2021 06 23

Irena Petraitienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Vyskupo M. Valančiaus tarnystė (VIII). 1863 m. sukilimas: tarp dviejų ugnių

Vyskupo Motiejaus Valančiaus portretas perspausdintas iš J. K. Vilčinsko albumo „Album de Vilna“ teiktos Leono Noelio 1854 m. litografijos. Žurnalas „Aidai“, 1975 m. Nr. 5 virš. Kauno apskrities viešosios bibliotekos nuotrauka

1863 m. sausio 22 d. Centrinis tautinis komitetas Varšuvoje, pasivadinęs Laikinąja tautine vyriausybe, o vasario 1 d. Lietuvos provincijos komitetas paskelbė manifestą bei dekretus dėl baudžiavos panaikinimo ir dėl valstiečių, dalyvausiančių sukilime, aprūpinimo žeme. Tuo pačiu metu Varnius pasiekęs Vilniaus generalgubernatoriaus laiškas, kviečiantis Žemaičių vyskupą Motiejų Valančių pasitarti, prieš ganytoją pradėjo carinės valdžios psichologinę ataką.

Neramus metas

Kai tik Papilės, Ventos ar Sedos, Darbėnų, Kalnalio ar Salantų bažnyčių varpai imdavo gausti, sodiečiai per vasario pusnis traukdavo išgirsti iš sakyklos skelbiamą žinią. Parapijos klebonas privalėdavo garsiai perskaityti sukilimo būrio vado pateiktą Lietuvos provincijos komiteto į sukilimą šaukiantį manifestą. Ir čia pat, šventoriuje, kur stoviniuodavo grupelė  sukilėlių, būdavo verbuojami į kautynes pasišovę žygiuoti parapijos jaunuoliai.

Galbūt todėl M. Valančiaus apysakos „Palangos Juzė“ personažas siuvėjas Jūzupas Viskanta guodėsi: „Ir į bažnyčią, girdi nuogąstavom beeiti, kad sukilusieji į vargus neįtrauktų. Naujiems žalnieriams pradėjus Karalių ūlyčioj jautotis, aš šmakšt ištvylinau į Šeduvos parakviją“…

Lenkija 1863 metais. Jano Matejko paveikslas. Wikipedia.org nuotrauka

Ir vėlgi  toje pačioje „Palangos Juzėje“ tryliktojo vakaro dainėje apie Papilės mūšį iškeliamas jauno ūkininko ryžtas papildyti sukilėlių gretas: „Tėvas tarė: „Žinok, motyn, prapuls vedums vaikas, nes aš tikiu, jog atėjo nelaimingas laikas. Netur mūsiej nei pinigų, nei ginklų kiek reiktų, ar gal būti, kad tie vaikai maskolius paveiktų.“ Aš to tačiaus neveizėdams išspūdinau naktį ir dabojau, kur geresniai būtų man nukakti. Tarp visų mūsų vadovų buvo viens garsesnis – Jablonauskis, stiprus vyras, už visus drąsesnis. Prie to veikiai ir priklydau, Kvėdainės miškuose…“

Kaip apysakos autorius prakalboje yra pažymėjęs: „Vardai miestelių ir ūlyčių, arba sodų, toj knygelėj [„Palangos Juzėje“] priminavoti, taipogi vardai ir pavardės žmonių nėra išmislyti per raštinyką, bet tikri.“ Iš tiesų Žaliojoj girioj apie Karsakiškį buvo susirinkę „daug jaunuomenės po valdžia kaži kokio Liutkevyčios [Eliziejus Liutkevčius (1825–1863)] –  Panevėžio apskrityje veikusio sukilėlių būrio vadas, dailininkas]. Kas dieną galėjom girdėti čia lenkus susimušus su maskoliais, čia sugavus, į kalinį išvežus, čia kurį pakorus…“

Būrio vadas dailininkas Eliziejus Liutkevičius, M. Valančiaus minimas „Palangos Juzėje“. Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotrauka

Balandžio pabaigoje, po Gėnėtinių kautynių, Lietuvos sukilėlių karinio viršininko ir Kauno vaivados Zigmanto Sierakausko kariauna buvo trumpai apsistojusi prie Karsakiškio – ten juos pasivijo caro kariuomenė… Vadinasi, tuo metu, balandį, bažnyčiose jau buvo skaitomas Žemaičių vyskupo M. Valančiaus pirmasis ganytojiškas laiškas. Vasarį, tik paskelbus manifestą apie sukilimo pradžią, Varnius pasiekė Vilniaus generalgubernatoriaus V. Nazimovo laiškas: „Dėlei dalykų ypatingo svarbumo man būtinai reikia pasitarti su Tamsta apie padėtį, kurioje randasi dabar man pavestas kraštas…“

Kaip vyskupas ir tikėjosi, generalgubernatorius Nazimovas prašė išleisti sukilime dalyvauti draudžiantį aplinkraštį. Susitarta, matyt, buvo kitaip, nes kovo 29 d., siunčiant rusiškąjį vertimą, paaiškinta: „Dideliam mano gailesčiui ir nuliūdimui, negalėdamas dėl sunkių aplinkybių, kuriose dabar šis kraštas randasi, pilnai patenkinti Tamstos noro, aš pripažinau naudingu daiktu, palikęs šalyje politinius dalykus, išleisti žmonėms ganytojišką aplinkraštį grynai religinio turinio.“

Aveles savo meilingai sveikinąs iš Dievo ir Apaštališkojo sosto mylystos vyskupas Žemaičių ganytojiškame laiške taip pareiškė: „Visagalis Dievas, neseniai atitraukęs mus nuo biauraus papročio pijokystės, nori dar per vainą labiau mus apčystyti ir dorumą mūsų datirti… Dėl to gi aš, tėvas ir piemuo jūsų, paskaičiau reikalingu daiktu atsiliepti šiandien prie jūsų, meilios mano avelės, idant širdžių savo neužkietintumėt, idant visi lig galo vieno pakūtos ašaromis apsilieję ir dūšias savo nuo griekų ir blogų papratimų nuplovę, karštai Jo melstumėt, kad tuos nepakajus ir sumišimą teiktųs ant pelno išganingo dėl dūšių mūsų apversti, kad Bažnyčia mūsų ir viera šventa nė jokio papeikimo ir iškados iš to sumaiščio nedatirtų, kad valia Tėvo dangiškojo, kaip visam sviete, taip ir mūsų krašte, išsipildytų, kad praliejimui kraujo kuo greičiausiai galą padėtų ir kad zgadą, meilę ir pakajų mumis suteiktų: vienu žodžiu prašykit, kad apsieitų su mumis taip, kaip Jo valiai šventai patinka ir dabojas.“

Gelbėti kunigus

1863 m. gegužės 8 d. Gudiškio kaime nuskambėjo paskutinis Zigmanto Sierakausko vedamų sukilėlių kovos akordas. Per keturias valandas trukusį mūšį vadas buvo sužeistas šūviu į nugarą ir Skrebiškio dvare paslėptas. Dvarininkė, pabijojusi, kad už sukilėlių vado slėpimą gali būti griežtai nubausta, jį išdavė. 1863 m. gegužės 10 d. į dvarą įsiveržę caro kareiviai suėmė sunkiai sužeistą Sierakauską, paskubomis ištardė ir dar skubiau išgabeno į Vilnių.

Atskiri sukilėlių būriai jau buvo pasitraukę į miškus. Panašiai kaip „Palangos Juzės“ dainėje  apie Papilės mūšį buvo surimavęs M. Valančius: „Mes, kaip tik savo vadovą jojantį išvydom, beregint po visus miškus kur pakliūk išskydom. Aš laimingai per myliotą tikrą mūsų Dievo nakčia pagal parkeliavau pas savąjį tėvą. Amen.“

Į tuščią Varnių miestelį pirmą sykį, gegužės 11-osios ankstų rytą, iš Kražių atvykęs Povilo Šimkevičiaus vadovaujamas sukilėlių būrys privertė konsistorijos valdininkus duoti 320 rublių, pareikalavo parašų, kad daugiau nebetarnaus Rusijos vyriausybei ir nuėmė nuo sienos bei suplėšė „ciesoriaus“ (caro) portretą. Po kelių savaičių tie patys sukilėliai vėl atėję į Varnius iš konsistorijos pasiėmė 1200 rublių.

„Nuplakė mano malūninką vokietį Berentą už tai, kad peikė sukilėlių sumanymą ir sakė nieko gera iš to nebūsią, – dienoraštyje rašė vyskupas M. Valančius. – Varnių dešimtininkas, kažkoks perkrikšta, pas žydus vaišino kareivius, ateinančius į miestelį, už tai žydai apskundė sukilėliams – jis esąs priešingas sukilimo dalykams. Jie tad išsivedė jį už miestelio ir pakorė.“ Ir trečią kartą įpuolė į miestelį, norėdami atimti likusius kapitulos pinigus. Įvykius stebėjęs vyskupas Motiejus matė, kaip Telšių keliu atjoję 40 sukilėlių pradėjo šaudyti, būtų įveikę išsisklaidžiusius rusus, kad ne dragūnai, netikėtai atvykę Kaltinėnų keliu. Jie padegė miestelį.

„Gaisras prasidėjo nuo Leibos karčemos patiltėje tarp seminarijos ir miestelio, – pažymėta Valančiaus užrašuose. – Degė per visą naktį. Ugnis sustojo prie rokitų daržo tvoros. Dar prie mano daržo rusai padegė pono Kosiliausko klojimą, kibirkštys krito ir ant mano namų, bet gontais dengti, jie neužsidegė. Buvo tai baisioji žydų naktis; niekas visame miestelyje nemiegojo, kulkos visur lakiojo, mediniuose namuose buvo pavojinga būti.“

Varnių kunigų seminarija. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Seminarija, kaip savo monografijoje rašė A. Alekna, su savo rektorium Juozapu Silvestru Dovydaičiu (buvusiu vyskupo sekretoriumi) praleido baisią naktį, „kulipkoms švilpiant pro langus.“ Išėjęs į kiemą sutiko vyskupą Valančių, lydimą Rusijos kariuomenės „oficieriaus“ (karininko), kurio paprašė tuojau apžiūrėti seminariją, kad įsitikintų, jog sukilėlių ten nėra. Vyskupas su rektoriumi kaip savo akies vyzdį saugojo seminariją nuo galimų caro kariuomenės represijų, klierikams nevengdavę priminti, jog kunigui nedera veltis į politinius reikalus.

Tuometinio klieriko Petro Legecko atsiminimuose rašyta, kad, pradėjus sklisti gandams apie mūšius su maskoliais, visi seminarijos alumnai įteikė prašymus leisti palikti seminariją ir važiuoti į namus. Kiti seminaristai taip pat liudijo, jog iš namų sugrįžo visai pasirengę išeiti į mišką, turėjo net drabužius atsivežę persirengti. Tuo metu seminarijos antrame kurse studijavęs būsimasis Žemaičių vyskupas (1908–1913) Gasparas Felicijonas Cirtautas tam tikslui net pasisiūdino ilgus geros tvirtos odos batus. Pasak J. Tumo-Vaižganto, klierikai dar prieš Velykas būtų savo sumanymą įgyvendinę, jei ne vyskupas ir seminarijos rektorius, kurie melste meldė taip nedaryti, nes ir patys pražus, ir dėl tokio jų poelgio Rusijos valdžia uždarys seminariją, taip suduodama smūgį visai vyskupijai.

Kitą rytą,  po baisios gaisro nakties, vyskupas M. Valančius, savo sekretoriaus kun. Justino Dovydaičio (kun. J. S. Dovydaičio brolėno) lydimas ir generolo Jegoro Maidelio kviečiamas išvyko į Šiaulius. Čia birželio 29-ąją, šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus dieną, suteikė Sutvirtinimą per pusantro tūkstančio parapijiečių. Kai pirmosiomis viešnagės dienomis jo sekretorius kun. J. Dovydaitis buvo suimtas, vyskupo prašomas gen. J. Maidelis padėjo jį išlaisvinti. Kitąkart ganytojas į generolą kreipėsi, prašydamas pasigailėjimo teisiamam kun. Mokrzeckiui, vėliau prašė pasigailėjimo nuteistam mirties bausme Povilui Bogdanavičiui.

Vysk. M. Valančius. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Prašydamas generolo Bulyčevo užtarimo dėl Kvėdarnos klebono kun. Goiževskio arešto, vysk. Valančius pridėjo, kad jį papulkininkis Kazanskis suėmė vien dėl to, jog jam nedavė reikalaujamos pinigų sumos. Dinabarko tvirtovės komendanto vyskupas prašė paleisti kun. Lileiką, netrukus mirsiantį džiova. Užtardamas atskirus asmenis, M. Valančius priešinosi kiekvienam tikėjimą menkinančiam įsakymui. Vilniaus generalgubernatoriui nusiuntė tokį raštą: „Šiomis dienomis gavau kopiją paliepimo kariškojo viršininko, duoto Ukmergės isprauninkui ir cirkuleriškai išsiuntinėto po visą pavietą: jo tonas ir išsireiškimai, labai užgaunantys tikybinius kiekvieno kataliko jausmus, netiktai negali prisidėti prie krašto nuraminimo, bet priešingai lengvai gali iššaukti naujus sumaiščius.“

Sunkiais represijų laikais, kada vyriausybė mėgino žymią kaltės dalį suversti katalikų dvasininkijai, kai buvo areštuota daug kunigų, vysk. Valančius turėjo drąsos su atitinkamu raštu kreiptis į carą Aleksdandrą II:

„…Daug bažnyčių liko tuščių, žmonės ūmai liko be jokios dvasiškos pagalbos, daugelis turi mirti be išpažinties ir šventų sakramentų, netekę nedėliomis ir šventomis dienomis pamaldų ir doro pamokinimo, nenoroms pasiduoda visokioms nedorybėms ir paklydimams, kurių pasekmė yra galutinas visuomenės tvarkos iširimas… Tų nelaimių priežastis, neskaitant svarbių visuomenėje sumaiščių, yra šventenybių išniekinimas, beprasmiai kariuomenės atstovų gąsdinimai visuotinu išnaikinimu viso, kas yra katalikiška, kasdieniai kunigų areštai, nežmoniškas ir nepakenčiamas su jais elgimasis, didžiausias niekinimas ir žeminimas iš žemesniųjų kareivių pusės. Pranešdamas apie tai Jūsų Ciesoriškai Didenybei, drįstu maldauti palengvinimo katalikų gyventojų nepakenčiamo likimo pavestoje man vyskupijoje, pavelijimo dvasiškiems mokytojams sugrįžti prie savo apleistų bažnyčių.“

Ką į tai atsakė Aleksandras II, rugpjūčio 21 d. gavęs Žemaičių ganytojo laišką? Ogi užrašė piktdžiugišką pastabą; „Nors po jo laišku, rašyto man, jo nuoširdumu netikiu, šį faktą laikau reikšmingu ir negaliu nesidžiaugti, kad jis buvo priverstas padaryti tokį viešą pareiškimą vyriausybės norima dvasia.“ Ir persiuntė Vilniaus generalgubernatoriui M. Muravjovui.

„Tuo laiku kitaip pasielgti negalėjau“

Pirmą kartą liepos mėn. Vilniuje, kai vyskupas Valančius apsilankė pas generalgubernatorių M. Muravjovą, lyg maža spingsulė buvo švystelėjusi viltis – nes ganytojas sužinojo, kad jam paprašius paleisti du suimti kunigai. Todėl, kai antrą kartą, rudenį kviečiamas nuvyko, rado „dalykus atsimainiusius: prisiklausiau visokių grasinimų, žadėjo man Kamčatką ir kartuves, tik mane užstojo ypatinga Dievo apvaizda…“

Rugsėjo 6 d. Muravjovas ištaisė, prikaišiojo savo pataisų ir plačiai paskleidė Lietuvoje iš vyskupo kone prievarta išplėštą raštą, kuriame sakoma: „… Atsiduokit visiškai ant mylystos ir mielaširdystės aukščiausios mūsų krašte vyresnybės, kuriais Šviesiausias ciesorius pavedė macę dovanoti visiems, kurie pametę ginklus, parodys tikrą gailestį ir maldaus pasigailėjimo…“

Vilniaus karinis gubernatorius Michailas Muravjovas. XIX a. antra pusė. Šaltinis: LCVA nuotrauka

Kilo didelė audra. Iš vienos pusės – caro valdžia vyskupą laiko dviveidžiu ir savo priešu, iš kitos – piktinasi sukilėliai. Spalio 11 d. vyskupas sulaukė rugsėjo 6 d. aplinkraštį smerkiančio laiško. M. Valančiaus ganytojiškas  laiškas buvo išverstas į prancūzų kalbą ir nusiųstas į Romą. Spalio 27 d. Lvove leidžiamo laikraščio „Czas“ įdėtas Tautinio Lietuvos vykdomojo komiteto Vilniuje atviras laiškas, kuriame stebimasi, kaip vyskupas taip galėjo rašyti. Matyt, buvo žiauriai verčiamas: „Jūsų žmonės herojiškai kovoja jau 8 mėnesius, negaudami jokios pagalbos…Tai šventa kova dėl nepriklausomybės, o jūs ją vadinate skausmingais vargais…“

Kitas „spyglys“ – vysk. Valančiui per iškilmingus pietus įteiktas grasinantis laiškas-paskvilis: „Užsivilk sau popo ryzą, nes toliau, jei taip nebosi – ant sausos šakos kabosi.“ Vyskupas to laiško neslėpė, rodė svečiams ir leido jį nusirašyti…

Ką tą valandėlę slėpė aštrūs vyskupo Motiejaus veido bruožai? Atsakymą galima rasti užrašuose „ Pačiam sau“: „Muravjovas  pareikalavo iš manęs rašto, šaukiančio žmones, kad padėtų ginklus ir pasiduotų rusų valdžiai. Sutikau ir daviau tiek, kiek jau buvo davęs gubernijos bajorų vadas [maršalka] ir visi apskričių vadai. Dėl to provincijoje mane kaltino nepatrijotiškumu. Tačiau tuo laiku kitaip pasielgti negalėjau.“

Vilniaus vyskupas A. S. Krasinkis birželio mėnesį buvo ištremtas į Rusijos gilumą. Neparašius aplinkraščio, toks pat likimas būtų laukęs ir M. Valančiaus. Ar Lietuvai nuo to padėtis būtų pagerėjusi? Nebūtų likę nė vieno autoritetingo asmens, kuris būtų galėjęs ginti bažnytinius reikalus ir užtarti tuos, kurie dėl sukilimo būtų nukentėję. Todėl, laikantis išorinės nuolaidumo taktikos, buvo galima tikėtis palengvinti areštuotų sukilėlių dalią, galbūt ir nuo kartuvių išvaduoti.

O nesulaukdamas šio reikalo pragiedrulių vyskupas Valančius generalgubernatoriui M. Muravjovui pareiškė: „Remdamasis žodžiais gubernijos viršininko ir Tamstos komandiruoto pas mane valdininko Nikitino, kad po apskelbimo mano ganytojiško aplinkraščio bus dovanota areštuotiems kunigams, aš pripažinau naudingu daiktu apskelbti žmonėms, kad pasibaigus sumaiščiams, mylimiems jų kunigams bus suteikta liuosybė. Žmonės paklausę mano žodžių, nurimo, o tuo tarpu nesulaukdami sugrįžimo savo mokytojų, matydami nuolat naujus areštavimus, ima murmėti ir pyksta ant manęs… Jei teisybė neleidžia dovanoti kunigams jau suimtiems, tai prašau padaryti  palengvinimą nors įtariamiems, neareštuojant jų. Nebeareštuodamas kunigų, Tamsta nepakenksi savo sumanymams, žmonės gi nebeturės priežasties raudoti… Drįstu įteikti maloningiausią prašymą apie palengvinimą likimo kunigų, išvardytų pridedamajame lakšte [išvardyta 11 kunigų], kurie mano numanymu pilnai verti Tamstos dovanojimo ir aukštai viršininkiškos mielaširdystės…“

Norėdamas paveikti administracijos opiniją ir užkirsti kelią jos nusistatymui, kad visi kunigai esą revoliucionieriai, Valančius turėjo griebtis ir vienos labai jam nemalonios priemonės — organizuoti specialią kunigų delegaciją pas Muravjovą pareikšti ištikimybę rusų carui. Tos delegacijos priekyje vyskupas sąmoningai buvo pastatęs žinomą savo rusiškomis simpatijomis Ukmergės dekaną kunigą Enriką Balevičių. Laiku ją pasiuntus, vis dėlto pats jos delegavimo faktas ne vienam kunigui buvo išgelbėjęs gyvybę. Rusų administracija šią delegaciją buvo plačiai išgarsinusi, norėdama šiuo faktu prispirti kitus sukilėlius padėti ginklą ir pasiduoti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Nuolatinis vysk. Valančiaus rūpinimasis suimtais kunigais padrąsino caro vyriausybę kreiptis su pasiūlymu pranešti, kurie kunigai yra nusikaltę arba kurie jai politiškai nepatikimi. Aišku, toks su aukšto katalikų dvasininko pareigomis nesiderinantis pasiūlymas buvo ryžtingai atmestas. Vyskupas tik patikino vyriausybę, jog dvasininkija jokių įstatymui priešingų nusistatymų neugdanti, apie jokius kurstymus negalvojanti ir tik trokštanti vesti žmones tiesos ir doros keliu prie Dievo.

Tačiau Kauno gubernatorius N. Muravjovas, M. Muravjovo sūnus, atkirto: „Vilniaus generalgubernatorius matydamas, jog Tamsta vengi nurodyti savo vyskupijos kunigus, pavedė pranešti Tamstai, jog ateityje už visokią politinę neištikimybę Žemaičių vyskupijos kunigų turės atsakyti vyskupijos vyresnybė.“ Bet šio N. Muravjovo atsakymo vyskupas Valančius neskelbė. Kaip ir sukilimui įsiliepsnojus rašyto savo ganytojiškojo laiško, kurį, žinojo, muravjoviško režimo laikais išleisti negalės.

Būrio vado L. Narbuto mirtis. M. L. Andriolio graviūra. Lietuvos dailės muziejaus nuotrauka

Ką jis skelbė? „Ne tiktai mes, bet ir visa Europa, matydama jūsų pasišventimą, stebisi ir sako: ach, kaip smarkiai šie vargšai kenčia dėl savo žemės. Per kiaurus metus gyvendami ne namie, be maisto, be apdangalo, kiek sielvarto, kiek šalčio ir bado jie pritirsta. Nėra abejojimo, vaikai mano, jog jūsų pasišventimas begalinis, jog jūsų meilė mūsų krašto neapsakoma: gal Viešpats Dievas užmokės jums kuo kitu, ne išliuosavimu mūsų, ne pergalėjimu rusų.

Jūs, būdami miškuose, girdite paukštelių čiulbėjimą, bet neskaitote laikraščių ir nežinote, kas darosi pasaulyje. Patys numanote, jog savo jėgomis nepergalėsite rusų. Iš savo dvivamzdžių galite užmušti vieną ar kitą kareivį, bet kaipgi paimsite tvirtoves, juk jūs neturite nei vienos armatos, nė vienos armatinės kulipkos, o nepaėmę tvirtovių ir neišvarę iš ten rusų, neužviešpatausite krašte. Prancūzai visai ką kitą mano, jie nežada skubintis jums į pagalbą; taigi kurgi veda jūsų pastangos? Visi jūs pražūsite ir mane, savo Ganytoją, jūsų gimdytojus ir tą žemę, kurią taip mylite, paskandinsite nuliūdime. Todėl, mano vaikai, eikite iš miškų, atsiduokite vyriausybės valiai, gal būt, jog ji jums dovanos.

Aš pats važiuosiu į Vilnių prašyti jums dovanojimo pas Kariškąjį Generalgubernatorių. Pakol gi nesugrįšite namo, nekarkite nieko ir nebauskite, dėl to, kad kankinimu niekam meilės neįkvėpsite ir prie savęs nepatrauksite. Dabar visi ramieji gyventojai nuo jūsų baidosi, jūsų pasirodymą laiko sau nelaime, todėl padarykit galą nenaudingam darbui ir leiskite visiems ramiai gyventi. Žinau aš, jog jūs šių žodžių skaitymo bažnyčiose neišgirsite, tačiau turiu viltį, jog mano balsas pasieks ir gilius miškus, paklausykite jo ir neapsiriksite.“