Vyskupai nepritaria galimiems donorystės tvarkos pakeitimams

Lietuvoje pradedami svarstyti donorystės reguliavimo pakeitimai, kuriais norima įteisinti numanomą organų donoro sutikimą donorystei. Tokie pakeitimai mirusio asmens organą paimantiems sveikatos priežiūros specialistams leistų daryti prielaidą, kad donoras sutinka atiduoti savo organus, jei jis iki savo mirties būtų neišreiškęs prieštaravimo donorystei įstatymų nustatyta tvarka.

Popiežiškosios sveikatos apsaugos darbuotojų pastoracijos tarybos 1995 m. paskelbtoje Sveikatos apsaugos darbuotojų chartijoje pabrėžiama išskirtinė sąmoningo asmens sutikimo atiduoti organą vertė: „90. Transplantacijų medicininė intervencija „yra neatskiriama nuo humaniškojo davimo akto“. Gyvas ar miręs asmuo, kurio organas yra imamas, privalo turėti teisę būti pripažintas davėju – donoru, t. y. tuo, kuris savo noru sutiko netekti organo. Persodinimo prielaida yra išankstinis, savanoriškas ir sąmoningas donoro arba teisėtai jam atstovaujančio asmens, dažniausiai jo artimiausių giminaičių, apsisprendimas“.

Donorystė yra kilnus veiksmas, dovanojantis kitam žmogui gyvybę, tačiau akivaizdu, kad sąmoningas asmens apsisprendimas dovanoti organą turi būti išreikštas jo aktyviais asmeniniais veiksmais ir negali būti numanomas vien iš asmens neveikimo, nes pastarasis gali kilti ir iš nežinojimo ar neapsisprendimo, o ne iš tikro noro išreikšti donorystei palankią poziciją ir dovanoti organus. Valstybė turėtų skatinti sąmoningą žmogaus norą po jo mirties dovanoti savo organus. Bažnyčia visuomet rėmė donoro kortelės, išreiškiančios asmens sąmoningą sutikimą, idėją, tačiau negali remti tokios situacijos įteisinimo, kai asmens tyla donorystės klausimu traktuojama kaip jo sutikimas atiduoti organus. Tai diskredituotų donorystės procesą, mažintų pasitikėjimą juo, taip pat kurtų terpę, palankią mitams apie donorystę plisti. Praktika rodo, kad ne visose valstybėse tokie reguliavimo pakeitimai pasiekia tikslą – yra atvejų, kai donorų skaičius ima mažėti, nes žmonės pradeda aktyviai prieštarauti donorystei.

Bažnyčia dalijasi troškimu padėti ligoniams, kuriems donoro organai yra vienintelė viltis išgyventi, tačiau kviečia rinktis tokius būdus, kurie užtikrintų donorystės sėkmę nepažeidžiant fundamentalios žmogaus apsisprendimo teisės: donorystės koordinatorių pareigybių įsteigimą, visuomenės švietimą, donoro kortelės žinomumo didinimą ir t. t.

Lietuvos vyskupų konferencijos informacija