2021 09 02

Irena Petraitienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Vyskupo M. Valančiaus tarnystė (XII). Kova prieš carizmą ir pagarba žydams

Paminklas Motiejui Valančiui Rotušės aikštėje, prie kunigų seminarijos, Kaune. Andriaus Ufarto / „Fotobanko“ nuotrauka

XIX a. carinei vyriausybei, stojusiai į Lietuvos rusinimo ir vertimo į stačiatikybę kelią, nedaug tepavyko laimėti. Ir tai yra didelis vyskupo Motiejaus Valančiaus, tapusio absoliučiu autoritetu, taktikos nuopelnas.

Kaip buvo laimėta Tytuvėnų kova

Per patį 1868-ųjų gegužės žydėjimą į Tytuvėnus atvykusį, „ispravniko“ (apskrities policijos viršininko) ir „pristovo“ (dešimtinės viršininko) lydimą Raseiniuose stovėjusio carinės kariuomenės pulko vadą N. Lvovą nustebino prie bažnyčios susirinkusi garsiai besimeldžianti minia. Vos tik prabilus apie Kauno gubernatoriaus M. Obolenskio sumanymą uždaryti Tytuvėnų bažnyčią ir Rusijos vidaus reikalų ministro N. Timaševo nutarimą, šventorių užliejo susirinkusių tikinčiųjų rauda. Pirmą kartą matydamas tokį karštą katalikų troškimą išsaugoti  bažnyčią ir šalia jos ypač gausiai maldininkų lankomą Kristaus laiptų koplyčią, sutrikęs pulko vadas žmonėms pažadėjo pats važiuoti pas Vilniaus generalgubernatorių A. Potapovą ir jam asmeniškai įteikti tytuvėniškių prašymą.

Blykstelėjus vilčiai žmonės šiek tiek aprimo. Tytuvėnų valsčiaus vardu Stasevičius telegrafavo vyskupui M. Valančiui, kad bažnyčios uždarymo reikalas liko kol kas „neišrištas“… Ar lengviau atsiduso ganytojas? Ko gero. Juk, sužinojęs caro valdininkų užmačias piestu stojo prieš Tytuvėnų bažnyčios uždarymą, rašė aiškinamuosius raštus ir nė už ką nesutiko ant gėdingo dokumento dėti savo parašo.

Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos bažnyčia. Mindaugo Macaičio / Wikipedia.org nuotrauka

Sumaišties pagauti į Kauną pasitarti su vyskupu važiavo Tytuvėnų kunigai, valsčiaus atstovai, kuriems ir žodžiu, ir brošiūroje „Katalikų Bažnyčios vargai Lietuvoj ir Žemaičiuose“ raštu Valančius mokė: „Parapijos žmonės turi pripildyti, apgulti bažnyčią ir neleisti maskolių prie Dievo namų… Jei kurį žmogų maskoliai muštų, kapotų, čaižytų su bizūnais, vis tai tur iškentėti.“ Tytuvėnuose taip ir buvo. Gavę žiną apie būsimą „komisiją“, žmonės, maldomis ir tikėjimu vienas kitą palaikydami, kelias dienas būriavosi šventovėje.

Kol Kauno gubernatorius M. Obolenskis, grieždamas dantimis, rašė raportą Vilniaus generalgubernatoriui, kad tik Valančius su kunigais numatytą reikalą sugadino, Tytuvėnų parapija, kaip ganytojas patarė, išrinko 24 savo atstovus, kurių vardu pateikti prašymai generalgubernatoriui ir vidaus reikalų ministrui. Kaune žandarai kaip mat susekė, kad parapijos įgaliotiniai Sabutis, Valentinas ir Mažeika vaikščioję pas Valančių ir kad prašymai rašyti vyskupijos konsistorijoje. Bet čia dar ne viskas.

Šiaulėnų valstietis Pranciškus Utakis, valsčiuje išsiėmęs bilietą, su dviem ar trimis žmonėmis išvažiavęs į Peterburgą dėl Tytuvėnų bažnyčios pačiam „ciesoriui“ paduoti prašymą. Generalgubernatorius A. Potapovas  nedelsdamas kreipėsi į Peterburgo policmeisterį, kad su prašymais išvažiavusius deputatus areštuotų ir etapu grąžintų atgal. O Kauno gubernatoriui įsakė tytuvėniškius už neteisėtą deputatų rinkimą ir piniginę rinkliavą patraukti atsakomybėn.

„Tačiau, – kaip monografijoje rašė kun. A. Alekna, – vietinės administracijos pastangoms šiame atsitikime nebuvo lemta laimėti. Valančius savo „Namų užrašuose“ sako, jog ciesorius Aleksandras taip buvęs geras, jog priėmęs ir perskaitęs parapijos atstovų prašymą ir taręs: ‚Grįžkite namo, bažnyčia bus jums atiduota!‘ Ir tikrai iš generalgubernatoriaus atėjo pranešimas, jog nesą būtino reikalo uždaryti Tytuvėnų bažnyčios.“

Vysk. Motiejus Valančius. Epaveldas.lt nuotrauka

Ar gubernatorius M. Obolenskis, iš Peterburgo gavęs tokią netikėtą žinią, vyskupą pasikvietė, ar pats M. Valančius jam suteikė vizitą, bet susitikus būta netrumpos kalbos. Vyskupas pareiškė norą dalyvauti, iš naujo atidarant Tytuvėnų bažnyčią ir viešai „už ciesoriaus malonę katalikams“ padėkoti. Generalgubernatorius, matyt, ne juokais išsigando, kad tą pačią dieną raštu Valančiui pranešė šiukštu nerengti jokių manifestacijų, tyliai, ramiai, be jokių iškilmių, be jokio džiaugsmo ir dėkingumo vyresnybei šiokią dieną rinktis į pamaldas…

Panašiai vyskupas Motiejus stengėsi gelbėti kiekvieną bažnyčią, kurią vyriausybė norėjo panaikinti. Štai kaip Valančius savo apsakyme „Pasakojimas Antano tretinininko“ aprašo Kiauklių bažnytėlės gynimą: „Pajuto apsukui gyvenantys ūkininkai, supuolė it musės ant medaus ir neįleido į bažnytėlę nei kunigų, nei asesoriaus [Rusijos imperijos valdininko]. Apgulė namelius Dievo ir nėjo šalin nė naktį. Žmonės pasamdė ištikimą zakristijoną, kuriam liepė zvanyti, kaip tik pamatys atvažiavus kokį nors viršininką… Laukė gubernatoriaus Kaminskio. Vos atvažiavus žmonės priėmė su duona ir druska, puolė ant kelių, pradėjo giedoti ir atidarė bažnytėlę. Į kurią gubernatorius įėjęs tarė: ‚Kas čia per buntas [maištas]? Žmonės nori tiktai savo namus Dievo užlaikyti. Bažnytėlė yra gera, dėl ko mums neteisingai danešė, jog yra palaikė?‘ Liepė tuojau žalnieriams atstoti ir danešė, kaip yra generolui gubernatoriui Potapovui. Tuo tarpu atėjo raštas nuo karaliaus, kad nekušintų bažnytėlės.“

Žemaičių vyskupo patarimai lenkų vyskupui

Vilniaus gatvės grindiniu briką traukiantį bėrį vežėjas netoli Rotušės aukštės staiga timptelėjo už vadžių – stok. Atvykėliai, iš pažiūros rusų pirkliai, linktelėjo juos stebėjusiam policmeisteriui, ir šis ponų dėmesio pamalonintas pėdino toliau. O iš Rusijos tremties sugrįžę kunigai, kuriems buvo uždrausta lankytis Lietuvoje, žingsnis kitas, ir jau prie vyskupo Motiejaus durų. Persirengėlių  scena, kaip jiems buvo patarta, pavyko: sekliai suklaidinti, su ganytoju ilgai lauktas susitikimas įvyks.

Tačiau tam asmeniui, su kuriuo 1868-ųjų pavasarį vyskupas ruošėsi slapta susitikti, nė iš tolo netiko panaši gudrybė. Seinų vyskupui Konstantinui Irenėjui Liubenskiui per rankas perduotame laiške M. Valančius patarė sutartą dieną vizituoti prie Kauno, anapus Nemuno, esančią Aleksoto parapiją. Ir tądien į karietą kinkydamas du arklius vežėjas Jonas garsiai, kad aplinkiniai girdėtų, porino, jog panemune dardant, gaivus pavasario vėjas vyskupui bus gryna sveikata. Išsukęs iš senamiesčio, Jonas su karieta lyg netyčia užšoko ant Aleksoto tilto. Pakilus į kalną, prie miškelio Motiejus Valančius ir jį lydintis Aleksandras Beresnevičius išlipo pasivaikščioti. Šalia jauno eglynėlio bėgęs takas vedė susitikimo su vyskupu K. I. Liubenskiu vietos link. Vienas kitą, nors akis į akį pamatė pirmą kartą, išsyk pažino, išsyk užsimezgė dalykinė kalba. Abu vyskupus siejo ties patys, jiems pažįstami, asmenys ir tos pačios, carizmo politikos sukeltos, Bažnyčios gyvenimo bėdos.

Neakivaizdinė jų pažintis prasidėjo dar tada, kai Varnių seminarijos rektorius M. Valančius teologiniams mokslams imlų klieriką Juozapą Silvestrą Dovydaitį buvo išsiuntęs studijuoti į Peterburgo Romos katalikų dvasinę akademiją. Ten jis susipažino su bendraamžiu, lenkų grafu kun. Konstantinu Ireniejumi Liubenskiu. 1863 m. sukilimui artėjant, vyskupas M. Valančius, siekdamas artimesnio kontakto su arkivyskupu Z. Felinskiu, seminarijos rektorių kan. J. S. Dovydaitį, kun. K. I. Liubenskiui kviečiant, išsiuntė į Varšuvos arkivyskupijos organizuotą dvasininkų pasitarimą.

Paminklas Motiejui Valančiui Rotušės aikštėje, prie kunigų seminarijos, Kaune. Andriaus Ufarto / „Fotobanko“ nuotrauka

Susirinkimo, kuriame buvo perskaityta popiežiaus Leono XII (1823–1829) enciklika Quo Graviora, smerkianti slaptąsias draugijas, protokolo tekstas leidžia manyti, kad jame dalyvavę Žemaičių vyskupijos kunigai galėjo sulaukti Rusijos valdžios pagyrų, o ne kaltinimų. Vis dėlto kan. J. S. Dovydaičiui buvo užvesta byla, ir šis pagaliau buvo suimtas. Tuo metu, kai jis nuosprendžio laukė Kauno kalėjime, vyskupas Valančius rašė prašymus aukščiausiems imperijos valdžios ir vietos administracijos pareigūnams, konspiraciniu būdu nusiuntė laišką Seinų vyskupui K. I. Liubenskiui, prašydamas, kad paliudytų kan. Dovydaičio nekaltumą.

Trylika metų, kol Seinų vyskupijoje nebuvo ordinaro, Žemaičių vyskupas M. Valančius seminariją baigusiems klierikams teikdavo kunigystės šventimus. Vieni, kaip pavyzdžiui, knygnešių tėvu vadintas Sudargo klebonas kun. Martynas Sidaravičius, karštai atsiliepė į ganytojo kvietimą talkinti dorinio, švietimo, lietuviškos spaudos platinimo veikloje. Kiti, suradę progą didžiai gerbiamą vyskupą  Kaune aplankyti, papasakodavo apie permainas Seinų vyskupijoje.

Iš garsios lenkų aristokratų giminės kilęs vyskupas Liubenskis, pastebėjęs, kad pusė Seinų katedros lankytojų kalba lietuviškai, paliepė sakyti pamokslus ir lietuvių kalba.  Sintautuose ir Griškabūdyje procesijos metu pats lietuviškai užgiedojo giesmę „Garbė ir šlovė“. Tais laikais tai buvo didelė staigmena, be to, atlaikyti caro valdininkų atakas vienam, mažai ganytojo patirties turinčiam vyskupui Liubenskiui buvo nelengva. Juk Varšuvos arkivyskupas Z. Felinskis 1863 m. buvo ištremtas, su kitų Lenkijos vyskupų ganytojais susisiekti ir pasitarti nebuvo jokios galimybės. Suprantama, kodėl jis nutarė, kaip su geriausiu katalikų diplomatu Rusijos imperijoje atvirai pasikalbėti su Žemaičių vyskupu Valančiumi.

Apie šį abiem kaimyninių vyskupijų ganytojams labai svarbų susitikimą M. Valančius išsamiau išdėstė savo brošiūroje „Ape Atpuskus Jubileiszkus“ (Apie jubiliejinius atlaidus, kalba netaisyta): „…Yra Peterburgo mieste Kolegija iš Vyskupo, valdančio Mogiliavos arkidieceziją, ir po vieną pralotą [prelatą] iš kiekvienos diecezijos, Maskolių Valdimieriaus įtaisyta vyskupo ir popiežiaus valdžiai suturėti, o ciesoriaus valdžiai padidinti, tikintiems nuo Popiežiaus ir šv. Bažnyčios atskirti, maskolių skyzmon įkliudyti. Visi vyskupai maskolių ciesorystėje nuo pradžios šio amžiaus [XIX] turėjo klausyti tos Kolegijos, bet Lenkų vyskupai su Varšuvos arkivyskupu pigiau su Apaštalų Sostu susisiekdavo.

Užpernai Jo Mylista Ciesorius liepė visas Lenkijos diecezijas paduoti žinion ir valdžion Kolegijos. Tada Šv. Tėvas popiežius Kolegiją išpeikė, jos vyresnį išbaudė ir liepė iš jos atsitraukti… Seinų diecezijos vyskupas Jo Mylista Liubenskis išsiderėjo iš maskolių vyresnybės, jog siųsdamas į Kolegiją savo pralotą, rašys pas Šventą Tėvą, ar galima; o jei Popiežius neleistų, tada jis savo kunigą iš Kolegijos atšauksiąs. Šv. tėvas Seinų vyskupui liepė savo kunigą atšaukti.“

Seinų Švč. Mergelės Marijos bazilika ir dominikonų vienuolynas. Ludwigo Schneiderio „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Grįžęs į Seinus, vyskupas Liubenskis, sekdamas M. Valančiaus pavyzdžiu ir patarimais, ėmė visais įmanomais būdais paralyžiuoti rusų valdžios prieš katalikus nukreiptus žygius. Tačiau neilgam. 1869 m. 3 valandą ryto iš Varšuvos netikėtai atvykęs generolas Meleris areštavo vyskupą K. I. Lubienskį. Vežamas į Permę susirgo (teigiama, jog buvo nunuodytas), po dviejų savaičių mirė. Palaidotas Naugardo  kapinėse.

„Vyskupas Liubenskis už tokį teisingą ir dievobaimingą apsisėjimą taip sunkiai nukentėjo ir už tikėjimą galvą padėjo, – brošiūroje ,,Apie jubiliejinius atlaidus“ pažymėjo M. Valančius. – Iš to aiškus daiktas, jog visi Maskolių ciesorystėje ir Lenkų karalystėje vyskupai Jubiliejaus atlaidų paskelbti negalės, o jei bandytų, tai jiems maskolių vyresnybė didžiausia kaltybe palaikytų, maištu: vyskupus išvežtų į Maskoliją, o prie bažnyčiom dėl Jubiliejaus paskirtom pastatytų kareivius žmonėms neprileisti arba tokias bažnyčias norėtų versti į cerkves. Taip vyskupai tur tylėti.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tarp Kauno žydų užsilikę padavimai

Senamiesčio grindiniu lėtai žingsniuojantys vyskupas Motiejus Valančius ir žydų rašytojas Abraomas Mapu būdavo taip giliai pasinėrę į pašnekesį, kad smalsių žvilgsnių ir nepastebėdavo. Kaune, vadinamojoje Slobodkoje (Vilijampolėje), pradinės religinės mokyklos mokytojo Kušelio Mapu šeimoje gimęs Abraomas 13 metų savarankiškai studijavo Talmudą, vėliau mokėsi lotynų, vokiečių, prancūzų, rusų kalbų, mokytojavo Kauno berniukų gimnazijoje, 1852 m., parašęs didžiulę sėkmę jam atnešusį romaną „Meilė Sione“, tapo plačiai žinomu hebrajų literatūros pradininku.

Pasivaikščiojimų su vyskupu Motiejumi valandėlėmis A. Mapu pasakodavo apie Lietuvos žydų gyvenimą, papročius ir pažiūras. Tuo metu, jam rašant realistinį kritinį romaną „Veidmainis“, labai pravertė vyskupo Valančiaus patirtis organizuojant Blaivybės sąjūdį Žemaitijoje. Ne paslaptis, kad vyskupas savo ganytojiškuose laiškuose ir beletetristiniuose kūrinėliuose žydų tautybės smuklininkams, bravorų laikytojams negailėjo „pipirų“, kišenėje neieškojo aštraus ir taiklaus žodžio. Tačiau ir tuomet vyskupas laikėsi evangelinio artimo meilės įsakymo, įpareigojančio mylėti kiekvieną žmogų – net ir tą, su kuriuo konfliktuojama.

Rašytojo Abraomo Mapu paminklas Kaune. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Šią išvadą patvirtintų ir V. Merkio monografijoje skelbiamas M. Valančiaus juridinis testamentas, kur testamento vykdytojai įpareigojami padalyti finansinę paramą ne tik krikščionims elgetoms, bet ir neturtingiems žydams. „Vyskupas Valančius, pirmas susipratęs lietuvis, pasiekęs tokią aukštą vietą dvasinėj hierarchijoj, jau dabar apipintas padavimais. Ir tarp žydų užsiliko padavimų apie jo draugiškumą žydams“, –  rašė tarpukario Lietuvos žydų atstovas N. Beiniševičius, kurio senelis M. Segalis buvo A. Mapu jaunystės draugas bei Vilijampolės komiteto aprūpinti neturtingiems žydams maca narys. Jis pasakodavo, jog Valančius kasmet pasikviesdavo per Velykas to komiteto bei atitinkamo Kauno komiteto narius ir dosniai aukodavo.

Jaudinantis ir plačiai pasklidęs pasakojimas buvo apie Velykų išvakarėse Kaune žuvusį mažą krikščionių vaiką. Piktos valios žmonės tuoj paleido gandą, kad neva žydai yra pagrobę šį vaiką ir norį jį užmušti ritualiniams tikslams. Buvo tvirtinama, kad vaikas yra paslėptas žydo Soloveičiko namuose (vienas tų garsiųjų turtuolių Soloveičikų, gyvenusių Kaune karaliaus Poniatovskio laikais), kurie stovėjo kaip tik prieš Šv. apaštalų Petro ir Povilo katedrą baziliką, dabartinėje Valančiaus gatvėje (anuo metu ji buvo vadinama Tilto gatve). Kurstytojai ragino gyventojus tuoj po pamaldų Velykų išvakarėse tiesiog iš bažnyčios pulti Soloveičiko namus, išvaduoti tariamąją auką ir paskui atkeršyti Kauno žydams.

Soloveičikas, sužinojęs apie skleidžiamą prasimanymą bei rengiamą užpuolimą, kreipėsi į Valančių prašydamas pasigailėti žydų ir nuraminti Kauno krikščionis. Vyskupas Motiejus jį užtikrino, jog nieko bloga neatsitiks. Velykų naktį, kurios Kauno žydai taip bijojo, kai Bazilikoje susirinko maldininkai, Valančius savo pamoksle iškilmingai pareiškė, jog žydai nepaslėpė krikščionių vaiko ir kad visi gandai yra prasimanymas be jokio pagrindo. Tuos gandus, sakė vyskupas, platina krikščionybės priešai. Jis paragino maldininkus neklausyti kurstytojų ir ramiai išsiskirstyti po namus.

Nederliaus metais, 1868-aisiais ir 1869-aisiais, sužinojęs, jog vyriausybė yra supirkusi daug rugių Kauno gubernijoje pardavinėti po 90 kapeikų už pūdą, vyskupas Valančius prašė jam parduoti 300 pūdų badaujantiems maitinti. Prie savo namų įsteigė virtuvę ir kasdien maitindavo po keliasdešimt įvairių tautybių žmonių. Kaip ypatingo dėkingumo už aukas žydų beturčiams Vilkijos bendruomenė vyskupui įteikė hebrajišką knygą, kurios raudona drobe aptaisytame viršelyje nupieštas didelis paauksuotas „Dovydo skydas“. Knygos gale – Vilkijos žydų parašai ir prašymas pasigailėti ir atkreipti dėmesį į jų vargingą padėtį, į nuskurdinusius juos gaisrus ir atleisti juos nuo činšo už žemę, kurioj pastatyti jų namai, nes „mes gyvename dvasininkų valdžios šešėlyje“.

„Valančius brangino kiekvieno žmogaus gyvybę, –  rašė N. Beiniševičius, – kad ir kokios jis būtų tikybos ar tautybės. Tegu ši altruistinė dvasia, kurios buvo kupinas didysis lietuvių tautos švietėjas, eina paveikslu ir mūsų laikams…“