Zagrebas tave šaukia

Miestas, žvelgiantis į Vieną

Kai paskutinį sykį lankiausi Zagrebe pirmųjų kovidinių metų (kurie mums tuomet dar tokie neatrodė) paskutinėmis sausio dienomis, miestas buvo paniręs į tirštą rūką.

Kaip ir dera Vidurio Europos miestui, priklausančiam Habsburgų kadaise sukurtai kultūrinei erdvei, pažintį su Zagrebu verta pradėti nuo geležinkelio stoties – pastato, kuris, panašiai kaip ir kituose buvusios Austrijos–Vengrijos miestuose, yra tam tikros epochos liudininkas.

1932 m. šioje Zagrebo geležinkelio stotyje išlipo Filipas Latinoviczius – vieno žinomiausių XX a. Kroatijos rašytojų Miroslavo Krležos romano „Povratak Filipa Latinovicza“ („Filipo Latinovicziaus sugrįžimas“) herojus. Romanas yra laikomas pirmuoju modernios kroatų literatūros kūriniu, turėjusiu įtakos tolesnei jos raidai.

Filipas Latinoviczius grįžta į tėvynę po ilgos pertraukos ir bando ją atrasti iš naujo, atrasti joje ir savąją tapatybę. Tai nėra paprasta užduotis. Panašiai kaip iki šiol nėra paprasta atsakyti į klausimą, kokia gi yra kroatų tapatybė. Miljenko Jergovicius – šiuolaikinis kroatų rašytojas, gimęs Sarajeve, bet jau beveik tris dešimtmečius gyvenantis Zagrebe, mano, kad kroatų tapatybė neegzistuoja be trijų ją sudarančių ir vienas kitą papildančių elementų – Vidurio Europos, Balkanų ir Viduržemio jūros pasaulio.

Zagrebas šioje dėlionėje, be jokios abejonės, atstovauja Vidurio Europos idėjai. Pasak minėto Miroslavo Krležos, tai miestas, kurio žvilgsnis yra nukreiptas į Vieną, nors jis abiem kojomis stovi Balkanuose.

Viduramžių karaliai ir unija su Vengrija

Pirma, ką pamato keliautojas, išėjęs iš Zagrebo geležinkelio stoties, yra raito karaliaus Tomislavo paminklas. Man, tuomet atvykus į Zagrebą, jis išnyra iš tiršto rūko tarsi senovinės praeities dvasia. Kroatijos ankstyvojo valstybingumo istorija šiek tiek primena Lietuvos. Tai viduramžių karalystė, įkurta kunigaikščio Tomislavo, tapusio pirmuoju Kroatijos karaliumi 925 metais, suklestėjusi XI a. pradžioje, o po karaliaus Zvonimiro mirties susiskaldžiusi ir susilpnėjusi. Tuo pasinaudojo auganti savo galybe kaimyninė Vengrijos karalystė, valdoma Arpadų dinastijos, kurios atstovai įtikino karališkosios kroatų Trpmirovičių dinastijos palikuonius sudaryti personalinę uniją su Vengrijos sostu. Nuo šios akimirkos ir iki pat 1918 metų Kroatija (be Dalmatijos ir Istrijos) buvo Šv. Stepono karūnos žemių dalimi, tiesa, vienintelė tarp kitų jai priklausančių nevengriškų žemių turėjusi politinę ir kultūrinę autonomiją.

Senasis Zagrebas – vengriškai iki šiol vadinamas Agram – kartais iš tiesų gali priminti kokį nors didesnį vengrišką miestą. Vaikščiojant Aukštutinio miesto (Gornji grad) gatvėmis ir aikštėmis – pvz., Šv. Morkaus aikšte (trg Svetog Marka), Karaliaus Belos IV parku, Strossmayero promenada, Katarinin trg, Kamenita ulica ir kitur – nenorom pagalvoji, kad kažką visa tai primena. Iš tiesų vaizdai yra panašūs į tuos, kurių galima išvysti „senojoje“ Budoje (kuri iš esmės buvo atstatyta daugiausia XIX a. ir labiau vaizduoja viduramžių Vengrijos viziją – kaip ji atrodytų, jei ne osmanų turkų įsiveržimas į Vengriją XVI a.).

Kruvinasis tiltas ir vyskupų miestas

Miesto centrą sudaro trys istoriškai atskiros dalys. Pirmiausia tai aukštutinis miestas – Gornji grad – kurį sudaro du rajonai. Gradec – tai ant kalvos išsidėstęs tylių ir ramių gatvių labirintas, kurį galima pasiekti laiptais, kylančias į viršų lenktomis gatvėmis arba garsiąją Uspinjača – Zagrebo funikulieriumi, kurio viršutinė stotelė yra prie įspūdingo Lotrščako bokšto. Kadaise tai buvo aukštuomenės ir pirklių miestas, dabar čia įsikūręs Kroatijos parlamentas Sabor, Zagrebo municipalitetas, Prezidentūra ir kai kurios kitos svarbios šalies ir miesto institucijos. Gotikinės Šv. Morkaus katedros stogą puošia glazūruotomis čerpėmis sudėliotos Kroatijos raudonos ir baltos „šachmatinės“, taip pat istoriniai Slavonijos, Dalmatijos ir Istrijos herbai.

Šalia yra Kaptol – kita senojo aukštutinio Zagrebo dalis, virš kurios dominuoja įspūdinga dviejų bokštų gotikinė Zagrebo katedra, jau seniai tapusi miesto simboliu. Tai didžiausios sakralinės gotikinės architektūros pavyzdys į pietryčius nuo Alpių. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ir karaliams šventajam Steponui bei šventajam Ladislovui dedikuota katedra buvo pastatyta 1217 metais, tačiau jau 1242 m. pastatą sugriovė mongolai, o po kelerių metų ji vėl buvo atstatyta. XV a. pabaigoje į Kroatiją įsiveržė Osmanų imperija, todėl aplink katedrą pradėtos statyti gynybinės sienos, kurių dalis išliko iki šiol. Taip įsikūrė atskiras fortifikuotas rajonas Kaptolas – atskiras vyskupų valdomas miestas, kurį su Gornji grad jungė Akmens vartai, į kuriuos iki šiol veda gatvė, pavadinta Kamenita vrata.

Katedra smarkiai nukentėjo ir per 1880 m. Zagrebo žemės drebėjimą. Pagrindinė nava sugriuvo, o bokštas buvo nepataisomai sugadintas. Pastatas buvo restauruojamas neogotikos stiliumi, tuo metu iškilo ir du 104 m aukščio bokštai, vienas iš kurių ir vėl nukentėjo per pastarąjį žemės drebėjimą 2020 m. pavasarį.

Audringą dviejų senojo Zagrebo rajonų praeitį liudija vienos iš Senamiesčio gatvių pavadinimas Krvavi most – Kruvinasis tiltas. Čia kadaise per Medveščako upelį buvo tiltas, kuris uždengus upelį tapo nebereikalingas. Nors laikui bėgant tiltas tapo gatve, pavadinimas liko dėl istorinių priežasčių kaip istorijos priminimas ir Zagrebo praeities liudininkas. O savo vardą tiltas gavo dėl ant jo medinių sijų nuolat vykusių kruvinų konfliktų tarp dviejų Zagrebo dalių gyventojų: Gradeco ir Kaptolo.

Bano Josipo Jelačićiaus kardas

Žemiau Gradeco ir Kaptolo yra Donji grad – Žemutinis miestas, kurio centrą – kartu ir viso miesto centrą – žymi garsioji bano Josipo Jelačićiaus aikštė. Plačiąją aikštę supa monumentalūs daugiausia Austrijos–Vengrijos laikų pastatai, ja juda tramvajai, toliau riedantys Ilica – XX a. pradžios reprezentacine Zagrebo gatve, kadaise garsėjusia prabangių parduotuvių ir kavinių gausa. Aikštės viduryje stovi dar vienas paminklas su raiteliu – tai Josipas Jelačićius, laikomas kroatų tautos didvyriu, nes per 1848 metų Vengrijos revoliuciją banas Jelačićius (bajorų titulas, naudotas keliose Vidurio ir Pietryčių Europos valstybėse nuo VII a. iki XX a., daugiausia Kroatijoje) padėjo imperatoriškai Vienai ją ginklu numalšinti ir tokiu būdu vėliau užtikrino Kroatijai sąlygas reikalauti platesnių autonomijos sąlygų. Dėl tos pačios priežasties vengrai Jelačićiaus vaidmenį istorijoje vertina visiškai kitaip.

Šis paminklas dar yra vadinamas savotiška vėtrunge, nes bano kardas skirtingais miesto ir šalies istorijos laikotarpiais rodė skirtingą kryptį – kai jis buvo pastatytas 1866 metais, pirmiausia buvo nukreiptas į šiaurę (Vengrijos ir Budapešto link), per Antrąjį pasaulinį karą, kuomet buvo įkurta NDH (vad. Nepriklausoma Kroatijos valstybė – marionetinė III Reicho ir fašistinės Italijos valstybė sąjungininkė) – banas kardu rodė rytų kryptį, 1947 metais socialistinėje Jugoslavijoje paminklas buvo nukeltas, o 1990 m., žlugus komunizmui ir Kroatijai atkūrus nepriklausomybę, paminklas vėl grįžo į centrinę Zagrebo aikštę, o jo kardas dabar rodo pietryčių kryptimi – ten, iš kur Kroatija bando pabėgti, iš Balkanų.

Kiek aukščiau Jelačićiaus aikštės šurmuliuoja garsusis miesto turgus Dolac, kuris sujungia visas tris istorinio centro dalis. Tai dar viena detalė, kuri savo istorija kiek primena šiuolaikinio Budapešto įsikūrimą, kuris vienu miestu tapo tik XIX a. antroje pusėje. Gradecą ir Kaptolą 1851 m. sujungė į vientisą miesto organizmą ne kas kitas, o būtent banas Josipas Jelačićius, o jo garbei pavadinta pagrindinė miesto aikštė tapo naujo modernaus miesto centru.

Ten, kur grojo valsus apie gražų mėlyną Dunojų

Einant toliau į pietus, geležinkelio stoties link, atsiveria įspūdinga parko zona – Zrinjevacas. Tai devynioliktojo amžiaus austrų architektų suprojektuotos modernios viešosios miesto erdvės, kurios turėjo priminti sostinę Vieną, parko alėjos sudaro vieną iš pagrindinių Žemutinio miesto ašių, naujojo Zagrebo centro – miesto, kuris taip nekantriai tuomet laukė artėjančio naujojo XX amžiaus. Didingų pastatų fasadai žvilgčioja pro parko medžių šakas, jų aiški Art Nouveau tekstūra pasąmonėje kelia asociacijų su pučiamųjų orkestrais, kadaise grojusiais valsus apie gražų mėlyną Dunojų, ir kavinėmis, kuriose patiekiamas Sachero tortas ir skaitomi laikraščiai senamadiškuose mediniuose rėmuose.

Čia rasite Kroatijos mokslų ir menų akademiją, Kroatijos mokslų ir meno akademijos biblioteką, Meno paviljoną, Modernaus meno galeriją, Archeologijos muziejų. Kiek toliau į vakarus tęsiasi kita reprezentacinė parkų zona – esanti tarp trg Marka Marulića ir trg Republike Hrvatske. Čia įsikūręs Kroatijos universitetas, Nacionalinis teatras, Kroatijos valstybinis archyvas ir kiti reprezentaciniai tų laikų pastatai, kurie turėjo aiškią užduotį – parodyti kultūrinį kroatų tautos augimą. Į XX amžių kroatai įžengė labai aiškiai norėdami save matyti kaip Vakarų civilizaciją į Balkanus nešančią tautą. O Zagrebas ir pirmosios tarpukario Jugoslavijos ir ypač antrosios – SFRJ laikais ryškiai apeliavo į kultūrinį šios bendros šalies sostinės statusą, vaidindamas savotiško „lango į Vakarus“ vaidmenį.

Ar šios pastangos turėjo pagrindo ir buvo vaisingos? Atsakymas į šį klausimą reikalauja gilaus ekskurso į Jugoslavijos sukūrimo ir šios valstybės žlugimo istoriją.

Vaizdas pro langą „į Vakarus“

Užtenka turbūt paminėti, kad pagal pirmosios pietų slavų valstybės – Slovėnų, Kroatų ir Serbų karalystės (sutrumpintai vadinam SHS), įkurtos 1918 m. vos pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, viziją, jos sostine turėjo tapti būtent Zagrebas, bet galiausiai šis vaidmuo atiteko tolimesniam Belgradui, o pati šalis galiausiai 1929 metais pakeitė pavadinimą į Jugoslaviją.

Šioje bendroje valstybėje nuo pat jos egzistavimo pradžios ir iki subyrėjimo gyvavo be galo daug tautinių stereotipų, kurių neištrynė ilgametė bendro gyvenimo patirtis. Pasak jų, kiekvienai tautai atiteko tam tikra „funkcija“ – slovėnai buvo stipresni ekonomiškai, kroatai – kultūriškai, o serbai didžiavosi savo karinėmis pergalėmis ir akivaizdžiai dominavo bendroje šalies kariuomenėje. Tačiau dar minėtas Miroslavas Krleža, kadaise paklaustas apie daugelio nuomone „vyraujantį“ kroatų kultūrinę vaidmenį, pakomentavo tai taip: „Tesaugo mus Dievas nuo kroatų kultūros ir serbų patrankų.“

Priešais Zrinjevaco parką prie Strossmayerio aikštės yra įsikūręs „Palace Hotel“, kurio fojė yra garsioji (kaip ir pats viešbutis) kavinė. Tai viena iš tų vietų, kurios vis dar vaidina tokios savotiškos seniai mirusios Dunojaus monarchijos ambasados vaidmenį: jaukūs tamsaus medžio interjerai su variniais, patina padengtais elementais, pageltę „Agramer Zeitung“ šimtmečių senumo laikraščiais vitrinoje po stiklu, gražūs vaizdai į parką pro aukštus langus.

Už langų taip pat girdėti mėlynų Zagrebo tramvajų, lekiančių geležinkelio stoties link arba priešinga kryptimi – bano Josipo Jelačićiaus aikštės link, ūžesys.

Šis vaizdas, beje, labai primena Krokuvos Pliantus – parko zoną – juosiančią Krokuvos senamiestį kaip pasaga, čia irgi važiuoja mėlyni tramvajai, pro kurių langus taip pat matosi secesinė aplinkinių pastatų architektūra.

Naktinių tramvajų ilgesys

Kad ir kaip būtų, Zagrebas iš tiesų yra ypatingas miestas visos buvusios Jugoslavijos kultūros kontekste. Daugeliui Bosnijos ir Hercegovinos, Makedonijos, Juodkalnijos ir netgi Serbijos gyventojų jis iki šiol atrodo kaip artimos, „savos“, mielos, senos geros „austriškos“ Europos pavyzdys. Miesto vaidmenį bendroje Jugoslavijos masinėje kultūroje sunku nuvertinti. Čia buvo sukurta nemažai filmų, iš Zagrebo yra kilę be galo daug kultiniais tapusių roko muzikos grupių, tokių kaip „Aerodrom“, „Film“ arba „Azra“. Miestas yra apdainuotas daugelyje populiarių dainų, kurias iki šiol mintinai moka milijonai buvusių jugoslavų.