2021 02 24

Irena Petraitienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Vyskupo M. Valančiaus tarnystė (II). Antikatalikiškos politikos akivaizdoje

Vyskupas Motiejus Valančius. Wikipedia.org nuotrauka

Į klausimą, kodėl iš Vilniaus į Peterburgą buvo iškelta Romos katalikų dvasinė akademija, 1842 m. rugsėjo 4 d. susitikime su Lenkijos Karalystės vyskupais atsakė pats Nikolajus Pirmasis. Pasak caro, „akademija Vilniuje likti negalėjo, nes jis turėjęs pagrindo būti nepatenkintas jai duota tendencinga kryptimi“.

Todėl Mogiliovo arkivyskupui jis pavedęs tiesiogiai prižiūrėti nepatikimą mokslo įstaigą, ją pervedė Sankt Peterburgo dvasinei akademijai, kurią savo ruožtu kontroliavo Kitatikių dvasinių reikalų departamentas. Tik per šį departamentą katalikų hierarchai, galėję palaikyti ryšį su Romos popiežiumi, ne visada sulaukdavo Vatikano siųstų bulių, enciklikų ir kitų dokumentų.

Sankt Peterburgo Dvasinės akademijos rektorius vysk. Ignacas Holovinskis. Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotrauka

Sankt Peterburgas: diplomatijos pamokos ir asmeninės įžvalgos

Kokia po 1830–1831 m. sukilimo buvo susiklosčiusi Katalikų Bažnyčios padėtis, gerai žinojo ir į Sankt Peterburgą arba, kaip lietuviai vadino Petrapilį, 1842-ųjų rugpjūtį vykdami vilniškės akademijos žymiausi profesoriai Bagienskis, Borovskis, Jakubielskis ir Valančius. Jiems neblogai buvo pažįstamas ir Dvasinės akademijos rektoriumi paskirtas, anksčiau Vilniaus Vyriausiojoje kunigų seminarijoje teologiją studijavęs istorinės Lietuvos sričių kunigas Ignacas Holovinskis.

Jo bendramokslis žemaitis Tomas Dobševičius, artimas M. Valančiaus bičiulis, vėliau Kijevo universiteto Teologijos katedros profesorius, apgailestaudamas rašė, kad Holovinskis ėmė vadovauti mokymo įstaigai, kurios tikslas buvo atriboti dvasininkiją nuo Romos ir kiek įmanoma pajungti pasaulietinei Rusijos valdžiai: „Nežinau, ar naujasis rektorius suprato dviprasmišką savo padėtį, tik žinau, kad rektorystę priėmė mielu noru ir vėliau, pasitikėdamas savo lankstumu, tikėjosi viską pakreipti Bažnyčios labui.“ Istorikas Vaclovas Biržiška, 1951 m. paskelbęs veikalą „Vyskupo Motiejaus biografijos bruožai“, pažymėjo, jog Petrapilyje kun. Motiejui ypač nemažą įtaką turėjęs didžiulių intelektualinių ir diplomatinių sugebėjimų dvasininkas rektorius Holovinskis. Taip vikriai laviruodavo, kad caro valdžia jį laikė atsidavusiu kunigu, nors šis, anot V. Biržiškos, tiktai gudriai ją vedžiojo už nosies, nedarydamas nieko, kas galėtų pakenkti katalikybės reikalams.

„Amžininkai žavėjosi jo nepaprasta atmintimi, visapusiška inteligencija bei išlavintu skoniu ir ypatingu jausmų subtilumu, – rašė prof. kun. T. Dobševičius. – Laisvalaikiu poetas, didis eruditas, o visų pirma rašytojas, kartu garsėjo ir įkvėpto pamokslininko šlove… Buvo žinoma, kad jam labai palankus buvo Nikalojus I, dažnai girdavo jauną rektorių, kurį pats buvo paskyręs… Charakterio lankstumu jis labai patiko Kitatikių dvasinių reikalų departamento direktoriui Skripicinui, jų tarpusavio pasitikėjimas ir artimumas pasiekė tokį lygį, kad vienas kitą vadino bičiuliu, nors iš tikrųjų turbūt vienas kitą niekino. Kunigas rektorius, kad neišduotų savo jausmų, viešuose pareiškimuose ir kalbose pasiekdavo kraštutinį nusižeminimą ir kone visiškai išsižadėdavo savo principų. Tai žeidė tiesių pažiūrų žmones, tačiau daugelis, atsižvelgdami į aplinkybes, manė, kad Holovinskio elgesys sąlygojamas būtinybės ir jo metodas esąs toks, kokio reikia.“

Kaip rektoriaus diplomatiją vertino M. Valančius, pasak kun. Jeronimo Kiprijono Račkausko, augaloto stuomens, drūto sudėjimo, rūsčios išvaizdos žemaitis? Žinant, kad „jo būdas buvo drūtas ir uršus, jokios įtekmės savėn nuo kitų žmonių nekentė: visuomet norėjo būti savistoviu arba saviveikmiu: pirma viso ko jis atsižymėjo praktiška nuomone“, galima teikti, kad jo asmeninė pozicija atsispindėjo Petrapilyje pradėtuose užrašuose, kuriuose su atitinkamais komentarais žymėjo kiekvieną prieš Katalikų Bažnyčią ir prieš Lietuvos gyventojus nukreiptą valdžios potvarkį, įsakymą ar įstatymą. Antai 1843 m. taip pastebėta: „Dvasinės akademijos alumnams pasiūlyta įvesti Ustrialovo istorijos vadovėlį, kuris atvirai kalba prieš bažnytinę Uniją, katalikybę, tačiau Akademijos vadovybė sutiko jį įvesti. Akademijos taryboje posėdžiavo rektorius Holovinskis, inspektorius Lipskis, Mykolas Kutorha ir Nikitenko. Iki šiol Kutorha paskaitose kalbėjo prieš popiežių ir prieš visas katalikų nuostatas, tad ką darys dabar, įvedus klasikinį autorių? Rektorius, visa tai žinodamas ir matydamas, tyli. Keista, kad vyskupai siunčia jaunuomenę į šią akademiją.“

Imperatoriškoji Romos katalikų dvasinė akademija Sankt Peterburge. XX a. penktas dešimtmetis. LK fotografija (Valstybinio paminklų apsaugos ir kontrolės komiteto archyvas Sankt Peterburge, ИИМКII 3117), LKMA metraštis, 2013 m.

Toliau einant valstybinio priklausomumo linkme, imtasi reformuoti katalikų kunigų rengimo sistemą. M. Valančiaus užrašuose pažymėta: 1843 m. lapkričio 19 d. pavirtino naujus Romos katalikų dvasinių seminarijų įstatus, pagal kuriuos nuo 1844 m. sausio 1 d. numatyta reformuoti vyskupijų seminarijas. Vidaus reikalų ministerijos aukštieji pareigūnai važinėjo po vyskupijas, ieškodami tokių kunigų, kurie būtų visiškai valdžiai atsidavę (paties Valančiaus žodžiais, ieškodami „niekšų tarp dvasininkų“) ir kurių padedama valdžia galėtų sugriauti visą Katalikų Bažnyčios organizaciją. Tuo pačiu laiku valdžia, stengdamasi savo pusėn patraukti akademijos profesorius, apdovanodavo juos ordinais. Tai irgi fiksuota užrašuose: „Šie apdovanojimai, be ypatingo pasižymėjimo skirti, užuot nudžiuginę, nuliūdino ne tik katalikų liaudį, bet ir pačius apdovanotuosius, nes visi suprato, kad ne be reikalo duodami apdovanojimai. Kiekvienam į galvą atėjo posakis: „Kai jautį šeria, jį paprastai ketina pjauti.“ 1843 m. gruodžio 15 d. pats iškilmingai gavęs auksinį kryžių, Valančius savo užrašuose ironiškai užrašo Vergilijaus „Eneidoje“ skambėjusią lotynišką frazę: „Timeo Danaos et dona ferentes Saugokis nuo dovanas nešiojančių graikų. Tais kryžiais, visai panašiais į pravoslavų dvasininkų kryžius, valdžia tik norinti katalikų dvasininkus paversti tokiais pat valdininkais, kaip ir pravoslavų dvasininkai.“

Apie 1844 m. Sankt Peterburgo imperatoriškoje Romos katalikų dvasinėje akademijoje vykusį Rusijos caro Nikolajaus I vizitą M. Valančius „holovinskišku“ stiliumi laiške kan. Jonui Krizostomui Gintilai rašė: „Prieš Kalėdas turėjome laimės tarp akademijos sienų matyti Šviesiausiąjį viešpatį: imperatorius viską apžiūrėjo, buvo labai patenkintas, mus mokytojus, Maloningiausias rektorius pristatė Šviesiajam viešpačiui asmeniškai, ir išgirdom iš jo lūpų, jog viskas, ką iki šiol, ką apie mus girdėjo, daro mums garbę. Užtruko daugiau negu pusę valandos ir išvažiavo…“

Žemaičių kunigų seminarija Varniuose. Visuotinės lietuvių enciklopedijos nuotrauka

Varniai: ,,Pats davė paveikslą parėdkumo ir mokintojiško stropumo“

„Tiškevičios įpėdinis vyskupas Lopacinskis toj vietoj, kurioj senovėj buvo Šv. Traicės bažnyčia, 1774 m. padirbino Varniuose mūro seminariją, o tos priešaky išvedė aukštą bokštą. Metuose 1774, pargobinęs iš Varšuvos kunigus misionierius, padarė juos mokytojais klierikų“, – „Žemaičių vyskupystėje“ rašė M. Valančius. Istorijoje, be kita ko, pažymėta: „Metuose 1837 vyresnybė ciesorystės teleido stoti į kunigus patiems vos bajoraičims su žinia dar Vilniaus generolo gubernatoriaus.“ Kuo žemaičių kunigijos kalvei ypatingi bus 1845-ieji, rugsėjo 7 d. oficialiai stojus vadovauti iš Sankt Peterburgo imperatoriškosios katalikų dvasininkų akademijos sugrįžusiam kun. M. Valančiui? O, svarbiausia, kaip jam pavyks, siekiant išvengti akivaizdaus rusininimo pavojaus, įgyvendinti iš Peterburgo „aukštybių“ nuleistą Rusijos imperijoje esančių katalikų dvasinių seminarijų reformą? Nors reikalavimas pakelti bendrą teologinio išsilavinimo lygį buvo naudingas, tačiau pastangos diecezijų vyskupus nustumti nuo seminarijų reikalų, neleisti jų veiklos paveikti, rodė carinės valdžios norą ir toliau laikytis antikatalikiškos politikos.

Rektoriaus Motiejaus Valančiaus profesoriumi paskirtas, vėliau vyskupas Aleksandras Beresnevičius. Anykščių A. Vienuolio ir A. Baranausko muziejaus nuotrauka

Tiesą sakant, į Varnius po 20 metų sugrįžusiam M. Valančiui tiesiog apverktina pasirodė kunigų seminarijos padėtis. Kaip rašė kun. J. K. Račkauskas, iš pradžių „zokono“ (vienuolių) sąžiningai atliekamos pareigos dėl visokių priežasčių ėmė silpti: „Mokslai pradėjo pulti, elgesys blogyn eiti, prie paviršutiniškos pažiūros įsivogė į seminariją tarp jaunuomenės klyksmu šaukiantieji nusikaltimai, vyresnybė ar nieko nesakė, ar silpnai tėmijo, ir taip vienintelis pasodas lietuviškosios kunigijos ėmė svirti nupuoliman.“

Seminarijos atsinaujinimas braute brovėsi, tik, gaila, kad pro carizmo politikos atvertas duris. Nuo jų toliau pastūmus vyskupijų ganytojus, seminarijas valdyti buvo įgaliotos valdybos, kurias sudarė rektorius, inspektorius, ekonomas ir du valdžios paskirti dėstytojai pasauliečiai. Kandidatus į seminarijos profesorius Rusijos vidaus reikalų ministras buvo pavedęs Sankt Peterburgo dvasinės akademijos rektoriui I. Holovinskiui, bet šis, visiškai pasitikėjęs jo proteguotu Varnių kunigų seminarijos rektoriumi, įgaliojo jį patį atlikti šią pareigą.

Pagaliau 1845 m. rugsėjo 3 d. vidaus reikalų ministras patvirtino aukštąjį akademinį išsilavinimą turinčius kandidatus: rektorius ir Bažnyčios istorijos prof. kun. Motiejus Valančius; inspektorius ir moralinės teologijos profesorius kun. Tadas Juzumavičius; Šv. Rašto ir homiletikos profesorius kun. Aloyzas Šukevičius; dogminės teologijos ir lotynų kalbos profesorius kun. Aleksandras Beresnevičius; giedojimo, apeigų profesorius ir ekonomas kun. Ferdinandas Stulginskis.

„Kai tik vyriausybės įsakymas atsidūrė Alsėdžiuose, – memuaruose rašė M. Valančius (kalba netaisyta), – Gintila (vyskupijos laikinasis valdytojas) pasikvietė naująjį rektorių pasitarti apie seminarijos atidarymą, o konsistorijai įsakė, kad tas įsakymas būtų tuojau įvykintas. Netrukus buvo laukiama atvažiuojant svetimų tikybų departamento direktoriaus Skripicino. Gintila pasiskubino prieš jam atvykstant atidaryti seminariją, ir po pamaldų naujieji profesoriai padarė priesaiką, kaip reikalaujama Tridentiškio susirinkimo, ir seminarija liko atidaryta 29 rugsėjo. Gintila patsai atvirai atidavė valdžią seminarijos rektoriui, įtekmės ant jos atsižadėdamas.“ O iš Sankt Peterburgo atvykęs Kitatikių dvasinių reikalų departamento direktorius Skripicinas, apžiūrėjęs pagal naująjį vyriausybės įsakymą sutvarkytą Varnių kunigų seminariją, pasak kun. A. Aleknos, liko patenkintas: „Išvažiuodamas buvo maloningas Valančiui, kuris jį palydėjo iki Luokės.“

Motiejaus Valančiaus mokinys Kražiuose, vėliau Žemaičių kunigų seminarijos Kaune rektorius, pirmas biografas kun. J. K. Račkauskas. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Kaip, padedant jauniems, gabiems profesoriams, išlavintiems garsaus Holovinskio ir šviesaus Borovskio, rektorius kun. Valančius pradėjo seminarijos atgaivinimo darbą, vaizdingai yra išdėstęs kun. J. K. Račkauskas: „Drūta ranka panaikino negeroves, kokios buvo įsibrovusios, išplėtojo reikalingą tokiuose sykiuose uršumą, užvedė parėdką ir taikmę, gerai prižiūrėjo, kad pripuolančiai lekcijos būtų išguldomos, pats davė paveikslą parėdkumo ir mokintojiško stropumo, o savo įsimylėjimą į darbą ragino visus ant tesėjimo savo pareigų. Trumpame laike seminarija įgijo kitokį pavidalą ir pradėjo metus atsigimimo, o žengdama keliu, sykį praskintu kun. Valančiausko, su laiku prašvito mokslum uolumu ir pasigamino šlovę tikrai dvasiškos įrėdnės…“

O svarbiausia, kad, nepaisant valdžios pastangų seminariją vis labiau rusinti, Valančiaus dėka ji ir toliau liko žemaičių – valstiečių ir smulkiųjų bajorų – mokykla. Pasinaudodamas dvasinių seminarijų reforma, pasiekė, kad seminarijos profesoriais taptų lietuvių raštijoje pasireiškę žmonės. Kita vertus, M. Valančius stengėsi palaikyti glaudžius ryšius su buvusiais savo mokiniais Kražių gimnazijoje, kurioje jis dirbo 1834–1840 m. Čia M. Valančiaus idėjų veikiamos formavosi žymesnių XIX a. vidurio lietuvių kultūros veikėjų asmenybės.

Svari vysk. I. Holovinskio nuomonė

Laiške M. Valančiui Sankt Peterburgo akademijos rektorius vyskupas Ignacas Holovinskis, nenuleisdavęs nuo Varnių kunigų seminarijos akių, rašė: „Tu, mylimas Rektoriau, kuris su manimi dirbai, esi man tikras brolis, argi ne broliai yra tie mūsų jaunuoliai, kuriuos mes vedėme, ar nėra tai mūsų artimi giminės?“ Gaunamos metinės ataskaitos džiugindavo taip pat, kaip ir kitų asmenų atsiliepimai.

Prabėgus keleriems M. Valančiaus rektoriavimo metams, prasidėjo neoficialios derybos tarp Rusijos vyriausybės ir Vatikano dėl konkordato sudarymo. Tuo laiku dauguma tiek pačios Rusijos, tiek ir jos okupuotų Lietuvos ir Lenkijos žemių vyskupijų buvo valdomos rusų valdžios skirtų vadinamųjų nominatų, kurių Vatikanas ne tik netvirtino, bet ir iš viso jų nepripažindavo, kadangi tai buvę daugiausia Rusijai aklai atsidavę asmenys. Sankt Peterburgo Romos katalikų dvasinės akademijos rektorių I. Holovinskį valdančiosios sferos laikė savo žmogumi. Tad jam ir pavedė sudaryti kandidatų į vyskupus ir sufraganus sąrašą. Vyskupas Holovinskis Vatikanui slapta tiksliai apibūdindavo visus gerai žinomus kandidatus. Jau 1846 m. apaštaliniam nuncijui Vienoje, arkivyskupui Viale, apie Motiejų Valančių, tinkamą būti vyskupu, rašė, kad jis yra „gaivinamas karšto uolumo Bažnyčios labui ir dvasinei tikinčiųjų naudai; yra nepalaužiamo charakterio ir pasiruošęs visa iškentėti, gindamas religijos principus ir Bažnyčios reikalus. Jo elgesio taurumas, jo pamaldumas ir protingumas ypatingu būdu jį daro visiems priimtiną, ir yra manoma, jog bus didelis laimėjimas, jeigu jam bus suteikta vyskupo garbė.“ Romos kurijai nuncijus tai perteikė 1846 m. lapkričio 14 d. Matyt, gerai informuotas, žymus dvasininkas Hube taip rašė Vatikanui: „Kun. Volončevskij (Valančius) yra šventas kunigas, kurio uolumas žada daug gero; jis savo meile mokėjo patraukti visus tikinčiuosius, ypač visus seminarijos auklėtinius. Visas užimtas mokslu; savo nuolankumu jis slepiasi nuo žmonių akių ir netrokšta jokių paaukštinimų.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Deja, teko pateikti nemalonių faktų apie oficialios valdžios pasiūlytą ir net „godojamą“ kandidatą. Šiluvos infulatas kun. Juozapas Rupeika gyveno gana palaidai, buvo godus turto, parapijiečių nekenčiamas. Nepaisant visko, įtiko rusų administracijai ir net buvo caro Nikolajaus I apdovanotas ordinais už 1831 m. sukilėlių šnipinėjimą. Sukilėlių karo lauko teismo nuteistas pakarti, bet pabėgo. Caras įsakė jį paskirti kanauninku, neatsiklausęs nei vyskupo, nei kapitulos sutikimo. J. Rupeika tikėjosi, caro valdžios palaikomas, pasiekti ir vyskupo sostą. Laimė, Peterburgo dvasinės akademijos rektoriui Holovinskiui, gudriam diplomatui, 1847 m. pavyko suardyti tuos planus…

Pasinaudojęs savo, kaip akademijos rektoriaus, teise vizituoti seminarijas, vysk. I. Holovinskis 1846 m. vasarą išsiruošė kelionėn ir birželio 27 d. pasiekė tolimuosius Varnius, kur ir sustojo pas Valančių. Čia jis aptarė visus su paties Valančiaus kandidatūra susietus reikalus ir greičiausiai informavo jį, kokios jam teks prisilaikyti taktikos… Viešėdamas Varniuose, jis kartu aplankė ir dvasinę seminariją. Savo prakalboje akademijos rektorius ragino klierikus „vengti visokio patriotizmo ir būti vien tiktai gerais katalikais“ (taip jo prakalbą savo užrašuose pažymėjo Valančius). Šio principo Holovinskis kaip tik ir žiūrėjo savo valdomoje akademijoje.