Vytautas Kernagis. Revoliucija, kurioje nedalyvavau

Paklaustas, ar nebus per vėlu apie tai kalbėti, nes kaip tik rugpjūčio viduryje minimos trisdešimt septintosios šio festivalio metinės, maestro nė nedvejodamas atsakė, kad apie Vudstoką kalbėtis niekada ne per vėlu. Paskui mūsų pašnekesys nusikėlė dar savaitei, ir dar vienai… Galų gale jis įvyko, tačiau kalbėjomės jau ne tik apie prieš veik keturis dešimtmečius kažkur toli toli už Atlanto vykusį festivalį, bet ir apie anuometinį Vilniaus Brodą, dainuojamąją poeziją ir džinsus.

Papasakokite, kaip Jūs anuomet išgirdote žinią apie kažkur už Atlanto įvykusį Vudstoko festivalį ir ką Jums bei Jūsų kartai tai reiškė?

Išties mes apie visa tai tik išgirdome, nes nebuvo jokių galimybių nei patiems dalyvauti, nei pamatyti. O išgirdome per anuomet mano kartos dvi klausomiausias radijo stotis „Radio Luxemburg“ ir lenkų „Liato z radiem“ – taip sakydavome, kaip rašoma – nežinau, kur skambėjo teisinga muzika. Šias radijo stotis buvo galima gana gerai girdėti, todėl mūsų dauguma su jomis ir užaugo. Žinoma, iš pradžių išgirdome kalbų apie šį festivalį, paskui – įrašų. Aš Vudstoką suvokiau kaip savo kartos revoliuciją, kurioje pats nedalyvavau. Tada tai suprasti buvo labai skaudu, nes nesinorėjo iškristi iš viso to hipių, meilės, taikos, gėlių konteksto, juk tuomet mes visi vaikščiojome su ilgais(pakankamai!) plaukais, plačiomis (neribotai!) kelnėmis, klausėmės biltlų, doorsų, rolingų ir t.t., ir pan., ir suvokėme, jog kažkas labai svarbaus ir didelio įvyko anapus, tačiau, kad ir kaip gaila, mes ten nedalyvavome. Dabar aš pats ne taip seniai vėl žiūrėjau Vudstoko festivalio įrašus ir galiu pasakyti, kad ten buvo kažkas tokio neapsakomo, nes žiūri ir viską jauti. Vadinasi, tai buvo tikra, turėjo didelę jėgą. Nieko galingesnio ir stipresnio nebuvo nei iki šio festivalio, nei po jo.

Matyt, ir Jums norėjosi kai ką daryti tokio, kai ką savo, lyg atspindėti tai, kas vyko laisvame pasaulyje, o čia net džinsai buvo stebuklas.

1969 metais vyko Vudstokas, o štai po metų Vilniuje vyko garsus rock session Žirmūnų restorane, kur grojo ir „Rupūs miltai“, kuriuose aš dainavau. Man rodos, 1971 metais, per Kalėdas, anuometiniame Dailės institute buvo parodytas „Jesus Christ Superstar“, visas padainuotas ir sugrotas nuo pradžios iki galo vietos muzikantų ir dainininkų. Kai dabar pagalvoji, tai buvo stebuklas. Tačiau, žinoma, to nesulyginsi su Vudstoku.

Kita vertus, visa tai, ką mes darėme Vilniuje, ne taip stipriai buvo susiję su Vudstoko festivaliu, kiek su pačia muzika, kurios klausydavomės, grupėmis, kurias dievinome. Štai viena iš garsių istorijų, apibūdinančių šį laikotarpį: kažkokiame rusų dokumentiniame filme gal penkias sekundės buvo rodomi „tie šlykštūs ir blogi“ bitlai, tai prie „Kronikos“ kino teatro stovėjo eilės, kad pamatytų tas penkias sekundes. Paskui jau tapo legenda istorija, kad tos penkios sekundės sutrumpėjo iki dviejų, nes kiekvienas padorus kino mechanikas iš juostos iškirpdavo po kadriuką ir tuos vaizdus daugino. Iš tų pačių lenkų ar čekų žurnalų nuotraukos būdavo perfotografuojamos, didinamos. Taip jau vyko – kuo daugiau draudi, tuo labiau norisi.

Toks buvo amžius – gitaros, platėjančios kelnės, kiek įmanoma ilgi plaukai, barzdos – tai buvo mūsų laiko ženklai, tai buvo mūsų savastis. Tais laikais ilgaplaukių kartais neaptarnaudavo kavinėse, vaikydavo, tai būdavo žmonių, kurie Lietuvos kino studijoje susiorganizuodavo pažymėjimus, kad jie filmuojasi istoriniuose filmuose… (Pirmus tikrai ilgus plaukus užsiauginau tik kokias 1976-aisiais… Ir 10 metų su savo dainomis nebuvau įleidžiamas nei į tarybinės Lietuvos TV ekranus, nei į tarybinės Lietuvos radijo eterį. Bet tai jau kita istorija…). Na, o tuo metu visame tame blogume, uždarume ir vakuume vis tiek buvo įdomu gyventi, viskas virė mažuose butuose, kur rinkdavosi savi, nes tuomet pagrindinis ir svarbiausias dalykas buvo ne kur tu mokaisi ar kokia kalba kalbi, o ką tu klausai. Kiekvieno naujo vinilo pasirodymas Vilniuje būdavo šventė, ir mes labai įdėmiai klausydavome kiekvieno garso, kiekvieno būgno smūgio, kiekvienos natos ar pauzės. Tai buvo mūsų mokykla. Ir su šia muzika mes augome, nes juk pradžioje ir tie patys bitlai buvo kaip kokia mokyklos grupė, bet viskas vystėsi iki „Sgt. Pepper’s Lonely Hearts Club Band“, „Revolver“ ar kitų albumų, ir mes augome drauge su jais. Mes visu tuo gyvenome.

Vilniuje, siuvykloje „Salonas 7“, kuri anais laikais klestėjo, platėjančios kelnės kainavo 7 rublius: 2,5 – už brezentą, 3 – už pasiuvimą, už skubų darbą – dar du rubliai, o po dienos pasiimi gražias, naujas plačias kelnes, ant kurių, žinoma, iškart užsirašydavome „No war, make love“, „The Beatles“ ir t.t. Dar ir šriftas būdavo labai hipiškas, atėjęs turbūt iš „Geltonojo povandeninio laivo“. Įvairūs klipai, koncertų ištraukos ar filmai mus pasiekė gerokai vėliau, tačiau nuojautos jausmas kartais būna gerokai stipresnis ir duoda valią fantazijai.

Ko mūsų karta neturėjo, tai platesnio, kitokio pasaulio pažinimo galimybės. Bet, žinoma, kūrė savo pasaulį savo aplinkoje. Štai, pavyzdžiui, kadaise Algis Puipa, su kažkuo susilažinęs, birželio mėnesį visą Brodą perėjo visa kaip pridera slidininko apranga apsirengęs. Kita vertus, ir pati Brodo erdvė labai stipriai formavo mus – sava kompanija, savos kavinės, muzika, alus, net privalomi rožių skynimai mergaitėms iš Lenino aikštės kampų. Iš tokių spalvų ir susidarė mūsų gyvenimų mozaikos.

Šeštadieniais Medicinos fakulteto Aktų salėje, Čiurlionio gatvėje, mes su savo grupe „Rupūs miltai“ grodavome įvairias dainas ir kartu visokias nesąmones, svarbu, kad tai būtų rokas. Kadangi aparatūra buvo labai bloga, viskas skambėjo nekokybiškai ir garsiai. Vasarą būdavo karšta, tai mes atsidarydavome didelius aktų salės langus. Tuo tarpu kitoje gatvės pusėje buvo Antano Sniečkaus namas ir nežinau kodėl, bet nė karto niekas pas mus neatėjo su priekaištais dėl per didelio garso ar netarybinės muzikos.

Tai pats Vudstoko festivalis čia netapo jokiu atspirties tašku, nes kažkas jau vyko ir iki to?

Man asmeniškai – ne. Viskas pradėjo virti bent keletą metų iki to – 23–iojoje vidurinėje (mano mokykloje!). Mokyklos direktorius nupirko tikrus latviškus būgnus ir susikūrė „Aisčiai“, M. K. Čiurlionio mokykloje grojo „Bočiai“ su B. Žiūraičiu, A. Ramonu, R. Katinu, T. Leiburu ir kitais. Salomeikoje – Kęstas Antanėlis. O dar „Vienuoliai“, Stasio Daugirdo „Gėlių vaikai“… Mums Vudstokas natūraliai buvo per toli. Tu suvokei, kad kažkas ten įvyko, bet pats to neišgyvenai, nebuvai ten. Revoliucija, kuri įvyko be mūsų.

Bet Jūs čia, matyt, darėte savas revoliucijas?

Ne, ne revoliucijas, gal tik protestus muzika, apranga, šukuosenomis, slengu, tranzavimu. Vilniuje, kaip minėjau, svarbiausia buvo, kokią tu muziką klausai, o tada jau neberūpėdavo nei lietuvis tu ar lenkas, rusas ar žydas. Niekada neiškildavo jokių tautinių konfliktų. Būtent muzika mus vienijo prieš šią situaciją, atmosferą, kurioje visi gyvenome.

Dabar tenka apgailestauti, kad neliko ano meto muzikos įrašų, ypač Kęstučio Antanėlio, nes, ką jis grojo, palyginti su mumis, tai buvo tikrai labai gera ir įdomi muzika. Ir ne tik jis. Čia yra mūsų muzikinės kultūros spraga, kurios jau niekuo neužpildysi, nes juk mes turime Šabaniauską, Dolskį, tarybinę estradą, roko muzikos tuštumą, kuri nors ir buvo, bet išliko vos pavienių įrašų. Paskui jau viskas ėmė keistis. Vyresnio amžiaus žmonės, matyt, mano, kad lietuviška estrada pasidėjo nuo „Estradinių melodijų“, jaunesni – kad lietuviškas rokas – nuo „Anties“ ar „Foje“, tačiau tai – tik informacijos stoka. Ta muzika visada tęsėsi, tik tiek, kad to, kas pražuvo, dabar jau nebeatkursi. Lygiai tas pat ir su senomis nuotraukomis – pamažu ima blukti ir jos, o negatyvai – kažkur išsibarstę gyvenimo kelyje…

Koks hipių judėjimas buvo Lietuvoje, matyt, kol jis iš JAV persirito Europą ir pasklido po buvusią Sovietų Sąjungą, patyrė nemažą transformaciją?

Laisvas, spalvingas, pilnas pliusų ir minusų pasaulis – vienoj geležinės uždangos pusėj ir pilka bei kampuota – šiapus. Čia, Lietuvoje, sunku būtų visa tai vadinti judėjimu, gal labiau gyvenimo būdu, hipiavimu. Visų svarbiausia, tai buvo neagresyvus, pacifistinis gyvenimo būdas. Tuo metu, kai čia karinėse katedrose vykdavo kariniai parengimai, kariniai paradai, masė milicininkų bei kareivių mieste, mūsų „No war, make love“, spalvingi rūbai, ilgi plaukai ir rokenrolas tapo iššūkiu, kitokio gyvenimo galimybe. Jei pasižiūri senąsias kronikas, matai, nors ir filmas nespalvotas, kad ten visi žmonės iš esmes irgi tik juodi-balti. Į visą šią pilkumą hipiai – ilgais palaidais plaukais, spalvingais rūbais, indiškomis skaromis, gėlėmis, pagaliau – net mini sijonėliais – atnešė tam tikros laisvės ir gerumo. Už geležinės sienos, plačiajame pasaulyje, tai buvo pašėlęs pamišimas, bet ne blogąja prasme, o čia hipių idėjos labiau palietė jautresnius žmones, kurie negalėjo tos esamos aplinkos pakęsti. Hipiai čia nesipriešino, nebuvo agresyvūs, tiesiog sėdėdavo gatvėje, vaikščiodavo, grodavo gitaromis, bučiuodavosi su mergaitėmis, klausėsi muzikos, skaitydavo knygas… Ir, žinoma, natūraliai anuometinės valdžios buvo suvokiami kaip valkatos, žmonės be nuolatinio darbo, gyvenamosios vietos, žmonės, kurie nekuria nieko, kas būtų naudinga visuomenei, ir tai keldavo pyktį. Tiesą sakant, mus tai džiugino, nes tokiu būdu mūsų nieko neveikimas tapdavo kažkuo prasmingu. Tai ne revoliucija, tai ne demonstracija, o taikus sėdėjimas nieko neveikiant. Ir žinai, tai buvo ne taip jau ir mažai… (juokiasi).

Beje, filmas „Maža išpažintis“ – geras filmas, nors jame, mūsų akimis, visiškai nieko ypatingo. Praėjus kuriam laikui, kai į čia pradėjo važiuoti lietuviai iš „ano pasaulio“, ėmiau sykį ir parodžiau jiems šitą juostą. Tai jie pasižiūrėjo, pasijuokė, o paskui sako: „Na ir drąsūs jūs buvote“. Jie mūsų gyvenimą įsivaizdavo kur kas baisiau, nei čia buvo. Todėl viskas priklauso nuo to, kaip tu įsivaizduoji. Mes įsivaizdavome savaip, todėl mūsų gyvenimas buvo bent truputį spalvingesnis ir gal net šiek tiek įdomesnis nei dabar… (juokiasi.)

Po Romo Kalantos susideginimo jau viskas buvo stipriai užgniaužta, matyt, todėl natūraliai ir roko muzika buvo nustumta į pogrindį, ir čia, Lietuvoje, suklestėjo estrada, tuo tarpu Taline ar Rygoje roko muzika klestėjo kaip reikiant. Aš pats tuo metu buvau bebaigiąs mokslus, man reikėjo laikyti egzaminus, galvoti apie ateitį, o paskui santuoka, vaikai, ir viskas ūmai taip pasikeitė, kad į visa tai ėmiau žiūrėti kaip į pasivažinėjimą rogutėmis nuo kalniuko žiemą – tai labai gerai, bet sniegas galų gale ima ir ištirpsta. Ir tai natūraliai galų gale pasibaigė visiems. Tačiau vis tiek visam gyvenimui liko tas pacifistinis, neagresyvus mąstymas ir begalinė meilė roko muzikai.

Kiek teko kalbėtis su Lietuvos bardais ar net toli gražu visai kitokią muziką kuriančiaisiais, dažnam Kernagis ir jo dainos buvo vienas iš svarbesnių, o gal ir svarbiausias postūmis pačiam imti į rankas gitarą ir kurti savo. Nuo ko pradėjote Jūs ir kas Jums pačiam tapo tuo atspirties tašku?

Teks nuvilti visus tuos, kurie taip mano – iki aštuntos klasės aš buvau žvairas, sakyčiau, visai neplonas, o kad patikčiau mergaitėms, ėmiau groti gitara. Tai buvo mano ginklas, kad išsiskirčiau iš kitų ir tik dėl to ir pradėjau groti. Kita vertus, ta muzika, kuri mus pasiekė, buvo kitokia – bliuzas, rokenrolas, bugis – visa tai – akcentas į antrą takto dalį, o ne taip, kaip popse – į pirmą. Jau vien nuo šio ritminio akcento pasikeičia ir tavo kvėpavimas, ir tavo judesys, ir, drįsčiau sakyti, tavo galvosena. Visa tai natūraliai įaugo į mane.

Aštuntoje klasėje mus lietuvių kalbos pradėjo mokyti Laima Abraitytė. Ir nors iki tol mes buvome pati blogiausia klasė visoje mokykloje (taip turbūt sakoma apie visas klases), tačiau su šia mokytoja visa klasė pradėjo skaityti poeziją, dalyvauti skaitovų konkursuose. Tokiu būdu ėmiau suprasti žodžio reikšmę ir svarbą tekste, o drauge ir skaitovo santykį su juo – interpretaciją, nutylėjimus, ironiją, pakartojimus. Tai štai, kai susiliejo bitlų muzika ir gitaros su lietuvių poezija, atsirado noras visa tai sujungti savy.

Iš pradžių, žinoma, svarbiausia buvo groti gitara, ir nelabai svarbu ką, kad ir „Ėjo senis lauko arti, pasiėmęs pypkę karčią, oi lylia oi lylia…“ Tik vėliau, jau atsiradus gilesniam santykiui su pačiu žodžiu, norėjosi grožio ir bent šiek tiek socialinio protesto. Taip prasidėjo poezijos paieškos, savi žodžiai, paukščio motyvas, kuris, pasirodo, man labai būdingas (juokiasi). Yra tokia daina: „Pušies viršūnėj paukštukas nusišovė, nes jis žinojo viską ir viską jis suprato…“ Ką jis žinojo, ką jis suprato? Štai tokie protestukai būdavo, ir kadangi jie buvo draudžiami, tai iš kiekvienos smulkmenėlės žmonės, lyg iš tų žarijų, išsipūsdavo ugnelę. Dažnai manęs žmonės prašydavo padainuoti tai, ko man neleisdavo dainuoti. O aš jiems sakydavau, kad neturiu tokių dainų, ką turiu, tą ir dainuoju. Kas man darė įtaką – J. Marcinkevičius, M. Martinaitis, S. Geda, bitlai, bliuzas, Marek Grechuta, tėvai aktoriai, knygos, Brodas, Vilnius ir t.t. Štai ir viskas.

Paskui, atsiradus visokioms ten „Švelnus pūkeli, ar žinai…“ ar „Skinsiu raudoną rožę“, buvau pertekęs tokiu sveiku pykčiu ir ėmiau ieškoti eilėraščių, kuriuos būtų įdomu skaityti, bet dar įdomiau juos dainuoti. Kai pradėjau dainuoti Kukutį, visi buvo nustebę, kas čia per dainos. Tas pat buvo ir su S. Gedos „Baltojo Nieko dainelėmis“. Kažkada S. Gedai pasakiau, kad čia juk ir arkliui aišku, kad tas Baltas Niekas – tai Dievas, o jis man atsakė – jei tau aišku, tai ir tylėk, paskui užrašė: „Vytautai, ne apie Dievą, o apie Nieką“. Tačiau tą potekstę žmonės puikiai suvokdavo, jie mokėdavo skaityti tarp eilučių, iš pusės žodžio, net iš tylos suprasdavo viską…

Žinai, dabar aš perleidžiu senus įrašus ir akivaizdžiai matau, kad didžiausias susidomėjimas yra tuo pirmuoju albumu „Akustinis“, kur ne viena daina buvo atlikta nesuderinta gitara, atsikosėjant vidury kūrinio. Bet praėjus laikui matai, kad visa tai niekai, gražiausi ir tikriausi dalykai išlieka…