Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Vysk. R. Barronas: „Mėgaukitės dainos „Imagine“ melodija, tik nesekite jos tekstu“

wordonfire.org nuotrauka

Los Andželo vyskupas augziliaras Robertas Barronas – populiarių knygų autorius ir vienas iš aktyviausių katalikų veikėjų Amerikos socialiniuose tinkluose, prieš savaitę dienraštyje „New York Post“ sureagavo į vieną iš Tokijo olimpinių žaidynių atidarymo epizodų, kuriame nuskambėjo, jo nuomone, viena iš prasčiausių visų laikų popdainų – Johno Lennono „Imagine“.

Nors pats R. Barronas neslepia esantis tiek „The Beatles“, tiek paties J. Lennono gerbėjas ir pripažįsta, kad aptariamos dainos melodija bei aranžuotė yra puikios, labiausiai jam skaudu dėl „Imagine“ teksto, kuris skelbia moralinį ir politinį chaosą:

„Įsivaizduok, kad nėra nei rojaus, nei pragaro, virš mūsų tik dangus, įsivaizduok, kad žmonės gyvena vien šia diena.“

Pasak R. Barrono, po tokių žodžių neįmanoma įsivaizduoti nieko baisesnio. Pasakyti, kad nėra nei rojaus, nei pragaro – tai pasakyti, kad nėra jokio absoliutaus kriterijaus atskirti gėrį nuo blogio. O jei kam kyla abejonių dėl tokios išvados, tegu pažvelgia į dešimtis milijonų aukų, kurias praeitame amžiuje paliko žmonės, labai rimtai priėmę teiginį, kad pragaro nėra, o virš mūsų – tik dangus.

Abejonių kyla ir dėl kvietimo gyventi vien šia diena. Argi toks pasaulis nebūtų utopija? – klausia vysk. R. Barronas ir atsako teigiamai, primindamas, kad utopia reiškia – „ne vieta“. Galime svajoti apie tokią visuomenę, tačiau reikia turėti sveiko proto suprasti, kad mūsų pastangomis šiapus dangaus tai niekada netaps tikrove. Nors, tiesą sakant, įtikinėdami save, kad esame pajėgūs sutverti rojų žemėje – taip, kaip per pastaruosius du šimtus metų darė daugelis revoliucionierių ir svajotojų – sukuriame tik tai, kas labiau primena pragarą žemėje.

Kita eilutė iš dainos „Imagine“ – dar garsesnė. Čia ne tik kviečiama įsivaizduoti pasaulį be valstybių, už kurias kovojant tenka žudyti ir mirti, bet ir pasaulį be religijos. Straipsnio autoriui šypseną sukėlė tai, kad olimpiados atidarymo šventėje vaikų choras ir būrys įžymybių taip dainavo, ką tik pražygiavus įvairių šalių olimpinių delegacijų paradui.

Svajonė apie skirtumų tarp tautų panaikinimą, J. Barrono teigimu, tai svajonė panaikinti žmonių įvairovę, užmirštant, kad skirtingų šalių egzistavimas nėra joks blogis. Dainoje siekiama paneigti ir kitą tikrovę – tuos atvejus, kai, susidūrus su rimta grėsme, gimtajai šaliai tenka kovoti ar netgi už ją mirti. Ginti šią žmogiškąją tikrovę – reiškia nepasiduoti beprasmiam nacionalizmui.

Dar prastesnis kvietimas – tai svajoti, kad pasaulyje nebeliktų religijos. Idėja, jog būtent dėl religijos kyla dauguma karų, gyvuoja mažiausiai tris amžius, nors tyrimai rodo, kad tokio pobūdžio konfliktai sudaro vos šešis procentus visų karų. Autorius primena, jog daug didesnių nelaimių žmonijai atnešė nacionalizmas, ekonomikos konkurencija, gentiniai ginčiai, kolonijiniai konfliktai, o, ko gero, labiausiai – ateistinės ideologijos.

Šypseną R. Baronui kelia ir tolesnės dainos eilutės – apie pasaulį be privačios nuosavybės ir be bado. Klausydamas jų, jis įsivaizdavo, kaip nuoširdžiai šiuos žodžius taria į panašius renginius atvykę įvairūs pasaulio multimilijonieriai.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Galiausiai dainoje nuskamba ir mintis apie visuotinę brolybę. Pasak autoriaus, tinkamai šiai eilutei suprasti būtina tam tikra loginė prielaida. Kitaip tariant, kad būtume broliai ir seserys, turime būti kilę iš bendro dieviškojo šaltinio arba turėti vieną Tėvą. Vadinasi, brolybė neįmanoma, jei nėra rojaus, jei nėra religijos ir jei nėra Dievo.

Todėl mėgaukimės dainos „Imagine“ melodija, tik nesekime jos tekstu.

Parengta pagal „New York Post“ publikaciją