2021 04 29

Irena Petraitienė

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Vyskupo Motiejaus Valančiaus tarnystė (V): Galingu balsu gynęs skriaudžiamuosius

Vysk. Motiejus Valančius (1801–1875). Lietuvos nacionalinio muziejaus parodos katalogo „Žemaičių vyskupų galerija“ iliustracijos fragmentas

Nors 11 metų (1850–1861) Žemaičių vyskupija gyveno baudžiavinėje santvarkoje, tačiau M. Valančius, kaip ganytojas, visų luomų žmonių reikalais rūpinosi vienodai lygiai. Baudžiavos panaikinimo akivaizdoje, palaikydamas dalykiškus santykius su dvarininkais, drąsiai stojo nuskriaustųjų pusėn, gynė Bažnyčios reikalus ir valstiečių teises, ypač moterystės laisvę, rūpinosi vaikų auginimu, jų švietimu ir sielovada.

Vyskupas Motiejus Valančius. Kauno arkivyskupijos archyvo nuotrauka

,,Aklas būdamas, kitiems kelio neparodysi“

Purienomis geltonuojanti loma, už jos ant kalvos išsirikiavę beržai, toliau upelio juosta sidabruoja. „Dideliai mėgsta kryžius, stato juos kožname kieme, pas bažnyčias, antkeliuose. Kame vien upelis teka per kelią, stato stulpą su stovyla šv. Jono Nepomuceno (Nepamuko)“, – taip apie žemaičius rašė Motiejus Valančius, laisvesnę valandėlę išvažiuodavęs gimtojo krašto vaizdais pasigėrėti, laukų oru pakvėpuoti. Būdavo, stovi nuo saulės veidą ranką prisidengęs ir žiūri tolin, sakytum, dangumi slenkančius debesų laivus skaičiuoja. Viskas taip, kaip „Pasakojime Antano tretininko“ jo vaizdingai išguldyta: „Po karštos dienos vos ne kožną vakarą iš Palanginės jūros kildavo juodi debesys, nuo dviejų perkūnų genami. Perkūnai spardės it arkliai išpenėti, nesuvaldomi. Barstė su didžia kruša it prancūzai su geležies kulkomis iš savo naujų kriušinių…“

O kai, žiūrėk, į dviem arkliais kinkytą karietaitę obuolių maišą vežėjas neša, „susiedai“ žino, vyskupas į kelią išsiruošė. Gal į savo Palūksčio palivarką, kurį svainis ir sesuo Beresnevičiai prižiūrėjo, nukaks, gal net Girgždutės kalną pasieks. Pakelyje sustojus, kaip prieškariu leistame „Žemaičių prietelyje“ yra pasakojusi Petronėlė Mikuckaitė iš Drabukšių, vaikų būreliui iš savo karietos obuolius kaip sviedinukus mėtys, iš savo didelės kišenės saldainius, riestainius trauks, piemenėlius vaišins. Apiplyšusiems vaikams drabužėlių parūpins, suras vietą, kur našlaičiams prisiglausti, ne vienam ir pats išlaikymą davė.

Nuo kalnelio dardant karietai, vyskupas Motiejus, išvydęs palauke žingsniuojančias valstietes, vežėjui duoda ženklą – stok. Viena bulvių maišelį ant peties užsimetusi, kitą ryšulį pažeme tempia. Pakvietęs jas pavėžėti, kalbina, apie vaikelius klausinėja, ar sveiki, ar elementorių skaito. Sužinojęs, kad niežai, galvos piktšašiai tikra kaimo vaikų bėda, atsisveikindamas muilo gabalą dovanoja, pataria dažnai vaikams trinkti ir šukuoti galvas. Pavyzdinga motina, anot ganytojo, vaikus, ypač juos vesdama į bažnyčią, dailiai aprėdo ir galveles iššukuoja. Juk ponų vaikai, kurie švariai prižiūrimi, šios ligos žinoti nežiną.

Žemaičių valstiečiai, XIX a. Visuotinės lietuvių enciklopedijos nuotrauka

Buvęs M. Valančiaus mokinys Kražių gimnazijoje į Varnius jo pasikviestas Kunigų seminarijos gydytojas Vladimiras Andrijauskas savo dienoraštyje yra pažymėjęs: „…Vyskupo arkliais aplankiau sergantį vaiką.“ Kaip varniškiai pasakojo, vieną per gaisrą apdegusį trejų metų vaiką pats Valančius parsivežęs iš Miežeinių kaimo savo namuose laikė porą mėnesių, kol pagijo. Prie Lūksto ežero pastebėjęs vaiką, renkantį varlių kurkulus, ir sužinojęs, kad juos sudeginęs gydysis „drugį“, vyskupas atsiuntė tikrų vaistų. „Ne vien senovėj, bet ir mūsų gadynėj įsirgę nemokyti žmonės neina pas tikrus gydytojus, bet skuba pas maklerius, – rašyta „Žemaičių vyskupystėje“. – Kiti dar įsirgę siunčia į Prūsus ar į Kuršą pas žynius ir burtininkus teirautis, ar išgis, ir kokios geliuotų žolės.“ Daug pavyzdžių pateikia, kokios tokio gydymo pasekmės. Antai Gruzdžių parapijoje vaikinukas dėl paraudonavusių akių, matyt, dėl trachomos, paklausė gerai „pačestavoto“ žolininko patarimo ir gulti eidamas apdrėbė savo akis minkštais moliais, nes tikėjosi, kad, lig ryto molis ištrauks visą karštį iš akių. „Ryto metą plovė nelaimingasis akis savo, bet nieko nebmatė, nieko nebregėjo ir mirė aklas.“ Mergaitė iš Rozalimo parapijos dėl netinkamo skaudančių dantų gydymo tapo bedantė, nuo gerklės uždegimo šunų mėšlu gydomas Tverų parapijos žmogus mirė. Todėl „Žemaičių vyskupystėje“ M. Valančius akcentuoja: „Mokslas gydymo reikalauja nemažo sukimo galvos. Veikiau gali jaunikaitis į kunigus stoti, nekaip daktaru tapti… Žmonių gydytojai, niekuomet daktarystės nesimokę, nežinantys sudėjimo kūno žmogaus, nepažįstantys nei ligų, nei žolių negali būti gerais daktarais. Jei niekas negali būti geru kalviu ir siuvėju, kuris tų amatų nesimokė, kaip gali išsirasti geras gydytojas be mokslo? Teisingai priežodis sako: aklu būdamas, kitiems kelio neparodysi.“

 

,,Valstiečiai iš baimės nedrįsta skųstis“

„Kame gi turime ieškoti teisybės, jei ne su Tamstos pagalba, prie kurio avijos, kaip dabar prigulim, taip norime ir amžių pabaigti, – laiške rašė Vaškuose gyvenęs Kazimieras Venčka. Tokius, negrabia rašysena išguldytus, pagalbos, užtarimo šauksmus gavęs vyskupas Valančius, pasak kun. A. Aleknos, „savo galingu balsu sudrausmindavo baisius sauvalios darbus“.

Vyskupui važiuojant per Joniškio miestelį, jį apsupę Linkavos valstiečiai iš Kepalų dvaro skundėsi dėl didelių dvaro prievaizdų skriaudų. „Žinau, kad tokie dalykai visai nepriguli dvasiškosios vyresnybės žiniai, norėjo atsisakyti, – Vilniaus generalgubrnatoriui laiške rašė vyskupas. – Bet jie, matyt, visai išvesti iš kantrybės, neklausydami mano suraminimo, puolė stačiai man į kojas, vienbalsiai maldaudami pasigailėjimo ir užtarimo, primindami šauksmą ir raudojimą savo pačių dukterų, kurios priverstinai išniekinamos dragūnų. Iki paskutinės pajudintas taip nežmonišku kareivių pasielgimu ir taip liūdnu raudojančių valstiečių likimu, bijodamas dar gi, kad atsakydamas jų varguos, neįstumčiau juos į nusiminimą, pasiryžau pagalios priimti duodamąjį man prašymą ir jį originale siunčiu aukštai viršininkiškai Tamstos nuožiūrai, tikėdamasis, jog Tamsta nepaliksi be ištyrimo.“

Pasiremdamas Šiaulėnų klebono kun. Meškauskio atsisųstoms žiniomis, vysk. Valančius vėl rašo Vilniaus generalgubernatoriui, kad pristavas Grecovas, išsiųsdamas nuteistuosius į ištrėmimą valstiečius, nežmoniškai juos skriaudžia. „Nekalbėsiu apie žmonių turto ir kyšių plėšimą, bet rimtai pasiskųsiu dėl valstiečių dukterų išžaginimo… Moterys turėjo gelbėtis bėgimu ir slapstytis miškuose, kol Grecov neišvažiavo. Valstiečiai iš baimės nedrįsta skųstis.“ Tokį pat skundą nusiuntęs ir Kauno gubernatoriui, vyskupas netrukus gavo jo atsakymą: „Telegrafu paliepęs tuojau atstatyti nuo vietos 4 apskrities Šiaulių pavieto pristovą Grecovą ir pristatyti jį areštuotą į Kauną tardymui ir teismui už priešingus įstatymams ir žvėriškus jo pasielgimus, skubinuos Tamstai tai pranešti.“

Žemaičių valstiečiai šventėje, XIX a. Visuotinės lietuvių enciklopedijos nuotrauka

Iki pat XIX a. vidurio baudžiauninkai negalėjo tuoktis be pono leidimo, dažnai savo baudžiauninkėms nenorėdavo leisti tekėti už valstiečio, gyvenančio kitame dvare. Ir šis reikalas vyskupui Motiejui buvo nemažas galvos skausmas, skatinęs vos ne kiekvienu atveju rašyti prašymus generalgubernatoriams, patiems dvarininkams, paveikti parapijų klebonus. O kartą ir pačiam vyskupui teko gubernatoriui aiškintis. Kodėl? Vyskupas asmeniškai prašė dvarininko Bucevičiaus leidimo leisti savo valstietei tekėti už „svetimo“ dvaro jaunuolio, ir, nesulaukdamas atsakymo, kunigui įsakė „duoti šliūbą“. Pasipiktinęs ponas suraitė skundą gubernatoriui, kuris savo ruožtu kvietėsi vyskupą Valančių. Kaip dvasininkui elgtis, dažnai patiriant tokius atsitikimus, kad ateityje būtų išvengta nemalonaus reikalo teisintis. Klausimu į klausimą atsakęs vysk. Valančius privertė susimąstyti oficialiąją valdžią. Ir iš tiesų, baudžiavos pančiams dylant ir Bažnyčiai palaikant, buvo nustatyta žmoniškesnė, be pono leidimo santuokų praktika. 1860 m. vyskupas Valančius klebonui Čepauskui taip nurodė: „Žinomas Tamstai krašto įstatymas, todėl jei nėra kitokių priežasčių atsakyti šliūbo, turi palaiminti moterystę ir ateityje nevarginti manęs žmonių siuntinėjimu pas mane su panašiais reikalais.“

Koks vyskupo Motiejaus požiūris buvo į valstiečių ir bajoraičių santuokas, atskleidžia šis vienam iš bajorų kilusiam kanauninkui rašytas laiškas. „Žinau, jog svieto akyse nėra tinkamas daiktas ištekėjimas Tamstos giminietės bajorės už valstiečio, ir Tamstai kaipo globėjui tas dalykas turi rūpėti. Bet religijos akyse panašioms moterystėms nieko negali prikišti, ypatingai jei jaunosios tėvas, taigi artimiausias globėjas, įkvepia. Todėl nieko nepadės Tamstos priešinimasis, kaipo klebonas turi leisti jiems susijungti… aš gi nuo užsakų duodu dispensą.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Prispausti žmonės šaukėsi Dievo, skundėsi Bažnyčiai

„Išreiškiu kuo didžiausią padėką už uolumą, su kuriuo J. M. Vyskupas teikeisi imties iškeikimo bjaurios girtybės. Naudingi to darbo vaisiai jau dabar matyti, o dar didesni pasirodys ateityje. Nors turiu dėlei to su viršum 10000 rublių metinio nuostolio, su noru pasiskubinčiau išreikšti padėkos už Ganytojišką uolumą, kad ne kelionė į Kauną.“ Taip Motiejui Valančiui rašė garsaus Rietavo dvaro paveldėtojas grafas Irenėjus Kleopas Oginskis, Kauno gubernijos specialaus baudžiavos panaikinimo narys, savo dvaruose jau 1835 m. panaikinęs baudžiavą, Endriejave ir Veiviržėnuose įvedęs savotišką valstiečių savivaldą. Deja, tokių dvarininkų buvo vienetai. Daugelis, baudžiavos pančiams dylant, išardė sodžius, įvedė palivarkus, o valstiečius iškėlė į balas, labai prastas žemes, kur patys turėjo susiręsti trobesius. Prispausti žmonės šaukėsi Dievo, skundėsi kunigams. Juk neturintiems visų pilietinių teisių ir priklausantiems vien tik nuo pono valios valstiečiams vyskupo užtarimas labai daug reiškė,

Nors vyskupas M. Valančius dvaro ir valstiečių ekonominių santykių formaliai negalėjo paveikti, bet, iškilus rimtam reikalui, rasdavo būdą, kaip užtarti skriaudžiamus valstiečius. Laukžemės klebonas kun. Žeimavičius vyskupui įteikė raportą, kad miestelio valdytojas drauge su dvaro savininku Medemu iškėlė visus gyventojus. „Bažnyčia ir klebonija nebeteko apgynimo, jei kartais kas užpultų arba atsitiktų gaisras, nebegalės nė parapinės mokyklos užlaikyti, – Kauno gubernatoriui rašė vyskupas Valančius. – Kadangi tie dalykai prideri dvasiškajai vyresnybei, todėl tą raportą turiu garbės prisiųsti Tamstos maloningai nuožiūrai.“

Dvarininkai medžioklėje, XIX a. Visuotinės lietuvių enciklopedijos nuotrauka

Dvarininkai, nepatenkinti Bažnyčios krikščioniška pozicija, patys ėmė persekioti kunigus ir kelti jiems bylas. Didelis triukšmas kilo dėl Veviržėnuose pasakyto kunigo karmelito Juraškos pamokslo, kuriame buvo pateikti krikščioniškai meilei priešingi elgesio pavyzdžiai. Kauno gubernatoriui dvarininkų rašytas skundas buvo persiųstas į Varnius, kad vyskupas pats jį įvertintų. Kuo buvo kaltinamas kun. Juraška? „…Sakęs, kad karčema būsianti griaustinio sudeginta, kad miškai nykstą nuo vabalų, mat ponai neleidžią jų savo reikalams valstiečiams kirsti, kad Dievo bausmė atėjusi ant žmonių dėl to, kad tarp valstiečių nesą vienybės ir broliškos meilės, vienas kitą išduodąs, kad gautų rublį, ir tuo parduoda savo dūšią velniui; nesą lietaus, nei rasos dėlto, kad dvarininkai spaudžia savo valstiečius, o šie bernus, elgdamiesi su jais blogiau, negu su šunimis, nežiūrėdami to, kad dabar jau duota liuosybė ir visi luomai sulyginti.“

Vyskupas, kaip rašė kun. A. Alekna, gelbėdamas kun. Jurašką, o gal ir dėl to, kad pamokslininkas perdėjo, pavartojo netinkamų formų, sustabdė vyriausybės atsiųsto valdininko tyrinėjimą. Kun. Juraškai įsakius sugrįžti į karmelitų vienuolyną, tuo pasibaigė jo byla. Panašiam triukšmui dėl kunigo pamokslo kilus Utenoje, vyskupas generalgubernatoriui pranešė, jog dėl skundo kun. Lankavičių iškėlęs į kitą parapiją, „nors jis tik iš tolo tepalietęs apie dvarininkų išnaudojimus, bet pamoksluose reikia užlaikyti kuo didžiausią atsargumą“. Luomų susipriešinimo laikais vyskupui ir visai dvasininkijai buvo nelengvas uždavinys palaikyti dvarininkų ir valstiečių santykių pusiausvyrą. Siekdamas, kad tokia svarbi gyvenimo permaina įvyktų be valstiečiams galinčios pakenkti sumaišties, vyskupas M. Valančius išleido aplinkraštį į vyskupiją. Jame aiškina, kad po 1861 m. paskelbto baudžiavos panaikinimo valstiečiai dar dvejus metus gyvens po senovei, kol bus nustatytos valstiečių gyvenimo normos ir jiems pragyventi padalinta žemė, įrodinėja, kad niekas negali užgniaužti valstiečiams paskelbtos laisvės: tai yra viešas reikalas. Ragino ūkininkus, sudariusius sutartis su ponais, samdinius su ūkininkais jų laikytis, „ramiai laukti išrišimo baudžiavos panaikinimo klausimo“.