Vyskupas S. Bužauskas: ant mūsų kreivų linijų Kūrėjas gali parašyti neįtikėtinai sėkmingą istoriją

Kviečiu leistis į pažintį su neseniai įšventintu vyskupu tėvu SAULIUMI BUŽAUSKU. Ilgai šnekučiavomės Marijos radijo studijoje, daug pokalbio minčių liko paraštėse, bet išsemti neišsemiama – neįmanoma.

Ieškodamas pašaukimo daugelį metų Dievui sakėte „ne“. Kas atsitinka? Kodėl išsigąstame? Kaip paaiškintumėte mūsų nedrąsą ar net baimę pasakyti „taip“?

Bijome rizikuoti. Tu jauti kvietimą, nori, tačiau bijai eiti, nes nežinai. Tuomet pradedi abejoti, nepasitikėti, dairytis atgal, kur saugu, kur įprasta. Tačiau Dievas dažniausiai kviečia išeiti iš komforto zonos, palikti viską, kas tau įprasta, saugu, ir eiti ten, kur nežinoma, nesuprantama, kur nesijauti stiprus. Bijome nežinios. Nepasitikime. Jei tvirtai pasitikėtume Dievu, nebijotume.

Man, kaip mamai ir dukrai, iškyla mamos ir vaiko santykio paralelė. Koks stebuklingas vaiko pasitikėjimas mama. Kad ir kas vyktų, kad ir kokia bėda nutiktų, mama savo besąlygiška meile jam suteikia saugumo jausmą. Ar ne toks pat yra ar turėtų būti tikinčiojo ir Kūrėjo santykis?

Jūsų palyginimas labai geras. Kai vaikas nori blynų, jis prašo mamos, kad iškeptų. Jis nežino, kaip kepami tie blynai, tačiau jis žino, kad mama jį myli, rūpinasi, ir, jei paprašė – blynų bus. Vaikas daug ko nesupranta, nežino, kaip iškepti blynus, bet jis pasitiki mama, todėl jis ramus. Taip ir mūsų tikėjime. Mes daug ko nežinome, nesuprantame, bet turime pasitikėti kaip vaikai, tikėti, kad ir kas būtų – Dievas išves.

Kiekvieno tikinčiojo dvasinėje kelionėje būna momentų, kuriuos aš vadinu malone paliesti Jėzaus žaizdas. Tačiau net ir po tokių stiprių Dievo artumo patirčių ateina laikas, kai Dievo eteryje pasigirsta radijo trikdžių ar Jis net nutyla, įsirango abejonė…

Dažniausiai Dievo artumo patirtys būna tokios stiprios ir tokios ryškios, kad atėjus išbandymui, kai tu patiri tamsą, nutolimą, nežinai, kaip grįžti, jautiesi it pasiklydęs miške, lieka žinojimas. Žinai, kad yra automobilis, yra namai, bet nežinia kur, kažkur labai toli. Apima panika, baimė, liūdesys. Tu klaidžioji žinodamas, kad tikrai yra mašina, bet jos nerandi. Tu žinai, kad Dievas yra, kad tikrai tą įstabų Jo artumą patyrei, bet dabar nėra. Ką daryti? Blogai, blogai, blogai…

Neretai užtrunka, kol vėl pajuntame ryšį su Juo ir Jo dieviškuoju buvimu mumyse. Kaip Jūs išgyvenate tamsiąją sielos naktį?

Jėzuitai turi labai gerą praktiką, tik mes, jausdami apleistumą, neretai užmirštame Dievo artumą. Tamsos metu nereikėtų blaškytis, būtina tęsti tai, ką iki šiolei darei, nepriimti jokių rimtų sprendimų. O taip norisi ką nors radikaliai pakeisti, viską mesti, imtis ko nors kito. Tačiau nevilties metu turi likti ištikimybės kelyje. Ne visuomet lengva tai padaryti, ir kartais karštakošiškai ką nors pasakome, padarome. Gerai, kai gali ištaisyti, bet ne visuomet gali pataisyti ką leptelėjęs ar netinkamai pasielgęs. Nepaguodus laikas – žiaurus.

Kai Dievas leidžia patirti tamsą, tada suprantu, ką reiškia Jį turėti, į Jį remtis ir kaip yra blogai, kai Dievo nejauti. Koks turtas turėti Dievo patyrimą, maldą. Tamsos laikas savotiškai palaimintas, padedantis branginti tai, ką vėliau atrandi. Taip kaip Didįjį penktadienį arba šeštadienį, kai nėra net Švč. Sakramento altoriuje, tokia tamsos patirtis… Jis paslėptas, Jis miręs. Diena be Dievo – nenusakomai sunki patirtis.

Grįždama iš šių metų Didžiojo penktadienio pamaldų daug galvojau, kaip žmonės išgyvena be Dievo…

Jie užpildo kažkuo kitu. Tačiau, kai gerai pagalvoju, netikinčių žmonių turbūt net nėra. Aš tokią išvadą padariau klausydamas linkėjimų po įšventinimo vyskupu. Žmonės linki sveikatos, laimės, gerumo, to, kas nepasiekiama. Puikiai žinome, kad nebus tobula sveikata, nebus viskas gerai, o ir laimės viršūnės nepasieksime čia, žemėje.

Net ir suprasdami tai, net netikintieji to linki vienas kitam. Ar tai nėra užslėptas, užkoduotas tikėjimo pasireiškimas? Jie sako netikį Dievu, bet tiki, kad yra tobulumas ir pilnatvė. Kitaip tariant, jie Dievą įvardina pilnatvės linkėjimu. Aš šiuo atveju atpažįstu Dievo linkėjimą, neminint Dievo vardo. Tai labai gražu. Žiūrėk, ims vieną dieną ir jie atras Viešpatį.

Kodėl mes įsikibę minties, kad gyvenimo tikslas yra būti laimingam? Man regis, mūsų tikslas yra būti kuo nors naudingam šitoje žemėje, kaip naudingas kiekvienas kūrinys – pradedant mažyčiu vabalėliu. Non nobis solum nati sumus. Ar laimė nėra tavo santykio su pasauliu padarinys?

Kada žmogus yra laimingiausias? Reikia susitarti, kas toji laimė. Manau, kad žmogus laimingiausias tada, kai myli ir yra mylimas. Sakyčiau, žmogaus gyvenimo tikslas yra mylėti. Meilę suprantu kaip savęs dovanojimą, tarnavimą kitiems, kai esi naudingas, laukiamas, mylimas. Ją galima pavadinti pasiaukojančia meile.

Žodis „pasiaukojimas“ suponuoja praradimą, kažko atsisakymą. Kaip paaiškintumėte netikinčiajam tą laimės paradoksą?

Daryti gera yra gera. Neapsakomai smagu kitiems nešti džiaugsmą. Jei žmogus tai pajaučia, jis tikrai atranda didžiulį lobį, net jei jis netikintis. Net jei jis nemini Dievo vardo, per tai priartėja prie Dievo. Nesavanaudiška meilė yra tai, ko laukia Kristus. Kai be jokio suinteresuotumo, savanaudiškumo darai gera, gali ir nukentėti, gali niekas to nematyti ir neįvertinti, bet vidus neišvengiamai prisipildo džiaugsmo.

Nemanau, kad rastume žmogų, kuris nėra ko nors gera nepadaręs. Teisingumo, švelnumo, atjautos jausmas yra užkoduotas giliai žmoguje ir jį patį pranokstantis. Mes prisiimame vaidmenis, dedamės kaukes, bet tai vis tiek išlenda. Mums pagailsta gyvūnėlio, kurį skriaudžia. Tai ir yra pradžia. Pagalba silpnesniajam, dėmesys kitam gali apsireikšti pačiomis keisčiausiomis aplinkybėmis. Yra žmonių, kurie patyrė daug žiaurumo, prievartos, vargo, bet ir tada juose prasimuša gerumo kibirkštėlė, kaip žolė pro asfaltą prasikala. Vienareikšmiškai – laimė ir prasmė pajuntama tik tuomet, kai žmogus gyvena ne dėl savęs.

Reikia imuniteto, drąsos, nesureikšminti ir nesusireikšminti. Burbuliuoti mes neturime teisės, tačiau neretai ima kalbėti mūsų emocijos. Vienose rekolekcijose susimąsčiau išgirdęs mintį: „Mes purkštaujam dėl smulkmenų, bet dėl esminių dalykų neišgyvenam.“ Dvasingumo mokyklos – tiek jėzuitai, tiek karmelitai – pabrėžia tą nuolatinį buvimą Dievo akivaizdoje. Tai labai palengvina užduotį mylėti.

Dažnai žmogus laukia, kol jam nutiks kokių gerų dalykų. Ar nemanote, kad geriausias vaistas nuo visų žmogiškųjų dramų, nuo vienatvės, kurią patiria aibė žmonių, yra padaryti ką nors gero dėl kito, kam nors suteikti vilties, o tuo pat metu ir pačiam jos prisipildyti?

Prisimenu vienas šv. Velykas. Jau buvau kunigas, grįžau po pamaldų, apniko slogios mintys. Galvojau – visi švenčia šeimose, drauge, o tu čia – vienas. Liūdesys, sunkumas, nuovargis, savigaila, keistai sumišę buvo jausmai. Paskui šovė mintis: „Tai imk ir nuvažiuok kur nors.“

Aš atsistojau ir nuvažiavau pas labai vargingai gyvenančias senutes. Kiek joms džiaugsmo – aplankė kunigas per pačias Velykas! Aš nesitikėjau, kad mano atvažiavimas suteiks joms šitiek džiaugsmo. Nuo to gerumo man pačiam šilta pasidarė. Atrodo, jos niekada gyvenime taip nesidžiaugė kaip tądien, tarsi vaikai, gavę saldainių.

Galvojau: matai, kaip gali lygioje vietoje padėti kitam. Juk aš, galima sakyti, padėjau sau. Eik pas kitą. Krikščionybės esmė ir yra atsigręžti į kitą. O ir pats sušilsi nuo to gerumo.

Dvasingi autoriai daug kalba apie stipriausią Dievo patyrimą per kitą. Man ypatingu būdu Kūrėjas prabyla ir per gamtą. O Jums?

Tobula kūrinija, jos harmonija, tam tikri dėsniai, įvairovė, žaismė, spalvų darna gamtoje išties stipriai kalba ir man. Santykis su kitu – tai tikrai dar viena vieta, kur Dievas nori pasilikti. Ne veltui pasakyta: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų.“ Taigi tarp žmonių Viešpats veikia, nors mes ir suabejojam, pamirštam.

Gerai, kai su mielu žmogumi susitinkame, tada myli, gera linki. Bet su konfliktuojančiu, nemielu žmogumi susitikus? Čia taip pat yra Dievas, bet kaip tuomet nelengva tai prisiminti. Kur tame baisiame žmoguje, kuris čia pat plūsta, niekina, yra Dievas? Reikia imuniteto, drąsos, nesureikšminti ir nesusireikšminti. Burbuliuoti mes neturime teisės, tačiau neretai ima kalbėti mūsų emocijos. Vienose rekolekcijose susimąsčiau išgirdęs mintį: „Mes purkštaujam dėl smulkmenų, bet dėl esminių dalykų neišgyvenam.“ Dvasingumo mokyklos – tiek jėzuitai, tiek karmelitai – pabrėžia tą nuolatinį buvimą Dievo akivaizdoje. Tai labai palengvina užduotį mylėti.

Ar išgirdote kokį išskirtinai Jus sujaudinusį palinkėjimą?

Išgirdau: „Dabar tave pakėlė arčiau Kryžiaus.“ Iš tiesų labai palietė bendra nuotaika, žmonių rūpestis, palaikymas, tikėjimas jų akyse ir širdyse. Iš visų apeigų nepaprastai sujaudino momentas, su kokiu tikėjimu žmonės priima palaiminimą, kaip žmonės atpažįsta Dievo veikimą per šitą gestą. Mačiau nesuvaidintą tikėjimą žmonių akyse, su kokia pagarba, meile ir tikėjimu jie priima ganytojo palaiminimą. Tikėjimas ir Meilė gyvi. Netikėjimo laikais, kai visi tvirtina, kad tikinčiųjų mažėja, kad niekas niekam nerūpi, pasakysiu: netiesa, yra tikinčių žmonių. Mane patį tai labai stiprina.

Aktoriui – aplodismentai, verslininkui – patenkinti klientai, vyrui – apkabinimas ar pyragas, moteriai – gėlės ar švelnumas. Kas Jums yra paskatinimas, įkvėpimas?

Padėkos momentai, kai sužinai, kad tikrai Dievas vedė mane, kad kažkas sutiko Dievą per tuos žodžius ar darbus. Tada jau nusileidžia Dangus, jau nieko daugiau ir nebereikia.

Yra pavojų mūsų tarnystėje. Pirmiausia reikia ne pulti padėti artėti žmogui prie Dievo, bet jo neatstumti, nesugadinti to, ką kiti statė ar jis pats yra atradęs, nesugriauti viso to kaip drambliui porceliano parduotuvėje.

Ar pavyko nieko nesudaužyti porceliano parduotuvėje?

Turiu vieną liūdną patirtį. Klausiau sykį moters išpažinties. Žinote, dėl įvairiausių aplinkybių negalėjau duoti išrišimo. Man iki šiol ausyse skamba jos kulniukų kaukšėjimas, kai ji atsistojo ir nuėjo ryžtingu žingsniu nuo klausyklos.

Tokiais momentais imi galvoti: gal galėjau švelniau? Viena vertus, elgiausi pagal Bažnyčios mokymą, ne savo žinią skelbiau. Gal, jei žmogui per kieta, per sunku, tuo tarpu darome pauzę? Gal vėliau Dievas suras tą žmogų, pasigaus? Bet tuo papiktintoju, tuo kietuoliu taip nelengva būti. Ačiū Dievui, kad ne pats vienas esi, visada Dievą nešiesi širdyje.

Kokias gerąsias savybes gavote dovanų ir ką išsiugdėte?

Man teko studijuoti žurnalistiką ir nemažai metų dirbti redakcijoje, tad esu išsiugdęs kritišką požiūrį. Kritiškas požiūris kartais ir padaugina liūdesio, ir viltį prigesina.

O prigimtinės? Aš visada buvau vyresnis tarp draugų, tai gal tokio tėviškumo manyje nemažai. Aš visada pasisakau už Viltį. Stengiuosi tą šviesesnę pusę apginti. Ne visuomet pavyksta, bet ugdausi tokią nuostatą. Ji labai seniai mano gyvenime, ji užrašyta mano širdies skelbimų lentoje: „Džiaugtis mažais dalykais.“

Tu gyveni, momentas nepakartojamas, yra geriau nei visai blogai, o gal net ir tas „blogai“ kam nors didesniam pasitarnaus. Ta vidinė šviesa ir kyla tuomet, kai renkiesi šviesiąją pusę, net jei visai tamsu. Tamsa, kad ir kokia ji būtų, kad ir kaip tave traiškytų, paskutinio žodžio netars. Kristus visą tamsą nugalėjo, perėjo, Jį prikalė prie Kryžiaus, blogis nugalėtas, mums priklauso gyvenimas, Viešpaties sekėjams tai ir yra džiaugsmo priežastis.

Sykį dar būdami seminaristai lankėmės nakvynės namuose. Tie žmonės neturi nei darbo, nei duonos kąsnio. Kur jau begali būti blogiau? Nebent gatvėje. Pabendravęs su tais žmonėmis matai, kaip jiems viskas paprasta, kaip jie džiaugiasi tuo, ką turi. Atrodo, duok jiems kopėčias – mėnulį nuo dangaus nukels. Viskas, kas jo, tas su juo.

Juose tiek optimizmo ir džiaugsmo. Jie keiksmažodžiais apsikeičia, atnaujina žinias, kad nepamirštų, tačiau čia pat šypsosi, nes jiems tai – smulkmena. Aš jau būčiau žemes pardavęs po tokio apsižodžiavimo. Iš visokių žmonių gali mokytis džiaugsmo ir vilties, bet mes norime, kad mokytojai būtų ypatingi, dideli.

Mums reikia suprasti, kad ne tiek rezultatai svarbūs, kiek pats buvimas. Erichas Frommas sakė: „Turėti ar būti?“ Labai svarbu būti, būti ten, kur esu pasodintas, suvokti akimirkos unikalumą, misijos unikalumą ir žinoti, kad jei Dievas leido čia būti, vadinasi, yra prasmė. Gal aš pats nematau jos, bet Dievas mato.

Jūsų kunigystės, o ir vyskupo ateitis išpranašauta vaikų. Ar savyje dar atpažįstate vaiką?

O taip taip, atpažįstu: „Jei nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę.“ Nevalia užgesinti to vaiko savyje. Stebėti ir stebėtis, grožėtis būtina. Nustebti: „O, vanduo, žiūrėk, paukščiukas. Kaip gražu.“ Mes jaučiamės tiek visko matę, patyrę, niekas neįdomu. Mes nebemokame džiaugtis mažais dalykais.

Esu dėkingas, kad mano gyvenime buvo tokie mokytojai kaip neįgalūs vaikai ar tiesiog vaikai, kurie moko spontaniškumo. Su metais spontaniškumas gęsta žmoguje. Duoti ar prisiimti vaidmenys, užduotys priverčia būti solidesniam, sverti, ką sakai. Aš tikrai labai daug vaiko savyje atpažįstu, bet norėčiau, kad tas vaikas manyje ne tik nedingtų, bet kad jo būtų dar daugiau.

Mama man vis primena vieną istoriją iš vaikystės, kai nesugebėjau pripažinti, kad nemoku. Turėjom šeimos draugę mokytoją. Mama mane paliko su ja, dar mažą, ikimokyklinuką. Aišku, mokytoja tuoj pat paėmė knygą ir sako: „Paskaityk.“ Pasakiau, kad man reikia akinių, o iš tiesų aš nemokėjau skaityti. Galvoju, viskas, žlugau, sprendžiau, kaip išsisukti. Sakau: „Man užeina tokių momentų, kad nei dangaus, nei žemės nematau.“ Man buvo taip sunku pasakyti, kad dar nemoku skaityti. „Nemoka tai nemoka skaityti, bet kūrybingumas neapsakomas“, – juokėsi mokytoja.

Gavote labai ryškų vaidmenį. Nebijote, kad teks eiti į kompromisus su savimi?

Žinoma, kad taip, labai neramu, jog galiu savęs kažkiek pamesti. Kita vertus, verčiau nerimauti, kaip pamesti tai, kas ydinga. Savo tapatybės nenorėčiau prarasti, tačiau svarbiausia, kad man pavyktų pateisinti žmonių pasitikėjimą ir atlikti Dievo duotą misiją kuo geriau. Gerų dalykų neišvengiamai teks prarasti, gal nejučiomis, netyčia.

Man labai rūpi, kad kuo daugiau žmonių per mano žodį, per pavyzdį, tarnystę atrastų Dievą. Matai bažnyčioje kartais vos kelis žmones, tų minių nėra. Kartais pasakai ne taip, kaip norėjai, o kartais – visi žiovauja, nors tu širdį padėjai. Bet paskui sau tariau: „Darau, ką moku, sugebu, neišeina – tai ką dabar? Aš stengiuosi, duodu žinią, kad yra pasiūlymas. Aš atlikau viską, kad būčiau jiems ženklas.“

Viename savo eilėraščių rašiau: „…pernykštis žvilgsnis, žodis, veiksmas – sudygs, / kažkas tikrai užaugs.“ Mes nežinome, kur nukrenta mūsų žodžiai. Kartais atrodo, kad ant betono, o paaiškėja, kad sudygo.

Taip, nebūtinai yra rezultatas, arba tu jo nepamatai, nesužinai, kita vertus, tai nereiškia, kad tas žodis nepasieks širdies po daug metų, kad nepratašys tos duobutės akmenyje. Vienas, kitas žodis, paskui iš šalies kas nors tą lašelį tėkštelės. Pats kiečiausias akmuo neretai praskyla.

Mums reikia suprasti, kad ne tiek rezultatai svarbūs, kiek pats buvimas. Erichas Frommas sakė: „Turėti ar būti?“ Labai svarbu būti, būti ten, kur esu pasodintas, suvokti akimirkos unikalumą, misijos unikalumą ir žinoti, kad jei Dievas leido čia būti, vadinasi, yra prasmė. Gal aš pats nematau jos, bet Dievas mato.

Pamenu, lankydavau sunkiai sergančiuosius ligoninėje. Užeinu į palatas, paklausiu, ar kam reikia pokalbio, išpažinties, Ligonio sakramento. Vieni priima, kiti nepriima. Vienas, pamenu, sako: „Eik tu, man nereikia to, ką čia aiškini.“ Vis praeidavau pro tą palatą. Sykį einu ir matau, tas žmogus jau prijungtas prie aparatų ir jau man moja. Va, galvoju, myniau myniau ant sąžinės ir va, prašau. Vadinasi, tas buvimo ženklas turėjo prasmę, ir ačiū Dievui, kad net ir aš tais vaisiais galėjau pasidžiaugti. Būna, kad tu net nežinai, jog kažkas gyvena šviesiau. Tas nutikimas sustiprino mano kunigystę, priminė, kad reikia turėti kantrybės būti tuo ženklu. Tai – liudytojo misija.

Bažnyčios problema, kad mes pardavinėjame Dievą kaip prekybos agentai prekę, patys nelabai suprasdami ar tikėdami tos prekės verte. Gali kalbėti ką nori, jei pats tuo negyveni – bergždžia.

Tai va kad… Atsivertimą reikia pradėti nuo savęs. O mums labai norisi kitus atversti.

Jūsų ganytojo šūkis – Deo omnia possibilia („Dievui viskas įmanoma“). Ar tai priminimas ir padrąsinimas pačiam sau, ruošiantis ganytojiškiems iššūkiams?

Tame sakinyje labai daug Vilties. Jei Dievas turi tau planą, Jis gali viską įgyvendinti. Tai tikrai pildosi mūsų gyvenimuose. Gal kam nors atrodys keista, nesuprantama, bet taip yra. Ateitis apgaubta šydu, mes nežinome, kas mūsų laukia, bet, jei laikysimės Dievo, bus viskas įmanoma ir tikrai tai, kas geriausia mums, net kai atrodo, kad kreiva vėže važiuojame. Dievas tuo ir nuostabus, kad ant mūsų kreivų linijų gali parašyti neįtikėtinai sėkmingą istoriją. Tai yra nuostabi žinia visiems, kurie suabejoja ar patiria nevilties momentų. Nebijokite, visi tai patiriame, tegul tas šūkis būna priminimas mums visiems, kad kas jau kas, bet Kūrėjas nesiliauja stebinti.

Susiję:

Kauno arkivyskupija

7 min

Apaštalų įpėdinio tarnystei įšventintas Kauno arkivyskupijos augziliaras vyskupas Saulius Bužauskas 

Artuma

5 min

Daug metų sakiau Dievui „ne“. Paskirtasis vyskupas S. Bužauskas – apie savąjį pašaukimą

bernardinai.lt

< 1 min

Kunigas Saulius Bužauskas paskirtas Kauno arkivyskupijos vyskupu augziliaru

bernardinai.lt

< 1 min

Kun. Saulius Bužauskas. Kur Dievas sutiks tave?