Žemaitė. Aktyvistė, pranokusi kaimą ir užkariavusi miestą

Būtent ji iš klasikų autorių labiausiai atitinka dabarties gyvenamojo laiko vaizduotės poreikius. Veiklios, jausmingos, hipsteriškai pasirišusios skarelę, keistuoliškai nepritampančios aplinkoje, nebijančios radikalių gyvenimo lūžių Žemaitės (Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės, 1845–1921) asmenybę apdainuoja šiuolaikinės grupės, jos spalvingai personai ir kūrybos personalijoms dedikuojami spektakliai, prie Žemaitės paminklo vyksta moterų poezijos skaitymai, Žemaitės gimtinėje – Bukantės dvaro sodyboje / Žemaitės memorialiniame muziejuje – nepertraukiamai rengiamos ekskursijos ir įvairūs kultūriniai susibūrimai.

Literatūrologė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Moderniosios literatūros skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja dr. RAMUNĖ BLEIZGIENĖ, tyrinėjanti XIX a. antrosios pusės–XX a. pradžios rašytojų moterų kūrybą, mano, kad pastaraisiais metais stipriai išaugęs viešojoje erdvėje domėjimasis Žemaitės asmenybe susijęs su noru išvaduoti ją nuo tradicinės kaimo moters vaizdinio, mus pasiekiančio iš XX a. pradžios kritikos laikų.

Žemaitės kūryboje galima aptikti ekologinės sąmonės užuomazgų

„1915-aisiais, minint rašytojos 70 metų jubiliejų, kritika apie Žemaitę ėmė kalbėti ne kaip apie kaimo rašytoją, bet kaip mūsų, lietuvių, tautos rašytoją. Tuo metu įvyksta lūžis – įsivyrauja požiūris, kad modernios lietuvių tautos pamatas yra valstietija. O ligtolinės pastangos lietuvių bajoriją integruoti į modernią visuomenę, reikia pripažinti, patiria fiasko. Tai štai – kadangi Žemaitė suvokiama kaip mūsų tautos rašytoja, atsiranda pagrindas kalbėti, kad ji išreiškia tam tikrus visiems lietuviams būdingus bruožus: jautimosi, mąstymo, suvokimo“, – svarstė literatūrologė.

Akivaizdu, kad Žemaitės kūryboje visų pirma į akis krinta lietuviško kaimo tikrovė, tačiau kalbėti vien iš tokios perspektyvos apie šią autorę būtų per mažai. Kai pradedame gilintis į jos aprašomus išgyvenimus ir patyrimus, kurie labai svarbūs norint pažinti XIX a. pabaigos–XX a. pradžios visuomeninį, kultūrinį kontekstą, štai tada, R. Bleizgienės teigimu, atsiveria ir bendražmogiškoji plotmė. Paaiškėja, kad laiko prasme nutolusiame kaime glūdi dalykai, kalbantys ir apie šiandienos žmogų.

„Tie bendražmogiški dalykai Žemaitės kūryboje – tai santykis su gamta, ekologinė savivoka, žmogaus jausmingumas, dalyvavimas pasaulyje jausmų plotmėje. Žemaitės kūryba nėra tik apie kaimo žmogų – ji ir apie mus visus, dabar gyvenančius. Skaitydami jos tekstus galime atpažinti ir savo patirtį, būdą, kaip mes patys dalyvaujame pasaulyje. O jeigu neatpažįstame, tuomet galbūt galėtume ugdyti tokio buvimo gebėjimą: būti atsakingi už supančią gamtą, kurti empatišką santykį su kitais žmonėmis“, – mintį, kodėl Žemaitė gali būti tokia aktuali šiandien, plėtojo literatūrologė R. Bleizgienė.

Būtent dėmesingumas jausmams ir jausmingumui buvo tai, kas mokslininkę asmeniškai patraukė skaitant Žemaitės kūrinius. Savo tolesniuose tyrimuose R. Bleizgienė analizuoja, kaip šios autorės kūryboje skleidžiasi žmogaus gamtos išgyvenimai, patiriamas supantis pasaulis, atkreipia dėmesį, kad žmogaus jausmingumas yra neatsiejamas nuo gamtos pasaulio, pavyzdžiui, dangaus kūnų: saulės, mėnulio, debesų, jausmingumo.

„Tai jausmų cirkuliavimo ratas, ir žmogus yra jo dalis. Galime matyti analogiją – kaip danguje, taip ir ant žemės. Kaip mėnulis rūpinasi pakeisti saulę, kaip sakoma jos kūrinyje – saulės brolis, taip ir ant žemės vyras rūpinasi savo žmona, o žmona rūpinasi savo vyru, vaikais. Tik ši analogija – ne atspindys, o jausmų cirkuliacija – gamtos jausmai nusileidžia ant žemės, ir žmogus, būdamas šio pasaulio dalis, įsitraukia į jausmų tekėjimą.

Kalbant apie Žemaitę, šie dalykai yra gana nauji. Remdamasi tokia analize netgi mėginu įrodyti, kad Žemaitės kūryboje galima aptikti ekologinės sąmonės užuomazgų. Žmogus, jeigu yra įsitraukęs į jausmų tekėjimo ratą, elgiasi atsakingai, rūpinasi gamta, stengiasi nepažeisti pasaulio tvarkos. O vos iškritęs iš jausmų cirkuliavimo rato pradeda elgtis destruktyviai – ima niokoti supantį pasaulį ir pirmiausia – gamtą“, – savo moksliniais atradimais pasidalijo R. Bleizgienė.

Kaimo rašytoja ar bajorė rašytoja?

Kaimo ir miesto sankirtų svarbos Žemaitės biografijai ir kūrybai klausimą rašytojos asmenybės tyrinėtoja pasiūlė panagrinėti keliais pjūviais. Akivaizdu, kad Žemaitę pagal tai, kokia erdvė jos kūriniuose reprezentuojama labiausiai, vienareikšmiškai norėtųsi vadinti kaimo rašytoja. Būtent toks jos vaizdinys visuomenės sąmonėje įsitvirtinęs.

„Manau, ir dabar mokyklinėse programose išlieka toks pats požiūris į Žemaitę – kaip į kaimo rašytoją. Bet norėčiau atkreipti dėmesį į vieną dalyką. Prie to, kad tikime, jog Žemaitės personažai, jos sukurti gamtos, buities paveikslai yra lietuviškos gamtos ar lietuviško kaimo reprezentantai, prisidėjo XX a. pradžios kritika. Ji patvirtino mintį – tai, kas aprašyta jos kūryboje, yra tikra. Kad skaitydami Žemaitės apsakymus galime aptikti lietuvio kaimo žmogaus paveikslą, – aiškino R. Bleizgienė. – Pati savaime Žemaitės kūryba siūlo tam tikrus perskaitymo kodus, bet prie jos, kaip kaimo rašytojos, vaizdinio labiausiai prisidėjo XX a. pradžios lietuviai inteligentai, kritikai.“

Kita vertus, pabrėžė mokslininkė, svarstant apie Žemaitės, kaip rašytojos, savivoką, negalima apeiti jos bajoriškos kilmės. Nuo pat XX a. pradžios kritikos istorijoje vyksta derybos – kas vis dėlto Žemaitė yra: kaimo rašytoja ar bajorė rašytoja?

„Iš esmės visos XIX a. pabaigos–XX a. pradžios moterys rašytojos buvo bajoriškos kilmės. Ir turėjo kitas išsilavinimo galimybes. Būtent tokioje erdvėje apskritai galėjo susiformuoti savarankiška, pasitikėjimo turinti moteris, galinti pradėti rašyti.

Bajoriška kilmė ir erdvė labai svarbi galvojant apie Žemaitės, kaip rašytojos, savivoką. Štai ir autobiogafiją ji pradeda nuo to, kad pabrėžia, jog jos tėvas buvo bajoras, o motina tvirtino esanti aukštos kilmės, nors realybėje, tenka pripažinti, tas jų gyvenimas mažai kuo skyrėsi nuo prakutusių, prasigyvenusių valstiečių buities. Vis dėlto tai buvo kita erdvė. Žemaitė ir jos seserys buvo mokomos skaityti, rašyti lenkiškai. Paskui Žemaitė gavo platesnio išsilavinimo galimybę dėdinos dvare. Ir čia ji patenka į istorinius sūkurius, įgyja būtent to laikotarpio moterims bajorėms būdingos patirties. Kartu su savo teta ir pusseserėmis padeda 1863–1864 m. sukilimo dalyviams: veža maistą, tuo laiku prieinamas medicinines priemones. Tai irgi veikė jos sąmonę“, – apie dvaro kultūros įtaką Žemaitės sąmoningumui ir kitoms charakterio savybėms pasakojo R. Bleizgienė. 

Gebėjimas kalbėti tūkstantinėms minioms ir jas įtikinti, paveikti žodžiu pranoksta paprasto kaimo žmogaus gebėjimus. Iš kur tas talentas? Žemaitė nelankė jokių retorikos kursų, neišėjo papildomų viešojo kalbėjimo mokslų. Vadinasi, ir miestas buvo jos veikimo erdvė. Bajoriškas dvaras – Žemaitės savivokai įtaką dariusi vieta, o miestas – jai visiškai tinkanti veikimo erdvė.

Būtent bajoriškoje erdvėje Žemaitė susidūrė su XX a. pradžios lietuvių inteligentais. Labai svarbi, bet mažai minima jos pažintis su Putvinskiais – irgi bajorais, turėjusiais ne vieną dvarą. Ir štai tarnaudama pas juos, dirbdama šeimininke Graužikų dvare, Žemaitė pateko į inteligentijos veiklos sūkurį. Juliją Jonas Jablonskis pasitelkia kaip gyvąjį kalbos šaltinį, kartu su Antanu Smetona ir Petru Avižoniu rengdamas pirmąją lietuvišką gramatiką, padėjusią pagrindus bendrinei lietuvių kalbai. Graužikų dvare rengiamas ir „Varpas“, šiuos darbus perėmus Povilui Višinskiui, ir Motiejaus Valančiaus „Raštai“. Taigi Žemaitė, nors dirba šeimininke, gali matyti lietuviškos leidybos užkulisius, dalyvauti tikrame kultūros darbe – ypač reikšmingame XX a. pradžioje kuriantis moderniai lietuvių visuomenei. Ir šis darbas vyksta ne kur kitur, ne dūminėje kaimo trobelėje, o dvare.

„Ką galime pasakyti apie dvarą? Tai nėra kaimiška aplinka. Bet ir ne miestas. Tai tarpinė erdvė, kurioje gali vykti intensyvus kultūrinis, intelektualinis gyvenimas. Sakytume, galbūt tai yra tarpinė erdvė Žemaitei pereiti į miestą. Nes atsidūrusi Vilniuje ji be didelių kliūčių įsitraukia į miesto gyvenimą. Dalyvauja visur, kur tik gali: ir vakaruškose, ir literatūriniuose vakaruose, dirba „Lietuvos žinių“ atsakingąja redaktore, kaip tikra miestietė pabūna porą savaičių kalėjime, – apie rašytojos veiklumą, smalsumą ir įsitraukimą pasakojo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkė. – Žemaitės gebėjimas be didelių sunkumų judėti erdvėje ir rinktis gana įvairias veiklos formas yra susijęs su jos bajoriškos dvaro erdvės patirtimi. Erdvės, kuri yra lyg tarpinė tarp kaimo ir miesto.“

Atsakinga moteriška laikysena ir pilietinis sąmoningumas

Kalbant apie Žemaitės Vilniaus laikotarpį, ryškėja rašytojos biografijos faktai, bylojantys jos pasiryžimą dalyvauti istoriniuose įvykiuose, prisiimti atsakomybę ir ištiesti pagalbos ranką. Pirmojo pasaulinio karo metu Vilniuje įkūrus pagalbos pabėgėliams bendriją, Žemaitė vadovavo prieglaudai: jos žinioje buvo 60 vaikų ir 17 motinų. Tokia moteriška laikysena, literatūrologės R. Bleizgienės manymu, greičiausiai irgi susiformavo dvare ir susisieja su dabartinėmis istorinio fono realijomis.

„Kažkas manęs klausė, kaip dabar Žemaitė elgtųsi, kai vyksta karas Ukrainoje ir mes renkamės, kaip dalyvauti, kaip keisti šią situaciją. Nėra abejonių, kad Žemaitė tikrai būtų pirmose gretose tų, kurie imasi iniciatyvos, padeda, daro, ištiesia pagalbos ranką“, – savo nuomonę dėstė rašytojos kūrybos ir asmenybės tyrinėtoja.

Ir vis dėlto, anot jos, kai kalbame apie Žemaitę, nereikėtų miesto ir kaimo erdvių matyti kaip priešpriešos. Tiesiog XIX a. pabaigoje bajoriškoji dvaro erdvė, kitaip nei kaimiškoji, moterims suteikė platesnį veikimo būdų spektrą ir daugiau galimybių ugdytis pilietinį sąmoningumą. Kita vertus, neatmestina, kad susiklosčius tam tikroms aplinkybėms lygiai taip pat empatiškai stokojantiesiems pagalbos ranką ištiestų ir kaimo moterys.

Miestas – visiškai tinkanti Žemaitei veikimo erdvė

Dar vienas dalykas, pasak R. Bleizgienės, apie kurį mažai galvojama kalbant apie Žemaitės asmenybę, – jos gyvenimo milijoniniuose didmiesčiuose patirtys, kurias su Vilniaus miestu jau būtų sunku palyginti.

„Į Ameriką, į Niujorką, Žemaitė vyko su Aleksandra ir Andriumi Bulotomis rinkti nukentėjusiems Pirmojo pasaulinio karo metu pabėgėliams pinigų. Pagrindinė jos užduotis buvo kalbėti Amerikos lietuvių susirinkimuose ir jų metu rinkti aukas. Yra minima, kad Niujorke Žemaitei nelabai sekėsi. Įsivaizduoju – reikėjo pereinamojo laikotarpio. Bet po to ji lankėsi Bostone, paskui pasibaigus rinkliavos darbams apie ketverius metus gyveno Čikagoje. Ir neatrodo, kad čia būtų patyrusi kokių nors didelių sunkumų. Kitų Amerikos didmiesčių kelionėse Žemaitė vadinama charizmatiška kalbėtoja, minima, kad į susirinkimus pasiklausyti jos kalbų ateidavo tūkstantinės minios lietuvių, būdavo tikri anšlagai – visi norintieji netilpdavo į sales, dalis likdavo už durų.

Galbūt tai mano stereotipinis mąstymas, vis dėlto gebėjimas kalbėti tūkstantinėms minioms ir jas įtikinti, paveikti žodžiu pranoksta paprasto kaimo žmogaus gebėjimus. Iš kur tas talentas? Žemaitė nelankė jokių retorikos kursų, neišėjo papildomų viešojo kalbėjimo mokslų. Vadinasi, ir miestas buvo jos veikimo erdvė. Bajoriškas dvaras – Žemaitės savivokai įtaką dariusi vieta, o miestas – jai visiškai tinkanti veikimo erdvė“, – teigė R. Bleizgienė.

Garsus, didis ir visų godojamas mecenatas ponas Zigmantas dideliame mieste gyveno jau porą dešimčių metų. Iš savo praktikos, iš valdiškos vietos susikrovė gan apskritą kapitaliuką. O iš moralės pusės – ko jis nepergyveno? Kiek tų panelių gražių gražiausių, jaunų jauniausių, ir pusamžių, ir jau senstančių per savo rankas neperleido, nesusukęs galvos, neišplėšęs širdies. Dargi ne vieno savo draugo žmonos buvo pamušęs širdį. Vis tik, nors karštai, bet neilgai temylėjo. Truputį nusibodus, vieną meta, kitą pritraukia, o be meilės, nors paviršutinės, nemokėjo ir nenorėjo gyventi. Po teatrus, cirkus, kavines, restoranus, po operas, operetę su savo meilužėmis daužėsi, tankiausiai iš meilužių lėšų, nes su plikėmis užsidėti pažeminimu sau laikė. Visokių linksmybių, smagumų, po truputį ir nesmagumų, taipgi tos šlovės, garbės, aukštybės, po truputį skandalų iki valios prisisotinęs buvo.

(Žemaitė, „Raštai“, III tomas, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956 m.)

Pasak R. Bleizgienės, tai citata iš vienintelio Žemaitės apsakymo miesto tema „Ponas Zigmantas“. Ir įdomu, kad čia matome išvardytas visas miesto linksmybes, kuriose dalyvauja ponas Zigmantas, spėtina, greičiausiai dvarininkiškos kilmės ir galintis sau leisti pilnakraujį miesto gyvenimą. Įdomu, kad Žemaitė, rašydama šį apsakymą ir vardydama pagrindines miesto pramogas, tai daro jau pati jas patyrusi, gyvendama Vilniuje. Neaišku, kiek ji turėjo galimybių dalyvauti cirko pasirodymuose, bet dar iki Vilniaus periodo yra keliavusi į Rygą, kur susipažino su opera.

„Miestas Žemaitės kūryboje nėra destruktyvi erdvė, juolab kad mes turime per mažai duomenų tai teigti. Per mažai ji apie tai rašė. Aišku, mano cituotame apsakymo fragmente miesto erdvė iš tiesų skiriasi nuo kaimo, bet tikrai negalime vienareikšmiškai, stereotipiškai sakyti, kad kaimo erdvė žmogui yra palanki, o miestas – ne, – svarstė literatūrologė. – Nors toks mąstymas, tiesą sakant, būdingas XX a. pradžios literatūrai, ir tai galime rasti Lazdynų Pelėdos kūryboje.

Apskritai XIX a. pabaigos–XX a. pradžios lietuvių inteligentų vaizduotėje miestas buvo labai pavojinga moterims erdvė. Lietuviškoje spaudoje buvo skelbiama nemažai straipsnių, kaip moterys, išvykusios iš kaimo į miestą papildomai užsidirbti, ištvirksta. Tai iki dabar mus pasiekiantis stereotipinis miesto vaizdinys. Bet kadangi turime tik vieną Žemaitės apsakymą šia tema, negalėtume sakyti, kad apsakymo pagrindinė veikėja Myliutė ištvirksta, nueina šunkeliais. Atvirkščiai, miesto erdvę ji atranda kaip palankią sau veikti. Įdomu, kad Myliutė nori būti aktorė ir dėl scenos sutinka ištekėti už gerokai vyresnio vyro, pažadančio jai šią galimybę – kad ji galės tęsti mokslus ir būti aktorė.

Sakytume, pakankamai miestiška, kitoniška, netradicinė svajonė – sunku įsivaizduoti XIX a. kaimo merginą svajojančią tapti aktore.“

Vaizdo pasakojimą kūrė kultūros publikacijų autorė Jurgita Jačėnaitė ir vaizdo operatoriai Kostas Kajėnas bei Martynas Stankevičius.

Dėkojame Žemaitės memorialiniam muziejui / Bukantės dvaro sodybai.

„Bernardinų“ dienraščio projektas „Rašytojai. Tarp kaimo užutėkio ir miesto sūkurio“ – vaizdo pasakojimų ciklas apie kontrastingus kaimo ir miesto pasaulius bei jų įtaką žymių lietuvių rašytojų tapatybei, savitumui, kūrybai. Projektu norima priartinti lietuvių literatūros klasiką prie šių dienų skaitytojų per rašytojų kaimiškosios ir miestiškosios būties pėdsakus, taip pat – pabrėžti mažųjų memorialinių namų-muziejų išlikimo ir tausojimo svarbą.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.