Zakristijonas, draugaujantis su bitėmis

„Ir aš norėčiau bent vieną bičių šeimą atsivežti, bet žmonės turbūt išsilakstytų iš šventovės“, – juokiasi zakristijonas Svajūnas Jonavičius (35 m.), kurio  draugystė su bitėmis prasidėjo prieš aštuonerius metus.

Pasak Svajūno, auginti vabzdžius, kurie senovėje laikyti šventais, yra tikras iššūkis, tačiau surinkto medaus kiekis ir saldumas kompensuoja kiekvieną pralieto prakaito lašelį.

Prakaitą bitininkas šluostosi ne tik bityne, bet ir Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje, mat ten nuo 2019 m. atlieka zakristijono tarnystę. „Zakristijonauti – tai ne obuolius nuo obels raškyti“, – šmaikštauja bitininkas. Ir išties bažnyčioje Svajūną visada regime plušantį paraitotomis rankovėmis.

Jis mielai sutiko pasidalinti apie savo kelionę Dievo link ir apie gyvenimo pomėgį – bitininkystę.

Papasakokite, kaip Jūs atsiradote bažnyčioje?

Būdamas ketvirtoje klasėje, pradėjau lankyti Pirmosios Komunijos pamokas. Tuo metu Druskininkų bažnyčioje klebono pareigas ėjo kun. Vytautas Rudis, kuris kviesdavo vaikus patarnauti per Šv. Mišias. Tačiau man, kaip vaikui, tuo metu buvo nedrąsu ir, sakyčiau, netgi keista vilktis kažkokią, kaip man tuomet atrodė, raudoną suknelę (tada buvo raudonos albos su kamžomis, kurias patarnautojai privalėjo užsivilkti ant savo drabužių), tad vis atsisakydavau.

Bet vieną dieną, einant pro bažnyčią, klebonas pamatė mane su mama ir priėjęs pasiteiravo: „Galbūt jūsų sūnus galėtų ateiti patarnauti?“  Žinoma, mama sutiko – taigi kitos dienos vakarą Mišiose pasirodžiau ir aš. Taip su nedideliu paraginimu atsiradau prie Viešpaties altoriaus.

Kaip reagavo draugai, sužinoję, kad patarnaujate bažnyčioje?

Mano dienos režimas vaikystėje, o ypač vasaros vakarais, buvo toks: kiekvieną dieną, 18 valandą, dalyvaudavau Šv. Mišiose, o po jų keliaudavau į mokyklos stadioną žaisti krepšinį su draugais. Štai čia ir prasidėdavo įvairūs klausimai: ką veikiu bažnyčioje, kodėl ten nuolat lankausi ir t. t… Mokykloje bendraklasiai taip pat žinojo, kad patarnauju per Šv. Mišias. Drąsesni ko nors paklausdavo. Nors apskritai dėl bažnyčios niekada nejutau patyčių ar užgauliojimų iš bendraamžių – visi gerbė mano pasirinkimą.

Ar patarnavimas ir sutikti žmonės Dievo namuose padėjo Jums augti kaip asmenybei?

Žinoma. Juk bažnyčioje patarnaudamas visada matai kunigo pavyzdį, bendrauji su vyresnio amžiaus berniukais. Dažnai apsilanko ir svečių klierikų. Visada matai vyro pavyzdį. Nuo vaikystės augau be tėvo, tik su mama. Kaip berniukui, vėliau paaugliui, visada reikia tvirto peties, kuris apgintų, užtartų ir rodytų šeimos vyro pavyzdį. Dievui galiu už tai padėkoti: visada turėjau vyriškumo pavyzdžių tiek bažnyčioje, tiek dirbdamas, tiek išvažiavęs į stovyklas.

Pamenu, ir patarnautojų stovyklose ne kartą esame kalbėję apie vyriškumą. O geriausias to pavyzdys yra matyti, kaip kartu veiklose dalyvauja  stovyklų vadovų šeimos su vaikais. Tai man padėjo augti kaip asmenybei, nors prireikė laiko, kad visa tai suprasčiau.  Net ir dabar, skaičiuodamas 35-uosius metus, augindamas sūnų su žmona Vaida, jaučiuosi vis dar augantis.

Zakristijonu dirbti atėjau tiesiai iš darbų statybose. Niekada nekreipiau dėmesio nei į savo išvaizdą, nei į aprangą. Tačiau, kai matai mūsų parapijos kleboną kun. V. Vaišvilą, nejučiomis ir pats privalai pasitempti.

Studentai labai skundžiasi laiko stygiumi, tačiau Jūs studijų metais vis tiek išlikote aktyvus krikščionis: lankėte adoracijas ir įvairias stovyklas. Kokia visa to paslaptis?

Paslaptis yra labai paprasta. Visada jaučiau palaikymą, paraginimą iš mamos: eik, važiuok, dalyvauk. Ir labai džiaugiuosi, kad aplink mane buvo protingų, geranoriškų žmonių, kurie taip pat skatino, kvietė ir padėjo. Juk pirmakursiui studentui, kuris į sostinę žengia iš provincijos, lengva nėra. Dalyvaudamas įvairiose veiklose, ypač Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centro organizuotose patarnautojų stovyklose, susipažinau su daugybe žmonių, kunigų, klierikų ir pan.

Negaliu nepaminėti kun. Vitalio Dauparo, kurio dėka, Viešpačiui padedant, pradėjęs studijuoti, atsidūriau Gailestingumo šventovėje. Studijuojant man niekada netrūko laiko: pavyzdžiui, žinojau, kad Šventovėje ketvirtadienį 19 val. vyksta Švč. Sakramento adoracija, po jos – Šventojo Rašto skaitymas. Stengdavausi visus darbus pasidaryti anksčiau arba susiplanuoti taip, kad spėčiau viską atlikti. Kai labai nori, viskas įmanoma, o kartais reikia pasirinkti prioritetus.

Ar kada nors buvote suabejojęs savo tikėjimu?

Galbūt nuskambės banaliai, bet nebuvau. Kad ir kas nutikdavo, visada tikėjau ir tikiu Juo.

Zakristijono pareigas einate nuo 2019 metų. Kada supratote, kad tai ir yra būtent jūsų pašaukimas?

Aš drįsčiau pasakyti, kad tai labiau tarnystė. Atėjai, atlikai savo tarnystę geriausiai, kaip moki, ir išėjai. Mano atveju čia turbūt vienas iš Viešpaties pokštų. Nuo paauglystės dirbau statybose įvairius darbus, vėliau iš to ir pragyvenau. Kai klebonas kun. V. Vaišvilas pasiūlė likti zakristijonu, mintyse pagalvojau: „Na va, pagaliau truputį švaresnis darbas bus“ (juokiasi). Su nauju klebonu prasidėjo ir bažnyčios remonto darbai. Vėliau supratau, kad Viešpats turbūt specialiai paliko mane zakristijonauti, kad savo žiniomis būčiau naudingas pačiai Bažnyčiai ir parapijai.

Ar galėtumėte išskirti vieną dalyką, už kurį esate labiausiai dėkingas Dievui?

Po šio klausimo prisiminiau vieną eilutę iš Šventraščio: „Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu, aš nebijosiu, nes tu drauge būsi (Ps 22, 1–6)“.

Kodėl nusprendėte užsiimti bitininkyste?

Vaikystėje mačiau, kaip kaime bitininkavo dėdė. Buvo nemažai bičių šeimų. Man, kaip vaikui, patikėdavo labai svarbią užduotį – suieškoti dūlio iš aplinkinių patrešusių medžių ir uždegti dūminę. Stovėdavo tušti aviliai, eidavau su jais pažaisti, tvarkydavau, dėliodavau rėmelius. Taip ir liko tokie prisiminimai, kol užaugau. Įsigijęs nuosavą sklypą, nusprendžiau pabandyti ir vėl su bitėmis draugauti.

Kurie metai bitininkui sunkiausi?

Turbūt šie metai. Bitynas jau pakankamai didelis ir kasmet vis auga. Šiais metais labai didelė spiečių gausa, bet ne mano bityno. Visas birželis taip ir praėjo lipant vakarais į medžius ir nukėlinėjant spiečius.

Ar bitės reikalauja daug priežiūros?

Priežiūros reikia kaip ir kiekvienam gyvam padarui. Bitės – toks vabzdys, kuris negali būti be darbo, jos visada turi būti užsiėmusios, kitu atveju gali prisigalvoti visokių nesąmonių ir atvažiavęs rasi išsispietusias ant šakos. Kiekvieną savaitę skiriu vieną dieną visoms šeimoms apžiūrėti.

Kas labiausiai motyvuoja bitininkus?

Greičiausiai medaus kiekis ir yra motyvacija. Man tai labiau kaip papildoma veikla galvai pravalyti. Nors klausiamas, kiek šeimų turiu, visada atsakau, kad vis dar per mažai. Bitininkų dabar irgi netrūksta, anksčiau kaimuose buvo vienas kitas, o dabar informacijos pilna, inventorius pradžiai irgi nedaug kainuoja. Vien savo apylinkėse dar pažįstu bent penkis bitininkus. Turint keletą bičių šeimų, ir motyvacija kitokia. Pamenu, kaip džiaugdavausi ir keliais kilogramais medaus, o dabar ir tonos neužtenka (juokiasi).

Šv. Pranciškus Asyžietis yra pasakęs, kad gyvūnai – mūsų jaunesnieji broliai ir seserys. Ar jūs, kaip bitininkas, jaučiate kažką aukštesnio, ypatingesnio bitėms?

Iš bičių šeimos galima pasimokyti darbštumo ir kruopštumo. Žvelgdamas, kaip vystosi bičių šeimos nuo pat pavasario, galiu drąsiai pasakyti, kad bitės negali gyvent be darbo. Kaip ir žmonės. Visa avilio „bendruomenė“ dirba, kad šeima stiprėtų, augtų ir plėstųsi. Bitė darbininkė per dieną aplanko kelis šimtus žiedų.

Manau, ryšys ir santykis su bitėmis atsiranda su laiku kaip ir su bet kuriais kitais gyvūnais. Pavyzdžiui, dabar, nuvykęs pas bites, iš jų darbo prie lakos galiu suprasti, ar šeimoje viskas gerai. Net iš dūzgimo galiu spręsti, ar visai bičių šeimai viskas gerai. Tiesiog bėgant metams pradedu suprasti darbo su bitėmis subtilybes.

Bitės turi labai ištreniruotą „uoslę“. Jas erzina blogi kvapai ir labai gerai jaučia, ar esu susinervinęs, ar ramus. Taigi nuo savijautos priklauso darbo tempas. Dažniausiai vos pradėjęs darbus savo bityne suprantu beužmirštąs kitus dienos įvykius – visiškai pasineriu į bičių pasaulį. Būtent tai ir vadinčiau aukštesne, ypatinga žmogaus pajauta.