Vidutinis skaitymo laikas:

11 min.

Vytautas Mačernis ir sužadėtinės akys

Šatrijos šventė. Vytautas Mačernis laivelyje Nemune ties Pažaisliu 1940 m. Šaltiniai.info nuotrauka

2021-ieji – poeto Vytauto Mačernio (1921–1944) metai, skirti 100-osioms jo gimimo metinėms paminėti. Nors žuvo būdamas vos 23-ejų, V. Mačernis visuotinai pripažįstamas lietuvių literatūros klasiku, tarp kurių yra bene jauniausias.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla pakartotinai išleido dvi knygas, kurios leidžia artimiau susipažinti su poeto gyvenimu ir kūryba. Tai – V. Mačernio poezijos ir poetinės prozos knyga „Praeinančiam pasaulyje praeisiu“ ir rašytojos Aldonos Ruseckaitės „Dūžtančios formos. Romanas apie Vytautą Mačernį“.

Iš Vytauto Didžiojo universiteto persikėlęs į Vilniaus universitetą (iš pradžių studijavo anglistiką, vėliau pagrindine savo specialybe pasirinko filosofiją) V. Mačernis susipažino su čia studijavusia Brone Vildžiūnaite, su kuria planavo sukurti šeimą, tačiau to padaryti nebuvo lemta. Bronei parašyti svarbiausi Vytauto laiškai, svarbiausi jo dvasinių išgyvenimų, pakilimų ir krizių, kūrybos psichologijos liudininkai. Būtent šį poeto ryšį su B. Vildžiūnaite liudijantis palikimas rašytojai A. Ruseckaitei padėjo jautriai atkurti ir iš naujo pažinti V. Mačernį savo knygos „Dūžtančios formos. Romanas apie Vytautą Mačernį“ puslapiuose: be minėtų V. Mačernio laiškų mylimajai, A. Ruseckaitė rėmėsi ir jo sužadėtinės atsiminimais.

Karo metais V. Mačernį lydėjo ištisa sudėtingų išgyvenimų gama. 1943 m. uždarius Vilniaus universitetą, Vytautas grįžo į gimtąją Šarnelę. Vytautas ir Bronė jau buvo gavę Vilniaus miesto burmistro leidimą tuoktis (1943 08 12), tačiau vestuvės neįvyko. Sudėtingus sužadėtinių jausmus temdė karo metai, draugų planai emigruoti, kai 1944 m. Rusija okupavo Lietuvą. Nors sviedinio skeveldra nutraukė V. Mačernio gyvenimą, jo poezija įveikė laiko išbandymus.

Kuo gi A. Ruseckaitę, įsimenančių knygų apie Maironį ir Žemaitę autorę, sudomino V. Mačernis? Pirmiausia savo, kaip poeto vizionieriaus, pasaulėvoka, jos atspindžiais poezijoje ir ypač – jausmų pasauliu, neįvykusia santuoka. Ar V. Mačernį galėtume vadinti mąstytoju, filosofiniu poetu ir… meilės kankiniu?

A. Ruseckaitė knygos „Dūžtančios formos. Romanas apie Vytautą Mačernį“ praskleidžia paslapties šydą apie poeto gyvenimą ir daugiau papasakoja apie moterį, kurią jis taip dievino. Juk B. Vildžiūnaitė niekuomet daug nepasakojo apie santykius su lemtingąja savo gyvenimo meile – ji teigia, kad tai esąs tik jos ir Vytauto gyvenimas, apie kurį skelbtis niekada nenorėjusi.

Skaitykite ištrauką iš A. Ruseckaitės knygos.

Knygos viršelis

Viskas dabar jau rodosi tarytum per rūką. Ilgus metus švietusios Vytauto akys prigeso. O jis nuolat kartodavo, kad viską pasako jo akys, kad jį galima išskaityti akyse. Mylimojo akys mane lydėjo nuo to laiko, kai pirmą kartą jas išvydau, nors vėliau begalybę kartų žvelgiau jam į akis iš labai arti, žvelgiau su meile, kartais su rūpesčiu, žinoma, ir su priekaištais – visaip į jį žvelgiau, o jis visą laiką į mane žiūrėjo savo geromis, giliomis akimis. Tačiau kartais jų mėlis keisdavosi. Kaip ir nuotaika. Kai Vytautą užplūsdavo aukštosios akimirkos, akys švietė giedrumu audros nuskaidrinto dangaus, bet kai prislėgdavo neviltis, liūdesys, akys pasislėpdavo po ilgomis blakstienomis ir nieko nebeįžvelgdavau, nors jo paslaptis žinojau. Mačernis ir pats mėgo vertinti bičiulius iš akių žvilgsnio, jų kontakto – juk jis visus matė tarytum kiaurai, būdavo net baugu…

Ilgai prisiminiau tą akimirką, kai pirmąkart pamačiau Vytauto akis. Banalu – akys buvo lemtis. Nežinau, ar tuo metu tikėjau likimu – buvau maištautoja, priešgyna, o štai Vytauto akys buvo lemtis. Ar jis Dievo skirtas? Galbūt… O gal ne, gal pati nusipelniau ir gavau kaip bausmę? Juk buvau gavusi didžiulę dovaną – Vytauto akis, bet vėliau, po jo mirties, supratau, kad pati šią dovaną tolinau nuo savęs, nes atrodė, kad gyvenimas bus ilgas, nepertraukiamas kelias, ir viską suspėsime…

1939 metų ruduo. Studijos Kaune, buvau Teisės fakulteto studentė, priklausiau universiteto „Šatrijos“ draugijai. Vieną dieną su bendrakurse linksmos patraukiame į Ateitininkų salę, kurioje vyko šatrijiečių susirinkimas, jau šiek tiek vėlavome, įėjusios stabtelėjome prie sienos, dairausi ir – staiga žaibas… Nesuprantu, kas čia įvyko! Už stalo sėdi jaunuolis, jį atpažįstu, nes buvau mačiusi fotografijose, be to, studentės kažką apie jį pasakojo. Mūsų akys susitinka, nustebę žvelgiame vienas į kitą, draugė mane tempia sėstis, bet aš nepajudinama, nuo kojų iki galvos apima netikėtas nutirpimo jausmas. Nepamenu nė vieno žodžio, nė trumpiausios minties, apie ką buvo kalbama tą popietę susirinkime, liko tik Vytauto akys, kiaurai mane pervėrusios…

Po trejų metų laiške man Vytautas rašys – padarysiu patį didžiausią prisipažinimą: Tu man niekados nepatikai… Dar mestelėjo, kad tarp manęs ir jo buvusi didžiulė bedugnė, kad aš jam buvau svetimiausias žmogus pasaulyje. Tiek visko tame laiške primargino – kurios jam mergaitės nuo trečios klasės patikusios, ir kurios vėliau, o aš ne, nepatikusi… Bet nukirto – myliu, ir baigta! Po to akių žaibo mudu retsykiais susitikdavome universiteto koridoriuose, bet vis dar nesikalbėjome. Man patiko šviesios garbinančios akys. / Man patiko tavo lūpos, degančios kaip liepsnos / Ir tačiau nedrįstančios pratarti žodžio – vėliau parašys poetas Mačernis. Kartais mes, šatrijiečiai, išsiruošdavome į gamtą, nužingsniuodavome pėsti į Pajiesį, Pažaislį. Keliaudavome būreliais, bet išvykose su Vytautu beveik nebendraudavome, su juo vis būdavo bendrakursė Monika. Vieną ankstyvo rudens šeštadienį patraukėme į Pažaislį, nusitęsė mūsų ilga vora, galvoju, aš užkalbinsiu Mačernį, jeigu jis manęs negali pakalbinti – tos akys manęs nepaleido. Tačiau Vytas vėl ėjo su Monika, jis buvo net ranką užmetęs jai ant peties ir juokingiausia – jiedu kalbėjosi angliškai. Aristokratiškas išdidus intelektualas – angliškai! Aš ne viską supratau, mudvi su drauge irgi šnekučiavomės, nors jos negirdėjau, gaudžiau Vytauto žodžius. Jis studijavo anglų kalbą ir jau puikiai šnekėjo. O paskui ir uždainavo angliškai: Į tolimą Kanadą, / Per jūras marias, / Ten gyvena jauna mergina, / Kuri laukia manęs… Vėliau man prisipažino, kad jį vilioja tolimi kraštai, vis ruošėsi rašyti Anglijos karaliui laišką, prašyti stipendijos. O tada, po tos dainelės, dar kažką pajuokavo, atsisuko į mus, šyptelėjo, pamojavo ranka ir, palikęs savo bendrakeleivę vieną, pasuko į miško keliuką. Gera nuotaika staiga išblėso. Monika palaukė mūsų – et, tas Vytas, jam staiga reikia vienatvės ir neria nuo visų į krūmus, keistuolis, jaunas senukas – paburbėjo ji. Tą dieną daugiau jo nemačiau, išvyka man tapo neįdomi. Beje, Vytautas mėgo angliškai deklamuoti eilėraščius, jų daug mokėjo atmintinai. Kai gyvenome Vilniuje, užsukęs į bendrabutį pas bendrakurses, tyčiomis deklamuodavo anglų kalba, vis šaipydamasis ir klausdamas, ar suprantame… Ypač dažnai sakydavo Edgaro Alano Po „Anabel Li“ – Buvom mes lyg vaikai – laimingi, tyri: / Tolimoj pajūrio šaly / Meilė buvo šventa, ir daugiau nei šventa, / Ir gilesnė negu gili… Prieidavo prie manęs arti, uždėdavo ant peties ranką, žiūrėdavo į akis, lėtai tardavo žodžius, o aš kiek patylėjusi juokdavausi, kitos mergaitės pykdavo – Sofi, netrukdyk, mes klausomės. Ak, Anabel Li… 

Kaune tą rudenį tarp mudviejų vis tik kibirkščiavo švelnios nematomos žiežirbos. Susitikdavome netyčia, akimis ir šypsniais pasikalbėdavome, jis jau mane iš kitų išskyrė. O aš įsimylėjau. Tačiau 1940 metų sausio pirmą dieną Teisės fakultetą iš Kauno perkėlė į Vilnių, kitos specialybės dar liko, Vytauto anglistika taip pat. Aš jo ilgėjausi, svajojau, kaip bus, kai susitiksime… Juos į Vilnių atkėlė tik tų metų rudenį. Tada ir tapau Mačernio „Septintosios vizijosaukšta šviesiaplaukė mergaitė… Kiti toj mano VII vizijoj matys nuostabiai gražias mergaites, o aš mačiau rašydamas ir tebematau skaitydamas – Tave… Vieną žiemą mylimasis mane kvietė nuvažiuoti rogėmis į jo brangios senolės kraštą, į Žemaitijos šiaurę, jis tarsi jautė savo žemės gylį, žmonių rimtumą, santūrumą, Vytautas prasitardavo esąs senolės kraujo, ir tie žemaičiai jam artimi… Bet mudu niekur nenuvažiavome, mudu tik svajojome, teisingiau – svajojo Vytautas, jis didžiavosi savo bajoriška kilme, vis pasakodavo, kad jo tėvas turi ir vengrų kraujo, mat protėviai prieš kelis šimtus metų atsibeldę į Baltijos kraštą. Manau, kad Mačernis fantazuodavo, mėgo kurti savo gyvenimo legendą. Jis išvažiuodavo atostogų tėviškėn į Šarnelę ir tuoj pat man rašydavo. Daug meilės ir ilgesio žodžių, prisipažinimų, tačiau ir visokių priekaištų. Kažkas pranešinėdavo, ką veikiu Vilniuje ar Kaune, kai parvažiuodavau pas tėvus. Aš jau nebegaliu mūsų meilės aprėpti… Kartais rodosi, kad mes neturime bendros praeities, mūsų rankos yra tuščios. Žinoma, lieka fotografijos, laiškai, liko Vytauto studentiška kepuraitė, kaklaraištis. Bet tai tik daiktai. Svarbiausia, kas tikra ir amžina – Mačernio kūryba. Genijumi jį vadino draugai. Jis buvo labai jaunas, aš metais vyresnė, turinti daugiau gyvenimo patirties, realistiškesnė, arčiau žemės. Didžiavausi juo, bet bijojau, kad neišpuiktų. Kartais pajuokaudavau, papeikdavau, nors rašyti labai skatinau, patiko „Vizijos“, bet jis šį ciklą užbaigė ir raginamas tęsti man priešinosi. Stengiausi jį suprasti. Jaučiau, kad būsiu Vytautui ne tik mylimoji, draugė, bet ir pagalbininkė, rėmėja, rūpintojėlė. Moteris gyvenimą ir džiaugsmą lemia… Ar išpildžiau šitą jo sakinį, manau, kad ne… Kartais priekaištaudavau jam, jog per mažai mane myli, tuomet Vytautas visai rimtai sakydavo, jog labiau nesugeba, sakydavo, pasimelsiu, kad dar labiau tave mylėčiau, bet tada aš būsiu visiškas ligonis… Kartais guosdavosi, kad tik apie mane galvoja, nieko negali dirbti, susikaupti, nors mintis turėtų skirti poezijai. Aiškindavo: kai mes vienas kitą mylime, esame ramūs, nėra kančios, nėra ir įkvėpimo rašyti. Sykiais suprasdavau, kad lyg tyčiomis kursto barnį, žiebia konfliktą, tada užsidaro, kankinasi… Vytautas buvo prieštarų žmogus – jam ir taip, ir kitaip negerai – čia jis norėdavo manęs kaip nuosavybės, čia jau man suteikdavo laisvę. Jis daug prisikentėjo ir vienatvėje, ir tarp žmonių, nors prisipažino, kad jam užtenka savęs ir savų minčių, tačiau šie žodžiai nebuvo gryna tiesa. Kai mudu Vilniuje laiką leisdavome kartu, kai gyvenome savo meile, net nutolome nuo draugų, bendramokslių, mums užteko vienam kito ir viskas buvo gerai. Tačiau kai atsiskirdavome, prasidėdavo tikra drama. Galbūt dėl to jis visus eilėraščius ir parašė Šarnelėje, toli nuo manęs…

Karo metais Vilniuje studentams gyventi buvo labai sunku. Mudu su broliu Jonu nuomojomės kambarį. Beje, ir Vytautas vis prašė, kad aš išeičiau iš bendrabučio ir susirasčiau kambarį mieste – tada aš visą laiką prabūčiau pas Tave… Norėjo su manimi kalbėtis, viską papasakoti, kas būtų jo sąmonėj… Aš įgyvendinau šį jo troškimą, kambarį išsinuomojau, beje, ne dėl jo, o todėl, kad į Vilnių gyventi persikėlė mano brolis. Studijuodama dirbau buhaltere, gaudavau net tūkstantį markių, kartais padirbėdavau ir padavėja studentų kavinėje, jaučiausi labai turtinga, bet kas iš tų mano turtų, jeigu turėjau du išlaikytinius. Brolis mažai uždirbo, ir Mačernis Dailės muziejuje tegaudavo už gido darbą keturiasdešimt markių. Iš namų jam beveik nepadėjo. Gyvenome iš mano algos, Vytautas net knygas antikvariate pirkdavo iš šito uždarbio, ir maistas, malkos – viskas iš manęs, kiekvieną dieną po darbo iki vėlyvos nakties būdavome kartu. Kai tik atvažiavo studijuoti į Vilnių, pirmiausia išsityrinėjo, kur yra antikvariatai, ir už motinos Elzbietos įduotus šimtą litų nusipirko visą lagaminą knygų: Dostojevskio, Gogolio, Čechovo, Tolstojaus raštus, dar jam mokslai nebuvo prasidėję, tad užsidarė porai savaičių ir skaitė, o paskui pasigedo draugų – sukvietė juos vieną vakarą ir perskaitė Dostojevskio „Brolių Karamazovų“ „Didžiojo inkvizitoriaus“ vertimą. Ir visi diskutavo iki aušros…

Vieną šeštadienio popietę suskato loti šeimininkų Pupsikas, trys vyrai driuoktelėjo per tvorą, o paskui ėmė belsti į langą. Pas mus užsuko Vytauto draugai – jo kompanija, poetai. Jie taip elgdavosi – jeigu tik gali, ne pro vartus, ne pro duris, bet per tvoras šokinėja, per langus braunasi. Įsiveržė triukšmingai į kambarį šaukdami – Vyt, keliaujame į „Raudonąjį štralį“, turime daug ką aptarti, planai galvas sprogdina, Vyyyt… Aš ir sakau jiems – dabar jūsų bičiulis yra juodajame štralyje, sandėlyje malkas su Jonu kapoja, ten galite kūrybą aptarti… O, Dieve, kaip pašėlo vienas per kitą šaukti – Sofi, tu išprotėjai, žudai talentą, kokios malkos!? Vaikinai, sakau jiems, palaukite, tuoj blynų iškepsiu, štai Vytautas su Jonu bulvių priskuto, bus jums štralis… Ką, poetas bulves skuta? Mūsų tikrasis genijus bulves? Sofi, Sofi, tu nusikalsti tautai ir pasauliui! Tu Mačernį paversi žemės kurmiu, o jis gi sakalas skraidyti! Gerai, sakau, nešūkaukite, gal paukščių pieno atnešėte, gal dar kokių skanėstų? Taigi ir Vytautui valgyti reikia, ir krosnies šilumos, ne tik filosofijos, ne tik poezijos! Kad paėjo kalbos universitete – Sofija išnaudoja Vytautą, žlugdo talentą, verčia važiuoti į mišką malkų, jas kapoti, skusti bulves. Taip ir būdavo, nes kitaip nebūtume išgyvenę, kažkas turėjo viską padaryti, net medžius miške reikdavo patiems nusipjauti, nors aš puikiai supratau, kad mano mylimasis ne tam skirtas, jam sunkūs tokie darbai, bet tuo metu kitos išeities nebuvo, privalėjome iškentėti karą. Sušilęs ir pavalgęs Vytautas išeidavo namo vėlai – prieš pat komendanto valandą. Aš jaudindavausi, kad laimingai grįžtų, o jis apkabindavo mane ir vėl angliškai sakydavo: Nes matau per naktis ne žvaigždes, o akis / Mylimosios Anabel Li, / Mėnesienoj sapne ji aplanko mane – / Mylimoji Anabel Li.

1942 metų gegužės pabaigoje baigėsi mokslo metai, ir Vytas iškeliavo atostogų į Šarnelę, iškeliavo ilgiems trims mėnesiams. Išlydėjau jį geležinkelio stotyje, viena vertus, jis labai troško namų, savų erdvių, mėlynuos laukuos išnykstančių kalvų, džiaugėsi, jog visa vasara prieš akis, pasakojo, ką ketina veikti – mokysis lotynų kalbos, kad rudenį galėtų laikyti egzaminą, skaitys įvairias knygas, baigs rašyti „Vizijų“ ciklą ir pradės kažką naujo. Tačiau, kita vertus, jis sielvartavo, dejavo ir guodėsi, jog visą vasarą manęs nematys, kad yra labai prisirišęs ir išvažiuojant lyg sunkus akmuo suspaudžia ir suslegia, jis iš karto pajunta deginančią, kankinančią vienatvę. Aš stengiausi nebūti jam sentimentali, lipšni, norėjau, kad susikauptų, parašytų dar keletą „Vizijų“, mokytųsi, ruoštųsi rudeniui. Jis būtų pasilikęs su manimi Vilniuje, jeigu būčiau bent blakstiena mirktelėjusi, tačiau buvo pavojinga, jis neturėjo atleidimo nuo kariuomenės, vokiečiai gaudė jaunuolius į darbus, bet prisipažinsiu – ir nenorėjau, bauginausi ne tik dėl Vytauto likimo – mes neturėjome iš ko gyventi, buvo sunku, visko trūko, nors aš vis dar turėjau buhalterės tarnybą, bet privalėjau padėti savo šeimai. Norėjau, kad išsiskirtume kuriam laikui, gal būtų abiem naudinga, grynesni taptų mudviejų santykiai. Pastaruoju metu dažnokai susikirsdavome, Vytautas baisiai pavyduliavo, kartais pagrįstai sukeldavau tą pavydą, nors ir nesistengiau. Mylėjau jį, bet dar nenorėjau visai nuo jaunimo užsidaryti. Kartą nuėjau su mudviejų bendru draugu Juozu Jurkumi į teatrą, Vytautui nesakiau, galvojau – juk nedarau nieko blogo. Tačiau jis bemat sužinojo, labai supyko, įsižeidė, pasakė, kad jį išdaviau. Keletą dienų nesikalbėjome, aš mylimajam mestelėjau, jog nesu jo nuosavybė, esu išdidi ir galiu savo gyvenimą tvarkyti pati. Žinoma, greitai susitaikėme, Vytautas nemokėjo ilgai pykti, tačiau šio įvykio nepamiršo, net laiške parašė – aš ėmiau abejoti Tavo meile… Po to – dar didesnis pavydas, visai nenorėjo manęs nė per žingsnį paleisti – vis kartu ir kartu. O man lyg tyčia velniukai aplink šokinėja, juokauju su visais, šaudau akimis. Kvailiojanti jaunystė! Mane genijum laikomas studentas myli, visiškai man atsidavęs, niekur nedings, dar galiu ir pašėlioti… Jis man vėliau laiške parašė – Tavyje iškildavo bendras mergaitėms kurtizaniškumas. Tau patikdavo svetimi, glostantys žvilgsniai. Štai kodėl tą dieną geležinkelio stotyje, išlydimas atostogų, Vytautas buvo liūdnas, prašė, kad jam dažnai rašyčiau apie viską, bet daugiausia apie save. Juokavau, buvau linksma, norėjau ir jį prablaškyti, bet nesisekė, dar pasakiau, kad atsakinėsiu ne į kiekvieną jo laišką, bet tik tada, kai gausiu du. Iškeliavo beveik su ašaromis akyse. Likau Vilniuje, smagu nebuvo, nes dauguma bendrakursių atostogavo, kiti dirbo, aš taip pat visą dieną darbavausi. Bet už lango plūdo vasaros karščiai, susitikdavau draugų, eidavome prie Neries ar Vilnelės, apie Vytautą daug negalvojau, kažkaip išslydo jis, norėjau pagyventi laisvai, ramiai, be atsakomybės už kitą žmogų. Pagyventi sau. Juk žinojau, kad jis vienintelis, kad būsiu su juo visą gyvenimą, o šią vasarą – laisva… Kažkas iš Vytauto draugų parašydavo jam laiškuose, ką aš veikiu, kur einu, su kuo. Mylimasis dėl visko jaudinosi, nors galop pripažino, kad absoliutaus ištikimumo nėra… geriau absoliutus atvirumas ir supratimas. Iš Šarnelės jis man rašė beveik kiekvieną dieną, nuo 1942 metų gegužės dvidešimt antrosios dienos iki birželio pirmos Vytautas parašė aštuonis laiškus! Visuose kalbėjo apie begalinį ilgesį, kad nėra manęs šalia… Kiekvienas džiaugsmas visada šešėliuotas, kiekviena akimirka visada nepilna, kiekviena diena ne tokia graži be Tavęs. Nors ir džiaugėsi Šarnelės apylinkių gamta, ja kvėpavo, vaikščiojo po laukus, miegodavo kur nors įsaulyje, vieną kartą net skundėsi labai skaudžiai saulės nudegintas. Tą vasarą pats sumeistravo ilgas kopėčias, kartu su broliukais jas nuvilko į mišką, atrėmė į aukščiausią pušį, tada pasidirbdino tokį kaip ir sostą, įkėlė į tą pušį ir pavadino „gandralizdžiu“. Kelis kartus per dieną lipdavo žvalgytis po apylinkes. Į mišką nusitempė savo vaikystės mokyklinį suolą, padirbtą tėvo Vladislovo, jame praleisdavo daug valandų – mokėsi, rašė. Viename laiške jis man išdėstė slapčiausias tos vasaros mintis apie patiriamas aukštąsias akimirkas, kurių metu žmogus išsiskleidžia Visatos pilnatvėje, ir apie dūžtančias formas, kuriose reikia mokėti gyventi… Aš gėriau jo laiškus lyg tirštą saldų nektarą, man patiko mintys ir žodžiai, tačiau delsiau – nerašiau, gal norėjau jį šiek tiek nuo savęs atšaldyti, stumtelėti, pildžiau pažadą atsakyti tik į gautus du laiškus, bet ir to nesilaikiau, rašiau dar rečiau. Man būdavo pikta, kai jis dejuodavo, jog be manęs esąs nepilnas, sužeistas, paliktas, kad mane myli daug labiau nei save. Svarstydavau, kaip jam pasiųsti stiprybės, kad geriau rašytų eilėraščius, o ne virkautų lyg nuskriaustas berniūkštis. Negalėjau pas Vytautą nuvažiuoti, nes nedrįsau jo mamos, vengiau vyresniojo brolio Vlado, net laiškus rašydama stengdavausi atgalinį adresą taip susukti, kad niekas nesuprastų, kas rašo. Nenorėjau kalbų. Liepos pradžioje sėdau jam rašyti laiško. Man rūpėjo Mačernio kūryba, „Vizijos“. Buvau įsikirtusi į jo „Vizijas“, nes girdėjau, kaip jas gyrė ir bendramoksliai, ir profesorius Vincas Mykolaitis buvo pasakęs, jog čia naujas žodis lietuvių poezijoje, išsivadavimas iš sentimentalumo. Norėjau jį skatinti, palaikyti, bet, deja, šiuo klausimu jis man paprieštaravo – kūryboje esąs laisvas, „Vizijų“ parašysiąs „Pabaigą“, ir viskas. Tačiau berašydama laišką supratau, kad ir aš esu jo labai pasiilgusi, kad turiu tai prisipažinti. Po ilgesnio išsiskyrimo pajutau, jog esame su Vytautu tarsi surišti, nesvarbu, kiek aš žvalgausi į šalis, kaip gyvenu išsilaisvinusi, jis yra vienintelis, mudu tarsi esame vienas… Bet jo atsakymas buvo vėl pilnas visokių priekaištų ir įtarinėjimų: aš žinau, vasara atitolins Tave nuo manęs… Na, galvoju, duosiu aš jam pipirų! Supykau – kiek galima zirzti! Ėmiau ir parašiau, jog kai susipažinome, buvai stiprus ir galingas, o dabar esi lyg nusilpęs vaikas. Vytas man atsakė, jog tada buvo vaikas, kurį šiandien jis įsidėtų į kišenę… Mylimasis klausė, ko aš iš jo norinti, jis galįs viską išpildyti, tačiau jo laiško pabaiga mane visiškai nuginklavo ir aš pati pasijutau mažu, silpnu vaiku, man pasidarė nesmagu, kad nuolat prie jo kimbu, mokau, pamokslauju. Aš būnu irzli, smulkmeniška, o jis prisipažįsta, kad norėtų visiems iš dangaus šviesti lyg nepasiekiama saulė… Po to laiško susigėdau dėl savo egoizmo. Vytautas vis aiškinosi, kad tarp mudviejų yra vienumas, ir mudu visai ne draugai, viskas yra giliau, kai sieja meilė. Kokie čia draugai? Draugai ateina, nueina, o meilė visada lieka. Su Tavim aš jaučiuos surištas nelygstamais ryšiais… Jis man atsiuntė sąsiuvinį, kuriame buvo parašęs „Išpažintį“. Bijojo siųsti, nes ten visokios abejonės ir prisipažinimai. Iš pradžių buvo nusprendęs man nerodyti, bet vėliau persigalvojo – norėjo, kad perskaityčiau, suprasčiau, žinočiau, su manimi buvo visiškai atviras. Vytautas norėjo man viską pasisakyti, viską viską, su įvairiausiais minties atspalviais, iki smulkmenų, ir Tu nesijuoktum iš manęs… Nieko ypatingo tame sąsiuvinyje nebuvo, tas pats, kas ir laiškuose, bet man nelabai patiko, nenorėjau, kad daug mūsų paslapčių išeitų į žmones – sudeginau. Paskui jis dar sugalvojo planą – jeigu nori „pasitarnauti“ lietuvių literatūrai – tai tokia vilionė – kiek aš jam parašysiu laiškų, tiek jis man siųs savo kūrybos gabalų, eilėraščių. Ir todėl atiduodąs mūsų draugystę į mano rankas, tik maldauja, kad nesiaukočiau, jeigu nemyliu, nes tai esanti nuodėmė. Aukos nedaryk, tegu būna meilė!

Dabar, kai po septynių dešimčių metų Vilniuje teka ankstyvo ryto saulė, o Vytauto pageltę laiškai vis dar tūno komodos stalčiuje, aš nieko jau nesigailiu, nors teturiu šią senos moters ligotą valandą ir praeities nenorėčiau pakeisti, nes suvokiu – taip turėjo būti. Aš įėjau į istoriją ir visada būsiu rašytiniame Vytauto Mačernio gyvenime, ir apie mane visaip kalbės, vertins, bet niekas niekada nesuvoks tikrosios tiesos, nes ir aš jos jau nebesuvokiu… 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien