XXI amžiaus apoteozė

Mobilieji telefonai, susvetimėjimas, vienišumas, atskirtis — Unsplash.com nuotrauka

Algirdas Grinas yra Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, interneto dienraščio „Bernardinai.lt“ ir leidyklos „Tyto alba“ organizuoto eseistikos konkurso „Kaip aš noriu pakeisti pasaulį?“ laureatas, Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos 12 klasės mokinys. Konkursui ruoštis padėjo mokytoja Jolanta Danilavičienė.

Permacrisis (lot. „permamentinė krizė“) – Collinso žodyno išrinktas 2022 metų žodis. Tai puikiai apibūdina daugelio žmonių jaučiamą pasaulio būseną. Nekalbu apie pandemiją, karą, ekonominius sunkumus – visa tai ateina ir praeina, vadinasi, nėra permanentiška. Yra kitų problemų, kurias tokiu mastu patiriame pirmą kartą žmonijos istorijoje, o jų pabaigos nematome. Ir nors mano pateikiami pavyzdžiai gali būti žiaurūs, tačiau jie yra tikroviški. Atėjo laikas nusiplėšti rožinius akinius ir pažvelgti į nuogą pasaulį ir jame gyvenančių žmonių patirtis.

Šeštadienio vakaras. Važiuoju į barą. Autobuso gale prie merginos priekabiauja girtas vyras, tačiau visi tai ignoruoja. Aš įsivaizduoju save, išgelbėjantį ją, užkariaujantį jos širdį, nusivedantį į lovą, tačiau jai nepadedu. Kadangi autobusas beveik pilnas, šalia manęs atsisėda patraukli mergina. Jaučiu artėjančią gyvenimo pabaigą, matau, kad absoliučiai visi žmonės paskendę telefonuose ir mano gėdingo geismo nepastebės, todėl nusprendžiu, kad neturiu ką prarasti: „Labas.“

Ji pasišlykšti, atsistoja ir persėda kitur. To ir reikėjo tikėtis. Vaizdą už lango blokuoja svingerių vakarėlio skelbimas. Vaikas įdėmiai stebi pavaizduotą pusnuogę moterį. O jie sako, kad riteriškumas miręs. Laikas, praleistas bare, jau spėjo išgaruoti man iš galvos. Gerokai išgėręs ir trumpam pamiršęs visus savo skaudulius, einu atgal į stotelę. Joje užkliūvu už kito žmogaus kojos ir pargriūvu ant asfalto, prasiskeliu galvą ir prarandu sąmonę. Žmonės atsitraukia nuo manęs ir apsimeta nieko nematę. Iš galvos srūvantis kraujas pažymi mano teritoriją. Aš – naujasis šios stotelės valdovas, ir niekas prie manęs prisiartinti negali.

Revolveris prie smakro. Jį man paliko tėtis. Tai – antikvarinis ginklas, su kuriuo buvo kovota 1861 metų pilietiniame kare. Jo vertė – nežmoniška, todėl prieš šaudamas persikreipiu per vonios kraštą, kad brangenybė kristų ne į vandenį, o ant žemės. Šaunu ir trumpai milisekundei jaučiu garbę, pasididžiavimą savimi, kad parodžiau visuomenei, jog viskas nėra gerai, ir džiaugiuosi, kad užbaigiu savo sizifišką kančią. Palieku savo žymę ant vonios kambario sienų, lubų, pats smingu į šiltą vandenį. Didžiausias namo pirmininkės rūpestis – buto valymo kainos, o ne mano gyvybė.

Visai greitai mano namai yra sutvarkomi, kūnas sudeginamas, sienos nuvalomos ir perdažomos, paskutiniai mano daiktai išparduodami aukcione, mano butą greitai nusiperka kitas žmogus, byla apie mane yra digitalizuojama, o dokumentai sudeginami. Revolveris irgi yra parduodamas kažkokiam turčiui, kuris jį eksponuos ne kaip mano kilnios žinutės pasauliui priemonę, ne kaip mano giminės palikimą, o kaip švento karo relikviją, žmogžudystės prieš kita uniforma vilkintį brolį įrankį. Visa mano egzistencija – parduota. Į mano butą įsikrausto jauna studentė, greitai įsipatogina, džiaugiasi pigia buto kaina. Matyt, net ir ji nežino, kas čia įvyko.

Algirdas Grinas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Argi ne keista? Juk visai neseniai žmonės prisimindavo buvusių šeimininkų gyvenimus, gerbdavo namo mirusiuosius, net Kūčių vakarą vėlėms palikdavo maisto. Dabar jau viskas kitaip. Studentė kiekvieną vakarą mėgsta maudytis vonioje. Toje pačioje, kur visai neseniai gulėjau aš. Ji mėgaujasi dušo priemonių kvapais, burbuliukais, kartais atsineša vyno ar šampano taurę, klausosi Chopino, džiaugiasi dėl sėkmingų patirčių universitete, leisiančių jai dirbti puikiai apmokamą darbą. Tai kam buvo reikalinga mano savižudybė, jei po trijų mėnesių žinios apie mano egzistenciją niekur nebėra? Melas. Likusi žinia – ventiliacijos angoje esantis mano kraujo lašas, kuris vieną dieną sušils, nutekės, ir ji matys, kaip tas lašas krenta jai ant veido. Tada bus pasiekta mano pergalė. Paskutinis mano būties įrodymas užlašės jai ant lūpų, amžinai mane ir mano patirtą kančią įtvirtindamas jos sąmonėje.

Studentė pagaliau suvoks, kodėl butas buvo toks pigus. Ji niekada nebegalės mėgautis savo ritualais vonioje, nes prisimins, kad egzistavau aš. Ji mane sapnuos, aš jai vaidensiuos, būsiu pasąmonėje dažniau nei bet kuris jos mylimas daiktas. Bent vienas žmogus mane atsimins. Bent vienas žmogus bus priverstas pagerbti mano kančią ir būtį. Bent aš nebūsiu vienas iš ištrintųjų, amžinai dingusių iš žmonijos atminties. Tik tada mano siela galės keliauti į Paskutinįjį teismą, kuriame aš stosiu prieš Dievą, ir mes abu šypsosimės, nes mano savižudybė sudarys sąlygas studentei kurti naują pasaulį – nevartotojišką, skiriantį dėmesio ne tik kainai, bet ir žmogui.

Aš – XXI amžiaus žmogus. Mokykla. Namai. Mokykla. Namai. Darbas. Namai. Darbas. Miriau. Realistiškas sapnas. Reikia nedelsti, galiu pavėluoti į darbą. „Sveiki atvykę į „McDonald‘s“, kuo galiu jums padėti?“ Bendradarbis manęs paklausė, ką manau apie neseniai atidarytą restoraną. Viena problema – nežinau, ką aš manau. Esu pripratęs, kad mano nuomonę suformuotų kiti. Ačiū Dievui, kad galėjau pabėgti į sandėlį ir paklausti, ką mano „ChatGPT“. Vos išsisukau. Vėl namai. Laikas įprasminti savo gyvenimą. Negali būti – naujas Andrew Tate’o vaizdo įrašas, gal šis pagaliau išspręs mano nesėkmes su moterimis?

„Labas, aš tau siūlau gyvenimą kartu. Išklausyk. Tu prižiūri namus, patenkini mano seksualinius poreikius, o aš gyvenu kaip dera vyrui – mėgaujuosi aukštos vertės moterų kompanija.“ Kodėl ji nusijuokė? Kekšė. Andrew Tate‘as buvo teisus – neverta kalbėti su žemos vertės moterimis. Jų nedomina aukštos kokybės vyrai, tokie kaip aš. Bet kitokių aš nerandu. Reikia skristi į Tailandą, ten visuomenė nesuteršta liberalių įstatymų prieš seksualinį priekabiavimą. Reikia skristi į Rumuniją ir susituokti su Andrew. Aš – modernusis Patrickas Batemanas. Aš – modernusis Tyleris Durdenas. Dėl mano padėties kaltas ne aš – kalta visuomenė. Kalta mano mama. Kalta mano matematikos mokytoja. Kalta ta kekšė, ką tik nusijuokusi iš manęs. Aš – nuskriaustasis. Aš – zombifikuotasis žmogus.

Įsivaizduoju pasaulį, kuriame žmonės vėl šypsosi vienas kitam, trumpam pamiršta darbus ir pasikalba su savo kaimynais, vaikais, sutuoktiniais, prieš miegą atsiverčia ne instagramą, o knygą, apie kurią vėliau diskutuos su savo antrąja puse. Įsivaizduoju utopiją, kurioje kai kurie dalykai neturi kainos, kurioje į žmogų žiūrima ne kaip į darbo įrankį, o kaip į gyvą ir gražią būtybę. Tikiuosi, kad tame pasaulyje žmogus turės savo nuomonę, vadovausis savo vertybėmis, rūpinsis kito gerove ir stengsis daryti pasaulį patrauklų gyvenimui. „Jei yra kokia viltis – tai ji proliuose“, – rašė Vinstonas iš „1984-ųjų“. Taip ir aš turiu vilties, kad mūsų laikų „proliai“ suvoks, kad geras gyvenimas kuriamas ne rašant DELFI komentarus, ne siaučiant „Opiume“, ne išsigimstant prostitutės lovoje, o bendraujant su šeima, draugais, besirūpinant savišvieta ir pasaulio tobulinimu. Tada pagaliau XX amžiaus apoteozė įgis neironišką reikšmę.

Kadangi jau perskaitėte šį tekstą, primename: jį parašėme ir galėjome publikuoti tik Jūsų dėka. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, mūsų skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Šiuo metu intensyviai dirbame, kad galėtumėte pamėgtų autorių tekstus skaityti dar patogiau. Padėkite mums tai padaryti, skirdami kad ir nedidelę sumą „Bernardinai.lt“. Iš anksto dėkojame už paramą!