2021 06 01

Irena Petraitienė

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Vyskupo M. Valančiaus tarnystė (VI): aliarmą atlaikiusio blaivybės apaštalo istorija

M. Valančius. A. Ivinskio fotomontažas

Kodėl Motiejus Valančius visuotinai pripažįstamas kaip XIX a. didžiojo blaivybės sąjūdžio architektas? Kodėl jo didelio plano mostas, organizuojant blaivybės brolijas, buvo sukėlęs pavojų būti atstatydintam iš vyskupo pareigų?

Blaivybės sąjūdžio pradžia

Per Salamiestį ir Alizavą riedėjusi dviem žirgais kinkyta karieta pasuko į dešinįjį Lėvens upės krantą. Vyskupo Motiejaus Valančiaus žvilgsniui pagavus ant aukštumos boluojančius Šv. Domininko bažnyčios bokštus ir XVII a. įkurto dominikonų vienuolyno rūmus, atmintyje iškilo permaininga šios vietovės istorija. Kadaise klestėjusiame mokslo ir kultūros centre nūnai nėra nė vienos parapinės mokyklos. Kaip Utenos dekanas kun. Ferdinandas Stulginkis buvo pranešęs, Palėvenės vienuolynas, teisindamasis, jog nėra vietos mokyklai, „ištaisęs“ didelę senąją karčemą ir kitą mažesnę pastatęs dideliam degtinės sandėliui. „Vienoj kelionėj 1858 metuose apturėjęs įkvėpimą Dvasios Švenčiausios, idant apsakinėčiau blaivystę, pradėjau skelbti tą dorybę ir pats pirmas kelias dešimtis žmonių įrašiau Palėvenėj į knygas“, – savo užrašuose pažymėjęs vysk. M. Valančius, Palėvenės iš akių neišleido. „Pavedu Tamstai nežiūrint jokių vienuolyno išsikalbinėjimų užginti ant visados vienuolyno karčemoje laikyti spiritinius gėrimus ir įsakyti, kad joje nuo ateinančio rudens būtų įtaisyta parapinė mokykla, apie jos stovį, mokinių skaičių ir priežiūrą iš vietinių kunigų pusės savo laiku man pranešti“, – nusiuntęs dekanui kun. Stulginskiui tokį raštą, netrukus vyskupas Motiejus sulaukė vienuolyno prijoro pranešimo, kad Palėvenės vaitas sutiko padėti stabdyti girtavimą.

Palėvenės dominikonų vienuolynas, kur 1858 m. vysk. Valančius įrašė pirmuosius blaivybės brolijos narius

Vizitacijose ganytoją lydėjęs jo sekretorius kun. Juozapas Silvestras Dovydaitis akcentavo, jog vyskupas Kupiškyje „pirmą kartą davė patarimą, kad susitarę įsitaisytų sau knygas ir įsirašytų į blaiviųjų broliją“. Tada ir buvo bene pirmą kartą Žemaitijos vyskupijoje ištartas šis vardas. Didžiausią tiesioginį įspūdį vysk. Valančiui padarė popiežiaus Pijaus IX 1851 m. liepos 28 d. bulė dėl vokiečių kardinolo Melchijoro Dypenbroko sudarytos blaivybės brolijos nuostatų, arba statuto, patvirtinimo. Tada šis raginimas į blaivybę, kaip ir daugelis kitų gražių sumanymų, nuskambėjo be jokių žymesnių sumanymų. O Žemaičių vyskupas M. Valančius, blaivybei brėždamas plačias ribas ir siekdamas gėrio link patraukti minias, vasaros vizitacijų dienomis pagal Pijaus IX bulę rengė labai reikalingą vyskupijos „dokumentą“ – knygelę „Apej brostwą blaivystes“ („Apie blaivystės brolijas“).

Tačiau 1858-ųjų įsibėgėjusias vasaros vizitacijas vyskupui staiga neilgam teko nutraukti. Mat Mogiliavo arkivyskupas metropolitas V. Žilinskis pranešė, jog Rusijos imperatorius Aleksandras II pakeliui į Vakarų Europą rugsėjo pradžioje aplankys Vilnių ir Kauną. Iš Plungės grįžęs į Varnius rugpjūčio 9 d. išsiuntinėjo aplinkraštį Smėlynės, Utenos, Ukmergės, Vidiškių, Jonavos, Rumšiškių ir Kauno parapijų klebonams bei administratoriams, kad, carui važiuojant per miestus bei miestelius, nors jis ir nesustotų, reikia skambinti bažnyčių didžiaisiais varpais. Rugsėjo 6 d. Šv. Stanislovo ir šv. Vladislovo katedroje Rusijos imperatorių ir Lenkijos karalių Aleksandrą II priėmė arkivyskupas metropolitas V. Žilinskis, Vilniaus vyskupas A. S. Krasinskis ir Žemaičių vyskupas M. Valančius. O rugsėjo 9-ąją Aleksandras II su visa svita pasiekė Kauną. Žemaičių vyskupas Valančius „ciesorių“ iškilmingai priėmė augustijonų administruojamoje Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje (katedroje). Miesto rotušėje, tapusia imperatorių rezidencijos vieta, buvo surengti iškilmingi pietūs, kuriuose dalyvavęs vyskupas Motiejus kun. A. Dobševičiui laiške rašė: „Turėjau laimės matyti Geriausiąjį Monarchą ir su juo kalbėtis Kaune…“

„Visam dangui linksmybę padarėt…“

Rugsėjo 12-osios rytiniai saulės spinduliai lydėjo dviem žirgais kinkytą karietą, spėriai riedančią vaizdingu panemunių keliu. Iš Kauno į Varnius grįžtančio vyskupo Motiejaus neapleido geras ūpas, buvo matyti, kad pilnas ryžto pagal išsiveržusią tėkmę irtis pirmyn. Kaip spėjo kun. Dovydaitis, o vėliau ir visi biografai, Kaune Valančius ir Aleksandras II privačiame pokalbyje palietė ir Lenkijos Karalystės parapijose 1856 m. steigtų blaivybės brolijų temą ir impulsą jas plėtoti Žemaitijoje. Tai atsispindėjo ir Vilniaus generalgubernatoriui Vladimirui Nazimovui vėliau rašytame pranešime: „Nuolat karštai meldžiuosi Dievui už Maloningąjį Valdovą Imperatorių, kuris padeda blaivybės reikalui… Be to, geri Valdovo Imperatoriaus ketinimai pagerinti visuomeninę valstiečių buitį žinomi visam pasauliui; tad ar man, ištikimam ganytojui, neverta norėti, kiek leidžia jėgos, nors mažumėlę prisidėti prie šio didelio darbo?“

Kokia tikinčiųjų nuotaika tvyrojo vyskupijos pasienyje, vyskupui Valančiui iš Kauno grįžtant į Varnius ir panemunių kelyje lankant bažnyčias, atsispindi kun. J. S. Dovydaičio rašytoje ataskaitoje (kalba netaisyta): „Skirsnemunėje apsinakvojo; žmonės, išgirdę apie tai, susirinko ant rytojaus bažnyčion. Vyskupas pasakė gražų pamokslą dar labiau užgindamas, kad ligi mirties nė vienas negertų degtinės ir duotų pavyzdį visoms jo avelėms. Jurbarke kitą turėjo nakvynę, o jogiai šventa diena pripuolė, baisybė žmonių prisirinko; nė bažnyčion visi sutilpti negalėjo. Kas ten buvo džiaugsmo visiems!“

Veliuonos bažnyčia, kur 1858 m. grįždamas iš Kauno į Varnius pamokslą apie blaivybę pasakė vysk. M. Valančius. Privačios kolekcijos nuotrauka

„Grįždamas į Varnius po maloningo caro apsilankymo, savo akimis regėjau daugelio susilaikiusių nuo degtinės palaimą ir girdėjau daug džiaugsmingų pasakojimų apie pačias geriausias blaivybės pasekmes.“ Eilutės iš V. Nazimovui rašyto laiško tik patvirtina vyskupo Motiejaus entuziazmą ir džiaugsmą, kad „susiturėjimo brolija“ plinta visoje Žemaitijoje.

Varniuose rugsėjo 28-ąją iš Šv. apaštalų Petro ir Povilo katedros atsikartojančiu aidu sklindantys varpų dūžiai parapijiečius kvietė rinktis į pamaldas. Žemaičių ganytojui Motiejui Valančiui, esant vyskupo soste, jo sekretorius J. S. Dovydaitis oficialiai pranešė apie blaivybės brolijos įkūrimą. „Šitai laikydamas Dievo malone ir kunigų uolumo rezultatu, turiu viltį, kad visos mano vyskupijos avelės seks šiuo pavyzdžiu ir suteiks mums tikrą paguodą ir pradžiugins visą dangų“, – rašyta spalio 11 d. pirmajame aplinkraštyje kunigams. Žemaičių vyskupijos tikintiesiems rašytas garsiąsias „blaivybės gromatas“ (laiškus) kunigai turėjo skaityti bažnyčiose tris sekmadienius iš eilės. Pirmajame, datuotame 1858 m. gruodžio 25 d., M. Valančius pabrėžia, kad blaivybės prasmė – sielų gelbėjimas nuo amžinosios pražūties, nuo pragaro, į kurį tiesiogiai veda girtavimas: „Ar numanot, vaikai mano, jog Dievas neišsakytai didžią loską dėl jūsų suteikė atsiųsdamas blaivystę, arba prisitūrėjimą, – sako ganytojas. – Džiaugės labai širdis mano veizint, kaip jūs trumpame laike viens už kitą priėmėt tą šventą pastanavijimą negerti visiškai arielkos: iš visų pusių rašė prie manęs kunigai ir šiaip jau žmonės apie jūsų paklusnumą, ir už laimingą save paskaičiau, jog man teko ganyti tokias aveles geras, kurios supranta balsą savo Piemenies, iš to permaniau jūsų tvirtą tikėjimą, atvertą širdį ant priėmimo gero mokslo. Dėkui už tad jums, vaikai mano, per tai pasirodėt meiliais Dievui, visam dangui linksmybę padarėt ir palinksminot mane darbuojantį apie jūsų išganymą…“

Laukiant palankios progos nusikratyti uždėtais varžtais

Vyskupo M. Valančiaus aplinkraščiais paraginti kunigai blaivybės brolijas steigė visose parapijose ir nuo ryto ligi pietų užrašinėjo naujus jų narius. Kauno gubernatorius S. Chominskis, vos apie tai gavęs Raseinių zemskinio ispravniko pranešimą, tuoj aliarmavo Vilniaus generalgubernatoriui V. Nazimovui apie susidarančią grėsmingą padėtį: blaivybės brolija, remiantis Rusijos įstatymų sąvadu, yra neteisėta, nes neturi oficialaus leidimo. Vysk. Valančius savo ruožtu rašte V. Nazimovui aiškina: blaivybės brolijos yra ne pasaulietinės draugijos, o bažnytinės. Tokių yra ir daugiau, ir jos nėra draudžiamos, nes nieko bendra neturi su politika. „Bažnytinių brolijų nariai, visiškai nesirūpindami visuomeniniais reikalais, jungiasi tik dėl bendros maldos ir sielos išganymo. Spręskite, Jūsų aukštoji prakilnybe, ar aš po to galėjau abejoti dėl blaivybės brolijos leistinumo, jei ji savo naudingumu ir labdaringumu pralenkia daugelį kitų vyriausybės toleruojamų brolijų?“

1860 m. Klaipėdoje išleista M. Valančiaus brošiūra „Apie blaivybės broliją“. KAVB senųjų leidinių skyrius

Aukščiausiuoju lygiu sukantis skundų, aiškinimųsi karuselei, pilantis draudimų raštams, ganytojas visomis išgalėmis stengėsi apsaugoti į blaivybės kelią ryžtingai stojusią Žemaičių vyskupiją, kad neišsigąstų ir nenuleistų rankų. Kai oficialiai knygelė „Apie brostvą blaivystės“ buvo uždrausta, ją vyskupas ne mažiau kaip du kartus perspausdino Klaipėdoje, nenurodydamas nei savo, nei rusų cenzūros aprobuotos. Šis lietuviškas leidinys buvo bene pirmasis slaptai įgabentas į Žemaičių vyskupiją ir joje sėkmingai, be jokių kliuvinių, išplatintas. Be to, artimiausi bendražygiai aplink ganytoją buvo subūrę blaivybės literatūros skleidimo savotišką štabą. Pirmuoju smuiku čia grojo jo vyskupo sekretorius, vėliau Varnių dvasinės seminarijos rektorius kun. Juozapas Silvestras Dovydaitis, dalyvavęs rašant garsiąsias Valančiaus „blaivystės gromatas“, rėždavęs ugningus pamokslus ir vaizdingu stiliumi parašęs trijų dalių populiarią didaktinę apysaką „Šiaulėniškis senelis“.

Kad Žemaičių vyskupijoje blaivybės jau buvo tvirtai prigijusios, rodo Pabiržės klebono Lichodziejesvkio vyskupui rašytas laiškas: „Su širdies skausmu turiu pranešti, jog Gulbinų dvare sušauktiems žmonėms paskelbtas generalgubernatoriaus įsakymas, patariantis vartoti degtinę. Ir taip per vieną valandą gaišta visos mūsų pastangos. Žmonės prieštaravo, sakydami paliksią ištikimi savo pasižadėjimams…“ Panašaus išsišokimo būta ir Raseinių apskrityje. Vienam pristavui griežtai reikalaujant sustabdyti pamokslus ir blaivybės draugiją, vyskupas savo pareiškime gubernatoriui pridėjo: „Pagalios pagal valstybės įstatus Bažnyčios dalykų valdymas prideri vien tiktai vyskupijos vyresnybei, ir kaip matyti iš pridėto čionai pristovo rašto į Lieplaukės kleboną, šis valdininkas savinasi valdžią be mano žinios stabdyti pamokslus.“ Kauno gubernatoriui pareikalavus iš Anykščių iškelti vieną uoliausių blaivybės akcijos dalyvių Utenos dekaną kun. F. Stulginskį, buvusį Varnių dvasinės seminarijos ekonomą, vyskupas atsakė: „Labai gailu, jog negaliu prisitaikinti prie to noro, kol dvasiškosios valdžios formaliu tyrinėjimu nebūsią susekta, jog kun. Stulginskis užsipelnė tokią bausmę. Elgdamasis kitaip, parodyčiau niekinąs Bažnyčios įstatus, ir netekčiau vyskupijoje nuomonės, jog esu teisingas valdytojas…“

Kun. J. S. Dovydaičio apysaka „Šiaulėniškis senelis“. J. Tumo- Vaižganto dovana ark. J. Matulaičiui, 1925 m. gruodžio 14 d. Marijonų kongregacijos archyvo nuotrauka

Iš visų pusių spaudžiamas, tačiau tikėdamasis, kad drastiškas blaivybės brolijų draudimas negalutinis, vysk. Valančius netylėjo. Palaikydamas gyvą ryšį su blaivybės akcijos pulsą atidžiai sekančiais parapijų kunigais, ganytojas gerai žinojo, kas dedasi jo vyskupijoje. Antai žinią, jog ką tik išleistas Valstybės turtų rūmų nutarimas verste verčia žmones girtuokliauti, iš Krinčino atsiuntęs Utenos dekanas kun. Kubylinskas rašo: „Tas nutarimas regis padarytas prašant iždo karčemų arendoriui. Nežinia, ar tas cirkuliaras į visas valsčių valdybas išsiuntinėtas?“ Ir ką gi, nedelsdamas vietinių valdininkų elgesį vyskupas velka į dienos šviesą, Kauno gubernatoriui rašo: „…Taigi liaudžiai skelbiama, kad neklausytų dvasininkijos, verčia atsižadėti pažadų, iš geros valios Dievui padarytų, ir tai prie karčemų laikytojų žydų, tikėjimo paniekinimui. Tokie įsakymai gali griauti valstybės tvarkos pamatus ir iššaukti baisias pasekmes.“ Išsiųsdamas laišką ir prie jo pridėdamas tokio įsakymo kopiją, prašo Kauno gubernatorių ištirti šį įvykį, leisti žmonėms pasibjaurėti girtybės nedorybe ir būti blaiviems.

Atkakliai belsdamas į gubernatorių duris, valdininkus atakuodamas įtikinėjančiais raštais ir laukdamas palankios progos nusikratyti uždėtais varžtais, pagaliau jos sulaukė. 1859 m. kovo 22 d. vidaus reikalų ministras gubernatoriams ir generalgubernatoriams išsiuntinėjo pranešimą, kad, remiantis Rusijos įstatymais, susilaikymas nuo girtavimo, kaip priemonė saugoti sveikatą ir gerus papročius, nusipelno visiško palaikymo, – šitai skatinti yra taip pat viena svarbiausių gubernatorių pareigų. Vyskupas Valančius šia rusų administracijos nuostata sumaniai pasinaudojo, toliau plėtodamas blaivybės sąjūdį visoje Žemaičių vyskupijoje, o faktiškai įkurtų brolijų niekas parapijose nenaikino, nes vyskupas tam nė nurodymų nedavė.

„Bėgti nuo karčemų lyg nuo šėtono koplyčių“

„Kartą pažinę dvasišką ir kūnišką pelną blaivystės, turėkitės anos ligi galo, tai yra pakol neišnyks lig paskutinios pijokystė ir neužaugs nauja giminė, nepažįstanti smoko arielkos“, – „Blaivybės gromatoje“ rašęs vysk. Valančius ragino žmones bėgti nuo karčemų lyg nuo šėtono koplyčių, rūpintis savo sielų išganymu, davė praktišką patarimą, kad saugotųsi smuklininkų apgavysčių, kurie iš degtinės pagamintą gėrimą nori įsiūlyti kaip nedraudžiamą alų ir vyną. Šį laišką, kuriame akcentuojama šeimų atsakomybė už savo narius, ūkininkus – už savo šeimynykščius, t. y. samdinius, vysk. Valančius priskyrė prie pačių svarbiausių, nes liepė jį bažnyčiose iš sakyklų skelbti per tris šventes iš eilės.

Smuklė, XIX a. Privačios kolekcijos piešinys

Be atskiro ganytojo dėmesio neliko ir žemvaldžiai, kurių prašė savo darbais ir elgesiu įrodyti, kad jie „nėra savo Bažnyčios ir savo krašto sūnūs palaidūnai“. „Tad kreipiuosi į jus, mieliausieji Kristuje, – rašė Valančius, – kad paduotumėte bajoriškąją ranką dvasininkijai ir suteiktumėte šiuo reikalu pagalbą. Teikitės prisiimti malonią pareigą, kad ši akcija būtų įgyvendinta, prisidėti su tokiu noru ir pasišventimu, kaip reikalauja garbingas ir kilnus reikalas.“ Vyskupas kvietė pačius tapti patraukliu pavyzdžiu liaudžiai, uždrausti vartoti degtinę ir romą savo namuose, nutraukti degtinės pardavinėjimą, kad silpnavaliai neturėtų kur pasigerti ir atkristi į girtybę. Ir ne vienas iš dvarininkų, nežiūrėdams nuostolių, uždarė savo bravorus ir karčemas. Grafui Kazimierui Pliateriui vyskupas rašė: „Už priedermę laikau padėkoti Tamstai už veiklų prisidėjimą prie įvedimo blaivybės. Tegul Dievas gausiai išlieja ant Tamstos, šviesiausias Grafe, palaiminimą, prie kurio jungiu ir savo ganytojišką palaiminimą.“ O Pakruojo dvaro savininkas baronas von Roppas pačiam ganytojui pareiškė padėką už blaivybę, kuri „valstiečių gyvenime padariusi tokią naudingą įtekmę, labiausiai dabar, kada valstiečių luomui rengiamas tokios svarbios permainos“.

Džiaugdamasis kiekvienu pozityviu atveju, reikalui esant, vyskupas be jokių vingrybių pareikšdavo kietą savo poziciją: „Gavau žinoti, jog Tamsta verste verti savo pavaldinius vartoti degtinę, tuos gi, kurie priešinasi muši ir kitas prievartos priemones vartoji. Norėčiau tikėti, jog tai netiesa, – rašė vienam dvarininkui. – Tačiau jei taip iš tikrųjų būtų ir toks vertimas iš Tamstos pusės atsikartotų, būsiu priverstas prašyti gubernatoriaus ištyrimo panašaus pasielgimo.“ Daugelis dvarininkų laikėsi nuomonės, kad blaivybės akcija visų pirma pažeidžia jų luomines teises, kišasi į dvaro ir valstiečių santykius, nes trukdo baudžiauninkams sugirdyti palivarke išvarytą degtinę. Todėl viešai blaivybę smerkė dėl ekonominės žalos, panašiai kaip ir caro administracija – dėl iždo nuostolių. Kaip rodo ano meto statistika, 1860 m. degtinės gamyba Kauno gubernijoje sumažėjo aštuonis kartus, o dėl žmonių atsisakymo vartoti alkoholį Rusijos iždas turėjo penkis milijonus rublių nuostolio. Dėl to suinteresuoti dvarininkai ir smuklininkai, caro valdžios valdininkai savo skundais šturmavo Finansų ministeriją, reikalaudami uždrausti blaivybės platinimą, sunaikinti blaivininkų sąrašus. Skundėjai nevengę nė tokių išsigalvojimų, esą blaivybė yra politinio sąjūdžio pradžia, esą ji tyčia siekianti suardyti valstybės finansus.

1862 m. Skapiškyje pastatytas paminklas blaivybės sąjūdžio garbei

Kodėl nepavyko vyskupo pašalinti iš pareigų?

Finansų ministras A. Kniaževičius, rūpindamasis iždo pajamomis, radikalių rezultatų manė pasiekti, pasitelkęs carą ir Ministrų tarybą. Kaip savo monografijoje „Motiejus Valančius – tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo“ rašė istorikas V. Merkys, Aleksandro II paliepimu 1860 m. rugsėjo 1 d., ketvirtadienį, 12 valandą, Carskoje Selo buvo šaukiamas Ministrų tarybos posėdis, skirtas „apsvarstyti akcizo rinkliavos sunykimo Kauno gubernijoje klausimą“. Svarbiausias A. Kniaževičiaus svarstymui pateikto memorandumo siūlymas padėčiai ištaisyti – vyskupo Valančiaus, kaip didžiausio blaivybės sąjūdžio kaltininko, pašalinimas iš vyskupo pareigų. Finansų ministro viltys nepasiteisino. Ministrų taryba pajamų iš akcizo padidinti negalėjo, nes patys žmonės stipriųjų gėrimų nebepirko. Nepasisekė nė Valančiaus atstatydinti. Valstybės turtų ministras Michailas Muravjovas, būsimasis Vilniaus generalgubernatorius, pateikė savo memorandumą, kuris ryžtingai nesutiko su A. Kniaževičiaus siūlymu pašalinti „blaivybės brolijos iniciatorių arba kūrėją Valančių“.

Svariai atrodė taip pat V. Nazimovo pateiktas memorandumas apie akcizo atpirkimo žlugimo Kauno gubernijoje priežastis. Jis, pasak V. Merkio, aiškiai norėdamas išvengti rimtų padėties komplikacijų, jei būtų vyskupas šalinamas iš savo pareigų, svarbiausią dėmesį nuo Valančiaus perkėlė į aktualų valstiečių klausimo sprendimą. Akcizo atpirkėjų skatinimas ir šiaip jau besaikis girtavimas galįs sukliudyti sumanytąją valstiečių reformą. Nors ne vienas padorus ir toliaregis žmogus norėjęs liaudžiai atverti akis, jų pastangos eidavę niekais. Atsiradęs vyskupas Valančius, pats kilęs iš prastuomenės, mokąs jos kalbą ir žinąs jos papročius. Ir jam kilusi mintis kreiptis į valstiečius, kad susilaikytų nuo spiritinių gėrimų. Jo sėjama sėkla radusi gerą dirvą. Dvasininkai, nurodydami būdą išbristi iš varganos padėties, teturėję tik antraeilį vaidmenį, tik atsiliepę į liaudies troškimą.

Generalgubernatorius V. Nazimovas, dalyvavęs baudžiavos panaikinimo reformoje, Ministrų tarybos posėdyje gynęs vysk. M. Valančių. Iš Lietuvos Dailės muziejaus fondų.

Šis Ministrų tarybos posėdis net caro aplinkoje buvo laikomas labai svarbiu. Apie jį savo dienoraštyje rašė ir caro Aleksandro II brolis, didysis kunigaikštis Konstantinas Nikolajevičius. Posėdis, carui („Sašai“) dalyvaujant, įvykęs rugsėjo 1 d. pusę antros. „Svarstė bylą dėl Lietuvos gubernijų atpirkėjų skundo prieš blaivybės broliją ir katalikų dvasininkų veiksmus. Jie nuėjo tiek toli, kad reikalavo net pakeisti vyskupą. Ačiū Dievui, reikalą apgynė ir nutarė laikinai atpirkimą perduoti valdyti valdžiai… Čia dalyvavo ir Lietuvos generalgubernatorius Nazimovas, kuris labai gerai kalbėjo ir gynė blaivybę.“ V. Nazimovo argumentacija pasirodė įtikinama. Su ja sutiko „reformų partija“, kuriai priklausė pats caras Aleksandras II, didysis kunigaikštis Konstantinas ir dauguma Ministrų tarybos narių. Finansų ministras A. Kniaževičius pralaimėjo. Jam po kelių dienų buvo oficialiai nurodyta vykdyti Ministrų tarybos, taigi ir caro valią. Su blaivybės sąjūdžiu, kaip įvykusiu faktu, susitaikyta…

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Po mėnesio, spalio 1-ąją, caras Aleksandras II lankėsi Vilniuje. „Pusę šeštos, – dienoraštyje pažymėjo M. Valančius, – mus monarchas pakvietė pietų. Artėjant tam laikui mes, vyskupai, turėjome pas imperatorių atskirą audienciją, per kurią imperatorius man viešai padėkojo už vyskupijoje įvestą liaudies blaivybę.“ Palankus caro atsiliepimas apie blaivybę pritildė jo administracijos pareigūnus ir padėjo Žemaičių vyskupui įtvirtinti blaivybę katalikų širdyse.