Vysk. Linas Vodopjanovas artėjant pašvęstųjų simpoziumui: „Norime susitikti“

Dėl pandemijos kurį laiką negalėjome burtis į didesnius renginius, tačiau dabar pašvęstieji vėl galės susitikti ir švęsti bendrystę. Tiesa, šis simpoziumas vyks visai kitokiomis aplinkybėmis nei ankstesni: pandemijos pabaiga, karo Ukrainoje metas. Ekscelencija, kokie, Jūsų manymu, svarbiausi šio meto iššūkiai pašvęstiesiems ir kodėl šiandien mums ypač svarbu skirti laiko bendrystei?

Išgyvename labai įdomų, sudėtingą laikotarpį, pilną iššūkių ir klausimų. Patiriame baimės, nerimo, tačiau drauge – ir vilties, džiaugsmo, bendrystės. Prasidėjus pandemijai sukaustė baimė, nežinomybė, kurį laiką negalėjome švęsti šv. Mišių savo parapijose. Tačiau drauge pandemija parodė ir gražių dalykų: mačiau daugybę iniciatyvų vienų kitiems padėti, palaikyti, patyrėme, kad esam labai reikalingi vieni kitiems. Ne vienas pašvęstasis dalinosi, kad anksčiau buvo užsisukęs veikloje ir bendruomenėje, broliai ar sesės retai susitikdavo, o pandemija padėjo sustoti ir pažvelgti vienam į kitą, kalbėtis.

Atslūgus pandemijai iškilo nauja pasaulinė grėsmė: kaimynystėje – Ukrainoje – prasidėjo karas. Tai labai skausminga: karas niekada nebus pateisinamas, karu niekuomet nebus išsprendžiamos žmonių problemos. Karas sudaužo žmonių gyvenimus, jų lūkesčius ir svajones – viską. Tad, galima sakyti, esame didžiulės tamsos akivaizdoje. Tačiau labai džiaugiuosi, kad pašvęstieji aktyviai atsiliepia į kenčiančių brolių ir seserų šauksmą savanoriaudami, priimdami ukrainiečius į savo namus, skirdami paramą ar suteikdami kitokią pagalbą.

Taigi metas nėra paprastas, ir simpoziumas – puiki galimybė pasidalinti, kaip mes, pašvęstieji, išgyvename šitą laiką. Labai džiaugiuosi, kad šio susitikimo iniciatyva nėra vyskupo raginimas, bet kyla iš pačių pašvęstųjų troškimo susitikti ir dalintis. Manau, kad simpoziumo tikslas nėra kokie nors svarbūs nutarimai, bet pats buvimas drauge, nes… norime susitikti. Skirtingų bendruomenių pašvęstiesiems dalintis savo patirtimis, rūpesčiais vieniems su kitais, paprašyti maldos yra labai vienijanti patirtis.

Džiaugiamės, kad galime rengti simpoziumą, atsiliepdami į Sinodinio kelio kvietimą.  Atsiliepiant į jį veikiausiai pasirinkta ir pašvęstųjų susitikimo tema: „Vienuoli, ką sakai apie save?“ Ko reikia, kad galėčiau leistis į tą Sinodinę kelionę ir joje suprasčiau, kas esu, kur link keliauju, bei galėčiau tam tikrą žinią perduoti pasauliui?

Sinodiniame kelyje, į kurį mus pakvietė popiežius, svarbiausios dvi temos – klausytis ir kalbėti. Klausytis pirmiausia turime Dievo balso, o tai vyksta per asmeninę ir bendruomeninę maldą. Be to, gyvenant bendruomenėje svarbu klausytis savo brolio ar sesers – čia mums kartais ir pritrūksta kantrybės… Dar vienas iššūkis – išlaikyti pagarbą klausantis. Na, o antroji tema – kalbėti. Kalbėtis bendruomenėje – ne ką mažesnė užduotis!

Popiežius Pranciškus, paskelbdamas Sinodinio kelio metus, leistis į šią kelionę kvietė ir pašvęstuosius. Tačiau, galime sakyti, kad bendruomenėje gyvenantiems pašvęstiesiems sinodiškumas nėra naujiena, greičiau – kasdienė duona. Pats pašvęstasis gyvenimas yra sukurtas kelionei drauge, ir net patys griežčiausi kontempliatyvūs vienuolynai turi bendrystės momentų.

Manau, kad Sinodinio kelio kontekste aktualiai suskamba Pašvęstojo gyvenimo metais ištartas popiežiaus kvietimas vienuoliams: prisiminti savo istoriją, klausytis, ką Viešpats mums kalba, ir su viltimi žvelgti į ateitį. Šiandien Sinodiniame kelyje esame kviečiami pasitikrinti: ar mokame klausytis ne tik Viešpaties, bet ir vienas kito, ar mokame vienas kitą gerbti, drauge valgyti, melstis, keliauti, drauge imtis misijos… Galbūt tai ir gera proga pasitikrinti: ar nesisavinu savo misijos, ar turiu bendruomenės siuntimą, palaikymą, o gal tik vykdau savirealizaciją? Jei bendruomenėje patiriama nuolatinė įtampa ir susiskaldymai, kyla klausimas: ar tikrai autentiškas mūsų pašvęstasis gyvenimas? Vis dėlto vienuoliniame gyvenime visuomet buvo jaučiama įtampa tarp pasaulio nuotaikos ir Dievo Dvasios.

Kalbant apie žinios pasauliui apie save nešimą, patiriame ir kitų pagundų. Viena jų, pasitaikanti net ir kontempliatyviesiems, – neišmintingas naudojimasis informacinėmis technologijomis, socialiniais tinklais. Taip, mums svarbu liudyti pasauliui, veikti jame, dalintis informacija, tačiau lengva net nepastebėti, kaip imi maitintis socialiniuose tinkluose plintančiomis ir nerimą keliančiomis naujienomis, ir nuo to negali apsaugoti net storos vienuolyno sienos. Tad šioje vietoje norisi linkėti budrumo ir išminties.

O kas gali mums pagelbėti neužsikrėsti ta pasaulio dvasia ir nepasiduoti nerimui?

Pirmiausia – gyvas buvimas su Kristumi. Mūsų malda yra autentiška, tikra tuomet, kai ryšys su Viešpačiu yra gyvas. Girdimos naujienos gali mus sujaudinti, tačiau, kaip sakoma Evangelijoje, svarbu, kad mūsų namas, mūsų širdis, stovėtų ant uolos, o ne ant smėlio.

Čia labai svarbi mūsų kasdienybė. Šv. Pranciškus sakė: „Broliai, kiekvieną dieną pradėkime iš naujo.“ Prabundu – Dievas man duoda dieną, ir tą dieną aš gyvensiu su Juo. Iš to kyla mūsų ramybė ir džiaugsmas. Svarbu nepamiršti: gali būti apsiniaukę, bet už tų debesų vis viena yra saulė… Popiežius Pranciškus primena: „Kur prasideda krikščionio šventumas? Virtuvėje!“ Norisi, kad puoselėtume tą kasdienybės šventumą ir šituo neramiu metu.

Kai vyko paskutinis pašvęstųjų simpoziumas, jame svečiavęsis arkivyskupas José Rodríguezas Carballo OFM kalbėjo apie daugybę pašvęstųjų patiriamų iššūkių, įskaitant ir pašaukimų krizę. Pamenu, jo klausantis pašvęstojo gyvenimo perspektyvos pasirodė labai nedžiuginančios. O kaip Jums atrodo, į kurią pusę keliaujam: ar jau galim ruoštis mirčiai, ar dar galim tikėtis pašvęstojo gyvenimo atgimimo?

Pamenu kitą prieš keletą metų vykusį susitikimą pašvęstojo gyvenimo klausimais. Vienas tėvas konferenciją pradėjo Koheleto knygos citata: „Laikas gimti ir laikas mirti.“ Visi nutilo ir laukė, kas čia bus… Skambėjo grėsmingai. (Juokiasi.) Vis dėlto nemanau, kad vysk. José Rodríguezas Carballo norėjo mus nugąsdinti, veikiau jis kvietė pažvelgti į realybę, atpažinti laiko ženklus: kiek mūsų, kokie esam, kokios mūsų tarnystės?.. Kai pamatai realybę, gali mąstyti apie konkrečius žingsnius, sprendimus.

Būna ir kraštutinumų. Vieni pašvęstieji sako: „Tuojau sulauksim 30-ies naujų pašaukimų, kurie atgaivins mūsų bendruomenę!“ O būna tokių, kurie teigia: „Nieko daugiau nebedarysim, jokios misijos nesiimsim – ruošimės mirčiai.“ Abi pozicijos yra neatitinkančios realybės. Kokia teisinga pozicija? Turėtume įsivardinti, kokia tikroji mūsų situacija, ir maldoje prašyti: „Viešpatie, parodyk, ką mums daryti šioje realybėje.“

Svarbu prisiminti, kad net ir senatvėje pašvęstųjų misija lieka labai svarbi. Ypač džiaugiuosi vyresnio amžiaus seserimis, kurios yra laimingos, kad nebegalėdamos imtis aktyvaus apaštalavimo gali melstis. Jos turi privilegiją skirti laiko maldai už Bažnyčios, vienuolijos, pasaulio reikalus! O kur mes nukeliautume be šio dvasinio užnugario? Žvelgiant į vyresnes sovietmečiu užgrūdintas seseris galima gėrėtis jų ištikimybe maldai. Tų seserų padėtas pamatas pašvęstajam gyvenimui Lietuvoje be galo svarbus: visos jų rengtos adoracijos, Rožinio malda, novenos, atsidūsėjimai yra didžiulis tikėjimo turtas.

Artėjantis mūsų susitikimas – simpoziumas – veikiausiai bus proga stabtelėti, išgirsti vieniems kitus, pasidalinti savo patirtimi, o drauge, kaip Jūs ir sakėte,  padėkoti Dievui už kiekvienos dienos dovanas…

Taip, tai išties puiki proga dėkoti Jam už buvimą su mumis visuose sunkumuose. Dėkoti, kad ir pandemijos metu, susidūrę su šiuo išbandymu, sugebėjome melstis vieni už kitus ir vieni kitiems padėti, už tai, kad ir dabar esame sutelkti geriems darbams ir maldai – karštai prašome, kad Dievas duotų taiką, kad nutiltų ginklai. Vienybė yra vienas gražiausių šio meto vaisių, už kurį tikrai galime dėkoti Dievui.

Be to, labai norisi visus pašvęstuosius kviesti bendrystei – susitikime! O susitiksime jau Velykų laikotarpiu, kai prisikėlęs Jėzus susitinka apaštalus, savo Motiną, Emauso mokinius… Tad susitikime ir mes. Ir tebūna tas susitikimas pilnas vilties, nuoširdumo ir atvirumo.

Pašvęstųjų sinodinės komandos informacija

Daugiau apie balandžio 30 d. vyksiantį pašvęstųjų simpoziumą – www.vitaconsecrata.lt