėvas. Akivaizdus gero dvasios tėvo ženklas – jo sugebėjimas rasti išmintingą žodį kitam, tai buvo laikoma Šventosios Dvasios malone. Dar ir dabar Rytų krikščionių vienuolynuose yra išlikęs „senolio“ arba išmintingo dvasios tėvo, pas kurį žmonės eina klausti patarimo, statusas.

Neretai būdavo, jog toks vienuolis neištardavo savo mokiniui nė žodžio, o tik atlikdavo tam tikrą veiksmą, kuris būdavo kur kas iškalbingesnis už žodžius. Taigi, ne tik žodžiu, bet ir savo tyla, savo veiksmais ir malda dykumos tėvai auklėjo savuosius mokinius.

Tokiam „Dievo žmogui“ svarbu melsti nuolatinio Šventosios Dvasios vedimo ne tik sau pačiam, bet ir tiems, kurie į jį kreipsis. Tačiau toks vienuolis, kad galėtų būti kitiems tėvas, visų pirma, turi būti pats kaip Kristus išbandytas dykumoje. Tolesnėje vienuoliškoje tradicijoje jau buvo privalu visiems, norintiems vadintis vienuolio vardu, keletą metų praleisti dykumos vienumoje, vadovaujamiems kito išmintingo vienuolio.

Antras modelis. Dvasios vadovas, kuris gyvena su bendruomene. Šio modelio pavyzdys yra šv. Benediktas, kuris buvo ir vadovas, ir tėvas savo vienuoliško gyvenimo bendruomenei. Su juo vienuoliška tradicija keitėsi taip, jog abatas, kurio vardas ir yra kilęs iš hebrajiško žodžio abbà, turėjo subręsti bendruomenėje ir toliau vadovauti broliams, gyvendamas maldos ir bendruomeniškumo dvasia paremtą gyvenimą. Todėl abatas pirmiausia buvo jam paskirtos bendruomenės tėvas. Šioje perspektyvoje neužteko vien tik pažinti dvasinius slėpinius, bet ir mokėti šia patirtimi dalintis bendruomenėje. Toks gyvenimas tapo savęs atskleidimo kitiems krikščioniškose praktikose ir asmeniniame dvasiniame augime pavyzdys. Norintys eiti kartu, keliauja su mokytoju, kurio pėdomis bando sekti. Nuolat bendraudami su abatu, kiti vienuoliai pažįsta dvasinį gyvenimą ne vien tik iš jo lūpų, bet ir matydami, kaip gyvena tas „Dievo žmogus“.

Trečias modelis. Dvasios tėvas – įžvalgus ir apsiskaitęs teologas. Šiuolaikinė mūsų dvasinio vadovavimo samprata radikaliai pasikeitė dėl didžiulės šv. Ignaco Lojolos ir jo dvasinių pratybų įtakos. Dvasines pratybas galima apibrėžti kaip ypatingą vidinės įžvalgos mechanizmą, kurios pagrindinis tikslas – išmokti įžvelgti Dievo valią konkrečioje mūsų gyvenimo aplinkoje. Pratybų metu ieškoma ne tik kaip atpažinti mūsų motyvacijas ir ketinimus, bet ir kaip suprasti, kuris įkvėpimas kyla iš Dievo, kuris – iš piktojo, o kuris tėra mūsų psichologinių ypatumų vaisius.

Šiame dvasingume ypač reikalingas dvasios vadovas, kuris, būdamas įvairiapusiškai išsilavinęs, šaltu protu ir objektyviai mąstydamas, gali mums patarti, kaip labiau pažinti save. Dievo valios atpažinimas savo gyvenime yra svarbiausias viso mūsų dvasinio gyvenimo kelrodis.

Šioje perspektyvoje ge­riau suprantama, kodėl svarbu ne vien tik dvasios tėvo šventumas, bet ir jo kompetencijos bei teologinis išprusimas. Šv. Teresė Avilietė rekomenduodavo savo seserims pasirinkti labiau išsilavinusį dvasios tėvą, o ne vien tik šventu ar asketiniu gyvenimu garsėjantį kunigą.

Koks turėtų būti šių dienų dvasios tėvas?

Turbūt tas, kuris sugeba integruoti savyje kuo daugiau skirtingų dvasinių mokyklų patirties ir suprasti savo ribotumus. Tai – dvasios tėvas, kuris savo gyvenimo šventumu ir pavyzdžiu tampa paskata ir pavyzdžiu, rodančiu, kaip sekti Jėzumi. Tai – žmogus, kuris galbūt neturi tokio bendruomeninio ryšio su savo ganomaisiais kaip benediktinų abatas, bet sugeba profesionaliu žvilgsniu pagal ignacišką modelį „iš šalies“ labiau suprasti ir pamatyti tikrąsias ganomųjų motyvacijas. Kuris geba ne tik duoti patarimus, bet ir nuolat palydėti dvasinėje kelionėje. Galėtume tęsti šį sąrašą toliau… Bet ar tuomet rastume tobulą dvasios tėvą? Turbūt reikėtų ilgai jo ieškoti.

Ar dvasios tėvas turi būti psichologas?

Kas geriausiai gali mus pažinti: kunigas, psichologas ar terapeutas? Svarbu nesupainioti kompetencijų ribų. Ten, kur kalbame apie dvasinius dalykus, klausiame kunigo patarimo, o kur jau psichologiniai ar sveikatos dalykai – kreipiamės į kitus specialistus. Todėl nereikia kelti kunigui perdėtų reikalavimų, kad jis suprastų viską ir atsakytų mums į visus klausimus. Dvasios tėvas neturi būti psichologas, nors ir gali turėti psichologo kompetencijų.

Dvasinio vadovavimo kriterijus neturi būti klaidingai painiojamas su psichologija: dvasios tėvo tikslas nėra vien atpažinti mūsų tikrąją valią, kas yra psichologo interesų ribos. Jo tikslas – padėti mums atpažinti savo gyvenime Dievo valią. Aišku, psichologinių žinių turėjimas padeda dvasiniame vadovavime, nes yra svarbu atskirti dvasinius dalykus nuo psichologinių problemų, tačiau, jei psichologija imtųsi dvasinio vadovavimo griežtąja prasme, būtų peržengtos kompetencijų ribos. Mūsų aptariamoje srityje psichologija yra tik pagalbinis mokslas. Dvasiame palydėjime ir psichologijoje skiriasi tiek tikslas, tiek metodologija. Psichologo tikslas – rūpintis psichine asmens sveikata, o dvasios vadovo – padėti siekti šventumo. Pirmasis domisi paciento Dail. praeities dalykais, o antrasis – kreipia vadovaujamojo veiksmus į ateitį. Psichologas domisi pasąmonės dalykais, o dvasios vadovas – dvasiniais.

Dvasios vadovas ne visada turi būti kunigas

Kuo skiriasi dvasios tėvas nuo dvasios vadovo? Nors šiandien dažnai dedamas lygybės ženklas tarp šių dviejų tarnysčių, tačiau, mano manymu, dvasios tėvystės prasmė įgauna giliausią savo prasmę kunigiškoje tarnystėje. Celibatinis kunigo įsipareigojimas suteikia prasmę visų tikinčiųjų dvasinei sielovadai, neskirstant jų pagal tam tikrus kriterijus. Visi yra patikėti kunigo tėvystei, kuri tampa vaisinga pagal tai, kiek jis savo veikla ir pasiaukojimu stengiasi padėti kitiems savo gyvenime atrasti Dievą.

Dvasios tėvas – kunigas, kuris pačia Kunigystės sakramento galia yra įpareigotas padėti žmogui jo krikščioniškame gyvenime, palydėdamas jį, padėdamas atpažinti dvasias ir Dievo įkvėpimus ir teikdamas jam sakramentus, ypač – Atgailos.

EPA nuotrauka

Pačia Kunigystės sak­ra­men­to galia ir suteikta malone kunigas ir vyskupas yra įgaliotas būti dvasios tėvu jam paskirtiems tikintiesiems. Kaip biologinis tėvas padeda vaikui augti gyvenime, taip dvasininkas pačia savo šventimų malonės prigimtimi yra pašauktas auginti tikinčiuosius dvasiniu būdu. Krikšto sakramento suteikimas yra to „gimdymo“ krikščioniškam gyvenimui momentas. Tačiau dvasininkas tai daro ne iš savęs, bet jam pavesta galia ir teise. Jis yra tik Dievo įrankis Jo malonei veikti. Toliau skelbdamas Dievo žodį, mokydamas ir teikdamas kitus sakramentus, kunigas tęsia dvasinės tėvystės darbą. Tačiau norint labiau pažinti žmogų ir padėti jam labiau augti dvasioje, reikalingas asmeninis palydėjimas, kuris ir suprantamas ta konkrečia, o ne abstrakčia dvasinės tėvystės forma. Tada dvasininkas kaip tėvas arba kaip vyresnysis brolis gali padėti broliui ar sesei Kristuje augti savo dvasiniame gyvenime.

O dvasios vadovas gali būti ir ne kunigas. Tai žmogus, kuris turi sukaupęs pakankamos dvasinės patirties, gyvenantis intensyvų sakramentinį gyvenimą ir galintis vadovauti prašančiam jo patarimo.

Čia turime skirti nuodėmklausio užduotį. Nuodėmklausys išklauso penitento išpažintį ir suteikia jam išrišimą, prieš tai davęs pamokymą. O dvasios tėvas geriau pažįsta žmogų ir jų susitikimai nėra atsitiktiniai, kaip dažnai susitinkama su nuodėmklausiu, kurio pirminė pareiga – padėti žmogui susitaikyti su Dievu sakramentinėje plotmėje. Dvasios tėvas, geriau pažinodamas žmogų ir jo dvasinį kelią, gali efektyviau padrąsinti ir padėti žengti tvirtesnius žingsnius dvasiniame gyvenime. O nuodėmklausys padeda atverti praeities žaizdas Viešpaties gydymui, Jo paguodai ir Dievo vardu suteikia nuodėmių atleidimą. Žmogus turi teisę laisvai pasirinkti tiek nuodėmklausį, tiek dvasios tėvą, nes tik galėdamas atsiverti pažins savo širdies žaizdas. Tam reikalinga empatija, tačiau visada reikia budėti, jog dvasinis vadovavimas nebūtų persmelktas žmogiškos draugystės jausmų, turime atsiminti, jog dvasios tėvo tikslas – leisti, kad kuo labiau veiktų Dievo malonė, o ne vien bičiuliškas patarimas.

Išpažinties eina ir popiežiai. EPA nuotrauka

Dažniausiai dvasios tėvas lydi jam patikėtus tikinčiuosius tik tam tikrą laikotarpį. Paprastai mūsų gyvenime pasitaiko pakilimų ir praradimų, sunkumų, išgyvenimų, apsisprendimo ar pasiruošimo momentų. Tuo metu ypač reikia artimesnio palydėjimo, tačiau retai nutinka, jog šis palydėjimas tęsiasi visą gyvenimą.

Vis dėlto dvasinio vadovavimo pastovumas reikalingas, kad žmogus galėtų įleisti pasitikėjimo šaknis. Čia galima pasitelkti augalo persodinimo analogiją: jei nuolat persodinsime augalą ir neduosime jam įleisti šaknų, jis tiesiog neprigis ir nudžius.

Labai svarbus dalykas, kurio svarbu neužmiršti tam, kuriam vadovaujama: už savo dvasios tėvą ar vadovą reikia melstis. Kodėl? Kad jis būtų tikras mokytojas ir padėjėjas. Kad Viešpats jį apdovanotų savo išmintimi ir kitomis dvasinėmis malonėmis, reikalingomis šiame palydėjime. Neužtenka turėti įgimtų talentų ar įgytų žinių, visada reikia Dievo malonės, leidžiančios patarimams, kuriuos duoda dvasios tėvas, įsišaknyti mūsų širdyse.

Penkios dvasios tėvo savybės pagal popiežių Pranciškų

Kadaise skaičiau apie popiežiaus Pranciškaus dvasios tėvą. Popiežius savo dvasiniame kelyje buvo stiprinamas įvairių dvasios vadovų, tačiau viename iš interviu jis itin geru žodžiu atsiliepė apie savo dvasios tėvą Miguelį Ángel Fiorito (1916–2005), palikusį jam neįkainojamus patarimus, kuriuos prisimena dar ir šiandien.

  • Popiežiaus mokytojas buvo dialogo meistras, pirmiausia kalbėdamas ne pats, bet sugebėdamas klausytis kito ir įžvalgiai įsimąstyti į jo problemą. Jis nuolat pabrėždavo, jog reikia su visais kalbėtis, išskyrus demoną ir nuodėmę.
  • Šis dvasios vadovas sugebėjo neraginti kito, bet leisti jam išsikalbėti, o pats tuo metu tyloje klausydavosi. Savo asmeninėje bibliotekoje turėjo didžiulę pastebėjimų kartoteką, kurioje buvo prirašyta įvairių minčių. Kol kitas kalbėdavo, tuo metu jis rausdavosi ir ieškodavo tinkamo lapelio, kurį galėtų duoti kaip atsakymą į jo klausimą. Taip kiekvienam klausimui jis jau turėjo išmąstęs ir paruošęs atsakymą, užrašytą ant kortelės.
  • Mokytojas Fiorito nebuvo pavydus. Tuo, ką rašė ir atrado, sugebėdavo dalintis su kitais ir nebijojo, kad kitas jo mintis panaudos kaip savo. Fiorito suvokė, jog visa jam Dievo duota išmintis yra skirta ne asmeninei puikybei, bet dvasiniam kitų labui.
  • Neskubėdavo priimti sprendimų vienas. Popiežius mini, jog per visą tą laiką, kurį praleido besikalbėdamas su dvasios vadovu, jis tik du kartus tvirtai pasakė savo sprendimus. Kitais atvejais visada leisdavo pačiam ieškoti ir atrasti teisingą kelią.
  • Penktoji savybė – begalinė kantrybė. Fiorito neskubindavo ieškojimo proceso, laukdamas, kol kitas pats viską supras. Jis gerbė laisvą kito asmens valią. Buvo tas, kuris palydi ir eina kartu su tavimi.

O svarbiausia Popiežiaus dvasios tėvo savybė, kuri apjungė visas kitas, buvo tai, kad jis, pasak pop. Pranciškaus, turėjo „ašarų dovaną“. Popiežius minėjo, jog jam įstrigo atmintyje, kai paskutinį kartą aplankė Fiorito ligoninėje 2005 m. Jis jau keletą metų nekalbėjo, tik įdėmiai pažvelgė į kardinolą Bergoglio ir pravirko. Tos ašaros pasakė daugiau nei žodžiai.

Dvasinis palydėjimas

Šiandieninis gyvenimo ritmas ir iššūkis rasti tinkamą dvasios vadovą, kviečia ieškoti paprastesnių dvasinio vadovavimo formų. Viena iš populiariausių yra dvasinis palydėjimas, kurio metu brandesnis tikintysis kitam tampa dvasinės kelionės bendrakeleiviu.

Cathopic.com nuotrauka

Turbūt pavyzdinė dvasinio palydėjimo ikona yra Emauso mokinių kelionė su Jėzumi. Kristus keliauja kartu su savo mokiniais, kurie išgyvena prislėgtumą ir neviltį, ir pasilieka su jais tol, kol jie patys supranta tikėjimo slėpinius. Tada Jis dingsta, o mokiniai, jau apsigręžę, skuba drąsinti kitus savo brolius.

Dvasiname palydėjime svarbu, jog palydėtojas pats būtų brandus ir sugebėtų eiti šalia lydimojo, padėdamas pačiam atrasti jam reikalingas tiesas. Todėl palydėtojui reikia ne vien empatijos bei dėmesingumo, bet ir krikščioniškojo gyvenimo pagrindų, emocinės brandos, maldos šaknų, bendravimo įgūdžių. Tiems, kurie prašo dvasinio palydėjimo, būtinas noras siekti šventumo ir aktyvus maldos gyvenimas. Jei lydimasis asmuo nesimeldžia, neįmanoma su juo keliauti kartu gilesnio Dievo pažinimo link, tada palydėtojas tampa tik paprastas dvasinių dalykų konsultantas. Todėl palydėjimo procese būtinos šios esminės sąlygos: nuolatinė kasdienė malda ir sakramentinis gyvenimas, atvirumas bei susitikimų reguliarumas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Dvasiniame palydėjime yra formuojama „klausanti širdis“. Labai gražiai apie tai kalba Saliamonas, prašydamas iš Dievo tos malonės: „Todėl suteik savo tarnui imlią širdį, kad galėtų valdyti tavo tautą ir suprastų, kas gera ir kas pikta“ (1 Kar 3, 9). Panašiai Viešpaties atsivertimo metu klausia Saulius: „Ką man daryti, Viešpatie?“ <…> „Kelkis, eik į Damaską, tenai tau bus pasakyta visa, ką tau reikia daryti“ (Apd 22, 10).

Klasikinis palydėjimo modelis numato dialogo santykį, pripažintą hierarchiją tarp palydimojo ir palydovo bei sugebėjimą ne tik klausytis, bet ir stebėti savo vadovą. Šis modelis pasižymi trimis etapais – informacija, formacija ir transformacija. Informavimo etape lydintis asmuo atsako į įvairius klausimus, nurodydamas, patikslindamas, paaiškindamas ir pataisydamas. Formavimo etapas pasižymi palaikymu, paguoda, raginimu melstis, praktikuojant dorybes ir sakramentinį gyvenimą, kuris skatina mus duoti dvasinių vaisių. Transformacijos procese vyksta nuolatinis dvasinis augimas, kuris leidžia mums vis labiau įsišaknyti Kristuje ir atrasti savo tarnystės vietą Bažnyčioje.

Baigiant norisi, perfrazuojant Origeną, visiems linkėti tapti brandžiais krikščionims, padedančiais sau ir kitiems iškasti gilius dvasios šulinius, kurie neleistų trokšti mūsų sielai, užėjus net didžiausiai sausrai.