2022 03 21

Jan Patočka

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

XX. a. karai ir XX a. kaip karas

Janas Patočka
Janas Patočka. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Janas Patočka yra vienas žymiausių XX a. čekų filosofų. Ši jo esė pasirodė svarbiausiame filosofo darbe „Eretiškos esė apie istorijos filosofiją“. Tekstą iš čekų kalbos vertė Almis Grybauskas.

Po Pirmojo pasaulinio karo būta daugybės jo interpretacijų. Visos jos atspindi žmonių siekį suprasti šį nepaprastą, žmogaus mastelius peržengiantį įvykį – pačių žmonių atbūtą, bet pranokstantį visą žmoniją, tartum koks kosminis įvykis. Mėginome įsprausti jį į savo kategorijas, susidoroti su juo, kiek įstengėm, t. y. iš esmės remdamiesi XIX amžiaus mintijimu.

Po Antrojo pasaulinio karo nieko panašaus nebūta, tiesioginės jo priežastys ir forma buvo gal net per daug (tariamai) aiškios, o svarbiausia, – jisai nesibaigė, tiktai perėjo į kažką savotišką, – nei į karą, nei į taiką veikiau į revoliuciją, kuri tarsi komentavo šią būseną, neleisdama niekam įkvėpti oro ir ištarti žodžio, kuris „atskirtų kiekvieną daiktą pagal jo būtį ir pasakytų, kaip jis yra“ (Herakleitas, fr. 1 – red. past.). Be to, pas mus įsigalėjo kone įsitikinimas, jog turi egzistuoti kažkoks teisingas, t. y. marksistiškas Antrojo pasaulinio karo aiškinimas, slypintis kažkur idėjiniuose istoriją į priekį vedančios partijos lobynuose. Ir niekam nekliudė tai, jog tokio aiškinimo nė nebūta.

Šiomis eilutėmis nesiekiama pateikti atskirų Pirmojo pasaulinio karo aiškinimų kritikos. Mieliau atkreipčiau dėmesį, kad visi jie, tiek aiškinantys jį germanų ir slavų kova, tiek imperialistiniu konfliktu, išaugusiu iš paskutinės kapitalizmo stadijos, tiek perdėto moderniojo subjektyvizmo, mėginančio objektyvuotis per prievartą, rezultatais, tiek kova tarp demokratijos ir teokratijos, – visi turi vieną bendrą bruožą: žvelgia į karą taikos, dienos ir gyvenimo požiūriu, atmesdami jo tamsiąją nakties pusę. Šiuo kampu gyvenimas, ir pirmiausia istorinis gyvenimas, atrodo esąs kontinuumas, kuriame individai yra bendro judesio dalyviai ir, svarbus tik tas judesys: mirtis tėra funkcijų keitėja. Masiškai organizuota mirtis yra nemaloni, tačiau būtina pauzė, kurios negalima atsisakyti palaikant gyvenimo tęstinumą, nors joje pačioje ir neverta ieškoti ko nors „pozityvaus“. Geriausiu atveju ji gali pasitarnauti, kaip sakė Hegelis (o pakartojo Dostojevskis), sukeldama šventuosius sukrėtimus, būtinus pilietiniam gyvenimui, kad jis neužsnūstų ir nesustingtų. Tačiau visoms istorijos filosofijoms svetima mintis, kad karas galėtų būti kažką aiškinantis, turėtų prasmę teikiančios galios, todėl ji svetima ir visoms mums žinomoms pasaulinio karo eksplikacijoms.

Tad visos 1914–1918 metų karo interpretacijos ir rėmėsi XIX amžiaus idėjomis, tačiau tai dienos, jos interesų ir taikos idėjos. Nieko nuostabaus, kad jos neįstengė paaiškinti tokio išskirtinio XX amžiaus reiškinio, nes šis šimtmetis yra nakties, karo ir mirties laikas. Tai nereiškia, kad norint jį suprasti nereikia kreiptis į ankstesnį laikotarpį. Ankstesniosiomis idėjomis, programomis ir tikslais galima paaiškinti, kaip atsirado toji baisi valia, ištisais metais variusi milijonus žmonių į naikinančią ugnį, o kitus milijonus – milžiniškiems, niekada nesibaigiantiems šio monumentaliojo autodafė pasirengimams. Iš jų nevalia išskaityti šio šimtmečio turinio ir jo giluminio atsidavimo karui.

Kaip visuose Europos karuose, taip ir 1914–1918 metų karo fone būta tam tikro bendro žmonių įsitikinimo, kuris veržėsi manifestuotis ir įsikūnyti. Ir šitas karas buvo idėjų karas, nors tos idėjos sunkiai įžvelgiamos, nes dėl savojo negatyvumo nekrinta į akis. Tokie kaip Napoleono karai dar buvo kilę iš revoliucinių idėjų. Apšvieta atsispindėjo juose savitu, kariškai technizuotu pavidalu, o Apšvietos tuo metu būta visų bendruoju idėjiniu turtu ir pasaulio įsitikinimu, joje būta pozityviosios idėjos, kad protas valdo pasaulį. Kaip Trisdešimties metų karo laikais būta bendrojo įsitikinimo, jog reikia galutinai įveikti Vakarų krikščionybės susiskaldymą, o kryžiaus žygiai rėmėsi Vakarų krikščionybės supremacija, kylančia iš vidinio jos teisingumo, kaip ir šio karo fone pamažu įsitvirtino įsitikinimas, tokia bendroji idėja, kad nėra jokios daiktiškos, objektyvios pasaulio ir daiktų prasmės, kad reikia jėga ir prievarta įdiegti tokią prasmę žmogui pasiekiamoje aplinkoje. Šia dvasia vyko pasirengimas karui: vienoje pusėje valia išlaikyti ligšiolinį status quo, priešingoje pusėje – valia jį pakeisti.

Suprantama, būta ir ankstesniųjų krikščioniškosios kilmės įsitikinimų: švietėjiškai demokratinių idėjų vienoje pusėje ir teokratiškai hierarchiškų kitoje. Tačiau jei į padėtį pažvelgsime realiai, tai demokratinės Europos valstybės iš tikro reprezentavo imperialistines Europos idėjas. Ir jų demokratija šiuo atžvilgiu tampa pasaulinio status quo gynimo komponentu. Ypač tai išryškėja po koalicijos su pavojingiausioje padėtyje esančiu tuometinio status quo nariu – Rusija. Žinoma, ne dėl šių derivatų žmonės ėjo į karą, tačiau derivatyviai paveikė įvykių eigą ir juose pasireiškiančios valios intensyvumą. Tiktai į karą įsijungus Amerikai ir socialistinei revoliucijai, tiek sąjungininkų, tiek jų priešininkų pusėje išryškėjo statusui priešingos jėgos, kurių vardu ir buvo užbaigtas karas. Tačiau jo neužbaigtumas sukėlė naujus, tiksliau sakant, atnaujintus, konfliktus.

Lietuviško J. Patočkos esė rinktinės leidimo viršelis

Svarbu suprasti, kad jei šiuo, vieninteliu realiu, požiūriu traktuosime karo eigą ir valią, kuri taip ilgai jį tęsė, tai prieš status quo kovojančia puse ir, nepaisant priešingo įspūdžio, revoliucine puse turime laikyti Vokietiją po Bismarko. Nepaisant priešingo įspūdžio: kaip šis konservatyvios Prūsijos su jos karine kasta, sumedėjusia biurokratija, neįtikėtinai ribota liuteroniška ortodoksija vadovaujamas darinys staiga tampa revoliuciniu elementu ir pasaulinės revoliucijos nešėju? Negi visi faktai ir socialinė karo istorija neliudija priešingai? Jeigu leisime, kad mums imponuotų įsigalėjusi revoliucijos samprata, įsitvirtinusi pirmiausia ekonominėse socialinėse doktrinose, istoriniame materializme, XIX amžiaus socializme, kursai pats politinę revoliucijos pusę suvokė ir stilizavo pagal XVIII amžiaus revoliucijas (labiau prancūzų, mažiau amerikiečių), tai tokia tezė atrodys tik iškankintas paradoksas. Visame pasaulyje (išskyrus Jungtines Valstijas) tiktai Vokietija, nepaisant jos tradicinių struktūrų, kaip tik ir buvo toksai darinys, kuris labiausiai priartėjo prie naujojo mokslinio techninio amžiaus realybės. Patsai jos konservatizmas iš esmės tarnavo drausmei, kuri ryžtingai, beatodairiškai, su panieka niveliacijai ir demokratizacijai kuria akumuliuojančią, pertvarkančią bei organizuojančią energiją.

Jüngerio Darbininke implikuota senosios prieškarinės Vokietijos revoliucingumo nuojauta. Ypač vis labiau ryškėjantis jos mokslinio techninio gyvenimo bruožas. Jos ūkinių vadovų ir technokratijos atstovų valia bei planai neišvengiamai susidūrė su ligtoline pasaulio tvarka. Tie planai visiškai natūraliai krypsta istoriškai parengta vaga, – argi 1870 metų karas neparodė, kad ligšiolinis Europos centras – Prancūzija – jau nebegali atlikti Vakarų Romos palikimą vienijančios valstybės vaidmens, kad paskutinis imperijos likutis – Austrija – gali tapti lengvu grobiu ir kad „Europos koncertas“ šiuo atžvilgiu tėra pasenusi politinė koncepcija? Taip visiškai natūraliai klostėsi įspūdis, kad šioji imperialistinė Vokietija yra tradicionalistinė ir tik atnaujina pretenzijas į senąją imperiją, remdamasi naujais nacionalistiniais pagrindais, susiformavusiais po 1870–1871 metų karo. Ir jos vidiniai priešininkai socialistai taip pat tematė joje erdvę, kurioje veikia plėšrūs kapitalistiniai magnatai, vėliau – tipiškieji pasaulinio kapitalistinio imperializmo atstovai, siekią pasiglemžti visus planetos turtus ir jos gamybines jėgas. O iš tikrųjų ir jie patys prisidėjo organizuojant naują darbo visuomenę, discipliną, gamybą, planingą statybą, visomis kryptimis, vedančiomis į vis naujų energijos atsargų atpalaidavimą.

Gerokai prieš karą šioji Vokietija jau vertė Europą energetiniu kompleksu. Įvertinant visą inteligenciją, su kuria ir kitos Europos šalys, ypač Prancūzija, ėjo ta pačia kryptimi, permainos jose vis dėlto buvo kur kas lėtesnės, tramdomos polinkio į individualų gyvenimą, kurį gerokai po karo savo knygoje Gott in Frankreich įvardijo Sieburgas. Konservatyviosios prieškario Vokietijos struktūros gerokai tam pasitarnavo, jos pasistengė, kad permainos vyktų drausmingai, be didesnių sukrėtimų, ir masės pasidavė performuojamos politiniams vadams griežiant dantimis, nes partiniu principu organizuota darbininkija greitai stodavo į biurokratines vėžes ir traukė ta pačia kryptimi. Revoliucija, kai ji čia prasidėdavo, pasižymėdavo tuo ypatingu moksliškumu, kurį visi prieškarinės Europos žinovai pažymėjo kaip pagrindinį Vokietijos bruožą. Moksliškumas kartu reiškė mokslo techniškėjimą, faktiškąjį pozityvizmą, kuris įstengė neutralizuoti ir likusias pirmosios XIX a. pusės Vokietijos tradicijas – nykstančios senosios imperijos tradicijas, istorijos, teologijos, filosofijos tradicijas, arba galų gale net prikabinti jas prie šio naujojo lokomotyvo.

Vokiečių kariai apkasuose 1-ojo pasaulinio karo metu. Library of Congress / Picryl.com nuotrauka

Nepaisant priešingo įspūdžio, viso šito veržto Achilo kulnas buvo jo karinė mašina. Ji taip pat suko menedžeriško darbo ir mąstymo keliu, tačiau daug kas jai kliudė. Akivaizdus susižavėjimas tradicija ir jos konceptais, schemomis bei tikslais. Viena vertus – nepaprasta tvirtybė ir ištvermingumas, kita vertus – poniškas užsispyrimas ir absoliuti vaizduotės stoka. Kariaujama mechaniškai, nugali organizacija, tvirtumas ir tvarka, tačiau tiktai ten, kur armija susiduria su šių dalykų stygiumi priešo pusėje. Mąstymo tingumas lemia alternatyvių planų trūkumą, pavyzdžiui, ofenzyvos Rytuose plano. Ir „puvimas“ apkasuose yra vokiečių generalinio štabo nuopelnas, jau 1914 metais būta mobilaus karo, panaudojant motorizuotą techniką, galimybių, bet tik prancūzai iš dalies sugebėjo pasinaudoti jomis mūšyje prie Marnos. Visas „protas“ apsiribodavo ugnies galios stiprinimu, o tai galiausiai išeidavo gynėjų naudai.

Instinktyvus karo nukreipimas į Vakarus liudija, jog tai būta karo prieš status quo, kurio centras – Europos vakarai. Šiam tikslui nepakako nugalėti Rusiją, „išjungti“ ją. Reikėjo veržtis ten, kur grėsė kitų panašiai organizuotų centrų konkurencija. Iš čia susižavėjimas Vakarais, beprasmiško Schlieffeno plano įgyvendinimas, povandeninių laivų akcentavimas ir „didysis puolimas“ 1918-aisiais. Taip ir neiškilo arba neįsitvirtino mintis palikti priešininką, kad jis išsektų besigindamas kur nors prie Reino, o tuo tarpu galutinai užvaldyti Rytus kaip didelę organizacinę bazę ir erdvę, nelabai pajėgiančią priešintis. Pirmasis pasaulinis karas yra ypatingas XX amžiaus įvykis. Jis nulėmė visą jo pobūdį. Būtent šitas karas parodė, kad pasaulio virsmas laboratorija, aktualizuojančia milijardus metų akumuliuotus konservus, turi vykti karo keliu. Todėl jis reiškė galutinį esaties sampratos lūžį, pradėtą XVII amžiuje atsiradus mechaniniam gamtamoksliui ir pašalinus visas „konvencijas“, kurios stojo skersai kelio jėgos išlaisvinimui. Tai buvo visų vertybių perkainavimas, vykęs su jėgos ženklu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Šią ir kitas Patočkos esė galima perskaityti atnaujintame knygos „Eretiškos esė apie istorijos filosofiją“ leidime, kurį neseniai pristatė leidykla „Phi knygos“.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.