2021 08 09

Irena Petraitienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Vyskupo M. Valančiaus tarnystė (XI). Kaip niekad kovingas ganytojas

Vysk. Motiejus Valančius. Epaveldas.lt nuotrauka

Pakilęs prieš rusifikaciją ir katalikų varymą į stačiatikybę, Motiejus Valančius pasinaudojo spauda kaip religinės politinės propagandos priemone. Anuo metu šis vyskupas buvo vienintelis lietuvių inteligentas, galėjęs atlikti šį darbą, kuris buvo toks didelis, kad jo niekas nepralenkė ligi „Aušros“, „Varpo“ bei „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgos“. V. Biržiška netgi teigė, kad šiomis brošiūromis Valančius sukūrė „pirmutinę, kad ir siaurose ribose, aktingą lietuvių politinę programą“.

Kaip popiežius įžiebė Žemaičių vyskupo karingumą

Per Kauno katedros šventorių žingsniuojantys du ilgus apsiaustus užsimetę skrybėlėti vyrai atkreipė besisukinėjančių šnipų dėmesį. Aha, žvalgosi į vyskupo Valančiaus langus, sustojo prie namo durų. Nevietiniai, vadinasi, reikia skuost į žandarmeriją. Turbūt jos viršininkas ir vėl rankomis skėstelėjęs apgailestaus, kad vyskupo tarnai nepaperkami, žodžio iš jų nei apie patį, nei apie jį lankančius „asabas“ neištrauksi, tačiau gubernatoriui raportas apie nepažįstamus svečius brūkšt ir bus.

Už dienos kitos vyskupas Valančius gauna tuometinio Vilniaus generalgubernatoriaus grafo Eduardo Baranovo raštišką paklausimą: kokiu reikalu iš Prūsijos buvo atvykę kunigai Hademannas ir Federmannas?  Vyskupas atsako: bilietus-oficialius leidimus turėję dvasininkai, pasivaikščioję po Kauną, vyskupui padarė vizitą. Tiek.

Kada šis įvykis buvo užfiksuotas? 1867-ųjų ankstų rudenį, kai Sankt Peterburge  jau ritosi pradėta vesti byla, kai Rusijos caras Aleksandras II prieš metus – 1866 m. lapkritį – paskelbė nutraukiąs 1847 m. su Šventuoju Sostu sudarytą konkordatą. Dėl Rusijos valdžios politikos XIX a. septintajame dešimtmetyje Mogiliavo arkivyskupijoje buvo tik vienas teisėtas katalikų hierarchas – į Kauną iškeltas Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, kurį carinė valdžia veltui stengėsi izoliuoti ir nutildyti. Tačiau, kaip yra pažymėjęs istorikas dr. E. Aleksandravičius, Valančius vis dėlto Kaune pasidarė absoliučiu autoritetu atvažiuojantiesiems tiek iš Augustavo, tiek iš Vilniaus gubernijos. Vyskupui neturint galimybės lankyti parapijų ir žmonėms ėmus būriais važiuoti į Kauną, policija keliuose statė sargybą…

Namas, kuriame gyveno ir visus savo beletristinius kūrinius bei politines brošiūras parašė vysk. M. Valančius. (Dabar M. Valančiaus g. 6, Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinis muziejus) Raštai I, Vilnius, 1972.

1867 m. spalio 17 d. Romos popiežius Pijus IX išleido Aplinkraštį, skirtą (kaip lietuviškame vertime parašyta) „visiems patriarkams, primasams, arkivyskupams ir vyskupams viso katalikiško pasaulio, turintiems malonę ir draugystę su Šventu Apaštalų Sostu“, kuriame reiškė susirūpinimą, jog: „didi būriai žmonių, vaikščiojančių bedievystėj, kariaujančių po šėtono vėliava, kurioje parašyta: „melas“, kurie, praminti maištininkų vardu ir pakeldami savo nasrus prieš dangų, išniekina Dievą, mindami po kojomis visus Dievo ir žmonių įstatymus, garuoja, kaip smarkieji vilkai, viena tik galvažudybe…“

Aplinkraščio paskelbimo ir jo aptarinėjimo metu Kaune viešėjo kaimyninės Varmijos vyskupijos kunigai Hademannas ir Federmannas. Nesunku įsivaizduoti vyskupo Motiejaus svetainę, šalia sėdintį sufraganą Aleksandrą Beresnevičių ir jį patį vokiškai kalbinantį iš Prūsijos šalies atvykusius pašaukimo brolius. Nors kirba mintis, gal jie ir bus atvežę tą Pijaus IX Aplinkraštį, bet kol juodu ant baltu patvirtinimo nėra, spėliot negali. Daug svarbiau, kad į lietuvių kalbą išverstas Šv. Tėvo Aplinkraštis ir Tilžės katalikų dekano kun. Jono Zabermanno atskira brošiūra išleistas Žemaičių vyskupą Motiejų Valančių paskatino pradėti akciją – anot V. Biržiškos, kone atvirą kovą su imperija.

„Roma su savo žeme vadinasi Šv. Petro Tėviškė, Bažnyčios Karalystė. Šventieji Popiežiai ir Šv. Bažnyčios susirinkimai padarė tokį įstatymą, kad kiekvienas popiežius, žengdamas pirmąsyk į Šv. Apaštalų Sostą, turi prisiekti, jog Romos miesto ir žemių jam prigulinčių niekam neatiduos, bet saugos ir išlaikys nepaliestas lig gyvas.“ Aiškindamas Pijaus IX 1867 m. Aplinkraščio, plačiau žinomo enciklikos „Levate“ pavadinimu, prasmę ir konkretizuodamas jį faktais apie Bažnyčios padėtį Žemaičių vyskupijoje, M. Valančius išspausdino savo kovingą rašinį „Аре sielawartus Bažničios szwentos“. Juk retas kas iš lietuvių valstiečių ką nors tikra žinojo apie popiežiaus valstybę ir respublikoną Garibaldį.

Popiežius Pijus IX. Wikipedia.org nuotrauka

Valančius metodiškai išdėstė Bažnyčios karalystės istoriją, aiškindamas, kad ji susidarė iš prancūzų karalių dovanotų žemių. Dabar Pjemonto valdovai sistemingai ėmę grobti popiežiaus valstybės žemes, generolą Garibaldį pasiuntę Romos paimti. „Šv. Tėvas, būdamas visos Šv. Bažnyčios galva, kad neturėtų savo karalystės, liktų paduotas į Italų karaliaus valdžią, kuris įgytų galios taip jį nužeminti, į svetimą šalį išvežti, į kalinę įstumti, kaip ne kartą darė kiti karaliai savo žemės vyskupams. Popiežiui taip galėtų atsitikti, kaip atsitiko šiais nelaimingais laikais Vilniaus, Varšuvos arba kitų diecezijų vyskupams. Kaip anos diecezijos turi būti šiandien be ganytojo, taip visai šv. Bažnyčiai tektų būti be galvos…“

Žemaičių vyskupija – puikiai parengta prieš „maskolius“

„Nė per nago juodymą nenukrypdamas nuo šito Romos popiežiaus Aplinkraščio, – komentuodamas Valančiaus brošiūrą, 1929 m. pareiškė Kauno universiteto docentas kun. Juozas Tumas-Vaižgantas, – „bailijas drauge su savo Viršininku“, kad paskutinieji politikos įvykiai (Bažnyčios Karalystės atėmimas) nepadarytų „tiek atskilusių nuo Romos Bažnyčių ir tikėjimų, kiek yra karalysčių, o visos būtų netikros ir negalėtų vėlių išganyti“. Tai bendroji katalikiškoji „politika“. Lieka, anot Vaižganto, „tiesioginė politika“ – kaip čia apgynus Katalikų tikėjimą Lietuvoje, ypač jo valdomuose Žemaičiuose?

Kieno gi tiesioginė pareiga atverti akis, išaiškinti tiesą, drausti ir stabdyti, jeigu ne Ganytojo? Tai akivaizdu visose kitose kovingose jo knygelėse, kurias parašė atsiremdamas į savo, sakytume, minėtąjį programinį rašinį „Apie sielvartus Bažnyčios šventos“, vienur daugiau išplėsdamas vienas, kitur kitas temas. Brošiūroje „Prajautimas“ (t. y. nujautimas, ateities prognozės), žemesniąją valdžią, jos atstovus, valdininkus ir tarnautojus M. Valančius kritikuoja negailestingai. Tiesa, jis nepeikia rusų tautybės žmonių, geru žodžiu mini jų svetingumą ir nuoširdumą, tik į Lietuvą atvažiuojantieji „vos ne visi niekam nedera… Šioj gadynėj visi viršininkai ima didžias algas; todėl gačniai važinėjas, muša kortomis, gyvena iškilmingai ir geria be galo. Jeigu kas ir dveja tiek jiems mokėtų, nebūtų gana. O tokie žmonės argi gali dailiai kraštą valdyti?“

Brošiūroje „Katalikų Bažnyčios vargai Lietuvoje ir Žemaičiuose“ keliant klausimą, ką turėtų katalikai daryti, jei „maskoliai kūmet imtų bažnyčias“, Žemaičių ganytojas taip šį reikalą mato ir taip pataria: „Turi susibėgti visos parapijos žmonės, vyriški ir moteriškos, vakarčiu [valgiu] nešinos. Turi pripildyti, apgulti bažnyčią ir neleisti maskolių prie Dievo namų. Pačioje bažnyčioje turi nakvoti ir su ašaromis giedodami turi melsti Viešpaties.“

„Kaip pats klebonas turėtų elgtis, jei sprauninkas, asesoriai, žandarai ir kazokai atvažiavę sakytų: ‚Nu tėvai, važiuokime į tokią tai sodybą versti į maskolių tikėjimą‘? Turi kartu važiuoti ir neveizdėdamas, kas jam atsitiks, turi šaukti: ‚Mano vaikai, mano avelės! Šitai atėjo nelaiminga valanda! Šie neprieteliai, šie viršininkai čia atvažiavo, idant išplėštų jiems Katalikų tikėjimą ir jūsų vėles amžinai prapuldytų… Atėjo laikas, kurioj reikia parodyti, ką didesniai mylite, ar Viešpatį Dievą ir Katalikų tikėjimą, ar tiktai savo gerą pasaulyje…‘“

Paminklas Motiejui Valančiui Kauno senamiestyje. Wikipedia.org nuotrauka

Ganytojas neaplenkė nė kai kurių skaudžiausių socialinių-ekonominių klausimų. Jau brošiūroje „Iš tamsybes ved tiktay kielis teisybes“ (Iš tamsybės veda tik kelias teisybės) rašė apie didelį 1867 m. nederlių, kai nepaprastai pakilo javų kainos, prasidėjo badas: „Krūvos ubagų brazdino kasdiena į duris, pašalpos reikalaudami… Užtiko ta pati nelaimė mūsų kaimynus prūsus. Bet štai kas dedas: prūsų vyriausybė davė saviems pustrečio milijono dolerių pašalpos, o mūsų vyriausybė, bado neveizdėdama, išlups du milijonu tris šimtus rinkliavų [kontribucijų]. Ir kam? Atimtoms iš katalikų cerkvėm taisyti, naujoms cerkvėm statyti. Argi čia nematom, jogiai mumis valdo baisūs neprieteliai?“

Pasinaudodama sunkia valstiečių padėtimi, valdžia skatino valstiečius kaip kolonistus keltis į retai gyvenamas Samaros, Astrachanės gubernijas ir čerkesų kraštą. Šiai apgaulingai valdžios agitacijai atskleisti Valančius parašė ir išleido atsišaukimą „Broliai katalikai“.

„Žada jiems duoti vaisingos žemės, gatavus namus arba gyvenimą, šimtui gyventojų pastatyti katalikų bažnyčią ir prie jos patalpinti kunigus. Pagaliau, atėjūnams suteikti pinigų pragyvenimui. Bet ar išturės žodį? Ar ne apsieis su jais, kaip su žydais? [Viršininkas, paklaustas, kur gauti medžiagos trobesiams, atsakė: „O kas mums darbo? Užsirašėte į koloniją, mes jus nugabenome, dabar gyvenkite kaip įmanote.“)… Žinau, jogiai mūsų žmonės nori persikelti į svetimą šalį, duonos ieškodami; bet argi negali palūkėt ir kentėt, kol praslinks bado metai. Žinau, jogiai ir ten yra badas ir ten dvesia gyvuliai Sibirijos maro liga, o nuo galvijų gauna rauplę ir žmonės…“

Kunigai ir raštingieji kaimiečiai brošiūras skaitė ir apie tai, kas širdin krito, kitiems pasakojo, tarpusavyje „rokavosi“; ko tik Ganytojas mokė, anot Vaižganto, šventu sau palaikė. Ir Žemaičių vyskupija prieš antikatalikišką „maskolių“ valdžią buvo taip instruktuota, kaip nė viena kita vyskupija Rusijoje ir Lenkijoje.

Kunigų knygnešių tinklas

Diena iš dienos aplink vyskupo namus slankiojo policmeisteriai, iš uolumo net susiriesdami, raportus pliekdavo Kauno gubernatoriai. Antai vienas policmeisteris pateikė ne tik visų pas vyskupą apsilankiusių kunigų pavardes, bet ir savo paties „reikšmingas“ išvadas: „Vyskupo išlaidos pavargėliams visų tikybų, nei žydų neišskiriant, labai žymios. Ne tiktai pinigais dalinąs, daugeliui perkąs rūbų. Kunigams uždedamas pabaudas daugiausia sumokąs vyskupas Valančius. Dauguma tačiau surinktų pinigų išsiunčiama užsienin palaikyti revoliuciniams komitetams.“ Nežinia, kaip šį raportą suprato kauniškis, bet Vilniaus generalgubernatorius E. Baranovas, pasak monografijos autoriaus A. Aleknos, matyt, nė pats netikėjo naiviais policmeisterio spėliojimais, nes pareiškė, kad visi, bet ne kartu atvažiavę kunigai turėjo kariškių viršininkų leidimus, taigi nėra priežasties juos bausti.

Panašių kuriozų virtinei besitęsiant, vysk. Valančiui nuolat prašant, buvo palengvintos susisiekimo su kunigais sąlygos – po apskritį važinėjant pakako dekano rašto. Ir staiga švystelėjusį momentą ganytojas kaipmat pritaikė savo didžiajai akcijai. Žvingių parapijos kleboną kun. Pranciškų Butkevičių, vieną uoliausių ir patikimiausių savo pagalbininkų, paskyrė Rietavo dekanu.

Rietavo dekanas kun. Pranciškus Butkevičius, neformalus M. Valančiaus kunigų knygnešių suburtos draugijos vadovas. Visuotinės lietuvių enciklopedijos / vle.lt nuotrauka

Su pirmaisiais kovingosios knygelės „Apie sielvartus Bažnyčios šventos“ sakiniais mintyse formavosi platesnės kunigų knygnešių draugijos planas. Kaip Vaižgantas sakė, „planą Valančius laikė sau, o fronte veikė, kaip Napoleonas – keldamas entuziazmą“. Juk norint, kad jo kuriama pogrindinės katalikiškos veiklos strategija pasiektų ganomuosius, reikia jaunos veržlios energijos, kokios nestokoja paties Varnių seminarijoje ugdyti dvasininkai.

Kas pirmasis jam atnešė Tilžėje anksčiau išspausdintų grožinės literatūros knygelių egzempliorius? Kun. Pranciškus Butkevičius, palaikęs glaudžius ryšius su leidybines teises turėjusiu Tilžės kunigu Jonu Zabermannu ir su Robkojų filijalistu Antanu Brundza. Sartininkuose kun. Brundzai susitikus su kitu vysk. Valančiaus auklėtiniu Varnių seminarijoje, Žygaičių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus parapijos klebonu kun. Vincentu Norvaišu, užsimezgė stiprus jų bendradarbiavimo ryšys. Tai, jog kun. Vincentas tapo ne tik vyskupo tarpininku, į Tilžę perduodant spausdinimui reikalingas finansines lėšas, bet ir jo rašytų knygelių kalbos redaktoriumi, rodo, kaip M. Valančius juo pasitikėjo.

Vyskupo vežėjas Jonas, visa širdim jam atsidavęs tarnas, gerai žinojo į Žygaičius vedančius, o svarbiausia – žandarų akių nesiekiančius kelius. Tik pačiam kun. Norvaišui į rankas atiduodavo atvežtą naują vyskupo rašinį, kurį jis, žodžio kito reikšmę patikslinęs, savo braižu perrašydavo. Tokią estafetę  Robkojuose gavęs kun. Brundza savo talkininkus siųsdavo Tilžėn. Ir taip kun. J. Zabermanno rūpesčiu 27 tūkst. tiražu buvo išleistos visos devynios M. Valančiaus knygelės. „Tas brošiūras žmonės godžiai pirkos, ir, kad juo kuo ne kiekvienoje troboje, ypač Žemaičiuose, buvo, patyrė valdžia ir liepė gaudyti“, – apie 1870 m. vykusią pirmąją knygnešių bylą rašė M. Valančius. – Tas brošiūras paprastai atnešdavo žydai ir žmonės, kurie užsiima kontrabanda. Nė vienas nevažiavo už sienos ir netraukė jų per sieną. Tačiau valdžia, nesikabindama prie žmonių, apkaltino kunigiją.“

Juozas Tumas-Vaižgantas, 1929 m. išleidęs visas M. Valančiaus kovingąsias brošiūras. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Apie tai, koks buvo pačių carinės Rusijos valdininkų  asmeninis požiūris į Lietuvoje plačiai pasklidusias M. Valančiaus brošiūras, 1929 m. rašė doc. kun. J. Tumas-Vaižgantas: „Kitkart man tek iš jų išgirsti, dėl ko Vilniaus gubernija, referuodama vidaus reikalų ministerijai bet kurį originalų svetimos valstybei dvasios pasireiškimą, kalbamųjų politikos brošiūrų nereferavusi visu drastišku jų turiniu: ‚Dovanokite, kur gi akis dėti? Vienas kitam sarmata į akis buvo pažiūrėti, ne tik ministrui‘.“ Gėda, kai valdomasis svetimtautis ima ir pasako į akis: „Jūs maskoliai, nė patys sau nepatriotai, tai ką čia jau bepagerbsite kitų tėvynės meilę?“ arba dar blogiau: „Kokia bėra Rusijos vidurio moralės būklė, net jo dvasiškių, jei tokių niekšų popvaikių prigamina pakraščiams?“

Rusų visuomenė gal ir griebdavosi sau už galvos, išgirdusi šitokias jos atestacijas „okrainose“ (pakraščiuose), tik jos niekas neklausė. Bet ir Lietuvoje nepavyko užgniaužti vyskupo M. Valančiaus įžiebtos akcijos. Lietuviai katalikai, anot Vaižganto, „maskolių nuolat badomi, kaip įkaitinta geležimi, tikėjimo varžymais, pradėjo išeiti iš tradicinio pasyvumo aiškiai okupantų valdžios nenaudai“.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien