„Žalioj stotelėje“ nuspalvino mano vaikystę. In memoriam kompozitoriui Mikalojui Novikui

Gruodžio 11-ąją eidamas 83-iuosius metus mirė kompozitorius, pedagogas, vienas ryškiausių lietuviškosios estrados kūrėjų Mikalojus Novikas (gimė 1940 m.). Su šios talentingos asmenybės, sukūrusios apie 500 įvairių žanrų kūrinių, muzika užaugo kelios kartos. Daugelis kompozitoriaus M. Noviko dainų – legendinė „Žalioj stotelėje“, „Gera“, „Putinai“, „Pėdos“, „Dar nežinia“ – tapo lietuvių estradinės dainos aukso fondu.

Pasakyti, kad šie septyni žmonės kūrė estradą, – vadinasi, nepasakyti nieko. Jie kūrė Lietuvos estrados atmosferą. Jie buvo šviečiantis žvaigždynas su daugybe dainų. Be jokios abejonės, niekas neprilygo Benjaminui Gorbulskiui. Nors pagrindinė šių kompozitorių kūrybos dalis buvo daina, tačiau beveik visi rašė ir rimtus kūrinius.

Nežinau lietuvių estrados grando, kuris ar kuri nebūtų dainavę Mikalojaus Noviko dainų. Jų daugybė. Dar ir tvisto stiliumi parašytų. Bet turbūt stipriausias įspūdis, išlikęs man iš vaikystės ir lydėjęs daug metų, žinoma, yra jo „Žalioj stotelėje“. Tai buvo kažkas labai optimistiško, gerai nuteikiančio, įkvepiančio. Laukimo, vilties ir panirimo į jaunystę fenomenas.

Pirmajame dainos „Žalioj stotelėje“ 1974 m. televizijos įraše pasirodė Leonido Šumskio ir Nijolės Ščiukaitės duetas. Tai buvo išties įdomus vaizdo klipas, dar nespalvotas: abu dainininkai sėdi parimę prie anuomet labai madingo žaislo – traukinukų, važinėjančių bėgiais.

Vos pasirodžius klipui, „Žalioj stotelėje“ tapo hitu. Šią fenomenalią dainą mokėjo visi – ją labai mėgo dainuoti Lietuvos radijo ir televizijos merginų ansamblis, paskui Ona Karkauskaitė ir Tautvydas Bigota. Vėlesnių perdainavimų jau ir nebesuskaičiuosiu.

„Žalioj stotelėje“ nuspalvino mano vaikystę ir įžiebė viltį represyvioje, pilkoje, slegiančioje sistemoje. Šiandien galėtume sakyti – gal netikrą, gal net apgaulingą. Bet kai mes klausydavom šios dainos ar dainuodavom ją užstalėse, ji mums būdavo tikra.

Įdomu, kad M. Noviko „Žalioj stotelėje“ per dešimtmečius įdomiai transformavosi. Naujausia rašytojo, dainų atlikėjo Juozo Erlicko kompaktinė plokštelė vadinasi „Mėlynoji stotelė“. Tai liūdnas, melancholiškas albumas, bet jame yra kažkas iš anos – žaliosios – stotelės: viltis, kad gyventi galima ir gyvenimo bėgiams jau riedant į pabaigą. Pradžia ir pabaiga visada netoli…

Mikalojaus Noviko išėjimas dar nepabaigė garsiųjų kompozitorių plejados, bet dauguma jų jau ten… Ir Viešpats žino, kaip arti jie kontempliuoja jo veidą. Atsimenu Mikalojaus Noviko albumą, išleistą prieš gerus penkiolika metų, kuris vadinosi taip: „Žalioj stotelėje – Gera! …“ Daina „Gera“, gerokai senesnė už „Žalioj stotelėje“, buvo M. Noviko tvistas. Ir kai dabar vėl paklausiau šį albumą, grįžo tas vaikystės šypsnys, gal net malonus aromatas, o gal net artėjant Kalėdoms močiutės pyragų ilgesys…