2020 12 06

Mindaugas Jonušas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Vyskupas R. Norvila: Viešpats ateina dalintis savo meile

Vyskupas Rimantas Norvila. Lietuvos jaunimo dienų archyvo nuotrauka

Kartu su krikščionišku pasauliu įžengiame į antrąjį advento sekmadienį. Šiandienos Evangelijoje girdime raginimą atsiversti ir ruošti širdis gimstančiam Kristui. Atsivertimas nėra toks paprastas įvykis žmogus tikrovėje – jo link tenka eiti visą gyvenimą, o kartais žmogus taip ir neatsiverčia.

Kai pasaulis kol kas skendi viruso gniaužtuose ir daugiau laiko esame raginami praleisti savo namuose, galime rasti daugiau galimybių ir pagalvoti, koks aš pasitiksiu šventas Kalėdas ir ar mano širdyje užgims Atpirkėjas. Ar šis laikas bus skirtas tik kosmetiniam pasiruošimui pasitikti šventes?

Apie atsivertimo malonę, kitokį švenčių laukimą ir advento realybę nūdienos pasaulyje šiandien kalbamės su Vilkaviškio vyskupu Rimantu Norvila.

Antrasis advento sekmadienis kalba apie atsivertimą. Kaip šiandienos žmogui rasti noro atsiversti?

Visus, kurie dar nesuspėjo įsijungti į advento dvasinę kelionę, kviečiu stabtelėti ir įsiklausyti į Jono Krikštytojo šį sekmadienį liturgijoje skelbiamą kvietimą: „Per dykumą tieskite Viešpačiui kelią!“ O tiems, kurie jau kelyje, linkiu viltingos ir dvasiniai auginančios kelionės, vedančios į artimesnį susitikimą su ateinančiu mūsų gelbėti Atpirkėju.

Kaip tą kelionę padaryti mums palaimingesne, neprislegiančia, mažiau varginančia?

Ko gero, bent kiek atitrūkstant nuo kasdienybės rutinos, ieškant ir surandant daugiau vidinės ramybės. Taip pat siekiant labiau įprasminti savo kasdienes veiklas ir kuriant atnaujintus santykius su Dievu bei artimais žmonėmis. Taip pat surandant šiek tiek daugiau laiko „užmesti meškerę“ ar „tinklus“ turtingoje Dievo Žodžio gelmėje, dvasinėje literatūroje. Nesakau labai daug laiko, visgi bent kiek ir kasdien ar bent  jau dažnai. Tai kildins ir stiprins troškimą susitikti su Atpirkėju, tai skatins ir kasdieniam atsivertimui.

Kaip tinkamai paruošti savo širdis atsivertimui?

Atsivertimas – tai atsigręžimas į Kristų, tai deramos vietos skyrimas Dievui mūsų kasdienybėje. Tai ir susitaikinimas su Viešpačiu bei su artimu. Taip pat vaisinga ir asmeninė malda. Kai bendraujame su kitais žmonėmis, paprastai kalbamės. Taip ir su Viešpačiu bendravimas maldoje veda į artimesnį santykį.

Ar šių dienų žmogui dar rūpi atsivertimas?

Pasaulis margas kaip dauguma paukščių. Visoje gamtoje, kūrinijoje nepaprastai daug įvairovės. Panašiai ir žmonės labai skirtingi. Kiekvieno santykis su Dievu individualus, autentiškas, nepakartojamas.

Iš pačios mūsų prigimties kyla Dievo, amžinybės ilgesys, skatinantis gręžtis į savo Kūrėją. Neretai jį prislopina ar visai užgožia nenutrūkstantis susirūpinimas gyvenimiškais reikalais, blaškančios įvairios labai ryškios emocijos, kurių gausu žmonių tarpusavio bendravime, televizijoje, kine. Daug įtakos mūsų santykio su Dievu skleidimuisi turi ir mūsų nusistovėję šabloniškos, kartais net labai sustabarėję nuostatos religijos, Bažnyčios, dvasininkų, atskirų tikinčiųjų atžvilgiu. Jos gali būti panašios į miglą, neleidžiančią įžvelgti horizonto platybės.

Visgi gyvenime yra ir daug nuskaidrinančių momentų, kai susimąstoma, suklūstama žmogiškos būties klausimų akivaizdoje. Pavyzdžiui, kai nelauktai prakalbina Viešpaties malonė ar nurimus sekmadienio rytą, kai niekur nereikia skubėti, ar rudens prieblandoje į langą barbenant lietaus lašams, ar šviesesniu žvilgsniu besidairant gamtoje. Suklūstama, susimąstoma ir tada, kai kažkas atveria savo širdį, laukdamas paguodos ar gyvai prakalbina keldamas svarbius klausimus, ar išgyvenant ligos iššūkius, netenkant artimų žmonių.

Tokiais momentais svarbu, kad nepristigtume geros valios, pasitikėjimo. Kad įsiklausytume į tylų Dievo malonės veikimą pravartu stabtelėti ir nebijoti Dievui patikėti savo ilgesį, džiaugsmą ar nerimą, tai, kas slegia, apriboja Dievo vaikų laisvę.

Unsplash.com nuotrauka

Advento laikas skirtas pasitikti gimstantį Išganytoją. Kaip pandemijos metu išgyventi šį laiką tinkamai ir nepasiduoti nevilčiai?

Pandemijos akivaizdoje daugelis žmonių akivaizdžiai pamatė savo, o kartu ir visos žmonijos ribotumą. Maži, plika akimi nematomi virusai sumaišė ir ženkliai apribojo žmonių gyvenimą visame pasaulyje.

Tai kartu priminė jog visose gyvenimo srityse turime ribas. Ir pažinime, ir moksle, ir meninėje išraiškoje, ir praktiniuose gyvenimo dalykuose. Ribos apibrėžia ir žmogaus amžių, ir mūsų pasiekimus, daugumą svarbiausių dalykų gyvenime, netgi svajonių polėkį.

Taip jau Kūrėjas numatė, jog mus ugdo, brandina ir per ribotumą, vedantį į nuolankumą. Pandemija atnešė daug nuolankumo pamokų. Jų nebijokime ir nevenkime, jos mums padeda ir augina. Ir mūsų Atpirkėjas nuolankiai priėmė žmogišką prigimtį, kad mus išgelbėtų. Advento metu pastebėkime jo nepaprastą nusižeminimą.

Vienuose mūsų vyskupijoje esančiuose globos namuose lapkričio mėnesį gausėjant sergančių skaičiui ne tik tarp gyventojų, bet ir tarp darbuotojų, pradėjo labai trūkti seneliams padedančių rankų. Viena iš darbuotojų, turinti medicininį išsilavinimą ir didelę senų žmonių globos patirtį, pasisiūlė laikinai persikelti gyventi į pačius globos namus, kad galėtų visą savo laiką dovanoti seneliams. Ji sakė, net jei pati susirgs, vis vien kiek galės stengsis padėti kitiems izoliuotiems ligoniams. Toks jos ryžtas perkeitė visų tų namų darbuotojų nusistatymą, paskatino daug nuoširdesnį požiūrį į pagalbą seniems, silpniems žmonėms.

Nuolankus patarnavimas silpnesniems už save visus apdovanojo viltimi. Mūsų solidarumas iššūkių metu, pagalba kitiems sujungta su tikėjimu ir malda labiausiai stiprina ir viltį, ir pasitikėjimą, skatina geranoriškumą. Visa tai kaip virusas pasklinda tarp mūsų ir vieni kitus užkrečiame gerumu.

Kaip šis advento laikas gali man padėti tapti dovana kitam?

Kalėdų dovanos būna tokios, kurios labai pradžiugina, tampa naudingos. Tačiau būna ir tokių dovanų, kurios džiugina mažiau ir lieka nepanaudotos. Kai geriau įsiklausome į artimus žmones, jų kasdienybės rūpesčius, išgyvenimus, lengviau ir jiems tapti trokštama dovana. Kai kitiems linkime ir siekiame gėrio, ypač dvasinio, rodome dėmesį ne dėl išskaičiavimo, ne siekdami savų interesų, ilgalaikiai tampame dovana daugeliui.

Vysk. Rimantas Norvila. Asmeninės feisbuko paskyros nuotrauka

Pandemijos metas daugelį mūsų sustabdė. Kaip šiandien galima prisidėti prie gero darymo kitam?

Be abejo, tai galima įkūnyti daugybe būdų. Kaip ir visada, ne tik šiuo laiku – prakalbinant, palaikant, drąsinant, dalinantis, padedant, savanoriaujant, parodant dėmesį ir palankumą, dovanojant viltį ir džiaugsmą.

Kas šventos Kalėdos yra jums ir kaip šiuo nepaprastu metu jas išgyvensite?

Gal atskaitos ir atramos taškų gyvenime pajutimas. Dievo gerumo ir jo palankumo mums atradimas iš naujo. Tobuliausia nuolankumo ir tarnavimo kitiems pamoka.

Labiausiai šv. Kalėdas norėčiau išgyventi šventinėje liturgijoje drauge su kitais tikinčiaisiais. Tikiuosi karantino reikalavimai to nesutrukdys.

Kasmet šv. Kalėdų laiku taip pat stengiuosi aplankyti artimiausius žmones. Taip, dalindamasis Viešpaties užgimimo džiaugsmu, galiu ir pats jį išgyventi turiningiau, bendrystėje su kitais. Tik dar nežinia, ar ir kokiame laipsnyje tai bus galima padaryti šiemet.

Per šias šventes žmonės raginami likti namuose ir nelankyti savų. Kaip išgyventi Kalėdų laiką esant savotiškai atskirčiai?

Tai man sunkus klausimas. Gal išeitis – bendrystė mažesniame artimųjų rate, gal pokalbis telefonu, pabendravimas kitomis susisiekimo priemonėmis. Tokiu atveju linkiu naudokime ne tik garsą, bet ir vaizdą, pažvelkime vienas kitam į veidą, į akis bent padedant technologijoms. Net ir dauguma telefono aparatų duoda tokią galimybę.

Taip pat ir maldos bendrystė labai prasminga kai mus skiria didesnis ar mažesnis atstumas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Koks būtų Jūsų palinkėjimas šiuo nepaprastu laiku?

Daugelis Viešpaties gimimą pasitiks šeimos, artimųjų rate. Jiems nuoširdžiausiai linkiu šviesios, pradžiuginančios, tarpusavyje ir su Kristumi suartinančios bendrystės.

Kai kas, deja, bus varginamas ligos, apribotas senatvės, vienišumo. Priimkite tai nuolankiai, bet kartu ir viltingai, išgyvendami savo ribotumą drauge su Jėzumi, kuris pats pas mus ateina nuolankus ir Betliejaus nuošalume. Viešpaties gimimo šviesa tesušildo Jūsų širdis, teišgarina vienišumo ir kančios kartėlio rasą.

Bus ir tokių, kurie per šventes keliaus kažkur į tolimesnius ir šiltesnius kraštus. Jiems norisi palinkėti – galbūt bus galimybė ir šventinėje liturgijoje dalyvauti. Jei nebus galimybės, tai dalyvaukite bent su kokios nors transliacijos pagalba. Siekite to. Tik Kalėdos su Dievu yra tikros. Te neužgožia jų kelionės įspūdžiai, nenustelbia turistiniai polėkiai ar nenuplauna jų kokios nors šiltos jūros bangos.

Viešpats ateina dalintis savo meile ir išganymo dovana su mumis visais.