Zamostė – mažoji Italija Lenkijoje

Tekstas ir fotografijos perpublikuojami iš „Vilniaus galerijos“

Lenkijos įdomybės ir grožis tikrai nesibaigia Krokuvoje, Varšuvoje ar Zakopanėje, unikalių vietų čia galima rasti keliaujant įvairiausiomis kryptimis. Šį kartą – desertas tiems, kas per Lenkiją važiuoja į Ukrainą.

Italijos dvasia Šiaurės Europoje

Zamostė (lenkiškai Zamość) ne veltui įtraukta ir į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą (nr. 564). Šis maždaug Alytaus dydžio miestas yra unikalus renesanso architektūros pavyzdys, kuriame išliko autentiškas pagal itališką tradiciją sudėliotas suplanavimas: jo per daug nepaveikė nei karai, nei šių dienų statybos. Toks suplanavimas, pasak to meto architektų, turėjo sukurti patogų, saugų ir ypač estetišką miestą.

Lietuviams Zamostė turėtų sukelti papildomų emocijų ir dėl to, kad renesanso architektūros Lietuvoje tikrai nėra daug: net gražusis Vilnius akį labiau pratina prie baroko ar gotikos, o štai renesansas mums labiau dvelkia Pietų Europa.

Vieno turtuolio „užgaida“

Įdomi ir paties miesto istorija: jį XVI a. pabaigoje įkūrė Abiejų Tautų Respublikos etmonas Janas Zamoyskis. Šiam poelgiui jį iš dalies paskatino tai, kad vietovė buvo ant garsaus prekybos kelio, jungusio Vakarų Europą su Juodąja jūra, o tai buvo itin svarbus faktorius augant miestui. 

Įgyvendinti savo svajonę J. Zamoyskis pasikvietė Bernardo Morando – italų architektą iš Padujos, todėl galima sakyti, kad visas miesto centras yra autorinis vieno žmogaus darbas. Miesto įkūrėjas ir architektas puikiai sutarė, todėl planas įgyvendintas su didele meile ir profesionalumu, kuris pastebimas iki šiandien – lygiai taip pat, kaip ir itališkos architektūros manieros, džiuginančios ne tik formomis, bet ir spalvomis.

Įvairių kultūrų pėdsakai

Sakoma, kad B. Morando, rengdamas miesto planą, įsivaizdavo žmogaus kūną: rūmai išdygo tarsi galva, pagrindinė gatvė – stuburas, katedra – širdis, turgaus aikštė – pilvas, o gynybiniai bastionai – rankos ir kojos. Miesto įtvirtinimams buvo skirtas ypatingas dėmesys, matyt, baiminantis, kad jį gali atakuoti totoriai ar, kaip vėliau ir nutiko, kiti priešai.

Nepaisant tvirtų sienų, ant prekybos kelio stūksantis miestas buvo atviras įvairioms kultūroms: ne tik lenkų ar kaimyninių lietuvių bei ukrainiečių, bet ir armėnų ar net graikų: šių kultūrų pėdsakai taip pat atsispindi architektūros detalėse, ypač puošyboje. Visi minėti objektai išliko, todėl miestas sužavės ne tik bendra atmosfera, bet ir dailiais pavieniais pastatais: jau minėtais paties J. Zamoyskio rūmais, bažnyčiomis, spalvinga centrine aikšte ar grakščia rotuše.