2021 08 17

Elvina Baužaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Žemiškas instrumentas, dangiška muzika. Interviu su violončelininke R. Juknevičiūte

Violončelininkė Rugilė Juknevičiūtė. Loïc Salfati nuotrauka

Violončelininkė RUGILĖ JUKNEVIČIŪTĖ – jaunosios kartos muzikos meno asmenybė, Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos auklėtinė, tarptautinių konkursų dalyvė ir laureatė, nuostabiai pasirodžiusi 2021 m. gegužės 7-osios koncerte „Cellissimo“, grojant Klaipėdos kameriniam orkestrui, diriguojant maestro Davidui Geringui.

Su R. Juknevičiūte kalbamės apie bendrystę su violončele. 

Gyvenimas su muzika

Pasidalinkite pirmaisiais muzikos meno patyrimais. 

Pirmasis kaip atlikėjos scenos patyrimas buvo, kai jau šiek tiek užaugau, galbūt penktoje klasėje. Iki tol jutau tikrai stiprią scenos baimę, tad daugiau streso, o ne tikrosios muzikos magijos patyriau pačioje pradžioje. Aišku, gal ir dėl grojamų kūrinių, juk pirmaisiais metais dar nelabai moki valdyti instrumentą. 

Mano tėtis – muzikantas, jis dirbo ir tebedirba valstybiniame šokių ir dainų ansamblyje „Lietuva“. Prisimenu, kai nereikėdavo į darželį, kartais nuvažiuodavau su tėčiu pas jį į darbą, ir man taip patikdavo ta chorinė muzika, aš taip susikoncentruodavau, taip giliai pasinerdavau į ją, kad, atrodo, galėdavau visą dieną klausytis. Man ji buvo tokia magiška, taip įtraukdavo, žadindama susidomėjimą, žavėdama savo grožiu. Tuo metu jos dar profesionaliai nepažinau, tačiau ji man buvo tiesiog natūraliai savaime suprantama. 

O apskritai, Rugile, kuo skambėjo Jūsų vaikystė, kas ataidi, menasi šiandien? 

Būdamas vaikas stebi, ką daro tėvai. Aš matydavau, kaip tėtis labai atsakingai ir nuoširdžiai ruošdavosi koncertams ir vedamoms pamokoms muzikos mokykloje, tad muzika dažnai skambėdavo mūsų namuose; taip pat turiu vyresnę seserį, ji groja smuiku, tad prisimenu, jog ne kartą, kai vakare mama jau mane migdydavo, girdėdavau, kaip pirmame aukšte sesuo dar vis groja, o tėtis jai padeda.

Ne vieną vakarą užmigdavau smuiko garsų lydima. Todėl galiu sakyti, kad mano pirmas prisilietimas prie styginių instrumentų – būtent sesers dėka. Pamenu, kaip mes su seserimi, suradusios kokią labiau aidinčią kertę, imdavome dainuoti dviese, mėgdavome improvizuoti, galėdavome tol dainuoti, kol užkimdavom.

Iš tiesų muzikos vaikystėje nesureikšminau, ji tiesiog visą laiką buvo drauge, man labai patiko, mėgavausi ja.

Kaip, kada ir kodėl pasirinkote muziką, ar ji pasirinko Jus? 

Turbūt pirmasis žingsnis, kai jau imi galvoti, ar gyvenimą siesi su muzika kaip savo profesija, buvo pasirinkimas mokytis Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje. Bet vėlgi man tai buvo savaime suprantama, nes mano sesuo ten jau mokėsi. Aš šio žingsnio nesureikšminau, viskas klostėsi kaip natūrali tėkmė. Iš tikrųjų nežinau, kodėl taip įvyko, bet jaučiu, kad violončelė yra mano pašaukimas. Šiandien labai džiaugiuosi, kad nusprendžiau gyvenimą sieti būtent su muzika, nes vis labiau ją myliu.

Rugilė Juknevičiūtė koncerte Šv. Kotrynos bažnyčioje su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru ir dirigentu Modestu Barkausku. Andriaus Ufarto nuotrauka

Ypatinga mokykla ir žmogiškumo veiksnys

Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla yra tikriausia menų meka, pasidalinkite, ką reiškia būti šios mokyklos auklėtine. Kokios esminės patirtys, pamokos? 

Tai tikrai ypatinga mokykla. Susitikdama su bendraamžiais iš kitų mokyklų, vis labiau įsitikinu, kad M. K. Čiurlionio menų mokykla dėl mokymo sistemos ir dėl pačių mokytojų išaugina ypatingus žmones. Labai džiaugiuosi, kad esu šios mokyklos auklėtinė. M. K. Čiurlionio menų mokykla leidžia neišsibarstyti tūkstantyje veiklų. Net ir tie, kurie neužtikrinti, ar tikrai nori savo gyvenimą profesionaliai sieti su muzika, čia gauna labai daug vertingos patirties.

M. K. Čiurlionio menų mokykloje vis vien esame susikoncentravę į muziką. Jeigu žinai, ko nori, tikrai išmoksti planuoti ir branginti laiką, nes jo, laisvo, nėra tiek jau daug. Tada gali nuosekliai siekti savo tikslo. Mokytojai turi labai daug patirties, jie žino, kaip paskatinti, kaip padėti besimokančiajam. Supranta, kad išvažiavęs į konkursus ar koncertus galbūt negalėsi laiku atsiskaityti užduočių, tad leidžia atidėti jas vėlesniam laikui. Iš tiesų gana lanksčiai derinamas mokymosi grafikas. Žinoma, yra atsakomybės ir pareigos, kurių laužyti negalima, tai yra taip pat labai svarbu – žinoti, ką ir kaip privalai atlikti. Ši mokykla tikrai ne atsitiktinai taip vertinama Lietuvoje.

Jūsų patyrimu, ką reiškia mokytis muzikos meno?

Norėdamas būti muzikantu turi gyventi muzikanto gyvenimą. Visa diena sukasi muzikos ritmu. Aišku, nereikėtų visą dieną tiktai groti ir mąstyti apie muzikos meną, bet tam tikrus dalykus turi paaukoti. Bėgant laikui tai jau nebeatrodo kaip auka, tiesiog – pareiga ir džiaugsmas. Žinoma, visokių momentų buvo per tuos dešimt metų. 

Man atrodo, kad pagrindinis dalykas, ko reikia norint profesionaliai groti, yra reguliarus darbas, nepasidavimas ištikus nesėkmei, nes – visko būna. Svarbus ėjimas į priekį. Iš pradžių išmokti groti tikrai sudėtinga, tai reikalauja laiko, pastangų, užsispyrimo. Labai svarbu pasitikėti savimi ir mylėti tai, ką darai; kad negrotum tiktai siekdamas techninių pajėgumų, pamiršdamas muzikavimo džiaugsmą ir prasmę.

Muzika, kaip ir meilė, turi būti džiugesys, bet kartu reikia ir pernelyg neužsisvajoti – nuosekliai dirbti. Būtina žinoti, ką ir kaip turi ir nori atlikti. Tai suprasti mums ir padeda mokytojai. Man atrodo, kad mokytojo pagrindinis uždavinys yra motyvuoti mokinį ir parodyti, kaip mokytis, kaip išsakytas pastabas įgyvendinti ir pasiekti geresnį rezultatą.

Rugile, ką įvardintumėte savo tikraisiais mokytojais, autoritetais, įkvepiančiais ir skatinančiais tobulėti? 

Esu žmogus, norintis įsitikinti, ar tikrai tie žmonės, apie kuriuos girdime, skaitome, yra iš tikrųjų tokie, kaip pristatomi viešojoje erdvėje. Man labai svarbus žmogiškumo veiksnys, ne tai, kad žmogus būtų genijus, autorius nuostabių meno kūrinių, bet visapusiškai puiki asmenybė. Dėl to mano autoritetai, mokytojai – ir ne ti(e)k tiesiogine prasme – yra mano netgi labai artimai pažįstami žmonės.

Mano požiūriu, svarbiausia pati žmogaus esmė, galbūt jo darbai ir nėra ypatingi, bet – nuostabi asmenybė, būtent tai mane įkvepia, labiausiai žavi ir skatina siekti, galvojant ne vien tik apie muziką, bet gyvenimą apskritai. Mano manymu, svarbu pamatyti kuo daugiau, neįsikibti į vieną, konkrečią asmenybę, sudėlioti mozaiką viso to, kas tau patinka, yra priimtina, taip kurti patį save. 

Violončelininkė Rugilė Juknevičiūtė. Olgos Posaškovos nuotrauka

Ką nori pasakyti muzika

Rugile, pasidalinkite tarptautinių konkursų patirtimi. Kokia jų tikroji reikšmė muzikantui? 

Nors labai populiaru jaunajam atlikėjui per metus dalyvauti dešimtyse konkursų, aš džiaugiuosi, kad esu dalyvavusi tikrai nedaugelyje konkursų. Negaliu kalbėti apie kitus, tačiau nemanau, kad konkursai yra būtina muzikanto pasiruošimo dalis, žinoma – galima, bet man priimtiniau koncertai; džiaugiuosi, kad sulaukiu įdomių pasiūlymų ir taip galiu tobulėti. 

Aišku, ne veltui konkursai egzistuoja ir gyvuoja iki šiol. Galima sakyti, kad konkursuose įprasmintos idėjos, tam tikri idealai, kaip reikia atlikti tam tikrus kūrinius, programas, atskleidžiant muzikanto techninius gebėjimus, jo stilistikos supratimą, meniškumą. Be to, nuvykęs į konkursą pamatai kitus muzikantus instrumentalistus, mano atveju – violončelininkus, taip pat besistengiančius, pasiruošusius konkursui. Tai motyvuoja ir leidžia labai daug ko išmokti.

Ketinant dalyvauti konkurse svarbiausia žiūrėti reikalaujamos programos, ne vaikytis apdovanojimų, bet pagalvoti, ar konkurso programoje nurodyti kūriniai tau asmeniškai yra reikalingi ir vertingi, ar būtent dabar tau to reikia, ar tikrai daug ko išmoksi, o galbūt yra kitų galimybių tobulėti. Reikia pasvarstyti ir labai atsakingai nuspręsti, ar tikrai verta dalyvauti daugybėje įvairių konkursų. Vis dėlto konkursinės patirtys vertingos dar ir dėl to, kad tave pamato užsienio žiūrovai, komisijų nariai. Galbūt jiems patiksi, galbūt – ne, bet tave įsimins ir kitą kartą jau atidžiau stebės, norės susipažinti. Muzikantui pažintys labai svarbu, o konkursai yra puiki vieta jas užmegzti. 

Mane labai žavi, kad grojant violončele garsas visą laiką yra gyvas, kitaip nei, sakykim, skambinant fortepijonu. Violončelės garsą visada valdai tu, su stryku gali daryti ką nori, instrumentas gali garsėti, tilti, banguoti – visa kontrolė visą laiką yra tavo rankose.

Kalbate apie koncertų svarbą, papasakokite, ką reiškia galimybė groti auditorijai scenoje.

Šiandien scenos baimės nejaučiu, o jaudulio šiek tiek visą laiką yra. Vis labiau vertinu laiką scenoje. Besiruošdama koncertui suprantu, kokia tai ypatinga akimirka. Visada siekiu žinoti, ką noriu pasakyti grojamu kūriniu klausytojui. Koncertas ir būna sėkmingas, kai atiduodi visą save. Nelabai įsivaizduoju, kaip kitaip įmanoma – juk tokia mūsų profesija, taip ir turi būti. Kai daug galvoji apie koncertą, kūrinius, kaip viskas turi būti, tada jis ir pavyksta, nesvarbu, jeigu kokia techninė klaidelė ir nutinka. 

Repeticijų metu dažnai būnu nelabai patenkinta, kaip viskas klojasi, bet tada susikoncentruoju ir mąstau, kol galiausiai sumaketuoju – kaip ir ką noriu atlikti scenoje. Džiugu, kad dažniausiai tai pasiteisina. Einu į sceną kaip į tikrai magišką vietą, ir įvyksta tai, ko veikiausiai grojant šiaip vienam – ne koncerte, nebūtų, nes ir klausytojų, ir drauge grojančių muzikantų energija užlieja visus ir sukuria tą magišką aurą.

Po koncertų greitai grįžti į gyvenimą ir ruošiesi kam nors kitam. Svarbiausias momentas yra scenoje, o po to įvertini, kas ir kaip pavyko, kas galėjo būti geriau, ir lauki kitų pasirodymų.

Rugilė Juknevičiūtė koncerte „Cellisimo“ Klaipėdos koncertų salėje su maestro Davidu Geringu ir Klaipėdos kameriniu orkestru. Vytauto Petriko nuotrauka
Rugilė Juknevičiūtė koncerte „Cellisimo“ Klaipėdos koncertų salėje su maestro Davidu Geringu ir Klaipėdos kameriniu orkestru. Vytauto Petriko nuotrauka

Galbūt turite ypatingą koncerto patyrimą? 

Kiekvienas patyrimas savaip ypatingas, jis pažadina kitą, būsimą. Tą patį koncertą, muziko pasirodymą, garso įrašą, bet kokios meno rūšies kūrinį patirdamas skirtingu gyvenimo etapu pajunti kažką kito, naujo, supranti tai, ko anksčiau ar vėliau nebūtum atradęs, įžvelgęs jame. Kiekvienas patyrimas jungiasi su kitu, vis auga ir didesnį patyrimų vienį. Tikiuosi, kad giliausi ir jautriausi dar įvyks ateityje.

Koncerte „Cellissimo“ grojote Éduardo Lalo Koncerto violončelei d-moll solo partiją drauge su Klaipėdos kameriniu orkestru, diriguojant maestro Davidui Geringui, pasaulinio garso violončelininkui. Pasidalinkite koncerto įspūdžiais. 

Tikrai buvo ypatingas koncertas. Gaila, o galbūt ir gerai, – jis buvo daug kartų atšauktas, turėjęs įvykti jau gal net prieš dvejus metus, bet dėl pandemijos vis buvo perkeliamas vėlesniam laikui, dar ir dėl to šis koncertas itin lauktas. Ruošiausi jam su didžiuliu nekantrumu. Gegužės 7-ąją, griežto karantino metu, grojome tuščioje salėje – be klausytojų, vien daugybei kamerų. Todėl koncertas buvo kiek kitoks, tikrai išskirtinis. 

Gal ir dėl to ilgo laukimo aš daug mąsčiau, ką būtent šiuo kūriniu noriu pasakyti, o dargi kartu grojant su Davidu Geringu ir Klaipėdos kameriniu orkestru. Maestro mane labai gerai suprato ir nujautė, kur man reikalinga pagalba, ir ją labai profesionalai suteikė pastabomis man ar orkestrui. 

Iš tiesų tikras malonumas būti scenoje su tokiais atlikėjais. Jutau labai didelį maestro Davido Geringo ir Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovo Mindaugo Bačkaus pasitikėjimą, jie nepabūgo skirti man, galima sakyti, pusę koncerto. Tai kartu ir didžiulė atsakomybė, tačiau, grojant didelės apimties kūrinį, turi ir daugiau repeticijų su orkestru. Jos tikrai buvo labai naudingos ir labai vertingos. Pasijutau kaip jau koncertuojanti solistė. Tai labai įkvepia. Džiugu ir išties gera, kad taip ilgai lauktas, metus rengtas koncertas pavyko. 

Kaip su draugu

Rugile, esate violončelininkė, apibūdinkite savo instrumentą. 

Ganėtinai sudėtinga, nes, kai praleidi kiekvieną dieną su instrumentu, taip pripranti prie jo… kad ir nebeatskiri nuo savęs. Ne kartą girdėta sakant, kad violončelė savo forma, dydžiu ir garsu primena žmogų, tad aš su ja kaip su draugu – susėdam dviese ir grojam…

Mane labai žavi, kad grojant violončele garsas visą laiką yra gyvas, kitaip nei, sakykim, skambinant fortepijonu. Violončelės garsą visada valdai tu, su stryku gali daryti ką nori, instrumentas gali garsėti, tilti, banguoti – visa kontrolė visą laiką yra tavo rankose. Violončelė turi išties plačią garso variacijų skalę, yra labai paslanki, iškalbinga; jos itin malonus tembras. Be galo džiaugiuosi, kad instrumentas sparčiai populiarėja ir vis daugiau žmonių pamilsta violončelę.

Mano pačios instrumento tembras tamsus, kiek uždaras, bet kartu ir skaidraus garso su šviesiais atspalviais. Kuo ilgiau ja groju, tuo daugiau ypatybių atrandu. Man atrodo, kad grojimas savo instrumentu yra visai kaip bendravimas su žmogumi: iš pradžių susipažįstama, paskui imama pažinti vienas kitą vis geriau, tiesiog gyvenama kartu ir atrandami vis kiti niuansai. Violončelė yra žemiškas instrumentas, išties ji skamba žemiškai, bet geba atlikti dangišką muziką. 

Kokie Jūsų siekiai, tikslai ateityje? Kokia Jūsų kaip violončelininkės svajonė? 

Aiškios, raiškios svajonės, kaip įvykio, konkretaus tikslo, – neturiu. Galbūt tiesiog norėčiau visą gyvenimą groti violončele, kad turėčiau jėgų, būčiau sveika, nes tikrai daug muzikantų patiria fizinių sunkumų; kad jausčiau meilę, ji augtų, kaip ir žavėjimasis muzika, pačia violončele; kad trokščiau žinių vis labiau; kad sutikčiau įdomių asmenybių, kurių pasaulyje yra tikrai labai daug; kad turėčiau galimybių patirti, pažinti ir kad žmonės suprastų, ką noriu violončele pasakyti, kad jaustų, ką aš groju. Tokia mano ateities vizija, siejant gyvenimą su violončele.

Jeigu turėtumėte galimybę susitikti ir praleisti vieną dieną su istorine ar dabarties meto asmenybe, kas tai būtų?

Ko gero, nebūčiau itin drąsi, susitikusi su ta asmenybe jaudinčiausi… Galvodama apie violončelininkus, tikriausiai norėčiau, kad ta asmenybė būtų Mstislavas Rostropovičius, jis man autoritetas ir kaip žmogus, ir kaip muzikantas, kaip violončelininkas, ir kaip visuomenininkas. Pati geriausia vieta susitikti būtų koncertas, galbūt pamoka, o galbūt diena, pilna veiklų, susijusių su mūsų profesija. Tai būtų labai vertingas laikas sužinant daugiau apie muziką, jos prasmę ir reikšmę žmonėms.

Norinčiajam pažinti violončelininkę Rugilę Juknevičiūtę ką patartumėte pasiklausyti, kad susitiktų su Jumis muzika?

Labai gražus klausimas. Galbūt tai būtų mano dabar labai mylimas, artimas širdžiai kūrinys, būtent violončelei parašytas, – Sergejaus Rachmaninovo Sonatos violončelei ir fortepijonui g-moll op. 19 trečioji dalis – „Andante“. Tai muzika apie draugystę, apie meilę… Nemanau, kad skaitytojas susitiks mane, bet tikiu, kad patirs tai, ką patiriu aš jos besiklausydama, ir tai bus giliausia bendrystė, kurią gali suteikti muzika žmonėms.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien