Vidutinis skaitymo laikas:

18 min
Juosta tarp pirštų.
Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Ženklai juostose kaip lietuviškumo stuburas – ar grąžinsime susidomėjimą?

„Mane „sugadino“ liaudies menas. Todėl mano gyvenime ir mano namuose raibsta galva nuo spalvų“, – teigia kaunietė audėja, lituanistė AURELIJA GRAŽINA RUKŠAITĖ.

2020 m. Lietuvos nacionalinio kultūros centro įsteigtuose „Aukso vainiko“ apdovanojimuose – svarbiausiame šalies tautodailininkų, iškilių liaudies dailės kūrinių autorių įvertinime – laureatė A. G. Rukšaitė pagerbta už įspūdingus juostų kilimus.

Tautinių juostų kilimas.
Audėjos Aurelijos Gražinos Rukšaitės juostų kilimas. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka

„Latviai man padarė didelę įtaką. Ir tebedaro ją iki šiol, – interviu pasakoja tradicines juostas kasdieniame gyvenime ir mene pritaikanti menininkė. – Prieš latvius reikia nulenkti galvą už tai, kad kiekvienas senasis ženklas, ar dailininko, ar kito žmogaus padėtas, turi latviškas šaknis. Pas mus Lietuvoje to nėra (galbūt tik atskiros grupelės tai daro), nes čia į tokius dalykus susiformavęs davatkiškas požiūris. Tačiau aš esu XXI amžiaus žmogus ir žiūriu į tai iš dabarties perspektyvos.“

Audžiate juostas su dideliu malonumu daugybę metų. Ar, kaip mini daugelis tautodailininkų, jūsų susitikimas su audimo raštais įvyko vaikystėje, atkeliavo iš šeimos?

Man nutiko visiškai priešingai nei daugeliui tautodailininkų – mano aplinkoje tautodailės nebuvo, iš vaikystės neatkeliavo ir juostų audimas: vieni mano seneliai buvo dvarininkai, kiti panašiai, tad jų požiūris į tautodailę buvo visai kitoks. Kadangi gimiau Sibire – net jeigu močiutė ar mama ir būtų mokėjusios tautodaile užsiimti, joms ne tas buvo galvoje. Joms rūpėjo, kaip išgyventi.

Gal tik tiek, kad mano mama turėjo būti darbų mokytoja. Tačiau sovietų laikais grįžusi į Lietuvą ji negalėjo dirbti šio darbo: esą „neteisingai“ auklės sovietų vaikus, „ne taip“ košę juos mokys virti. O mano tėtis, jeigu ne Sibiras, turėjo būti medikas. Mūsų giminėje buvo daug nukentėjusių nuo sovietų režimo: partizanų, pabėgėlių, todėl esu uoli lietuvybės puoselėtoja.

Maža būdama, kaip ir visi inteligentų vaikai, ilgai mokiausi muzikos, o mano brolis, profesionalus keramikas, buvo labiau linkęs į dailę. Norėjau stoti studijuoti muzikos, bet man sakė, kad jai esu per rimta. Todėl įstojau į lietuvių kalbą ir literatūrą. Kai studijas baigiau, pasirodė, kad darbui pagal specialybę esu „netinkama“, nes gimiau Permės srityje. Tuomet viena mano pažįstama tekstilininkė man pasiūlė pasimokyti austi. Iš pradžių audžiau gobelenus, krepšelius, tada atradau Tautodailininkų sąjungą. Anuomet jos komisijoje buvo Antanina Didžgalvienė – viena žymiausių Lietuvoje juostų audėjų. Ji man ir pasakė: juostas ausk.

Atrodė, na kur jau aš čia juostas ausiu… Tokias sakralias savo ženklais. Vis dėlto pabandžiau. Ir pradėjusi vis labiau gilinausi į juostų audimą, ženklus, vėliau pasidarė smalsu ką nors įdomiau padaryti – ne tik juostą nuausti, bet ir ją pritaikyti. Pradėjau kurti kilimus su juostomis ir medžiaga, kad atrodytų šiuolaikiškesnis menas. O tada atradau tradicinį juostų kilimų meną.

Toks tas mano kelias.

Kas jums darė įtaką ieškant savo juostų audimo technikos, interpretacijos, perprantant juostų raštus, spalvas?

Man visą laiką buvo įdomios senosios kultūros. Kad ir kiek važinėju po pasaulį – jos man tebėra įdomios iki šiol. Dar sovietų laikais nuo šešiolikos–septyniolikos metų kasmet vykdavau į netoli Rygos Latvijoje esantį atviro tipo muziejų, tokį kaip mūsų Rumšiškėse, Brīvdabas, kur iš visos šalies suvažiuoja meistrai: keramikai, tekstilininkai, odininkai. Ten pamačiau latviškų juostų ženklus, ir jie mane pakerėjo. Nuo tada pradėjau jais domėtis – būtent ženklais, audimas atėjo vėliau.

Galbūt intuityviai tie ženklai mane traukė.

Latviai man padarė didelę įtaką. Ir tebedaro ją iki šiol. Žinau, kad tuoj paklausite – o kodėl latviai tuos savo ženklus išlaikė labiau nei mes? Tam įtakos turėjo religija: mes esame katalikai, ir dėl to galbūt tokie kiek „supainioti“, priimantys viską. O latviai – liuteronai, be to, visai nenorėję draugauti su lenkais ir būti Europos dalimi. Sovietų laikais visi Latvijoje pirko ir naudojo daiktus su tradiciniais ženklais, visi valgė iš savo tradicinės keramikos. Mūsų tautiškumas sovietmečiu labiau skleidėsi per religiją – be Kristaus žodžio ir Sibire nebūtume išgyvenę, ir Nepriklausomybės nebūtume iškovoję. O latviams tautiškumas buvo paremtas senąja kultūra.

Iš Latvijos atėjo ir mano noras pritaikyti tradicines juostas: kartą lankydamasi vienoje didelėje keramikos ir tekstilės parodoje (galbūt devintajame dešimtmetyje) pamačiau daugybę šiuolaikinių latvių darbų, turinčių stiprų tautinį pamatą.

Audžia.
Juostų audėja Aurelija Gražina Rukšaitė. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka
Audimo ratelis.
Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka
Juosta rėme.
Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka
Juosta rankoje.
Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka
Juostos elementas.
Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka
Audžia.
Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka
Audžia juostą.
Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka
Juosta rėme.
Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka
Kambarys.
Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka
Sėdi fotelyje.
Juostų audėja Aurelija Gražina Rukšaitė. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka

O toliau? Kaip latviškoji juostų tradicija, jų požiūris į savo šaknis padėjo jums rasti kelią savitai žvelgti į lietuviškas tradicines juostas, grąžinti jas į gyvenimą?

Prieš latvius reikia nulenkti galvą už tai, kad kiekvienas senasis ženklas, ar dailininko, ar kito žmogaus padėtas, turi latviškas šaknis. Pas mus Lietuvoje to nėra (galbūt tik atskiros grupelės tai daro), nes čia į tokius dalykus susiformavęs davatkiškas požiūris. Tačiau aš esu XXI amžiaus žmogus ir žiūriu į tai iš dabarties perspektyvos. Kas yra mūsų stuburas? Mūsų senieji tikėjimai. Žinoma, galime atsiremti nuo katalikybės, – esu praktikuojanti katalikė, bet ar tikrai ši atrama yra grynai lietuviška?

Senosios kultūros raštų turime labai mažai, tačiau galime susikurti santykį su jais, ir jis būtinas šiuolaikiniame mene. Nes kitaip kas mes esame šalia viso pasaulio? Kodėl mes negalime būti „mes“?

Pastūmėta latvių kultūros pradėjau galvoti, kaip galėčiau pritaikyti savo juostas. Jaunystėje esu sukūrusi drabužių, kurių dalimis tapo juostos, kolekciją. Paskui pradėjau kurti kilimus – juostas derindama su medžiaga. Paskui – apyrankes, diržus. Ir tokiu pritaikomumu tradicines juostas, ženklus gali išlaikyti įdomius jaunimui. Ne visi mes vaikštome apsirengę tautiniais drabužiais į susibūrimus Vasario 16-ąją. Bet dizainerių pagalba galime vilkėti drabužius su akcentu, ženklu, kad esame lietuviai. Tai puikiai savo kolekcija įrodė Juozas Statkevičius. Nebūtina juostą ryšėti kaip kaklaraištį – svarbu suvokti, kad ji gali būti kūrybos pagrindas, atsispindėti joje, persmelkti tavo darbus.

Kartu jaunimui tai būtų ir paskatinimas pasidomėti, o vėliau galbūt pasigilinti, ką tie ženklai reiškia.

Mano palinkėjimas – mažiau davatkiškumo, mažiau kalbų, kad tautodailė yra tik tai, kas sena – ne, darykime, kad ji gyvuotų dabar, kad būtų aktuali, tada bus perkama, tada bus įdomi. Kurkime pritaikomumą, o šalia – ir ugdykime.

Kitaip tariant, nuo paprastų dalykų prie rimtų. O jeigu rimčiau pakalbėtume apie juostų audimą?

Kalbant rimčiau, juostų audimas nėra dekoras. Jose yra simboliai. Kad ir ką su juosta daryčiau, kad ir kur ją pritaikyčiau, niekada nekuriu savo ženklo ir nejudinu jų kompozicijos. Ženklas yra simbolis, reikšminis dalykas, kurtas su intencija, susijęs su pasaulio suvokimu – kad ir kaip jį pavadinsime, kad ir kiek apie jį žinome. Man tai sakralu. Liaudies mene daug kas gali padaryti gražių dalykų, tačiau jeigu kalbame apie tautodailę – turėtume galvoti apie šaknis ir tuo remtis. Nesakau, kad būtinai replikas daryti – ne: kaimynės skirtingas juostas ausdavo tam, kad jos būtų gražesnės.

Taip ir aš: kurių juostų pritaikomumą, spalvinius jų variantus, žaidžiu įvairiomis technikomis. Bet ženklo nejudinu.

Mano jaunystėje viskas ir visur buvo pilka, visi daugmaž vienodai apsirengę, susiderinę, kad neišsišoktų, o drabužių tautodailėje vyravo supratimas: jeigu nesimato spalvos, jeigu ji nei šiokia, nei tokia – vadinasi, liaudiška. Tačiau kai susipažinusi su Didžgalviene ėmiau domėtis juostomis, fonduose jas vartyti, nagrinėti siūlus, supratau, kad visos spalvos buvo ne išblukusios, o ryškios. Mokėta dažyti ne tik ąžuolo žieve, bet ir pirktiniais dažais. Pažiūrėkite į suvalkietiškų prijuosčių spalvas arba į dzūkų rožinę! Spalvos šneka, jos yra!

Švenčiame tautodailininkų šeimos metus. Ar nejaučiate, kad ši šeima būtų nustumta į pašalę, kad jai trūksta dėmesio? Kokie būtų jūsų pamąstymai, palinkėjimai Tautodailės metais?

Kai pagalvoji, visa kultūra yra šalia, tik pamirštama, kad ji uždirba pinigus. Žinoma, kultūra kultūrai nelygu, nekalbu čia apie popkultūrą. Mano palinkėjimas – mažiau davatkiškumo, mažiau kalbų, kad tautodailė yra tik tai, kas sena – ne, darykime, kad ji gyvuotų dabar, kad būtų aktuali, tada bus perkama, tada bus įdomi. Kurkime pritaikomumą, o šalia – ir ugdykime. Ar ko nors tautodailininkai turėtų reikalauti? Ne, močiutė, uždirbanti 100 eurų pensijos, turi didesnę teisę reikalauti, nes dėl tokių kaip ji, išlikusių Sibire, mes šiandien turime savo Nepriklausomybę. Turime būti lietuviai, turime gerbti savo kultūrą – ne tik dabartinę, bet ir savo šaknų. Tada gyvuos ir tautodailė, ateis ir kitoks jos pažinimas.

Projektą „Tautodailės atspindžiai“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.