Vidutinis skaitymo laikas:

14 min.

Ypatingos šviesos žmogus. Kunigo Alberto Talačkos 100-mečiui

Prie klebonijos Anykščiuose broliai (iš kairės) Adolfas, Jonas, Albertas, Antanas ir sesuo Viktorija. Adolfo Talačkos asmeninio archyvo nuotrauka

Тekstas perpublikuojamas iš Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalo „Šiaurietiški atsivėrimai“ (2021 m. Nr. 2)

Monsinjoras Albertas Talačka: 1921–1947–1999

Vytautas Balčiūnas

Albertas Talačka gimė 1921 m. lapkričio 19 d. Papyvesių kaime (Krinčino parapija, Pasvalio r.), ūkininkų šeimoje. Mokėsi Krinčino pradžios mokykloje, paskui – Pasvalio gimnazijoje, kurią baigė 1941 m. 

Mokydamasis aktyviai dalyvavo angelaičių ir ateitininkų organizacijų veikloje. Išklausęs Panevėžio mokytojų seminarijos kursą, metus mokytojavo Kalneliškio (Pasvalio r.) pradinėje mokykloje. 1942–1947 m. studijavo Kauno kunigų seminarijoje. 1947 m. birželio 29 d. vyskupas Kazimieras Paltarokas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje A. Talačką įšventino kunigu.

Nuo 1947 m. tarnavo vikaru Naujamiestyje (Panevėžio r.), Šeduvoje (Radviliškio r.), Panevėžio katedroje. Vėliau buvo klebonas Lukštuose (Rokiškio r.) ir Rokiškyje. Nuo 1969 m. gegužės 7 d. iki gyvenimo pabaigos gyveno ir dirbo Anykščiuose. 1969–1995 m. buvo Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios klebonas ir Anykščių dekanato dekanas. Jam, vienam pirmųjų iš Panevėžio vyskupijos dvasininkų, suteiktas popiežiaus skiriamas monsinjoro – Šv. Tėvo garbės kapeliono – titulas (1989 m.).

Kunigą Albertą Talačką ir jo parapijiečiai, ir kultūros žmonės, su kuriais jis bendravo, jautė kaip ypatingą dvasininką, išgyvenantį tikėjimo esmę, ir kaip ypatingos šviesos žmogų, kurio svarbiausias rūpestis buvo rūpinimasis siela, stengiantis, jo paties žodžiais tariant, „ir aukotis, ir mylėti, ir kentėti, ir visus kviesti prie Kristaus. Ir nė vieno neatstumti“.

Taurus ir aristokratiškas, išmintingas ir asketiškas, monsinjoras pasižymėjo subtilia kultūros esteto nuovoka, turėjo ypač retą tuomečiams kunigams meninį skonį ir gilų religinių simbolių žinojimą. Jam buvo labai svarbus meninis tikėjimo turinio atskleidimas, kūrybingas jo interpretavimas šiuolaikine dailės kalba. Taigi visa, ką monsinjoras nuo pat paskyrimo kūrė Anykščių šventovės erdvėje, ką sukaupęs paliko parapijai, turime suvokti ne kaip kažką atskira, bet būtent kaip ryškią jo, Dievo žmogaus, viso gyvenimo programą. Grožis, kurį jis brangino, puoselėjo kuriamais dailės kūriniais, jam buvo krikščionybės atnaujinimo ir įprasminimo darbas.

Monsinjoras niekada nekaupė turtų, nesiekė garbės, o visa, ką įgijo, – vertingą dailės kolekciją, biblioteką, archyvą, be sąlygų padovanojo Anykščių parapijai. Ne kartą buvo ištaręs: tai, ką palieki sau – amžinai pražudai, tai, ką atiduodi kitiems – amžinai yra tavo. 1999 m. gruodžio 12 d. monsinjoras A. Talačka mirė, visiškai nieko nepasilikdamas. Net kapo vietos šventoriuje (palaidotas naujose Anykščių kapinėse).

Iš bukleto „Monsinjoro Alberto Talačkos meno kolekcija“, 2011 m.

Ant nuotraukos užrašyta: „Broliui Adolfui 30-ties metų tavo brolis Albertas. Rokiškis, 1952.III.“ Adolfo Talačkos asmeninio archyvo nuotrauka

Albertas Talačka Rokiškyje

Reda Milaknienė

Jaunasis kunigas Albertas Talačka į Rokiškio kraštą atkeliavo 1949 m. rudenį. Pirmoji darbovietė mūsų krašte buvo Lukštų Šv. apaštalo evangelisto Jono parapija, bet po metų Panevėžio vyskupas jauną 29 metų kunigą skubiai perkelia į Rokiškį, nes buvęs klebonas Vladas Butvila buvo ką tik suimtas, apkaltintas antisovietine veikla ir įkalintas dešimčiai metų Sibiro lageriuose. Devyniolika metų, nuo 1950 iki 1969 m., A. Talačka tarnavo Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato parapijos klebonu, paskutinius dvejus buvo ir oficialus Rokiškio dekanas, o laikinai šias pareigas vyskupo Kazimiero Paltaroko skyrimu jis ėjo nuo 1951 m. gruodžio 17 d. 

Iki šiol rokiškėnai prisimena, kad dvasininko iniciatyva atkurti Rokiškio bažnyčios vitražai, išdaužyti per Antrąjį pasaulinį karą, taip pat sutvarkytas šventovės stogas, suremontuotas bokštas, dekoruotas bažnyčios interjeras.

A. Talačką, Rokiškio Šv. Mato bažnyčioje kunigavusį beveik dvidešimt metų, iki šių dienų į savo prisiminimus įterpia menininkai, istorikai, dailininkai. Vieną imponuoja meno vertybės, kurias kolekcionavo, kitą – kad kryžių užmirštam muzikui kapinėse pastatė, trečią – kad atstatė subombarduotus vitražus. Mat tas žmogus legenda darė įtaką – ir žmonių širdims, ir mūsų šventovės Šv. Mato bažnyčios įvaizdžiui. 

„Aš jo įtaką bėgant metams jaučiu vis labiau“, – atviras Rokiškio krašto garbės pilietis, kraštietis dailininkas Algimantas Stanislovas Kliauga. Ir per šių metų Vėlines jis uždegė žvakutę ir ant A. Talačkos kapo Anykščiuose. Toks svarbus A. S. Kliaugai šis kunigas, kad negalėjo pravažiuoti pro šalį, grįždamas sostinėn nuo artimųjų kapų Rokiškio krašte.

„Jaučiau poreikį uždegti žvakutę“, – sako kraštietis ir prisimena, kad kunigas A. Talačka į Rokiškį atvyko tuomet, kai jam, Algimantui Stanislovui, buvo šešeri, kad iš karto po miestą pasklido garsas, jog jaunasis kunigas labai išsilavinęs.

„Kokiais 1954-aisiais, kai jau Stalinas buvo miręs ir baimių buvo mažiau, mama gauna žinią, kad klebonas kviečia mane Mišioms patarnauti. Nueina su juo pašnekėti ir susitaria, nes buvo religinga. Mane pradėjo tam ruošti. Po kurio laiko aš atsidūriau prie didžiojo altoriaus“, – sako A. S. Kliauga. 

Tas bendravimas tęsėsi, kol būsimas dailininkas pabaigė vidurinę. Taigi apie aštuonerius devynerius metus jis ne tik matydavo kunigą, einantį namo pro upelį Kęstučio gatvės link, bet ir bendravo beveik kasdien. Vienas ypač širdin kritęs dalykas – kunigo A. Talačkos biblioteka.

„Ten buvo net „Visuotinė meno istorija“, kurios viešojoje bibliotekoje neradau. O kadangi vienoje gatvėje gyvenome, pagrindinė paskata buvo knygų skolinimasis“, – prisimena A. S. Kliauga.

Pora kambarių buvo užstatyta knygų lentynomis, tarp kurių paauglys „vos tilpdavo eidamas šonu“. Nors tiesioginę įtaką, renkantis dailės studijas, jam padarė mokytojo Zibolio studija, tačiau A. Talačkos įtaka, anot A. S. Kliaugos, buvo platesnė, visuotinesnė.

„Pagarbą talentui – tai tikrai gavau iš jo. Jis niekada apie talentą blogai neatsiliepė, net jei žmogus tobulai stogą uždengdavo“, – prisimena dailininkas. 

Vasaromis su kitais draugais A. S. Kliauga dirbdavo „prie bažnyčios remonto“, o po karo apleista ir sovietinės valdžios dėmesio stokojusi bažnyčia buvo remontuojama nuolat. Paaugliai dirbo pagalbinius darbus, pradedant žvyro sijojimu, o ir pats A. Talačka prisidėdavo prie darbų „su lopeta“. Bažnyčios vitražai, kiek A. S. Kliauga iš A. Talačkos kalbų pamena, „karo pabaigoje buvo subombarduoti numetus čia trisdešimt bombų. Nežinau, iš kur jis žinojo. Kartu subombarduotas ir vienuolynas“. Vėliau bažnyčios langai vietoj vitražų buvo uždengti pintais šiaudais, bet vis tiek žiemą apledėdavo.

„O kunigas mums sakydavo – jei tik rasit kokį stikliuką, atneškit man, gal tai vitražo gabaliukas“, – prisiminimus iš nuotrupų dėlioja kraštietis dailininkas.

Jono ir Onos Talačkų (sėdi) šeima. Iš kairės: Jonas, Ona, Viktorija, Antanas, Albertas ir Adolfas. Adolfo Talačkos asmeninio archyvo nuotrauka

Jis prisimena ir tai, kaip kunigas Antalieptėje ieškojo degtų plytų bažnyčios bokštui. Kaip važinėjo po antikvariatus Jelgavoj, Maskvoj ir tuometiniame Leningrade. Prisimena A. S. Kliauga ir epizodą, kaip „Tiesos“ laikraštyje pasirodė šmeižikiškas straipsnis, kuriuo buvo bandoma „priklijuoti kunigui panas“, kad pas jas motoroleriu važinėja.

„Niekas į tuos bandymus rimtai nežiūrėjo, nes tai buvo kvaila. Visi žinojo, kad jis – idėjinis žmogus, kad ta vadinama „pana“ – gerokai vyresnė jo sesuo, su kuria gyveno“, – sakė A. S. Kliauga.

„Jo įtaką jaučiu vis labiau. Tai ir žmogiškumas, ir talentas, ir darbas. Dekanas A. Talačka ugdė mano vertybinį meno suvokimą ir pagarbą talentams. Galėjau naudotis jo kelių tūkstančių knygų biblioteka, matyti ir kartu su juo aptarinėti jo bei dvaro paveikslų kolekcijas. Jis ir vikaras Juozas Vaičionis buvo meniškos sielos žmonės, juos irgi galiu laikyti mano gyvenimo pasirinkimo skatintojais. Kitiems pasirinkimams jau nebebuvo vietos – kunigystei taip pat. O vienuoliktoje klasėje auklėtoja patarė viešai nesirodyti bažnyčioje, kad nebūtų „sugadinta“ charakteristika, užkirsianti kelią į aukštąją mokyklą“, – prisiminė žinomas dailininkas, Rokiškio krašto garbės pilietis A. S. Kliauga.

Kiti amžininkai Rokiškyje pasakoja, jog to meto valdžios klerkai, puoselėdami ateizmą, buvo bejėgiai prieš kunigo A. Talačkos krikščionišką veiklą.

„Kol šis kunigas Rokiškyje, joks ateistinis darbas neįmanomas, nes parapijiečiai visada bus jo pusėje“, – tais laikais kalbėjo rokiškėnai. 

Kai A. Talačka 1969 m. buvo perkeltas į Anykščius, ne vienas iš Rokiškio važiavo pas jų gerbiamą dvasininką atlikti išpažinčių. Jo šviesa, jo pagarba talentui, meilė tapybai, poezijai, literatūrai, jo šiluma ir  mokėjimas bendrauti lieka rokiškėnų prisiminimuose. O kas liko Rokiškiui? Keli Krašto muziejaus buvusio direktoriaus P. Simanavičiaus peizažai, jo aprašytoji Šv. Mato bažnyčios istorija, fotografijos, atsiminimai. A. Talačka pirmasis peržiūrėjo Rokiškio bažnyčios archyvą ir skrupulingai aprašė jos istoriją.

„Kunigo užrašai rodo, kokį titanišką darbą jis atliko. Tarkim, to paties dalyko skirtingus faktus lygino tol, kol surasdavo tiesą. Be to, neužmirškim, kokiu metu jis dirbo. Tai buvo sudėtingas laikotarpis“, – „Gimtajam Rokiškiui“ yra sakiusi istorikė Onutė Mackevičienė, kuriai kunigas jau po pirmojo susitikimo padaręs tokį įspūdį, kad net žodžių pritrūko.

(Parengta pagal straipsnį „Gimtajame Rokiškyje“)

Monsinjoras Albertas Talačka. Anykščių sakralinio meno centro fondų nuotrauka

Tarnystė Anykščiams ir anykštėnams

Dangira Jackūnaitė-Nefienė

1994 m. rugsėjo 1-ąją prie Antano Vienuolio vidurinės mokyklos būriavosi 26 nedrąsūs pirmokėliai ir jų tėvai bei mokytoja Aldona Daugilytė. Juos laimino ir prasmingo kelio mokslo labirintais linkėjo monsinjoras Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato parapijos klebonas kunigas Albertas Talačka. Tai pirmoji katalikiška klasė atgimstančioje Anykščių mokykloje. Tokį palaiminimą gavo ir mano du vaikai, dabar jau patys pedagogai, ugdantys šiandienos mokinius. Gal todėl ir išdrįsau kalbėti apie Anykščių šviesuolį, daugelio anykštėnų dvasinį vadovą ir autoritetą – monsinjorą Albertą Talačką.

Nuo 1969 m. kunigo Alberto Talačkos gyvenimas skiriamas Anykščių parapijos žmonėms. Nelengvi tie metai katalikų bažnyčiai, todėl reikėjo išminties, kantrybės, gebėjimo susikalbėti su labai skirtingais žmonėmis. 1979 m. kunigas savo užrašų knygelėje įrašo: „Dėkoju Dievui už dieną. Dažnai išgyventi čia pat esantį Dievą. Charizmos diena, kaip naujas krikštas. Galėjau miegoti dienos miegu.“

Matyt, kasdien dėkojant už dieną Dievui, ir buvo gyvenama, dirbama, skleidėsi dvasios šviesa. Kasdienis rūpestis bažnyčia ir erdve aplink ją buvo labai svarbus. Tik pradėjus darbą, reikėjo rūpintis bažnyčios interjero perdažymu, dar per karą kulkų prakiurdyta stogo skarda, ištrupėjusiomis išorės plytomis, sutvarkyti langus. Prisimindamas darbus, kunigas Albertas rašė: „Jau trečias dešimtmetis esu Anykščiuose. Per tą laiką daug kas pasikeitė, bažnyčioje atsirado nemažai dėmesio vertų meno paminklų, kurių autoriai – profesionalai dailininkai, skulptoriai. Bažnytinio meno, religinės tematikos kūrinius jiems teko kurti slapta, kad kūrėjai dėl to nepatirtų nemalonių padarinių, nutylėdavome jų pavardes. Kiekvienas dabar daugelį džiuginantis mūsų bažnyčios meno paminklas turi savo sukūrimo istoriją.“ 

Pasirūpinus techniniais dalykais, rūpėjo šventovę puošti, nes kunigas Albertas suprato, mylėjo meną, o bažnyčioje nebuvo daug tikro meno darbų. Išlikusios dvi buvusios bažnyčios barokinės senųjų meistrų darbo klausyklos, palėpėje rasti „Šv. Lauryno“, „Šv. Augustino“, „Nukryžiuotojo“ paveikslai reikalavo skubios restauracijos, nes keletą dešimtmečių buvo užmesti ir labai sugadinti. Kunigo rūpesčiu restauruoti ir prikelti naujam gyvenimui.

Atsiminimuose kunigas kalba apie jį pradžiuginusį bažnyčioje esantį vyskupo, tautos dainiaus Antano Baranausko biustą, kurį A. Vienuolio-Žukausko prašymu sukūrė skulptorius Henrikas Rudzinskas. Kunigo rūpesčiu Anykščių bažnyčioje atsiranda ir tremtyje mirusio kunigo, poeto Klemenso Kairio bareljefas (skulptorius Leonas Žuklys). Šventovėje įamžintas ir pirmojo žodyno autorius Konstantinas Sirvydas, kilęs iš Anykščių krašto (skulptorius Jonas Meškelevičius).

Kad bažnyčioje būtų jauku, šviesa nepliekstų pernelyg ryškiai, imta rūpintis vitražais. Klebonas kreipiasi į pažįstamą vitražų meistrą Zigmą Laurinaitį, kuris sutinka sukurti Anykščių bažnyčiai vitražus. Juos projektuoja dailininkė Marija Anortė Mackelaitė. Šiandien paslaptinga šviesa, sklindanti pro raiškius ir įspūdingus spalvoto stiklo viražus, kuria jaukią nuotaiką, raginančią dar nuoširdžiau melstis.

Į tris vargonų choro langus įmontuotas vitražas, vaizduojantis žydro dangaus fone spindinčius vargonų vamzdžius su kryžiumi centre, kraštuose įrašyti 150 psalmės žodžiai: „Šlovinkite Viešpatį jo šventovėj, šlovinkite jį dangaus skliauto aukštybėj“, „Šlovinkite jį choru ir būgnais, šlovinkite jį stygomis, šlovinkit vamzdžiais.“ Virš centrinių bažnyčios durų buvo sumontuotas vitražas „Šv. evangelistas Matas“ – pirmas ir vienintelis storo luitinio stiklo vitražas Lietuvos bažnyčiose. Centrinės navos ir presbiterijos langus papuošė trylika M. A. Mackelaitės vitražų, vaizduojančių 7 sakramentus, Dievo Avinėlio, Šventosios Dvasios ir Dievo Kūno simbolius.

Klebonas Albertas Talačka suprato, vertino ir įžvelgė jaunų, tada dar menkai žinomų dailininkų potencialą. Taip mūsų bažnyčioje atsiranda Vaidoto Žuko drobės „Krikštykla“, „Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis“, „Šv. Kazimieras“. Šie sakralumą ir šiuolaikiškumą jungiantys paveikslai yra neatsiejama mūsų šventovės dalis, padovanota monsinjoro Alberto Talačkos.

Atvažiavę į Anykščius būtinai ne tik aplankykite bažnyčią, aukščiausią dvibokštę neogotikinę bažnyčią Lietuvoje, bet ir pasigrožėkite jos šventoriumi, kurį puoselėjo kunigas Albertas Talačka. Jo užsakymu savamokslis skulptorius Rimas Idzelis šventoriaus tvoros koplytėlėms sukūrė Kryžiaus kelio stotis. 

Klebonas prisimena: „Meistrui nebuvo duota jokių nurodymų. Jis pats pagal Kryžiaus kelio siužetą pasirinkdavo figūrų išraišką, kartais gana neįprastą. Štai Marija susitinka su Sūnumi. Čia ji ranka liečia Kristų – savo sūnų. O kai Kristus ramina verkiančias moteris – vieną priglaudžia. Kitur – nukryžiuotojo Kristaus tik kojos. Per metus Rimas išdroždavo tik po dvi stotis. Būgštauta, ar nepritrūks meistrui įkvėpimo. Bet atvirkščiai: kūrybinė mintis netgi turtėjo: Kristus visur vienodai ramus, kilnus, kantrus, o jį kankinančių budelių išraiška sušaržuota, baisi. Kai kam atrodo, net per daug.“ 

Šventoriuje galima pamatyti Antano Kmieliausko skulptūrą „Šventoji šeima“ įžymių anykštėnų tėvams, tautodailininko Algio Ladigos kūrinį, ženklinantį kunigo J. Žitkevičiaus kapą, Tremtinių kryžius, Romano Kazlausko „Švč. Mergelė Sopulingoji“, Vlado Vildžiūno skulptūrą „Jėzus Nazarietis“. Tai ne tik garsių skulptorių pavardės, bet ir paminklai, ženklinantys kunigų amžinojo poilsio vietą.

Daug rūpesčio buvo dėl vargonų. Klebonas rūpinosi, kad mūsų bažnyčioje atsirastų koncertiniai vargonai. Šiandien juos turime, ir jau ne vieną dešimtmetį rengiamas Tarptautinis jaunųjų vargonininkų festivalis.

Lietuvos atgimimo laiku monsinjoras Albertas Talačka buvo visur, kur tik reikėjo jo padrąsinančio žodžio, patarimo, išminties. Į jo namus užsukdavo Anykščių intelektualai, politikai, atvažiuodavo pabendrauti su dvasios aristokratu meno, mokslo, kultūros žmonės iš Vilniaus ir kitų miestų. Visiems Kunigas rasdavo tinkamą žodį. 

Pats monsinjoras Albertas Talačka amžinojo poilsio atgulė naujosiose Anykščių kapinėse šalia sesers. Tokį kuklumo testamentą parašė pats sau – kaip kapai bus ne kunigo. Viską testamentu paliko Anykščių parapijai. Mums visiems. Šiandien turime unikalią vietą – Sakralinio meno centrą. Čia Monsinjoro sukaupta dailės kūrinių kolekcija, gausi biblioteka. Čia skamba muzika, vyksta parodos, diskusijos apie dailę, literatūrą. 

Tokia ta Anykščių žemė, kurioje dirbo, kurios žmonių dvasiniu gyvenimu rūpinosi monsinjoras Albertas Talačka. Dėkingi anykštėnai prisimena Kunigą, ant jo kapo uždega žvakelę, sukalba maldą, nes čia „Vienuolio laukai, Baranausko takai, / Čia biliūniškai laimę suprasi.“ (Veronika Dikčiuvienė)

„Sakralinio meno puoselėtojas monsinjoras Albertas Talačka“, Anykščiai, 2011; „Anykščiai istorijoje, literatūroje, atsiminimuose“, Vilnius: „Mintis“, 1992; „Anykščių menas“, A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus, 2016. 

Albertas Talačka prie Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios altoriaus. Anykščių sakralinio meno centro fondų nuotrauka

Tiesiog dėdė Albertas

Adolfas Talačka

Žiūriu į jau istorine tapusią Talačkų šeimos nuotrauką: mano seneliai, tetos, dėdės, tėvelis. Jų jau visų nebėra – išėjo Amžinybėn. Paskutinis šį pasaulį paliko mano tėvelis Adolfas, sulaukęs 96 metų. Tačiau šįkart ne apie jį, o apie dėdę Albertą, kuris šalia kitų, jau suaugusių seserų ir brolių, toje nuotraukoje man taip panašus į paprastą Papyvesių kaimo piemenėlį.

Taigi, ką išsaugojo Atmintis apie tą piemenėlį, Talačkų šeimos pagranduką, tapusį ryškiu Lietuvos kunigu, o man taip ir likusiu tik dėde Albertu. Tai nebus tik mano prisiminimai, nes stengiuosi prisiminti, ką apie savo brolį kalbėdavo tėtis, ką vis prisimindavo mama.

Kadangi Albertas Talačkų šeimoje buvo jaunylis, jam buvo lemta ne žemę dirbti, o mokslus krimsti. Tiesa, ir dėdė Jonas baigė Pasvalio valdžios aukštesniąją komercijos mokyklą. Kitiems gi šeimos vaikams užteko pradžios mokyklos – laukė žemės ūkio darbai. Šeima buvo ką tik išsikėlusi iš Papyvesių kaimo į „kolioniją“ prie Krinčino. Gavo 37 ha krūmais apaugusios, vandeningos žemės. O kad ji duotų laukiamą derlių, teko paplušėti visiems šeimos nariams.

Kai žemė buvo įdirbta, prasidėjo statybos – ūkinių pastatų, klėčių. Žinoma, gyvenamojo namo statyba pagal to meto tradicijas liko paskutinėje vietoje. Taigi gausi šeimyna gyveno lyg ir laikinoje nedidelėje gryčiukėje, palikusi senelio broliui erdvų „bajorišką“ gyvenamąjį namą Papyvesių kaime. Tokia Talačkų gryčiukė taip ir liko, prasidėjus suirutėms, Antrajam pasauliniam karui. Iš jos į mokslus išėjo, į ją retkarčiais vis grįždavo ir dėdė Albertas.

Iš jo mokslo metų ryškiausi likę prisiminimai, kai jau mokėsi Pasvalio gimnazijoje. Buvo ne tik stropus mokinys, bet… išsiskyrė ir grožiu. Artimieji vis juokaudavo, kad jam, mėgstančiam skaityti knygas (ko gero, nuo gimnazijos laikų pradėjo kaupti asmeninę biblioteką), nedrąsu būdavo eiti į Pasvalio knygyną. Mat ten dirbo jaunos pardavėjos, kurios žadėdavusios išsirinktą knygą parduoti su viena sąlyga – jeigu gražuolis gimnazistas jas pabučiuos.

Baigęs Pasvalio gimnaziją dėdė Albertas mokėsi mokytojų kursuose Panevėžyje. O juos baigęs buvo paskirtas į Kalneliškio pradžios mokyklą. Tėtis dažnai pasakodavo, kaip sukrovęs į vežimą menkutę būsimo mokytojo mantą nugabeno dėdę Albertą į Kalneliškį.

Mokykla buvo įsikūrusi dideliame mediniame dvare. Taigi vietos užteko ir klasėms, ir mokytojų butams. Čia jau gyveno jauna mokytoja, čia apsigyveno ir dėdė. 

Ir vėl – šmaikštūs artimųjų pasakoti prisiminimai.

Dėdei teko vaikščioti iš savo buto tuo pačiu koridoriumi, kuriuo vaikščiojo ir minėta jaunoji mokytoja. Ši vis stengdavosi iš savo kambario išeiti tuo pat metu, kai iš savojo išeidavo jaunasis mokytojas. Vis jį kalbindavusi, vis norėdavusi pabendrauti.

Jau niekas nepasakys, kodėl jaunasis mokytojas šių susitikimų vengė. Sako, kartais, kad nereikėtų susitikti kolegės, paprasčiausiai išlipdavęs pro savo kambario langą!

O apie šią anekdotinę situaciją rimtai pasakyti, matyt, galėtų tik dėdės Alberto mama, mano senelė. Juk ji, šiam dar besimokant gimnazijoje, Krinčino bažnyčioje vis melsdavosi, kad josios sūnus būtų kunigas. Apie tai vėliau ne kartą yra kalbėjusi.

Aukščiausiasis Motinos maldą išgirdo, nes jos jaunylis sūnus Albertas, palikęs pedagoginį darbą tais neramiais okupacijos matais (1942), įstojo į Kauno kunigų seminariją. Žinoma, čia tiktų pasamprotauti apie pašaukimą tarnauti Dievui, tačiau tegu tai daro šiuos subtilius dalykus tikrai išmanantys jo broliai kunigai. 

1947 m. birželio 29 d., Šv. Petro ir Pauliaus šventė. Tą dieną dėdė Albertas Panevėžio katedroje įšventinamas kunigu – priima Kunigystės sakramentą. Tą pačią dieną mano tėtis Adolfas ir mama Marijona Pasvalio bažnyčioje susituokė – priėmė Santuokos sakramentą. Po savaitės primicijos gimtinėje – jaunojo kunigo Alberto šv. Mišios Krinčino bažnyčioje, vaišės tėviškėje. Svečių daug, į mažą trobelę tilpti negalėjo, todėl stalai buvo padengti didžiuliame klojime. Šventėje dalyvavo ir mano tėtis, ir jaunoji mama. Tik aš nedalyvavau: manęs paprasčiausiai dar negalėjo būti. Į šį pasaulį atėjau po metų, gimiau tą patį mėnesį kaip ir dėdė Albertas – lapkritį.

O toliau… Dėdės Alberto, kunigo, darbas Naujamiestyje, Šeduvoje, Panevėžyje, Lukštuose, Rokiškyje. Artimuosius lanko retai, atvyksta trumpai, vis skuba, paskendęs darbuose.

Jau buvau pradinukas, kai artimieji vieną vasaros dieną sumanė giminės kunigą aplankyti Rokiškyje. Įsimintina man, vaikui, buvo ta kelionė. Vienas iš giminių dirbo vairuotoju – važinėjo sunkvežimiu, vadinamąja „gazelka“. Taigi tuo sunkvežimiu ir keliavome į Rokiškį. Įstrigo atmintin ne tai, kaip klebonijoje buvome priimti, kaip buvome vaišinami, o tai, ką pamačiau Rokiškio bažnyčioje. Žinoma, man, dar vaikui, iki bažnytinio meno suvokimo buvo labai toli. Užtat net ir dabar akyse matau monstranciją, kryžius, bažnytinius apeiginius indus – tviskančius, išpuoštus brangakmeniais, paslaptingą kriptą su grafo R. Tyzenhauzo sarkofagu. Įsiminiau pasakojimą, kaip Antrojo pasaulinio karo metu, per bombardavimą, viena bomba pramušė bažnyčios stogą tiesiai ant centrinio altoriaus, įstrigo ir… nesprogo. Gal tai tik graži legenda, bet man ji vis ataidi iš vaikystės…

Antrasis susitikimas su dėde Albertu Rokiškyje įvyko praslinkus geram dešimtmečiui. Tada (1968) mes, studentai ir dėstytojai, keliavome po literatūrines Lietuvos vietas. Užsukome ir į Rokiškį. Sumanėme apžiūrėti nuostabią bažnyčią. Susiieškojau dėdę Albertą. Vėl vaikščiojau po bažnyčią, tik į nuostabius altorius, sakyklą, paveikslus, medžio raižinius žiūrėjau jau kitomis akimis. O dar įtaigus, motyvuotas dėdės pasakojimas.

Ypač tai sužavėjo vieną mano literatūros dėstytoją (o juk buvo gūdūs sovietinės stagnacijos laikai), kuri po šios kelionės ir į mane pradėjo žiūrėti, na… kažkaip palankiau. Prisimenu, laikiau pas ją literatūros egzaminą. Lyg ir neblogai mokėjau, tačiau kažko painiojausi, nesisekė sklandžiai kalbėti. Galvojau, kad jau aukščiausio įvertinimo (labai gerai) negausiu. O dėstytoja parašė… Pamaniau, kad čia padėjo dėdės Alberto erudicija, atsiskleidusi tos ekskursijos metu.

Nuo 1969-ųjų dėdė Anykščiuose. Aš, baigęs studijas, pradėjau pedagoginį darbą. 1972-ųjų vasarą švenčiamas jo kunigystės 25 metų jubiliejus. Tai buvo, ko gero, vienintelė proga, kai susitiko visi dar gyvi Talačkos. Žinoma, man po šių iškilmių tuometės rajono valdžios buvo priminta, kad „tarybiniam pedagogui“ taip elgtis nedera. Tačiau, turiu pripažinti, dėdės Alberto statusas man nebuvo kliūtis dirbti administracinį darbą tiek mokykloje, tiek rajono švietimo skyriuje. Net išgirsdavau atsiliepimų, kad dėdė nėra „kunigas ekstremistas“, kad jis žmogus išsilavinęs, bendraujantis su menininkais. Ypač įdomi man buvo jo artima bičiulystė su rašytoju Juozu Baltušiu.

Štai ką pastarasis rašo apie minėtą jubiliejų prieštaringai vertinamame dienoraštyje: „Iš ryto – Anykščiuose. Šventos Onos atlaidai. Išpuolė trečiadienį, bet atkelti į nedarbo dieną, ir dar sutampa jie su mano neblogo bičiulio Anykščių klebono Alberto Talačkos kunigavimo 25 metų sukaktim. Buvau šventoriuje, žiūrėjau. Žmonių – minios, bažnyčioj ir šventoriuj. Meldžiasi iš maldaknygių stiprūs jauni vyrai: traktorininkai, kombainininkai… Daug vaikų, daug moterų. <…> Matyt, kažkur kažką „pražiūrėjome“. Kažkuo neužpildėme dvasinės tuštumos, kuri visuomet susidaro šalinant dievą iš žmonių širdžių. O gamta nekenčia vakuumo. Ir aiškiai matyti: dievas niekur neišėjo. Niekur.“ (J. Baltušis „Vietoj dienoraščio. I tomas“. 1971–1975, p. 610–611)

Žinau ir kitą tiesą, kad Rokiškio laikotarpiu būta prieš dėdę įvairių išpuolių, bandymų sukompromituoti, kad buvo paskelbtas bjaurus, šmeižikiškas straipsnis „Tiesoje“. Tačiau Anykščių laikotarpiu lyg ir viskas aprimo. Tie, kas puolė, atšipo dantis, pajuto, kad taip lengvai šio kunigo nesutrinsi. Ne man, žinoma, spręsti, bet, žiūrint iš šono, susidaro įspūdis, kad su tuomete Anykščių valdžia dėdė rasdavo kompromisinę kalbą, todėl nebuvo menkinamas, net pripažįstamas jo noras puošti meno kūriniais Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios interjerą ir šventorių.

…ir paskutinis bendravimo su dėde Albertu laikotarpis – jo gyvenimui likęs dešimtmetis. Laisvas, be suvaržymų, savęs apribojimų. Tada ne kartą pasvaliečiams, moksleiviams rengtos ekskursijos į literatūrinius Anykščius. Dėdė Albertas visada rasdavo laiko, kol leido sveikata, sutikti mus. Maloniai vedžiodavo po bažnyčią, labai nuoširdžiai aiškindavo jaunimui sustojęs prie šiuolaikinių dailininkų paveikslų, kaip juos reikia suprasti, kad, kaip sakydavo, šventieji nebūtinai turi būti nutapyti su lakuotais nageliais ir parausvintomis lūpytėmis. O nuvedęs prie vyskupo Antano Baranausko paminklo, pasiūlydavo pamatyti du Baranauskus: vieną realų (skulptūra), o kitą – nišoje apie skulptūrą, savotišką vyskupo ir poeto idėją.

100-ojo Alberto Talačkos jubiliejaus proga Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje atidengta memorialinė skulptūrinė kompozicija. Jos autorius – skulptorius prof. Romualdas Inčirauskas. Anykščių sakralinio meno centro fondų nuotrauka

Tai būtų, ko gero, ir visi prisiminimai. Nedaug. Dėl to bandysiu dar paaiškinti, kodėl nedaug, kodėl su dėde Albertu bendrauta tiek mažai.

Nežinau, kaip kitose giminėse, Talačkos gi buvo linkę bendrauti tik ypatingomis progomis – dažniausiai per vestuves, krikštynas ir laidotuves. Tik tada dėdė Albertas, palikęs visus savo nepabaigiamus darbus, atvykdavo – tuokdavo, krikštydavo, laidodavo, trumpai užsukdavo pas brolius ir vėl išskubėdavo į Rokiškį ar Anykščius. Nesistebėdavome. Supratome, kad jis seniai jau ne mūsų, o tų, kuriems Dievo vardu tarnauja. Jis tapo rokiškėnų, o vėliau anykštėnų tarnu: jiems dirbo, dėl jų gyveno.

O mano šeimai užtekdavo dėdės Alberto sveikinimų sulaukus šv. Kalėdų ir Velykų. Visada ypač malonūs buvo kalėdiniai sveikinimai, nes voke, šalia paveikslėlio, rasdavome įdėtą kalėdaitį. Susėdę prie Kūčių stalo, pirmiausia lauždami dėdės atsiųstąjį kalėdaitį, jautėme, kad tą šventą valandą jis su mumis. Ir to užtekdavo. Kaip kad užtekdavo ir kitų dovanų: naujai išleisto Šv. Rašto, maldynų, nuotraukų. O man, kaip juokaudamas mėgstu sakyti, dėdė paliko dvi dovanas. Pirmoji – jo vardas, kuris man buvo suteiktas priimant Sutvirtinimo sakramentą. Antroji dėdės dovana – jo rašysena. Stebėtinai panašus ir mano braižas, nors dėdės rašysenos niekada nebandžiau kopijuoti. Tai supratau dar studijų metais, kada tėveliams rašydavau laiškus, o šie priekaištaudavo, kad negali mano rašto suskaityti taip pat, kaip dėdės Alberto.

Tai toks dėdės palikimas. Nedidelis, bet mums užtenka, kad jį prisimintume ir žavėtumėmės šia šviesia asmenybe. Visa kita likę Anykščiuose, kuriuose jis praleido savo gyvenimo paskutiniuosius tris dešimtmečius. Džiugu žiūrėti iš šono ir matyti, kad jo žemiška veikla deramai vertinama. Ypač tai pajutau 2009 metų vasarą, kai dalyvavau Anykščių Sakralinio meno centro atidaryme, kuriame su nepaprasta meile ir kruopštumu paruošta kunigo Alberto Talačkos sukauptų meno kūrinių ekspozicija, sutvarkyta asmeninė biblioteka.

Minint jo 90-ąsias gimimo metines, parengta ir išleista puiki knyga – albumas „Sakralinio meno puoselėtojas monsinjoras Albertas Talačka“ bei reprodukcijų rinkinys „Monsinjoro Alberto Talačkos meno kolekcija“. O 2021 m. lapkričio 19 d. apvalaus jubiliejaus proga Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje surengta paroda „Monsinjoro Alberto Talačkos gimimo šimtmetis: išmintis pasiteisina savo darbais“, atidengta jam skirta memorialinė skulptūrinė kompozicija.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien