Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2023 01 17

Aušra Čebatoriūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Vyskupas E. Bartulis: „Stengiuosi su džiugia širdimi tarnauti Dievui ir žmonėms“

Vyskupas Eugenijus Bartulis. Tradicinio piligriminio žygio Šiaulių katedra–Kryžių kalnas akimirka. Leono Nekrašo nuotrauka

Tikriausiai kiekvienas, kuriam yra tekę sutikti Šiaulių vyskupą EUGENIJŲ BARTULĮ, patvirtintų, kad džiaugsmas yra tarsi jo vizitinė kortelė. „Kai dirbau Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje, klierikai nedrąsiai mane vadindavo džiaugsmu. Man labai patikdavo apaštalo Pauliaus žodžiai: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje“ (Fil 4, 4). Jie giliai įaugo širdyje ir stengiuosi su džiugia širdimi tarnauti Dievui ir žmonėms“, – sakė jis.

Vyskupystės 25-etį minintis ganytojas pasidalino prisiminimais apie prie Nemuno prabėgusią vaikystę, sesers paskatinimą pasvarstyti apie kunigystės kelią, tarnystės vietas, reikšmingus pokyčius Šiaulių vyskupijoje ir pomėgį fotografuoti.

Jūsų Ekscelencija, buvote jauniausias iš 10-ies vaikų šeimoje, augote supamas 5 brolių ir 4 seserų. Būti pagranduku buvo labiau privalumas ar trūkumas? Tikriausiai augant gausioje kompanijoje kildavo daugiau idėjų įvairioms išdaigoms?

Augti gausioje šeimoje – Dievo dovana. Kokia laimė jausti brolių ir sesučių nuoširdumą, rūpestį ir pagalbą!

Dažniausiai žaisdavome krepšinį ir kitus žaidimus lauke. Tėvelių namelis buvo antras nuo Nemuno, tad spardydavome futbolo kamuolį saloje, žaisdavome su kaimynais kvadratą, šokinėdavome į aukštį. Būdavo gera plaukioti laivu, kurį pagamino brolis Efremas, grįžęs iš kariuomenės.

Dar didesnis džiaugsmas būdavo, kai galėdavome su broliais dažnai maudytis Nemuno vilnyse, o kartais ir perplaukti į kitą upės pusę ir užkopti į Linksmės kalną. Pavasarį būdavo dideli potvyniai ir į kambarį… atplaukdavome laiveliu. Kadangi mūsų namelis per 1936 m. potvynį buvo nuneštas, tėvelis, jį atstatydamas, surentė aukštus pamatus, tad galėjome gana saugiai jaustis pakilus vandeniui. Namelis būdavo apsemtas, o į mokyklą plaukdavome laiveliu iki kranto.

Žiemą čiuožinėdavome pačiūžomis ant užšalusio Nemuno ir gėrėdavomės, kaip žmonės su arkliukais važiuodavo per užšalusią upę į kitą pusę. Tokios gilios žiemos ir ledu sukaustytas Nemunas buvo, kol pastatė Kauno hidroelektrinę. Pradėjus jai veikti, vanduo dažnai pakildavo, ir Nemunas negalėdavo užšalti, o pavasario potvyniai taip pat išnyko.

Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Andriaus Ufarto/ „BNS Foto“ nuotrauka

Šeima – svarbus pamatas formuotis asmenybei, vertybėms. Už ką šiandien, atsigręžęs į praeitį, esate dėkingas tėvams, broliams ir seserims?

Augau tarsi namų bažnyčioje. Gegužės mėnesį visi kartu, tėveliui vadovaujant, suklaupę kalbėdavome Marijos litaniją. Birželio mėnesį – Jėzaus Širdies litaniją, o spalio mėnesį kalbėdavome rožinį. Sekmadieniais ryte, vieni kitus aplenkdami, bėgdavome į Šančių bažnyčią, o sugrįžę bendraudavome šeimoje ir džiugiai leisdavome laisvalaikį. Matydavau tėvelį, kiekvieną rytą einantį į bažnyčią, o mamą dažnai kalbančią rožinį. Šeimoje viešpatavo maldos dvasia, už kurią esu be galo dėkingas.

Sovietmečiu Lietuvoje tikintiesiems dalyvauti bendruomenės gyvenime ir dėl to nesulaukti pasekmių buvo kone neįmanoma. Turbūt Jūsų šeimai, kurioje tikėjimas turėjo ypatingą svarbą, suvaržymų ir apribojimų taip pat nepavyko išvengti?

Besimokydamas Šančių 7-ojoje vidurinėje mokykloje negalėdavau patarnauti šv. Mišiose Šančių bažnyčioje. Todėl eidavau patarnauti į Karmelitų bažnyčią, kuri man buvo tarsi gimtinės bažnyčia.

Baigęs vidurinę mokyklą gavau charakteristiką, kurioje buvo įrašyta: „Neatsisakęs religinių prietarų.“ Su tokia charakteristika galėjau drąsiai stoti į kunigų seminariją.

Vysk. Eugenijus Bartulis jaunystėje tarnavo seržantų mokykloje Gorkio apskrityje. Vėliau buvo perkeltas tarnauti į Tolimuosius Rytus. Asmeninio archyvo nuotrauka
Vysk. Eugenijus Bartulis jaunystėje tarnavo seržantų mokykloje Gorkio apskrityje. Vėliau buvo perkeltas tarnauti į Tolimuosius Rytus. Asmeninio archyvo nuotrauka
Vysk. Eugenijus Bartulis jaunystėje tarnavo seržantų mokykloje Gorkio apskrityje. Vėliau buvo perkeltas tarnauti į Tolimuosius Rytus. Asmeninio archyvo nuotrauka
Vysk. Eugenijus Bartulis jaunystėje tarnavo seržantų mokykloje Gorkio apskrityje. Vėliau buvo perkeltas tarnauti į Tolimuosius Rytus. Asmeninio archyvo nuotrauka
Vysk. Eugenijus Bartulis jaunystėje tarnavo seržantų mokykloje Gorkio apskrityje. Vėliau buvo perkeltas tarnauti į Tolimuosius Rytus. Asmeninio archyvo nuotrauka
Vysk. Eugenijus Bartulis jaunystėje tarnavo seržantų mokykloje Gorkio apskrityje. Vėliau buvo perkeltas tarnauti į Tolimuosius Rytus. Asmeninio archyvo nuotrauka

Baigęs vidurinę mokyklą pradėjote dirbti, vėliau išėjote į sovietinę armiją – tarnavote seržantų mokykloje Gorkio apskrityje. Tuomet buvote perkeltas tarnauti šalia Vladivostoko…

Kariuomenė užgrūdino. Seržantų mokykloje patyriau tikrą kariuomenės drausmę, kuri man padėjo ateities gyvenime ir seminarijos aplinkoje. Baigęs seržantų mokyklą buvau išsiųstas į Tolimuosius Rytus, kur be atostogų tarnavau Usurijsko apskrityje.

O kada pajutote kvietimą pasukti kunigystės keliu, kaip Viešpats Jus kalbino?

Dar mokydamasis mokykloje bendravau su Šančių bažnyčioje dirbusiu kunigu Viktoru Brusoku. Jis duodavo religinių knygų ir gerų patarimų. Karmelituose tuo metu dirbo vikaras kunigas Jonas Babonas, kuris uždegdavo jaunimą savo kilniu gyvenimu ir nuoširdžia tarnyste. Jis organizuodavo ekskursijas autobusu ir įvairius susitikimus.

Baigęs vidurinę mokyklą sužinojau, kad mano dvi seserys yra įstojusios į pogrindžio vienuoliją. Viena iš jų užsiminė, kad ir aš pagalvočiau apie kunigystės kelią. Taip po truputėlį brandinau šią mintį, o grįžęs iš kariuomenės iš karto parašiau prašymą stoti į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją.

1976 m. gegužės 30 d. buvote įšventintas į kunigus. Po šventimų dešimtmetį atlikote vikaro tarnystę Kelmėje, Radviliškyje, Kaune. Vėliau trejus metus buvote Deltuvos ir Bukonių klebonas, o nuo 1989 m. – Kauno katedros administratorius. 1990 m. pradėjote eiti Kauno arkivyskupijos kurijos kanclerio pareigas, vėliau tapote Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos klebonu, Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos dėstytoju ir dvasios tėvu. 1996 m. birželio 1 d. buvote paskirtas šios seminarijos rektoriumi. Kurią iš tarnystės vietų Jums mieliausia prisiminti?

Kauno arkikatedroje bazilikoje išdirbau septynerius metus. Daugelis bažnyčių tuo metu buvo uždarytos, todėl tekdavo katedrai labai didelis krūvis. Tuo metu joje šv. Mišios prasidėdavo 7 val. Po to 7.30; 8.00; 8.30; 9.00; 9.30 ir 10.00 val. Būdavo labai daug išpažinčių, o po šv. Mišių – kitų patarnavimų. Krūvis buvo labai didelis, tačiau darbas Katedroje buvo mielas, nes jausdavau, kokiai didelei daugybei žmonių galėdavau pasitarnauti.

Esate juokavęs, kad iš viso esate turėjęs 11 paskyrimų, tačiau niekur netikote, todėl buvote paskirtas vyskupu. Kaip prisimenate šį paskyrimą lydėjusias emocijas ir įvykius?

Su drebančia širdimi atvykau pas tuometinį nuncijų Justo Mullorą Garcíą į Vilnių ir iš jo išgirdau klausimą, ar sutinku būti vyskupu. Pagalvojau, jog nesu vertas, tačiau Marijos pavyzdžiu ištariau Fiat.

Darbuotis naujai įkurtoje vyskupijoje – tai viską pradėti nuo nulio. Galėčiau daug apie tai pasakoti, tačiau, trumpai tariant, viską atidaviau į Mergelės Marijos rankas ir ėmiausi darbų. Ilgokai neturėjau generalvikaro. Kai nuncijus Luigi Bonazzi paklausė, kas yra tavo generalvikaras, juokais atsakiau: „Marija, nes Ji yra mūsų vyskupijos globėja.“

Vyskupas Eugenijus Bartulis prieš 25 metus Sidabrave. Rimanto Petriko nuotrauka

Vyskupo tarnystę atliekate jau 25 metus. Ką reiškia būti vyskupu? Kaip matėte šią tarnystę jos pradžioje ir dabar? Ar ji buvo tokia, kokią ją ir įsivaizdavote, ar priešingai, buvo kupina netikėtumų ir iššūkių?

Nepaprastai greit prabėgo 25-eri metai. Būti vyskupu reiškia tapti pačiam mažiausiam ir visiems tarnauti su meile. Tarnystės pradžioje visą vyskupiją atidaviau į Marijos rankas ir neapsirikau. Jos globą jaučiu ir šiandien.

Vyskupo tarnystėje labai svarbus komandinis darbas. Aš esu labai laimingas, kai mano vyskupijos žmonės ateina į darbą kaip į šventę. Kiekvieną rytą pradedame darbą kartu melsdamiesi Rytmetinę valandų liturgiją. Visus rūpesčius bei planus sudedame į Marijos rankas ir trokštame, kad dienos darbai taptų malda Dievui.

Visiškai pasitikiu bendradarbių gera valia ir kompetencija. Žinau, kad jiems pavestus darbus jie atliks iš meilės Dievui ir su džiugia širdimi.

Vyskupas Eugenijus Bartulis – kairėje. Akimirka iš atlaidų Trakuose 2018 m. rugsėjo 2 d. Pauliaus Lileikio nuotrauka
Vyskupas Eugenijus Bartulis. Tradicinio piligriminio žygio Šiaulių katedra-Kryžių kalnas akimirka 2022 m. liepos 31 d. Leono Nekrašo nuotrauka
Tradicinio piligriminio žygio Šiaulių katedra-Kryžių kalnas akimirka 2022 m. liepos 31 d. Leono Nekrašo nuotrauka
Vyskupas Eugenijus Bartulis. Tradicinio piligriminio žygio Šiaulių katedra-Kryžių kalnas akimirka 2022 m. liepos 31 d. Leono Nekrašo nuotrauka
Tradicinio piligriminio žygio Kryžių kalnas–Šiluva akimirka 2022 m. rugsėjo 10 d. Leono Nekrašo nuotrauka
Vyskupas Eugenijus Bartulis – pirmas iš kairės. Tradicinio piligriminio žygio Kryžių kalnas–Šiluva akimirka 2022 m. rugsėjo 10 d. Leono Nekrašo nuotrauka
Vyskupas Eugenijus Bartulis – pirmas iš dešinės. Tradicinio piligriminio žygio Kryžių kalnas–Šiluva akimirka 2022 m. rugsėjo 10 d. Leono Nekrašo nuotrauka
23-ioji Šiaulių vyskupijos šeimų šventė 2023 m. sausio 8 d. Vysk. Eugenijaus Bartulio asmeninio archyvo nuotrauka
Vyskupas Eugenijus Bartulis – pirmas iš kairės. 23-ioji Šiaulių vyskupijos šeimų šventė 2023 m. sausio 8 d. E. Bartulio asmeninio archyvo nuotrauka
Vyskupas Eugenijus Bartulis. 23-ioji Šiaulių vyskupijos šeimų šventė 2023 m. Asmeninio archyvo nuotrauka
Vyskupas Eugenijus Bartulis – antras iš dešinės. 23-ioji Šiaulių vyskupijos šeimų šventė 2023 m. sausio 8 d. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kokią idėją, iniciatyvą ar įgyvendintą projektą savo vyskupystės metais vertinate kaip Jums pačiam reikšmingiausią?

Man labai buvo gera, kai mano 60-mečiui buvo padovanota nauja Mergelės Marijos Nekalto prasidėjimo bažnyčia pietiniame Šiaulių miesto rajone.

Dar didesnis džiaugsmas buvo, kai šalia Katedros išdygo naujas pastoracinis centras, kuriame dirba kurijos darbuotojai, veikia evangelizacinis, katechetinis, šeimos ir jaunimo centrai. Labai gera, kad pirmame aukšte įsikūrė katalikiškas knygynas ir arbatinė. Turime puošnią koplyčią ir didelę renginių salę, yra kelios mažesnės salės ir biblioteka. Čia atranda vietos Alfa kurso lankytojai, taip pat anoniminiai alkoholikai, kurie auga ir stiprėja Dievo meilės šviesoje.

Labai džiugu, kad vyskupijoje įsišaknijo piligriminiai žygiai. Ypač populiarus tapo žygis Kryžių kalnas–Šiluva. Visus mus džiugina tradicinė šeimų šventė sporto arenoje, kurioje susirenka apie 4000 šeimą branginančių žmonių. Per šv. Mišias jie atnaujina Santuokos sakramento metu duotą priesaiką ir vėl ryžtasi eiti tiesos bei meilės keliu.

O ar dabar turite laiko pomėgiams? Kokias veiklas šiandien renkatės mieliausiai, vos tik atrandate laisvo laiko?

Kol leidžia sveikata, kiekvienais metais keliauju po kalnus, mėgstu baidarių keliones ir piligriminius žygius.

Vysk. Eugenijus Bartulis. Aušros Petrauskienės nuotrauka

Kadrai, kuriais iliustruojate kasmet (nuo 2007 m.) pasirodančius kalendorius, liudija, kad išties mėgstate keliauti. Turbūt mielai į rankas paimate ir fotoaparatą.

Fotografuoti pradėjau dar būdamas mokyklos suole. Pirmasis mano aparatas buvo „Smena“. Armijoje įsigijau fotogrametristo specialybę, kuri man padėjo išsamiau susipažinti su fotografijos subtilybėmis.

Mane labai domina gamtos pasaulis. Vyskupijoje yra bažnyčia, pro jos palėpės langą labai gera fotografuoti gandrų gyvenimą. Norėčiau giliau pažvelgti į paukštelių grožį, tačiau tam neužtenka laiko.

Kalbant apie keliones, dažniausiai keliaujame autobusu. Pirmą piligriminę kelionę paskatino kardinolas Vincentas Sladkevičius. Tuo metu dirbau Kauno kurijos kancleriu, buvo atgimimo pradžia. Vyko pasaulio kunigų rekolekcijos Vatikane. Man buvo pavesta per labai trumpą laiką suorganizuoti kunigus iš visos Lietuvos ir autobusu vykti į Vatikaną. Viskas pavyko puikiai. Marijai pažadėjau, jog pirmiausia turime aplankyti Ją Medžiugorėje, o po to vykti į rekolekcijas.

Kelionė buvo sudėtinga. Miegojome autobuse, tačiau visas nuovargis dingo, kai Medžiugorėje visi kartu aukojome padėkos šv. Mišias Viešpačiui. Buvo gera klausytis Motinos Teresės iš Kalkutos, taip pat dabartinio kardinolo Raniero Cantalamessos. Grįžome kupini Gerosios Naujienos džiaugsmo, kuris ir dabar sklinda iš mūsų širdžių. Šiuo metu dažnai keliaujame su pasauliečiais, aplankydami šventoves ir ruošdami rekolekcijas.

Iš kairės: vyskupas Arūnas Poniškaitis, arkivyskupas Gintaras Grušas ir vyskupas Eugenijus Bartulis. Pauliaus Lileikio nuotrauka

Negaliu nepaminėti ir fakto, kad esate įkopęs į 5686 metrų aukščio Kilimandžaro viršukalnę Tanzanijoje! Ar tai buvo rimčiausias fizinių jėgų išbandymas? Kaip kilo mintis jam ryžtis?

Į Kilimandžarą susiruošėme labai greit. Kunigas Kazimieras Ambrasas tuo metu dirbo Kanadoje, tad susitikome tarpiniame oro uoste ir tęsėme kelionę į Tanzaniją. Kartu keliavo jau kunigas Ladas Baliūnas SJ (dabar jis jau iškeliavęs į amžinybę) ir keli pasauliečiai. Tai buvo aukščiausia mano pasiekta viršūnė.

Jūsų Ekscelencija, pokalbiui jau visai baigiantis smalsu paklausti: kas pastaruoju metu Jums teikia daugiausia džiaugsmo?

Daugiausia džiaugsmo man teikia žmonės, kurie po ilgo klaidžiojimo sugrįžta prie gyvybės šaltinio Dievo. Turiu pažįstamųjų sunkios ligos patale, kai nueinu su Švenčiausiuoju Sakramentu pas juos, pats sustiprėju ir įgaunu jėgų nešti kasdienybės kryžių.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien