Z. Pakštaitis: „Idėjos negimsta sėdint prie stalo, jos gimsta bendraujant su žmonėmis“

Tekstas perpublikuojamas iš Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalo „Šiaurietiški atsivėrimai“ (2022 m. Nr. 2)

Šiame interviu jis dalijasi mintimis ne tik apie kultūrą, bet ir literatūrą, teatrą bei savo santykį su šiomis meno rūšimis.

Pokalbio susitinkame MO muziejuje, tavo darbovietėje. Kaip čia atsiradai?

Buvo du etapai. Kartą mano bičiulė gal 2014 ar 2015 metais nusivedė į muziejaus biurą, kuris tuomet buvo Literatų gatvėje. Tada muziejus rengė daug edukacinių projektų, leido knygų, tad bičiulė atsivedė susipažinti su muziejaus vadove ir kitais darbuotojais. Mes atėjome, ir ji pasakė: „Čia Zigmas, jums reikės jį įdarbinti.“

Visi susižvalgė, kas čia vyksta, bet galiausiai puikiai pajuokavome, susipažinome. Muziejus dar nebuvo pastatytas, taigi ir išsiskyrėm pajuokavę, kad gal kažką sugalvosime, kai jis bus baigtas. Jau paskui, praėjus keleriems metams, po gana ilgo ir liūdno laiko, kai neturėjau jokių veiklų, mano draugė, rašytoja Jurga Vilė paminėjo, kad atidarytas muziejus, tačiau mažokai žmonių, kurie dirbtų kasoje, o lankytojų srautai – didžiuliai. Tad mane lengvai priėmė. O toliau – kaip pasakoj. Pradėjau vis ką nors siūlyti, norėjau prisidėti prie renginių, bandžiau moderuoti pokalbius, žodžiu, dalyvauti muziejaus gyvenime.

Mane čia viskas domino, labai patiko. Nuo pat pradžių buvau didžiulis šio muziejaus entuziastas. Organizacija jauna, joje daug naujų sumanymų, pokyčių kiekvieną dieną. Todėl tai gera terpė įgyvendinti idėjas. Gal verta paminėti su kolege Brigita ir komanda sugalvotus rengti poezijos skaitymus, taip pat muziejaus steigėjos Danguolės Butkienės sumanytą pokalbių ciklą „Tarp kultūrų“, kurio metu vyko susitikimai su labai įvairią kultūrinę patirtį turinčiais žmonėmis. Man teko vesti šiek tiek pokalbių. Tai geras, daug pokyčių atnešęs laikas.

Ar atėjimas į MO muziejų, kuris deklaruoja labai atvirą santykį tiek su lankytojais, tiek su pačia kultūra, pakeitė tavo paties suvokimą apie kultūrą? Iki įrašo kalbėjome, kad mūsų kultūros lauke dar yra tokio snobizmo, svarstant, kas kultūra yra ir kaip apie ją reikėtų kalbėti.

Viena mano bičiulė teatro kritikė vis šaiposi, sakydama: „Tu vis aikčioji ir aikčioji, kaip tau viskas patinka, kaip įdomu.“ Aš tuo džiaugiuosi, nes tikiu, kad svarbu neprarasti susižavėjimo. Jo pats nepraradau, ko gero, net dar daugiau įgijau. Per laiką, praleistą muziejuje, sugebėjau suprasti, kaip kultūra funkcionuoja už fasado ribų, kokie žingsniai reikalingi, kad vienas ar kitas kultūros reiškinys atsirastų. O snobiškumas, man rodos, tiek Vilniaus, tiek visos Lietuvos mastu palaipsniui mažėja.

Pastarasis dalykas, kurį pastebėjau, buvo NOA (Naujosios operos akcijos) festivalis, kuris net pačią elitiškiausią meno formą atnešė į plačiąją visuomenę – publika nepaprastai susidomėjusi ir susižavėjusi. Be abejonės, yra nusistovėjusių tendencijų, jas keičiant, atsiranda įtampų, reakcijų, nes pokyčiai žmones išbalansuoja, priverčia jaustis nesaugiai. Reikia prisitaikyti ir sukaupti reikiamą kiekį informacijos apie tam tikrą dalyką, kad jį prisijaukintų.

Manau, kad darbas MO muziejuje mano paties požiūrio nepakeitė, gal tik praplėtė. Niekada nemaniau, kad kultūra turėtų būti neprieinama ar uždara. Kažkiek turiu to romantizavimo, žavėjimosi, bet lygiai taip pat prisimenu, kad, atvažiavęs iš Joniškėlio į Vilnių, nepaprastai norėjau visur lankytis, dalyvauti, viską pamatyti. Dažniausiai, kai belsdavausi, tai ir prisibelsdavau – mane visur įsileisdavo. Jei ne tas kultūros lauko atvirumas, gal nebūčiau atsiradęs ten, kur esu.

Papasakok apie savo organizuojamus renginius. Tai ir poezijos skaitymai, kiti ciklai kultūros tema.

Vasarą su MO komanda rengiame poezijos skaitymų ciklą. Labai smagu matyti, kad į skaitymus susirenka jauna auditorija, daugiausia – nuo 17 iki 40 metų, turint mintyje, kad į tam tikrus kitus festivalius susirenka brandesnio amžiaus lankytojai. Beprotiškai gerai, kad poezijos mėgėjų ratas plečiasi. Į mūsų skaitymus ateina po šimtą žmonių, o tai poezijos renginiui yra taip pat reta. Man rodos, MO muziejus ir poezija – puikus derinys, nes ir muziejaus auditorija prasiplečia, o ir ištikimi lankytojai gali išgirsti gerų naujų kūrinių.

Nuo 2022 metų stengiamės pristatyti daugiau jaunų kūrėjų. Pats bandau ieškoti netikėtų jungčių, suvesti autorius, kurie kartu nėra dažnai girdimi. Norime, kad jie kartu skaitytų savo tekstus, tada šie kažkaip kitaip suskamba. Sąjungų priežastys būna įvairios – tai gali būti maniera, tema, laikotarpis ar netgi miestas. Štai šiemet turėjome nemažai renginių apie Vilnių ir Kauną, tad vienuose skaitymuose dalyvavo skirtingų kartų poetai vilniškiai, kituose – poetės iš Kauno.

Su bičiuliu Jonu Valoniu turime tokią „slaptų skaitymų“ iniciatyvą, kai eilėraščius skaitome patys. Dažniausiai tai darome per įvairius literatūros festivalius, tai tarsi mūsų „partizaninė veikla“. Sugalvojame, kad reikia į festivalio programą „nelegaliai“ įterpti skaitymus. Dabar jau esame gana civilizuoti ir apie tai organizatoriams pranešame, ko anksčiau nedarydavome. Pavyzdžiui, dalyvauji kokiame nors Biržų literatūros festivalyje ir paskelbi, kad bus slapti skaitymai, visus sukvieti vidurnaktį prie ežero. Ten kaip Jėzus iš valties skaitome eilėraščius su fakelais, kol išgėrę vietiniai apstulbę žiūri, kas čia vyksta (juokiasi).

Šie slapti skaitymai – mano beprotiškai mylimas užsiėmimas. Šiemet Druskininkuose jie puikiai pasisekė. „Poetinis Druskininkų ruduo“ – labai senas festivalis, tačiau jame skaitymų prie laužo nebuvo dešimtmetį. Dabar juos suorganizavome ir buvo labai labai gerai.

Kas yra kultūra, irgi sunku pasakyti. Bet klausimas, ar įmanoma jos išvengti. Ir kuo tampi, jei visgi išvengti pavyksta? Bandau įsivaizduoti, koks turėtų būti žmogus, kuris išvengia kultūros. Tas vaizdas man atrodo skurdus.

Kokią poeziją mėgsti skaityti? Kokios temos domina?

Tiesą sakant, dabar skaitau daugiau prozos, nors visada yra ir poezijos. Ant stalo guli Antano Kalanavičiaus poezijos rinktinė. Kalanavičius – tragiško likimo dzūkų poetas, kuris buvo spaudai parengęs nemažai poezijos rinkinių, bet taip niekada ir nepraėjo cenzūros. Galiausiai jis apsigyveno vienas vienkiemyje, Nedzingės kaime. Rimvydas Stankevičius, kažkada apie jį kalbėdamas, pašmaikštavo, kad Kalanavičius buvo iš Nedzingės „nedzingęs“. Šis poetas turėjo labai keistą priėjimą prie kalbos. Jis vartojo savotišką žodyną, pusiau savo išgalvotą, pusiau tokį „kaimišką“.

Kalanavičiaus eilėraščiai – teatrališki, bet tas teatrališkumas net kiek radauskiškas, ateinantis iš gamtos. Gamtos teatrališkumas – dabar garsiai sakau ir net pačiam keista girdėti. Bet taip pat keista ir Kalanavičių skaityti. Ritminės jo tekstų struktūros labai įdomios, netikėtos, sunkiai su kuo nors palyginamos. Neseniai atradau seną, iškart atkūrus Nepriklausomybę išleistą jo kūrinių rinktinę – tokią „plytą“, kurioje sudėti visi Kalanavičiaus tekstai. Po truputį skaitinėju – šie eilėraščiai labai gaivinančiai veikia.

Šiaip stengiuosi užmesti akį į viską, kas pasirodo. Nesakau, kad tai lengva ir visada pavyksta. Esu išrankus skaitytojas, turiu savo favoritų ratą, kurį pralaužti ne visuomet lengva. Tarp mėgstamiausių autorių – Artūras Valionis, kuris, mano nuomone, į lietuvių poeziją įneša daug gero humoro, o tai pas mus labai reta. Tai po truputį keičiasi, nes jaunų kūryba, kurią galime vadinti poezija, neretai kyla iš slemo scenos, o jis su humoru turi daug sąsajų. Man labiausiai patinka Valionio trumpi eilėraščiai, tokie trijų eilučių pasažai, kurie prajuokina. Tai subtilūs gramatiniai žaidimai.

Taip pat mėgstu Vytautą Stankų. Bet jis – daugiau gilus, mąslus, net dramatiškas. Jo kūryboje yra tamsos ir romantikos, nors jis visiškai nesutiktų, jei jam taip pasakyčiau. Mindaugą Nastaravičių irgi labai mėgstu. Jo kūryboje yra tokios pasakojamosios poezijos, kuri daugiasluoksnė. Jis gražiai supina humorą su jautriomis istorijomis, aukštos kokybės poezija.

Iš dar jaunesnių autorių patinka Mantas Toločka – Toločka, rašyk knygas! Kažkaip mažai jis jų rašo. Taip pat Grajauskas, ir vyresnis, ir jaunesnis. Vyresnis truputį labiau. Gintaras Grajauskas yra autorius, kuris, ko gero, labiausiai keitė mano santykį su knygomis, literatūra. Atradau jį, kai man buvo 16 metų, tada išėjo jo „Eilėraščiai savo kailiu“. Ta knyga pakeitė mano suvokimą apie poeziją. Vienas bičiulis yra sakęs, kad ši Grajausko knyga jam net išgelbėjo gyvybę. Jis parsinešė knygą namo, o draugai kaip tik pasiūlė važiuoti pasivažinėti. Tačiau jis buvo taip susidomėjęs knyga, kad atsisakė, o šie važiuodami padarė avariją ir žuvo… kol mano bičiulis sėdėjo namie ir skaitė.

Esu didelis vertimų „fanas“. Poezijos lauke pastebiu tokį elitizmą, esą viską reikia skaityti originalo kalba. Tačiau man atrodo, kad skaitytojas niekada negali suprasti, patirti, naudotis tuo pačiu žodynu, kokiu naudojasi autorius. Patirtys yra skirtingos, skirtingai formavosi žodžių reikšmės. Jei autorius turėjo valtį, plaukiodavo jūroje ir rašo žodį „jūra“, jis turės visai kitą reikšmę nei man, nuvažiuodavusiam į Nidą ar kažkur kitur prie jūros kartą per metus. Kuo autorius kultūriškai toliau nuo tavęs, tuo toliau yra jo kuriamos reikšmės. O vertėjas gali padėti jas priartinti, atrakinti. Tiek per parenkamą vertimo gramatiką, žodyną, tiek per komentarus. Todėl smagu skaityti verstinę poeziją. To paties Grajausko Sabrinos Brilo (baltarusių poetės) vertimai – nežinau, ar daug laimėčiau, jei ją skaityčiau baltarusiškai. Man Brilo lietuviškai nuostabiai skamba, kaip ir koks Baudelaire’as.

Pakalbėkime apie rašymą ir tave. Kiek tave pažįstu, tiek žinau, kad rašai. Ar buvo laikas, kai nerašei?

Aišku, kad buvo. Man atrodo, didžiąją dalį dienos valandų nerašau (juokiasi). Man rašymas visuomet veikdavo per santykius su žmonėmis. Nemanau, kad rašymas į stalčių, rašymas sau pačiam tampa literatūra. Kalba yra bendravimo būdas, ryšio su žmonėmis paieška. Kiek pats rašiau, visada tai dariau ieškodamas ryšio su kuo nors arba norėdamas kam nors ką nors papasakoti, kuo nors pasidalinti. Kiek rašydavau eilėraščius, dažniausiai jie gimdavo, galvojant apie draugus ir susikalbėjimą, pasidalinimą, šilumą. Būna akimirkų, kai pasineri į darbus ir turi mažiau galimybių su kuo nors pabendrauti, pabūti, tada ir rašyti norisi mažiau. Iš žmonių galima daug pasisemti. Man beveik niekada idėjos negimsta paprastai sėdint prie stalo, jos atsiranda šnekantis, bandant ką nors suprasti, ką nors sužinojus.

Laikas, kai nerašau, būna kasdien. Buvo ir ilgesnis. Esu labai dėkingas „Literatūrai ir menui“, kad 2021 m. paragino rašyti. Rašiau gana mažai, vos vieną kitą tekstą į feisbuko paskyrą įkeldavau ir tai – retai. Bet tuometė „Literatūros ir meno“ prozos, o dabar – vyriausioji redaktorė vis ragino rašyti.

MO muziejuje mano darbas taip pat rašyti. Tik čia rašau paraiškas. Rašymo visur yra daug, tik lieka klausimas, koks to rašymo tikslas.

Pasakodamas apie vertimus, paminėjai, kad labai sunku suprasti, ką galvoja rašantysis, nes visų mūsų patirtys skirtingos. Kaip tavo šiandienės patirtys įsigyvena tavo tekstuose? Kokios temos domina?

Ko gero, dabar labiausiai domina teatras. Teatras ir kultūra plačiąja prasme, nes dabar daugiausia rašau komentarus, kuriuose bandau sujungti savo patirtis, kultūrinį akiratį, daugiausia atsispirdamas būtent nuo teatro įvykių. Siekiu juos apsvarstyti per asmeninį kontekstą, per tai, ką šiuo metu skaitau, kuo domiuosi.

Artėji prie kritikos?

Vienu metu taip maniau, bet redaktorius labai greitai nusodino (juokiasi). Gal ir gerai, nes kritika – klampi ir sudėtinga sritis. Man ji patinka, bet yra nepaprastai sudėtinga. Tai – didelė atsakomybė. Yra apstu režisierių ar dramaturgų, kurie nori, kad ateitum žiūrėti spektaklių įsigilinęs, pasiskaitęs, tarsi pagyvenęs kartu su jų tyrimais ir padėtum atskleisti jų idėjas. Tačiau dažnai kritikai turi kelis darbus bei projektus, daug įvairių veiklų ir negali skirti savaitės vienam spektakliui.

Režisierius ir kūrybinė komanda prie spektaklio dirba, temą tyrinėja pusę metų ir daugiau. O tada ateinu aš, pažiūriu spektaklį per porą valandų, per dar vieną dieną viską išsprendžiu ir išdėstau tekste. Tai – nelygiaverčiai procesai, neįsivaizduoju, kaip juos padaryti lygiaverčius. Tačiau bet kuriuo atveju kritika itin reikalinga. Ji gali būti instrumentas, kuriuo visuomenė analizuoja ir supranta savo kultūrą. Bent jau tokią ją norėčiau matyti.

Teatras ir literatūra yra praktiškai neatskiriami. Ar dėl to teatras tau toks įdomus? Ar per literatūrą į jį žvelgi?

Teatras ir literatūra man nebūtinai kyla vienas iš kito. Mano pirmasis artikuliuotas susidūrimas su teatru buvo pirmame ar antrame kurse, kai draugė nusivedė į Gintaro Varno „Publiką“. Šis spektaklis dabar jau seniai neberodomas, jau tada, kai mačiau, buvo vieni paskutinių kartų. Jis pastatytas pagal tokią dramatišką Federico Garcíos Lorcos pjesę, pats Varno pastatymas buvo mistiškas, visa apimantis. Tada teatras mane ir ištiko, nuginklavo. Man pasidarė būtina jame lankytis, kaip nors jame veikti. Vienu metu net pats buvau pradėjęs vienoje studijoje vaidinti.

Kokias šiandienos teatro tendencijas matai? Kurios tave žavi, o kurios mažiau patinka?

Iš pastarojo meto spektaklių labai patiko Eglės Švedkauskaitės „Jauno žmogaus memuarai“ pagal Ričardą Gavelį. Jaunos kartos režisierė rado būdų gaiviai ir įdomiai pažvelgti į sovietmetį, reflektuoti šį laikotarpį. Šis spektaklis atrodė kaip labai reikalingas gestas, padėjęs suprasti mastelį to, kas buvome ir esame. Kaip ir panašiu metu perleista Danutės Gailienės knyga „Ką jie mums padarė?“ Švedkauskaitės darbas, be kita ko, ir šmaikštus, juokingas, įkvepiantis.

Pastebiu labai daug socialiai atsakingo, aktualaus teatro, tačiau jis nėra mėgstamiausias. Jis pratęsia diskusijas, vykstančias viešojoje erdvėje, perkelia į teatro sceną ir kartais įgauna didaktišką atspalvį. Kamilė Gudmonaitė yra viena tų aktualių režisierių. Jos „Tran Trans Trance“ – apie translytiškumą ir kūniškumą; „Šventė“ – apie neįgaliųjų gyvenimą ir integraciją, taip pat tam tikrus diskriminavimo pagal kūno požymius aspektus. Artūro Areimos režisuota opera „Traviatos“ – irgi labai aktualus darbas, bene pirmą kartą scenoje įgarsinęs lietuviškų traviatų, t. y. asmenų, teikiančių sekso paslaugas, žodžius, naudojęs dokumentinę medžiagą. Tačiau ar vien dėl to jis geras? Galbūt, jei kūrėjų komanda susitelkia tik į temą, kiti dalykai sulaukia mažiau dėmesio.

Viskas, apie ką šiandien kalbėjome, sukasi apie kultūrą. Ar įmanoma nuo kultūros pavargti?

Dar neteko. Nesinori kalbėti lozungais, bet jei gyveni tame, tai ir gyveni. Nežinau, gal ir galima. Prieš akis dabar matau Paulinos Pukytės feisbuko sieną, kurioje parašyta: make art, not culture („kurk meną, ne kultūrą“ – aut. past.). Man patinka šis užrašas, visai jam pritariu. Atsimenu, kai pirmame kurse dėstytojas Paulius Subačius vaikščiodavo po auditoriją klausinėdamas: „Na, gerbiamieji studentai, kas yra literatūra?“ Ir niekas negalėdavo nieko jam atsakyti. Kas yra kultūra, irgi sunku pasakyti. Bet klausimas, ar įmanoma jos išvengti. Ir kuo tampi, jei visgi išvengti pavyksta? Bandau įsivaizduoti, koks turėtų būti žmogus, kuris išvengia kultūros. Tas vaizdas man atrodo skurdus.