Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Žemaičių kalba – nuo turgaus iki bažnyčios

Vyskupas Algirdas Jurevičius. „Žemaičių laikraščio“ priedo „Žemaitē īr“ nuotrauka

Telšių vyskupijos bažnyčiose vis dažniau skamba žemaičių tarmė. Prieš dvejus metus atvykusio vyskupo Algirdo Jurevičiaus iniciatyva Žemaitijos bažnyčiose visuotinė malda skaitoma žemaitiškai, o už pastangas skatinti išsaugoti šią tarmę, ganytojas spėjo gauti apdovanojimą. Apie tai „Žemaičių laikraščio“ priede „Žemaitē īr“ vyskupą kalbina poetė Irena Daubarienė.

Jūsų Ekscelencija, šių metų vasaros pradžioje suėjo tik dveji metai, kai atvykote į Žemaitiją, Jums visai nepažintą kraštą. Ir štai šiemet liepos 13-ąją, Pasaulio žemaičių vienybės ir Durbės mūšio minėjimo dieną, Didžiojoje žemaičių sienoje Telšiuose atidengiant meninę plokštę žemaičių kalbai, buvote apdovanotas LR Seimo atminimo ženklu „Už nuopelnus Žemaitijai“. Kokias mintis sukėlė šis įvertinimas?

Nesijaučiu, kad mano nuopelnai Žemaitijai būtų verti kokio nors apdovanojimo, tačiau džiaugiuosi, kad tokią žemaičiams brangią dieną buvau taip pagerbtas. Atrodo, jog tai buvo toks paprastas dalykas – skatinti žemaičius kalbėti žemaitiškai, o pasirodo, jog tai apdovanojimo vertas žygdarbis.

Jums tik pradėjus eiti Telšių vyskupijos ganytojo pareigas, po trejeto mėnesių, 2020 m. rugsėjo 21 d., Telšiuose įvyko Žemaičių kongresas, kurio rezoliucijoje numatyta skatinti intensyvesnį žemaičių kalbos vartojimą, šį klausimą sprendžiant ne tik Žemaitijos savivaldybėse, bet ir kreipiantis į Prezidentūrą, Seimą ir Vyriausybę su prašymu imtis tvirtų, tikrų, ilgalaikių priemonių unikaliai, gyvai žemaičių kalbai įteisinti bei išsaugoti.

Po minėto kongreso praėjus vos dviem mėnesiams, 2020 m. lapkritį, švenčiant Kristaus, Visatos valdovo, iškilmę Jūsų iniciatyva Telšių katedroje pirmąsyk visuotinė malda jau buvo skaitoma žemaitiškai. Kaip pavyko taip žaibiškai imtis konkrečių žemaičių kalbos puoselėjimo ir stiprinimo veiksmų?

Jei Žemaitijoje rašomos rezoliucijos dėl kalbos skatinimo, tai liudija apverktiną žemaičių kalbos padėtį. Nors kai kurie politiniai sprendimai ir gali prisidėti prie kalbos puoselėjimo, tačiau pagrindinė kalbos gyvumo priežastis slypi kitur. Jei žemaičiai imsis daugiau naudoti tą kalbą, ji turės ateitį.

Daugelyje kraštų Bažnyčia buvo ta jėga, kuri padėjo išsaugoti unikalias kalbas bei kultūras ir pakėlė tai į aukštesnį lygmenį. Turiu minty šv. Kirilą, kuris sukūrė slavų kalbai raštą (kirilica) ir taip padėjo išsaugoti kalbą. Lietuvoje taip pat iškilūs dvasininkai daug prisidėjo, kad lietuvių kalba rastų sau prideramą vietą bažnyčiose ir būtų naudojama kasdienybėje.

Atvykdamas į Telšius tikėjausi išgirsti daugiau žemaičių kalbos, tačiau viešuomenėje ji vis dar mažai naudojama. Paklausęs, kur galima išgirsti žemaičių kalbos, buvau nukreiptas į turgų, kur ji dar gausiau naudojama. Tai, ką turguje girdėjau, man patiko, todėl nusprendžiau sudaryti galimybes žemaičių kalbai skambėti ir bažnyčiose.

Rietavo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia. Kęstučio Vanago / „BNS Foto“ nuotrauka

Kaip Jūsų skatinimą visuotinę maldą melsti žemaičių kalba priėmė vyskupijos dekanatuose (bažnyčiose)?

Negirdėjau nė vieno nusiskundimo dėl to, tačiau suprantu, kad kai kuriose parapijose žemaičių kalba nėra vartojama, nes ten ir žmonių nebėra, gebančių perskaityti žemaitišką tekstą. Telšių vyskupijai priklauso dalis vadinamosios Mažosios Lietuvos, kurioje daugumą gyventojų sudaro nuo savo kalbos atpratę žemaičiai. Jiems tai sunkiausia priimti, nes jie dirbtinai bando sau kurtis kitą tapatybę.

Ko daugiau sulaukiate: žmonių nustebimo ar džiaugsmo dėl vis dažnesnio žemaičių kalbos vartojimo Žemaitijos bažnyčiose?

Kai per pamokslą žmonės truputį prisnūsta, tai labai įdomu stebėti jų veidus, kai jie po pamokslo išgirsta žemaičių kalbą. Tuomet tikintieji pakelia galvas, išsitiesia, o veidą papuošia nuostaba praturtinta šypsena. Tai daug pasako apie žmonių ir kalbos santykį. Kadangi dabar daug pamaldų transliuojama LRT bei Marijos radijo pagalba, tai ir Lietuvoje tenka išgirsti padėkų už tai, kad grįžtame prie savo tapatybės.

Esate minėjęs, kad kone dvejus metus kiekvieną savaitę į visas Telšių vyskupijos bažnyčias siunčiate žemaitišką sekmadienio šv. Mišių maldą. Įdomu, kaip dažnai bažnyčiose pasirenkamas būtent žemaitiškas visuotinės maldos variantas?

Neturiu tokios statistikos ir netikrinu, ar parapijose naudojamasi žemaitiškų maldų tekstais. Palieku tai laisvam dvasininkų ir parapijiečių apsisprendimui. Įdomią patirtį turėjau pernai Kretingoje minint vienuolio Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos 250-ąjį gimtadienį. Visada maniau, kad Kretinga yra Žemaitijos dalis, todėl parodžiau iniciatyvą pamaldose skaityti maldą žemaitiškai. Pasirodo, kad ten tos tradicijos dar nebuvo. Po pamaldų ėjome prie vienuolio J. A. Pabrėžos kapo, o žmonės prieidavo ir dėkojo už žemaitišką maldą. Supratau, kad Kretingos žmonės išsiilgę girdėti žemaičių kalbą bažnyčioje, nes tai – jų tapatybės dalis.

Pastebima, kad Jūs ne tik skatinate žemaičius aktyviau vartoti savo prigimtinę kalbą, tačiau ir pats intensyviai jos mokotės. Kas sunkiausia atrodo mokantis žemaičių kalbos?

Nors turiu mokymosi priemonių – žemaičių kalbos gramatiką ir žodyną, tačiau geriausiai man sekasi mokytis girdint kalbą. Nesijaučiu mokantis žemaitiškai, tačiau tai, ką moku, – stengiuosi naudoti bendravime. Man asmeniškai sunkiausia yra pataikyti teisingus linksnius, nes dažnai „prasikiša“ lietuviška gramatika…

Platelių ežeras. Kęstučio Vanago / „BNS Foto“ nuotrauka

Kokių atradimų ar pastebėjimų atradot dėl žemaičių kalbos: jos leksikos ar formų vartojimo?

Manau, kad žemaičių kalba yra archajiškesnė, nes atrodo kiek grubesnė už lietuvių kalbą, kuri buvo kalbininkų išpuoselėta ir išdailinta. Manęs nenugąsdino kai kurie žemaitiški žodžiai, nes atradau, kad jie turi lenkiškų žodžių šaknis. Kadangi lenkų kalba man yra žinoma, tai nebuvo jokių sunkumų suprasti ir kai kuriuos žemaičių žodžius.

Ar padeda Jums mokantis žemaičių kalbos Jūsų profesionalus muzikinis išsilavinimas?

Manau, kad man labai palengvina mokytis kalbos muzikinė klausa, kuri padeda greičiau įsisavinti kirčiavimą bei kitus kalbos niuansus.

Pačioje Jūsų paskyrimo Telšių vyskupu pradžioje interviu interneto dienraščiui „Bernardinai.lt“ sakėte: ,,Mėgstu skaityti, lavinti kalbų įgūdžius – dėl to skaitau ir užsienietiškas knygas. Turiu ambicijų geriau pramokti anglų, italų kalbas“, o vietoj jų teko mokytis žemaičių kalbos. Ar jos mokymąsi prilygintumėte naujos užsienio kalbos mokymuisi?

Tai nesulyginami dalykai, nes užsieniečių retai kada sutinku, o štai žemaičių – kasdien. Tad ši kalba man nėra tai, kas „už manęs“, „už sienos“, bet ji yra šalia manęs ir vis dažniau – manyje.

Senasis Žemaičių plentas. Kęstučio Vanago / „BNS Foto“ nuotrauka

2022 m. vasarį viename interviu sakėte, kad tik atvykęs į Žemaitiją pastebėjote, jog žemaičiai mažai vartoja savo kalbą. Ar, Jūsų nuomone, situacija pastaruoju metu bent kiek keičiasi?

Nereikia laukti greitų rezultatų, tačiau kryptingai dirbant ta linkme galime daug pasiekti. Iš istorijos žinome, kad popiežius Martynas V 1421 m. rugsėjo 11 d. priėmė žemaičių tautos krikščionis į savo globą. Tai lyg ir nieko ypatingo, tačiau tuomet žemaičiai save suprato kaip tautą, ir tarptautinėje arenoje žemaičiai buvo tauta. Per istoriją šį suvokimą išbarstėme, todėl nėra lengva tą situaciją greitai pakeisti. Tikėtina, kad žemaičių kalbos platesnis naudojimas ves gilesnio žemaitiškos savasties pažinimo link.

Iš Jūsų leidinių, o ypač kreipimosi į popiežių dėl titulinės vyskupijos Mednicensis įsteigimo (grąžinimo) Varniuose akivaizdu, kad tapęs žemaičių vyskupu labai gilinatės į Žemaitijos istoriją, asmenybes. Gal išskirtumėte, kokius žemaičius atradote kaip Jums imponuojančius autoritetus?

Pastaruoju metu daugiau gilinausi į Žemaičių vyskupystės ganytojų istoriją. Labiausiai nustebau, kad jau 19 amžiaus pirmoje pusėje vyskupijai buvo suteiktas Telšių-Žemaičių vyskupijos pavadinimas. Net ir vyskupas Motiejus Valančius pasirašinėjo kaip Telšių arba Žemaičių vyskupas. Šį titulą jis naudojo net ir Kaune gyvendamas. Lietuvoje apie tai nebuvau girdėjęs, todėl man tai buvo labai nauja.

Kai popiežius Pranciškus 2018 m. mane paskyrė vyskupu pagalbininku Kaune, tai gavau titulinę Materianos vyskupiją Tunise (Afrika), nes kiekvienas vyskupas privalo turėti savo vyskupiją. Jei vyskupijoje yra vyskupų pagalbininkų, jie tampa tituliniais vyskupais, t. y. jie tampa seniai sunykusių vyskupijų „ganytojais“. Daugiausia tokių vyskupijų yra šiaurinėje Afrikoje, tačiau pasitaiko ir Europoje. Kai buvau paskirtas Telšių vyskupu, Afriką man teko palikti, nes tapau konkrečios vyskupijos ganytoju.

Pasigilinęs į istoriją pamačiau, kad iki 1926 metų egzistavusi Seinų vyskupija neseniai tapo tituline vyskupija, o 1417 metais įkurta Medininkų vyskupija liko pamiršta. Todėl surinkęs istorinius dokumentus pristačiau juos Šventajam Sostui ir paprašiau tą klausimą išspręsti, kad Žemaičių vyskupystės istorija nebūtų pamiršta. Džiaugiuosi, kad neseniai popiežius Pranciškus įtraukė Medininkų vyskupiją į titulinių vyskupijų sąrašą. Laukiame, kada bus paskirtas titulinis vyskupas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ne tik žemaičius, bet ir visą Lietuvą pratinate prie žemaičių kalbos per didžiąsias metų šventes sveikindamas ir linkėdamas žemaitiškai. Ko šiuo metu palinkėtumėte ar kokių troškimų turėtumėte kaip žemaičių Ganytojas?

Bandau mąstyti taip, kaip popiežius Martynas V, kuris į mūsų regioną žvelgė kaip į lietuvių tautą ir kaip į žemaičių tautą. Tad nieko nuostabaus, kad lietuviai gauna žemaitišką sveikinimą ir nustemba, kad dar kažkas vakarinėje Lietuvos dalyje moka žemaitiškai „keverzoti“. Norėčiau palinkėti, kad priimtume vieni kitus gerbdami tapatybę, kad buvimą žemaičiu ar lietuviu priimtume kaip praturtinimą, o ne kaip grėsmę nacionaliniam saugumui ar valstybės vienybei.

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.