Vyskupo E. Vardeno knyga – apie atminimą ir judėjimo kryptį

Autoriaus erudiciją, gebėjimą diskutuoti jau spėjau pažinti iš jo paties interneto puslapyje vis spausdinamų tekstų, skelbtų interviu, stebėtų diskusijų. Taigi iš esmės senokai praradau objektyvų žvilgsnį, o šis praradimas man tapo laimėjimu. Knygos skaitymas – lyg pokalbis klausantis, tikslinantis, kartais ilgai tylint, leidžiantis vedamai ir stengiantis kažkaip nepasimesti, tiesiog nenustoti skaityti. Užvertusi paskutinį knygos puslapį pritrūkau žodžių.

Pastabos apie knygos pobūdį

Šešiuose knygos skyriuose apmąstomi bibliniai paraginimai atminti (skirtingos atminimo strategijos). Pirmieji trys iš Senojo Testamento: atmink, kad esi dulkė, atmink, kad buvai vergas iš Egipto, atmink Loto žmoną. Kiti trys – iš Naujojo: darykite tai mano atminimui, Globėjas viską primins, saugokis, kad neužmirštum Viešpaties. Autorius dalinasi vaikystės, paauglystės patirtimis, pasitelkia vienuolinio gyvenimo pavydžių, taip pat kruopščiai domisi žodžių etimologija, lingvistines pastabas pildo nuorodomis į konkrečių literatūros, dailės, muzikos kūrinių fragmentus. Šventojo Rašto ištraukos aptariamos telkiantis į Šv. Benedikto regulą, Aristofano komediją Debesys, Vergilijaus Eneidą, Švedijos, Jungtinės Karalystės, Rusijos, Norvegijos, Prancūzijos autorių kūrybą, nepamirštami ir pirmiesiems cistersams tokie svarbūs šv. Jonas Klimakas, šv. Marija Egiptietė (pirmojoje La Trappe abatijos bažnyčioje būtent jiems dedikuotos koplyčios), šv. Serafimas Sarovietis ir kt.

Šiame prasmių audinyje E. Vardenas aprėpia visą žmogiškosios egzistencijos tragizmą. Dievo sukurto žmogaus prigimtyje slypintis orumas, trapumas, užklumpanti neviltis, kančia, neišvengiamas blogis, visa persmelkiantys, kryptį, prasmę teikiantys viltis ir grožis – visa tai atsiduria norvegų vyskupo dėmesio centre

Ar prisimenu tik tai, ką patyriau?

E. Vardenas stengiasi rašyti iš patirties, tačiau pripažįsta, jog knyga ribota, kad džiaugsis, matydamas horizonte baltas bures tų, kurie paliko jį už nugaros ir savarankiškai tęsia kelionę. Ar tik asmeniškai ką nors patyręs išties galiu sakyti, jog prisimenu – knygos įvade klausia jis. Ir tuoj pat prisimena du svarbius jo – vaiko ir paauglio – gyvenimą sukrėtusius įvykius. 9-erių ar 10-ies metų Eriko pasaulį pakeitusį tėvo pasakojimą apie Antrojo pasaulinio karo metais kankintą valstietį randuota nugara bei patirtį, išgirdus Gustavo Mahlerio Antrosios simfonijos penktąją dalį.

Atmintyje įsirėžiusiame randų vaizde vaikas ilgainiui atpažino pasaulio skausmą, simfonijoje išgirdo visą jo būtį sukrėtusius žodžius: „Tikėk, širdie, tikėk, tau niekas neprarasta. Tai, ko ilgėjaisi, jau priklauso tau. Jau tavo ir tai, ką mylėjai, už ką kovojai. Tikėk, gimei ne veltui! Ne veltui gyvenai ir kentėjai!“ Ne veltui, ne veltui – kartoja E. Vardenas ir prisipažįsta ne tik norėjęs jais tikėti. Jis žinojo, kad tai tiesa. Nors neverkė, fiziškai nejuto ko nors neįprasta, šis momentas buvo ypatingas: „Kas nutiko? Tikiu, kad teisinga sakyti taip: aš prisiminiau“ (p. 6). Šios dvi E. Vardeno vaikystės istorijos lieka esminės – jis jau tuomet prisiminė, ką reiškia būti žmogumi. Jam sava, esminga tapo tai, ko pats net nebuvo patyręs. Antra, šiuos du potyrius jam pažadino ne jis pats, o kažkas kitas. Trečia, jam rūpi ne papasakoti savo istoriją. Jis telkiasi į laiko neribojamą atminimo procesą.

Iš vergystės į Prisikėlimą

Didžiojo trečiadienio liturgijos metu mums primenama, kad esame dulkės. Taip pat, pasak E. Vardeno, kad nesame Dievas, kad mus ir Jį skiria bedugnė. Ir visgi nešiojamės savyje Jo žymę. Ši žmogaus būsena knygoje apibūdina taip: „Esu namuose, tačiau svetimas, pasiilgęs tėvynės, kurią prisimenu, bet nemačiau“ (p. 15). Kitame knygos skyriuje nagrinėdamas izraelitų kelionę į Pažadėtąją žemę, E. Vardenas ragina prisiminti savąją vergystę, dykumas, kurias perėjome:

„Siekdamas išsaugoti taiką, turiu atrasti ją ne kaip abstraktų idealą, bet kaip istorinę tikrovę. Turiu siekti susitaikymo su savo praeitimi. Turiu išmokti būti dėkingas, tuomet stengtis gyventi už mane iškovotos laisvės vertą gyvenimą. Taip net prisiminimai apie laiką, praleistą žiauriausioje nelaisvėje, gali tapti ramybės šaltiniu, prasiveržiančiu šlovinimu“ (p. 57).

Krikščionio gyvenimas neatsietas nuo praeities, istorinės tikrovės, apčiuopiamų, gyvenimą kartinančių aplinkybių – atvirkščiai, dažnai tiesiogiai nuo jų ir priklausomas, jų perkeičiamas. Tačiau, priimant praeitį, reikia žengti toliau, eiti pirmyn, gyventi. Čia pat, jau nagrinėdamas Loto žmonos istoriją, E. Vardenas pats cituoja šv. Bernardą: „Gyvenimo kelyje neiti pirmyn – tai judėti atgal“ (p. 69). Nors gali pritrūkti jėgų, kasdienį naujumą gyvenimui teikia Eucharistija, kurios įsteigimu pradedamas Didysis tridienis. Pasak E. Vardeno, kai svarstome, ką mums reiškia gyventi ir veikti Kristaus „atminimui“, vertinga žvelgti į visai šalia esančius pavyzdžius.

Ką ir kaip raginimas „atsiminkite“ reiškia(si) po Kristaus prisikėlimo? „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė! Atsiminkite, ką jis yra jums sakęs, būdamas Galilėjoje: ‘Žmogaus sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!‘“ (Lk. 24, 5–8) – tai žinia, kurią išgirsta prie Kristaus kapo atėjusios moterys. Nors besikurianti Bažnyčia turėjo atsiminti, persvarstyti ir iš naujo interpretuoti tai, ką girdėjo, jie nebuvo palikti vieni, turėjo pažadą, kad Globėjas, Šventoji Dvasia, išmokys ir primins, ką Jėzus yra jiems sakęs (plg. Jn 14, 36). E. Vardenas pabrėžia, jog teiginio, „ką esu jums sakęs“, turinys negali būti susiaurintas tik iki Jėzaus pamokslavimo, nes Žodis nuo pasaulio pradžios nebuvo nutilęs.

Nuolat pri(si)minti

Viename paskutinių knygos skyrių svarstoma, kaip gyventi nuolat prisimenat, kad Dievas yra. Autorius nepateikia jokio paprasto recepto, mini ir Dievo atminimo (memoria Dei), ir askezės praktikas, galiausiai, kaip ir knygos pradžioje, – gręžiasi į žmogaus ir Dievo prigimtis. Dievo įsikūnijimo, žmogaus nuodėmingumo padariniai, teozė, Logos trauka, teikianti impulsą gyventi, net ilgesio ir troškimo sąvokų skirtis – visa tai, atrodo, nejučia atpažino, prisiminė dar jaunasis E. Vardenas.

Tuo tarpu knygos pratarmėje fiksuota vaiko reakcija į pasakojimą apie piktavalio paliktus randus jo atpažįstama ir dar kartą – 2013 m. susidūrus su neišvengiamu blogiu (mysterium iniquitatis). Knygos autorius pasakoja apie pažįstamą Armėnų Bažnyčios kunigą Michaelį Kayalą po studijų Popiežiškajame Rytų institute Romoje grįžusį tarnauti į Siriją ir ten pagrobtą. Ši knyga dedikuota jo (gyvo ar jau mirusio) atminimui, o E. Vardenas pripažįsta, jog t. Michaelį Kayalą prisimena kasdien. Tačiau knygoje atsikartojantis raginimas atminti – tai ne priminimas ar paties knygos autoriaus pastanga dar kartą prisiminti būtent jį ar grįžti prie seniai skaitytų tekstų, patirčių. Biblijos ištraukos pirmiausia atrandamos ir pristatomos kaip savos, reikšmingos dabar, tiesiogiai susijusios su kiekvienu iš mūsų.

Kelios pabaigos įžvalgos

Kaip elgiamės didžiausiame skausme ar po jo, kai užplūsta patys nemaloniausi (ar patys šviesiausi) prisiminimai? Kas esame mes patys ir kaip reaguojame į Dievo artumą,? Kaip jaučiamės išgirdę Jo nuraminimo žodžius, raginimus, nejučia pabuvę kartu su Juo? Mūsų pralaimėjimas dėl Jo tampa laimėjimu – mes, kaip ir E. Vardenas ar kelyje į Emausą Jo sutiktieji, nesame paliekami stovėti nuliūdę. Vieni nekantraudami pasidalinti tuo, ką patyrė, skuba į Jeruzalę, kiti rašo knygas, tampa vyskupais. Dar kiti, net nujausdami, kad pritrūks žodžių, kad vargiai pajėgs perteikti bent dalelę to, kaip skaitė ir ką perskaitė (t. y. ir pri(si)minė), rašo apie minėtų vyskupų knygas. Kartais nė negali žinoti, kaip sudaužius vienatvę keičiasi kiekvieno gyvenimas. Bet istorija tęsiasi – kryptis aiški.