2021 03 11

Irena Petraitienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Vyskupo M. Valančiaus tarnystė (III). Meilė ir griežtumas

Vyskupas Motiejus Valančius. Wikipedia.org nuotrauka

Trečioji teksto apie vysk. M. Valančių dalis. Skaitykite ir ankstesnes dalis: I dalis, II dalis.

1849 m. rugsėjo 16 dieną Neapolio priemiestyje, Portičio karaliaus rūmuose, Romos popiežius Pijus IX Varnių kunigų seminarijos rektorių kun. teol. dr. Motiejų Valančių prekonizavo Žemaičių vyskupu.

1950 m. vasario 24-ąją – Šv. Motiejaus dieną – Sankt Peterburgo Šv. Kotrynos Alekasandrietės katalikų katedroje įvyko Mogiliovo arkivyskupo Kazimiero Dmochovskio vadovaujama konsekracija, asistavo vyskupai Ignacas Holovinskis ir Vaclovas Žilinskis. Kovo 5 d. Žiemos rūmuose caras Nikolajus I vyskupui M. Valančiui suteikė asmeninę audienciją. Balandžio 9-ąją iškilmingai įžengus į Varnių Šv. apaštalų Petro ir Povilo katedrą, M. Valančius pradėjo vyskupijos valdymą.

„Užsimezgė tiesiog magiškas vyskupo ir liaudies ryšys“

Pirmąją vyskupo Valančiaus ganytojavimo vasarą pulko raitelių lydima, šešiais žirgais kinkyta sunki karieta Žemaitijos keliais riedėjo į vakarus. Kuršo žemė, 38  žemaičių parapijos, o kitais metais Klovainių, Užvenčio, Šiaulių, Pakruojo, Joniškėlio, Ariogalos, kaimų ir miestelių katalikai sulaukė vyskupo Motiejaus vizito. Džiaugsmingo, jaudinančio ir jiems, paprastiems kaimiečiams, vargo pelėms, paguodą nešančio. Pirmą kartą ne iš kunigaikščio prabangių rūmų, bet savas, iš tvirtai suręstos žemaitiškos trobos atėjęs laisvųjų valstiečių šeimos sūnus, Viešpaties valia skirtas būti Ganytoju pakelėse ir bažnyčių šventoriuje pasitinkančius žmones šiltai sveikina, švelniai „mylimiausiomis avelėmis“ vadina. Todėl juo pasitikėjo, jį gerbė ir mylėjo. Anot istoriko Vyrauto Merkio, „užsimezgė tiesiog magiškas vyskupo ir liaudies ryšys, kuris stiprėjo per kiekvieną vizitaciją.“

Toji vyskupo ir liaudies jungtis kaip tik labiausiai nepatiko carinei rusų valdžiai. Netrukus Vilniaus generalgubernatorius Ivanas Bibikovas vyskupui Valančiui atsiuntė tokį raštą: „Lankydamas šį mėnesį parapijas, Tamsta teikeis leisti, kad Tamstą lydėtų nuo vienos parapijos iki kitos ne tiktai pristovas, bet ir iki 20 kunigų ir nuo 50 iki 100 ar daugiau raitų valstiečių. Kadangi prie parapijų lankymo Vilniaus ir Minsko vyskupijos tokio papročio nėra, aš laikau savo priederme prašyti Tamstos paaiškinimo, kodėl Tamsta teikeis priimti tokią tvarką.“ (A. Alekna, „Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius“, Šv. Kazimiero draugijos leidykla, 1922)

Vysk. M. Valančiaus portretas, saugomas Kauno arkivyskupijos muz. bažnytinio meno fonduose.;

„Aš nereikalavau ir nereikalauju lydėjimo nei pristovų, nei raitų valstiečių, –  paaiškino ganytojas. – Pirmieji teikėsi atvykti įsakymu Kauno gubernijos viršininko, o valstiečiai sutinka mane prie savo parapijos vien vaduodamiesi tikybos jausmais. Prisipažįstu, jog tai man jokio malonumo nedaro, sukelia tiktai dulkes ir trukdo kelyje, ir, nors aš  jiems nekartą išreiškiau, jog tokie pasitikimai nereikalingi, jie neatsisakė nuo Žemaičių vyskupijos papročio. Todėl pagalios, įsitikinęs, jog to papročio atmainymą jie būtų palaikę sau dideliu užgavimu, aš palikau jiems laikytis jo, tuo labiau, jog tarp palydovų visados yra policijos valdininkas. Kunigai reikalingi pamaldoms patarnauti.“

Skundas pasiekė ir Peterburgą. Arkivyskupas Ignacas Holovinskis perspėjo: „Mano mielas prietėliau! Važinėdamas po parapijas, neleisk jokių iškilmingų lydėjimų. Buvo čia skundų. Stengiuos išteisinti, ir tuo tarpu būk ramus. Bet toliau būk atsargus, dėlto, kad čia labai niaukiasi.“

Kažin, ar tokiai dvasiškai stipriai, valingai, monolitiškai asmenybei labai rūpėjo besitvenkiantys debesys, griausmai ar liūtys? Net ir laviruojant, ieškant kompromisų, vyskupas niekada neišsižadėdavo savo pagrindinio tikslo ir strateginių Bažnyčios atnaujinimo bei sielovados veiklos pasukimo į liaudį uždavinių. Ir kaip yra pažymėjęs buvęs Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, šio apsisprendimo pagrindinis motyvas buvo ne tik vyskupo M. Valančiaus valstietiška kilmė, bet ir jo noras būti ganytoju pagal Evangeliją – ne tik reikšmingųjų, bet ypač mažutėlių ganytoju.

Vizitacijose, susitikimuose su tikinčiaisiais, vyskupas Motiejus širdimi matavo būtinas permainas. Galbūt čia, kuriame Žemaitijos kaime, regint bažnyčioje suklupusius  vyrus ir moteris, ir religinius savo raštus, pvz., „Žyvatų (šventųjų) gyvenimus“, nutarė išguldyti taip,  kaip mokė kunigus: „Užvis taip sakykite, kad žmonelės galėtų suprasti, o maž ką teišmanantys veiktų išmokti vieros šventos ir kaip jiems prider elgtis. Todėl veikiau sakykite pamokslus nekaip mandrius sakymus arba kozonius. Ne vien mokykite ir išguldinėkite Evangelijas, nuo Bažnyčios šventos padėtas, bet dar po sumos, pirma arba po Mišparų, apsakinėkite katekizmą. Taip darydami, veikiau apšviesite prasčiokėlius ir išmokysite vieros šventos vaikus su nežinovais.“

Vykdant savo ganytojišką misiją energingi vyskupo veiksmai sukeldavo kategoriško priešiškumo. Pradėta reforma ne tik siutino senąją dvasininkijos kartą, bet užgavo ir luominius įpročius. Netradiciniai vyskupo metodai ir nauji žmonės, atėję į bažnytinę valdžią, formavo kitokią elgseną. Apie tai rašęs kanauninkas Vincentas Juzumas pažymėjo, jog kunigai buvo įpratę galvoti, „prie kokios bažnytėlės pasens ir paliks savo kaulus, o dabar, viską dažniausiai pusdykiai pardavę, turėjo keltis už dvidešimt trisdešimt mylių ir ten tarnauti kokiam jaunam kunigui arba būti ūkio reikalų tvarkytojais prie kokios skurdžios filijos“.

Žemaičių vyskupijos žemėlapis. Žemaičių vyskupystės muziejaus nuotrauka

Kilnodamas kunigus, vysk. Valančius reikalavo supratimo ir griežto paklusnumo. Kai į Pandėlį klebonu paskirtas kunigas Kazimieras Prielgauskas, kuriam ten nepatikus, sugrįžo atgal, vyskupas pranešė jam laikyti save suspenduotu, kol nenuvažiuos į paskyrimo vietą. Teko paklusti. Kunigui Šuščevičiui taip parašė: „Įsakau neiti prie altoriaus ir nepildyti kitų parapinių pareigų, kol neišvažiuosi į parapiją.“

Ganytojo įsakymams ypač priešinosi prie Žemaičių vyskupijos priskirti Vilniaus vyskupijos parapijų dvasininkai, kuriuos specialiai jiems išleistame cirkuliare vysk. M. Valančius  perspėjo: „Tokie prieštaravimai negali turėti reikšmės dėlto, kad įsakymai paremti pribrendusiu apsvarstymu, daromi vien dėl būtino reikalo. Vyskupijos valdyme Bažnyčios reikalai turi stovėti pirmoje vietoje prieš ypatiškus kunigų reikalus… Kad to ateityje išvengus, pavedu dekanams naujai prijungtos mano vyskupijos dalies pranešti kunigams, kad prieš mano įsakymus dėlei paskyrimo į vietas arba perkėlimo jokių nesiuntinėtų  prieštaravimų: jų nuo šio laiko visai nebus žiūrima.“

Pastabos išpuikusiems ponams

„… Žodžiu sakant, tarp visokio pašaukimo meilingos avinyčios Mūsų tegu bus: baimė Dievo, meilė artimo, paklusnumas dvasiškoms ir nedvasiškoms vyresnybėms ir prisirišimas prie vieros katalikų.“ Taip  ganomiesiems kalbėjo vyskupas Motiejus, iškeldamas mintį, jog tarp įvairių žmonių luomų turi viešpatauti brolybė. Dvarininkams irgi patardavo rūpintis baudžiauninkais: „Ponai, sugebėkite apiprekioti darbus žmonių jūsų, prisidėkite prie jų gero pagal dūšios ir kūno. Neniekinkite jų, atmindami, jogei akyse Dievo visi esame tokie.“ Lygiai pat rūpinosi, kad tarp klebonijos ir dvaro būtų krikščioniški, geri santykiai. Laukžemės klebonui rašė: „Patariu Tamstai vengti blogų su baronu santykių, dėl to, kad kiekvienas klebono nesugyvenimas su dvaru Bažnyčiai naudos neatneša.“ Grafui Teofiliui Komarui pabrėžė: „Nuo gerų santykių dvarininko su klebonu labiausiai pareina Bažnyčios gerovė, turi tai nemažai įtėkmės tikėjimo naudai ir parapijai.“

Bažnyčių fundatoriams, nuopelnų turintiems dvarininkams, tokiems kaip  grafai Jurgis ir Benediktas Tiškevičiai, pripažindamas teisę rinktis kunigus, Valančius tačiau neleido, kad jie kištųsi į Bažnyčios valdymą be teisingos priežasties, vien dėl išpuikimo. Maršalkai Šilai (Radiškiui) rašė: „Prašau tikėti, jog kunigų skyrime, kas daroma, daroma subrendusio apsvarstymo. Iš šalies žiūrinčiam atskiri faktai gali rodytis klaidingi, nes, kas ant pečių neša visos vyskupijos valdymą, žino, ką darąs ir kaip valdąs. Į Kryklėnus paskyriau kunigą Misingą ir tikiuos, jog Tamsta taip pat teiksies jam būti prielankus, kaip ir pirma.“

Bukonių dvarininkui Hopenui be užuolankų išdėstė: „Ukmergės dekanas-kanauninkas Čapavičius davė labai gerą atestaciją apie kunigą Aklinską: rūpinąsis Dievo garbe, prižiūrįs bažnyčią. Parapijiečiai juo patenkinti. Jeigu dėl stokos svietiško dailumo neįtiko keliems dvarininkams, tai nematau dar svarbios priežasties atimti jam kleboniją; priešingai prašau Tamstą, kad, kaip koletorius ir vadovaujantis tarp tenykščių dvarininkų, pasirūpintumei grąžinimu santaikos. Pagalios prisipažinsiu Tamstai, jog vieton kunigo Aklinsko, kurs pasitenkina tokia menka klebonija, kaip Bokonys, sunku atrasti kitą kunigą.“

Vysk. M. Valančius tarp kapitulos narių. Žemaičių vyskupystės muziejaus nuotrauka

Vyskupą Motiejų stebino ir net piktino išplitusi ponų puikybė, „kad jo kūno kapuose nelaidotų, bet jeb kame ant kalvos, tarsi patys nusimanė nevertais esantys typsoti šventoj vietoj“. Antai sulaukęs švėkšniškio grafo Adomo Pliaterio raštiško prašymo, vyskupas jam mandagiai patarė: „…Ar ne garbingiau būtų ir tvirčiau išlaikyti Tamstos garbios giminės atmintį, jei kaštas, kuris būtų išleistas koplyčiai mūryti, bus paskirtas bažnyčiai išmūryti Kartenoje. Iš patyrimo galiu pasakyti, padedant Dievo Apvaizdai ir parapijai, lengvai galima tai įvykdinti. Bažnyčios šone galima būtų išmūryti katakumbą numiriesiems laidoti, ir taip įvyktų Tamstos maldingas noras ir drauge tai amžinai palaikytų fundatorių atminimą.“

Dvarininkams, padėjusiems remontuoti bažnyčias arba įteikusiems didesnę auką, visada pareikšdavo savo asmeninę padėką, kita vertus, savo priederme laikė priminti duotus pažadus. „Per savo apsilankymą Kovarske mačiau, jog bažnyčia griūvanti, – rašė maršalkui Siesickiui. – Atmenu pažadėjimą, kurį Tamsta esi davęs, bet lig šiol nematau jokios pasekmės. Nors akmenys suvežti, niekas tačiau nemano apie bažnyčios statymą. Tamstai, kaip didikui tarp dvarininkų, lengva tai išpildyti, kai norėsi.“ Siesickis atsakė, jog pabrangę darbininkai, todėl priverstas palaukti geresnių laikų.

Tarp įdomesnių vyskupijos archyve rastų vysk. Valančiaus paraginimų pažymėtinas Dilevo dvarponei Kapliauskienei rašytas laiškas: „Tamstos globoje esanti Dilevo bažnyčia griūva. Tai verčia mane mandagiausiai prašyti greitesnio pataisymo. Kitaip reikės užginti laikyti pamaldas bažnyčioje, kuri yra pavojuje. Pasitikiu tačiau Tamstos maldingumu, jog prie to neprieisi ir man nuliūdimo dėl to nepadarysi.“ Teko priminti ir Liudvikui Petkevičiui: „Atsimenu, jog kada Tamstos namuose viešėjau, maloningai teikeisi prižadėti, jog pastatysi Obeliuose bažnyčią, jei laimėsi bylą dėl dvaro su vyriausybe. Žinau dabar iš šalies, jog byla tikrai pabaigta Tamstos naudai, skubinuos pasveikinti Tamstą ir drauge priminti prižadėjimą link bažnyčios. Neabejoju, jog Tamsta išlaikysi savo žodį, ir jog Dievo namai Tamstos dosnumu bus pastatyti. Man belieka paduoti sumanymą statyti ne medinę bažnyčią, bet mūrinę. Mūras ilgiau ir geriau išlaikys pamaldaus fundatorio atminimą.“ Po kurio laiko Petkevičius, kaip Obelių bažnyčios statybos komiteto pirmininkas, davė 1000 rublių ir daugiau žadėjo. Vyskupas, už tai padėkojęs, išsiuntinėjo raštus kitiems Obelių parapijos dvarininkams, kad ir jie prisidėtų.

1859 m. pastatyta Upninkų bažnyčia. Kauno arkivyskupijos muziejaus nuotrauka

„Sumažinta kunigo duona“

Aštrios plunksnos verta Upninkų valdytojos grafienės Paulės Hornaitės-Paškevičienės popiežiui rašyto skundo istorija. Paryžiuje rezidavusiam nuncijui vyskupo Valančiaus aiškinamajame rašte  išdėstytos tokios konkrečios aplinkybės. Iš tiesų Upninkuose pamaldos kartkartėmis vyksta netinkamose mažose patalpose — rūsyje, vos 15 uolekčių ilgio ir 9 pločio. Buvęs klebonas A. Gineika norėjęs statyti bažnyčią ir parūpinęs plytų bei akmenų. Tačiau ponios Paškevičienės tėvas Petras Hornas tuos akmenis ir plytas paėmęs savo reikalams ir visai nesirūpinęs bažnyčios statymu.

Tuometinis Vilniaus vyskupas Civinskis (kuriam priklausė ir Upninkai) 1844 m. Upninkų koplyčią uždarė ir parapijos centrą perkėlė į Veprius. Mat, dominikonus iš ten rusams išvarius, liko puiki bažnyčia ir parapijos namai. Parapiją priskyrus Žemaičių vyskupijai, 1851 m. vysk. Valančius ją vizitavęs ir matęs, jog ten nėra nei bažnyčios, nei patalpų kunigui gyventi, nes kunigui skirtus namus Paškevičienė yra išnuomojusi žydams. Vyskupas rašo: „Prašytoja ne iš gailestingumo tikintiesiems ir ne dėl to, kad šie neatkristų nuo tikėjimo, reikalauja, kad kunigas gyventų prie Upninkų koplyčios, bet yra numačiusi tuo būdu padauginti savo pajamas ir turtą; tuomet bus brangiau išnuomojamos smuklei patalpos ir daugiau bus pagaminama degtinės. Tačiau nepaisant to, jei prašytoja, atleidusi žydus, minėtą namą atnaujins ir raštu pasižadės kunigui duoti išlaikymą, paskirsiu ten kunigą.“ Vyskupui ryžtingai reikalaujant, 1859 m. Upninkuose bažnyčia buvo pastatyta.

Daug savo brangaus laiko skirdamas naujų bažnyčių akmenims ir kylantiems pastoliams, Žemaičių ganytojas rūpinosi, kad kunigai iš dvarų gautų sau tinkamą pragyvenimą. Tuo atžvilgiu iš kitų išsiskiria griežtu tonu grafui Tyzenhauzui rašytas laiškas: „Kunigas Gimbutavičius, negalėdamas pragyventi iš mokesčio, duodamo vieton ordinarijos, išvažiavo iš Aknistos. Jei ir dabar paskirtasis kunigas Šimkevičius teturės tokį šykštų išlaikymą ir dėl to man pasiskųs, liepsiu uždaryti Aknistos bažnyčią, o kuomet Tamstos pavaldiniai paliks be tikybinio suraminimo, tai Tamsta pažvelki, kaip administracija sumažino kunigui skiriamą duoną.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kitame Tyzenhauzui rašytame laiške pranešama, jog Salose koplyčia baigia sugriūti ir prašoma, kad teiktųsi aprūpinti vietinį kunigą. Į Varnius atsiųstame atsakyme pareikšta, jog viskas sutvarkyta pagal ganytojo žodį. Tuo pačiu metu vyskupas dvarininkui Nariškinui dėkojo už tai, kad suteikė žemės Meškuičių bažnyčiai, prašo išduoti formalų dokumentą ir „tuo palikti amžiną atminimą savo didžios dvasios“. Seredžiaus klebonas sulaukė tokio Valančiaus atsakymo: „Statyti ant bažnyčios žemės žydų grįteles neduodu sutikimo, žinodamas iš patyrimo, jog dėl to randasi visokių painių su nenauda bažnyčios turto, jei leidžiama žydijai susinešti lizdą ant klebonijų plecių.“

Pro pastabias ganytojo akis nepraslydo nė Mišių vynas. Šiluvos dekanui nurodė: „Nekartą gaudavau žinoti, jog daugelyje vietų vartojama blogiausios rūšies vynas… Naudinga būtų, kad Tamsta arba kuris iš klebonų, turinčių lengvesnį susisiekimą su Kaunu, gabentų vyną visam dekanatui.“ Dėl bažnytinio vyno pristatymo vyskupas buvo sudaręs sutartį su Rygos „Šveifurto“ ir „Zecko“ firmomis.

Būdamas dalykiškas, tvirtos valios žmogus, vyskupas M. Valančius žinojo, kad permainos pačios neateina, jas reikia atkaklumu iškovoti. Todėl tvirta ranka paėmęs vyskupijos vairą stengėsi gyvenimą pasukti į geidžiamąją pusę, rūpindamasis palaikyti drausmę, gerus papročius, puošti bažnyčias, visomis doros priemonėmis ginti tikėjimo reikalus.