„Žiedų valdovas: galios žiedai“: vis dėlto geras tai serialas ar blogas?

Dėmesio: tekste atskleidžiamos serialo siužeto detalės.

Išreklamuotas kaip brangiausias istorijoje televizijos serialas (penkiems sezonams planuojama išleisti 1 mlrd. dolerių), vieniems jis tapo džiugia galimybe vėl sugrįžti į Viduržemį bei susitikti su elfais, nykštukais bei hobitais, kitiems – ypač tolkinistams – šis serialas virto galvos skausmu, nukrypimu nuo kanono bei pasityčiojimu iš Tolkieno sukurto mitinio pasaulio. Ypač nepatenkinti buvo filmų režisieriaus Peterio Jacksono sukurtos Viduržemio istorijos versijos gerbėjai.

Pirmąjį „Galios žiedų“ sezoną peržiūrėjo apie 100 mln. žiūrovų, 71 proc. jų buvo daugiau nei 35 m. amžiaus. Susumavus 466 kritikų recenzijas, serialas surinko 85 proc. įvertinimą.

Kadangi tarp „Bernardinų“ skaitytojų yra daug Tolkieno gerbėjų (bent religijos skyriaus redaktorius Simonas Bendžius tikrai toks) ir kadangi pats Tolkienas buvo katalikas rašytojas, manau, visai įdomu būtų aptarti šią naują Viduržemio istorijos adaptaciją. Tuo labiau kad pilkos ir niūrios lapkričio dienos, kuomet niekada iki galo neprašvinta, tiesiog verste verčia bent mintimis pabėgti į Valinorą (Tolkieno sugalvotą palaimintąjį dievų kraštą – čia tiems, kas nežino).

Nesu praktikuojantis tolkinistas, negalėčiau išvardyti visų elfų giminių ar žmonių valdomų kraštų, nesusigaudau ir Viduržemio žemėlapiuose. Tolkieno sukurtas pasaulis mane žavi savo bibliškumo, katalikybės ir viduramžių epų sąjunga. Prieš mūsų akis slenka amžiai, kyla ir griūva karalystės, vyksta nuolatinis judėjimas gėrio ar blogio kryptimi. Skirtingos padermės su sava istorija ir papročiais, lemtingi pasirinkimai ir kaina, kurią reikia už juos sumokėti. Tačiau čia atskira tema, grįžkime prie „Galios žiedų“.

Pirmiausia reikia paminėti, kad serialo kūrėjai gavo teisę naudotis tik „Žiedų valdovo“ trilogijos knygų turiniu ir priedais, pridėtais prie trečiosios knygos, kur trumpai pasakojama apie tai, kas nutiko iki Žiedo sunaikinimo. Šitai turėtų atsiminti ypač serialo kritikai, kurie, naudodamiesi „Silmariljonu“ (išsamia ir įspūdinga „Žiedų valdovo“ „priešistore“) ir kitais Tolkieno šaltiniais, ieško adaptacijos klaidų. Serialo kūrėjai daugumos šaltinių tiesiog negali naudoti, nes neturi leidimo.

Taip pat dera prisiminti, kad Tolkienas, galima sakyti, gyveno dviejuose pasauliuose – šiame ir Ardoje (rašytojo sukurtoje Žemėje). Ir jie abu jam buvo realūs. Savo išgalvoto pasaulio mitologiją jis kūrė nuo 1917 m. iki pat mirties. Rašytojo sūnus Christopheris atliko milžinišką darbą surinkdamas neužbaigtas istorijas, skirtingas pasakojimų versijas ir bandydamas jas sudėti į vientisą seką.

Taip jau po tėvo mirties gimė „Silmariljonas“, „Neužbaigtos istorijos“, „Viduržemio istorija“ (12 tomų) ir daug kitų, – o jau nuo rytojaus bus išleistas rašytojo Briano Sibley sudarytas „Numenoro žlugimas“. Tad Viduržemio istorija nėra labai vientisa, kas būdinga kitų autorių kūriniams.

Antrasis amžius

„Galios žiedų“ veiksmas vyksta Antrajame amžiuje. Tolkieno chronologijoje jis prasideda po Rūstybės karo, kuomet nugalimas didysis Priešas Morgotas, ir užbaigiamas jo ištikimojo tarno Saurono pralaimėjimu, kai jis netenka Žiedo. Šis laikotarpis trunka net 3441 metusǃ

Antrąjį amžių galima palyginti su tarpukariu prieš Antrąjį pasaulinį karą. Tai laikas, kai, atrodytų, nieko svarbaus nevyksta, tačiau užkulisiuose bręsta lemtingi dalykai. Elfai kuria savo karalystes, kuriose bando atkartoti dievų žemėje Valinore regėtą šlovę ir gerovę; auga, klesti ir žlunga Numenoras – žmonių karalystė, įsikūrusi saloje; slapta sugrįžta Sauronas, kuris pamažu bando įgyvendinti savo planus – ir jam sekasi. Nukalamas didysis Žiedas.

Žinoma, serialo kūrėjai pasirinko pagreitinti laiką, tad įvykiai čia klostosi greičiau. Pirmasis sezonas buvo skirtas atskleisti Saurono paieškas ir sugrįžimą, jo būstinės Mordoro įkūrimą bei pirmųjų trijų galios žiedų nukaldinimą. Taip pat regėjome įvykius Numenore ir hobitų nuotykius su iš dangaus nukritusiu paslaptingu atvykėliu.

Pavargę bei sutrikę elfai

Pripratusiuosius prie Peterio Jacksono „Žiedų valdovo“ ir „Hobito“ filmuose sukurto elfų įvaizdžio turėjo ištikti šokas – „Galios žiedų“ seriale elfai pernelyg žmogiški, trumpais plaukais, pasenę (Gil-Galadas ir Kelebrimboras ypač). Nežinau, ar Tolkienas yra aprašęs elfų amžių ir senėjimo ypatumus, – juk jie nemirtingi – tačiau toks jų vaizdavimas yra vienas iš didelių serialo minusų. Nematome ir elfiškų galių – aštrios regos ir klausos, miklumo ir, svarbiausia, išminties. Galbūt tik naujai sukurtas veikėjas elfas Arondiras bei puselfis Elrondas iš dalies atitinka elfiškus kriterijus.

Ypač nuviliantis noldorų elfų karaliaus Gil-Galado vaizdavimas. Jis lyg į pensiją išėjęs politikas, kuris vis dar priverstas vadovauti, nors jau norėtų mėgautis poilsiu su Valinoro dievais – valarais. Tačiau juk noldorų giminės elfai Tolkieno mitologijoje yra patys kilniausi ir išmintingiausi – būtent dėl to, kad jie, prieš atsikeldami į Viduržemę, ilgai gyveno Valinore ir regėjo dieviškuosius valarus.

Apskritai pirmajame sezone daug dėmesio skirta žmonėms, hobitams, nykštukams, atskleidžiant smulkiausias jų gyvenimo ir kultūros detales. O štai elfai pristatomi taip silpnai, kad juos nurungia net orkų vaizdavimas.

Galadrielė, karingoji princesė

Kalbant apie elfus neįmanoma aplenkti Galadrielės, kuri pasirinkta kaip viena iš pagrindinių serialo herojų. Nors Tolkieno pasakojime ji Antrajame amžiuje jokio išskirtinio vaidmens neatlieka, tačiau šioje adaptacijoje, atliepiant dabartinio laikmečio tendencijas, Galadrielė įgyja svarbiausią vaidmenį – ji yra nenuilstanti Saurono ieškotoja, trokštanti jam atkeršyti už brolio mirtį. Deja, kaip pirmojo sezono pabaigoje sužinome – ji pati ir sugrąžino Sauroną į Viduržemį…

Vėlgi Galadrielės vaizdavimas sukėlė tikrą kritikos audrą: kaip ši kardu mosuojanti ir puikybės netramdanti elfė gali būti ta dievišku grožiu ir paslaptinga išmintimi spinduliuojant Lotlorieno valdovė, kurią mes sutinkame „Žiedų valdovo“ knygose ir P. Jacksono filmuose – ir kuriai nereikia kardo, kad sutramdytų Sauroną.

Žinoma, Galadrielės charakteris ir jos istorija kur kas komplikuotesnė, nei vaizdavo Jacksonas. O „Galio žiedų“ serialo autoriai turbūt rodys Galadrielės vidinę kelionę nuo keršto prie išminties – ką ir galėjome matyti paskutinėse pirmojo sezono  serijose. Ne veltui iš kelių veikėjų ji nuolat sulaukdavo priekaišto, kad, begaudydama pabaisą, pati ima tapti pabaisa. Tolkieno veikėjai visada yra kelyje arba į gėrio, arba į blogio pusę. Visada yra procesas, tik svarbu, kurią pusę pasirenki. Turbūt ateisiančiuose sezonuose išvysime Galadrielės charakterio slinktis.

Žavingasis Sauronas

Per visą pirmąjį sezoną serialo kūrėjai minė žiūrovams mįslę: kuris gi veikėjas yra Sauronas? Kai galiausiai tiesa išaiškėjo paskutinėje, aštuntoje, serijoje, buvo ir netikėta ir nuspėjama. Taip, tas paprastas ir charizmatiškas Viduržemio vaikinas Halbrandas su tamsia praeitimi ir yra tamsusis lordasǃ

Kadangi „Žiedų valdovo“ filmuose Sauronas yra tik neaiškiai kalbanti visaregė Akis (o knygose Akis išvis nepaminėta) arba juodai vilkinti pabaisa – labai smagu ir įdomu pamatyti kitą jo išvaizdą. Juk iki tos raudonos akies Sauronas nuėjo ilgą kelią: kaip skaitome „Silmariljone“, jis yra majaras – už valarus žemesnė dvasinė būtybė, kuri buvo patraukta Morgoto daryti juodus darbus. Po Morgoto galutinio nugalėjimo Sauronas, nežinia, nuoširdžiai ar ne, atgailavo už savo nedorybes (serialo adaptacijoje atrodo, kad jo atgaila tikra) ir pasislėpė Viduržemyje.

Čia jis pamažu vėl palinko į pikta ir ėmėsi savo darbų – manipuliuoti ir valdyti. Kadangi turėjo sugebėjimą keisti išvaizdą, jis atrodė kaip elfas (serialo kūrėjai pasirinko jį kažkodėl vaizduoti kaip žmogų) ir pasivadino Anataru – „Dovanų dalintoju“, susidraugavo su elfų kalviu Kelebrimboru, pagamino galios žiedus ir savo slaptąjį brangiausiąjį didijį Žiedą. Paskui savo noru atsidūrė nelaisvėje Numenore ir iš to nebuvo nieko gero. Bet čia tolesnė istorija.

Seriale paliekama įdomi (tik vėlgi originalioje Tolkieno kūryboje nė pro kur neišlindusi) intriga – ar taip Galadrielės ir Saurono buvo užsimezgusi asmeninė simpatija, ar tiesiog Sauronas-Halbrandas elfe pasinaudojo savo tikslams. Jųdviejų dramatiška scena ant plausto išties įspūdinga. Bus įdomu stebėti Saurono transformaciją ir kaip seksis aktoriui Charliui Vickersui ją įgyvendinti.

Užsispyrę nykštukai ir graži draugystė

Mūsų minimoje adaptacijoje daug dėmesio skiriama nykštukams ir jų buveinei Ūkanotuose kalnuose Kazad-Dumui. Tai vienas iš geriausių serialo momentų, atskleidžiančių šios padermės gyvenimo būdą, užsispyrimą ir ištikimybę. Serialas padovanoja puikios vyriškos draugystės pavyzdį tarp puselfio Elrondo ir nykštukų princo Durino IV. Tikrai geri dialogai ir siužeto linijos: nuo nuoskaudos dėl užmiršimo iki dėl draugo kilusio maišto prieš tėvą karalių. Beje, Elrondas irgi vienas labiausiai vykusių veikėjų šioje adaptacijoje.

Kaipgi be hobitų?

Nors hobitai pasirodo tik Trečiajame amžiuje (kada prasideda „Žiedų valdovo“ įvykiai), tačiau serialo kūrėjai aiškiai pataikauja P. Jacksono filmų užaugintai kartai ir mums pasakoja apie hobitų protėvius plaukuotakojus (taip bandau sulietuvinti originalųjį harfoots terminą). Jų buitis, papročiai, šventės – tai daug gražių mielų vaizdų ir turbūt daugiau nieko; bet tai nėra blogai, juk nuo šių mažųjų laikui atėjus priklausys viso Viduržemio likimas.

Ši adaptacija mus supažindina su moteriška Frodo versija – jauna hobite Nori, kuri nenori apsiriboti tik saugiu savo gentainių pasauliu, bet trokšta pamatyti daugiau. Ir štai gauna progą: iš dangaus meteorito pavidalu nukrenta keistas žmogus, kuris, kaip paskutinėje serijoje paaiškėja, yra istaras – išminčius, burtininkas. Čia – tikriausiai pats Gendalfas Pilkasis (šitaip būtų galima suprasti, iš kur kilo jo ypatinga draugystė su miškavaikiais). Abu išeina į nuotykį – kelionę į Rhuino kraštą, kuris kažką reiškia Gendalfui.

Vargani žmonės

Tolkienas turėjo realistiškai skeptišką požiūrį į žmonių padermę. Rašytojo pasaulyje žmonės yra jaunesnieji, t. y. vėliausiai sukurti, Iluvataro (Dievo Kūrėjo) vaikai, kurie labai lengvai palinksta į blogį – juos greitai suvedžioja Morgotas.

Serialas pasakoja apie Pietų žemių (būsimojo Mordoro) gyventojus, kurie vaizduojami kaip tikri viduramžių (tų tikrųjų) atstovai – skurdūs, purvini, laukiantys savo karaliaus, kuris (likimo ironija), pasirodo, yra Sauronas. Matome puikius Bronvynos, jaunojo Teo personažus ir kol kas neišplėtotą elfo ir mirtingosios moters meilės istoriją. Tačiau šiaip, atrodo, nesinorėtų būti žmogumi Antrojo amžiaus Viduržemio pasaulyje. Net ir kita žmonių – klestinčių Numenoro gyventojų – istorija jau pažymėta puikybės, arogancijos ir priešpriešos gaidomis.

Orkų tėvas

Orkai turbūt visur vienodai bjaurūs ir kvaili – tiek šioje, tiek P. Jacksono adaptacijoje. Tačiau „Galios žieduose“ yra vienas įdomus personažas – Adaras, Orkų tėvas, kuris leidžia pažvelgti į kitos stovyklos gyvenimą. Jis vienas iš pirmųjų elfų, kuriuos užtiko Morgotas ir kankindamas pavertė orkais.

Beje, Tolkienas nedavė aiškaus atsakymo dėl orkų kilmės: vienuose pasakojimuose juos iš akmens sukūrė Morgotas, kituose jie – sugadinti elfai. Turbūt ši versija atspindi Tolkieno iš katalikybės perimtą idėją, jog blogis negali nieko sukurti, vien tik sugadinti tai, kas sukurta.

Tai šis serialas geras ar blogas?

Tikriausiai per vidurį. Puikūs yra sukurti vaizdai, leidžiantys gėrėtis skirtingomis Viduržemio erdvėmis, didinga tolkiniška muzika, ganėtinai geri dialogai ir siužetinės linijos. Veiksmo lėtumas yra kartu ir privalumas, nes Tolkienas mėgo epą, kur viskas tęsiasi ilgai ir svarbūs įvykiai prasideda nuo nesvarbių detalių. To ypač trūko P. Jacksono „Žiedų valdovo“ trilogijoje ir ypač „Hobite“, kur buvo šokinėjama nuo vienų veikėjų prie kitų, didžiulį dėmesį skiriant mūšių scenoms, kas Tolkienui nebuvo svarbiausia.

Didelis pliusas, kad serialo autoriai liko ištikimi Tolkieno aukštajam stiliui ir vengė atviro smurto bei sekso, be kurių neapsieina beveik nė vienas šiuolaikinis filmas ar serialas (šių dalykų buvo pilna paraleliai rodomam „Sostų karų“ tęsinyje „Drakono namai“), tad, nebent išskyrus keletą baisesnių scenų, „Galios žiedus“ galėjo žiūrėti visa šeima.

Serialo trūkumas ir turbūt didžiausias nutolimas nuo Tolkieno linijos – tai minėtas elfų vaizdavimas, ypač įvedant mitrilo istoriją: elfai kažkaip jaučia, jog miršta – ir, kad išsaugotų savo gyvybę, jiems reikia arba nykštukų turimo stebuklingojo metalo mitrilo, arba išvykti iš Viduržemio.

Tačiau Tolkieno kūryboje elfai juk yra nemirtingos būtybės – juos galima nebent nužudyti. Antra, elfai atsirado, gimė Viduržemyje, tik nedidelė dalis kadaise buvo atsiliepę į valarų (dievų) kvietimą apsigyventi jų krašte Valinore, kiti mieliau liko gyventi Viduržemyje. Tad šis paslaptingas elfų koronavirusas yra didelė nesąmonė.

Taip pat nesužavėjo vaikiškas Galadrielės pabėgimas iš Numenoro kalėjimo bei žmonių numenoriečių kalbos, jog štai ateis elfai ir atims iš jų darbus, – kažkur girdėta? Kita siužeto spraga yra Galadrielės vyro dingimas (taip, Kelebornas, o ne Halbrandas jos mylimasis). Scenaristai kažkaip turės jį sugrąžinti bent paskutiniame sezone.

Mano susidomėjimas serialu augo su kiekviena serija: pirmos dalys buvo nuobodžios, tačiau paskutinės viską atpirko. Dabar norėtųsi dar kartą peržiūrėti visas dalis, ypač kai jau aišku, kas yra Sauronas. „Galios žiedus“ vertinčiau 7–8 balais. Tikiuosi, antrasis sezonas pataisys pirmojo trūkumus. Bent jau kūrėjai taip žadėjo.

Saldainis pabaigai

Kadangi šio straipsnio autorius yra kunigas, o ir portalas krikščioniškos pakraipos, norėtųsi užbaigti evangelizacinėmis natomis.

2017 m. rugsėjo 2 d. Tolkieno ištikimai lankytoje Oksfordo Šv. Aloyzo oratorijoje buvo aukojamos šv. Mišios ne tik minint rašytojo mirties metines, bet kartu prašant malonės, kad būtų pradėtas jo beatifikacijos procesas. Buvo kreiptasi į Birmingamo arkivyskupą, kuris padrąsino tęsti šį darbą ir leido privačiai kalbėti maldą prašant Tolkieno beatifikacijos.

Iki šiol procesas vyskupijos lygmeniu nėra pradėtas, bet Apvaizdos keliai nežinomi, o Jai leidus būtų gera turėti šventąjį – fantastikos kūrėjų ir mėgėjų globėją. Nes Tolkienas iš tiesų nuo pat vaikystės buvo ištikimas katalikybei kaip teisingiausiai krikščionybės formai (pasak jo paties); Eucharistija, pamaldumas Marijai, išpažintis buvo kasdieniai jo gyvenimo palydovai. Beje, vienas iš jo vaikų – Johnas – buvo katalikų kunigas.

Tolkienas puikiai panaudojo Kūrėjo duotą vaizduotės dovaną sukurdamas pasaulį, kuris džiugina milijonus žmonių, įkvėpdamas jiems viltį, mokydamas ir drąsindamas nebijoti rinkti gėrį.

O malda, prašant Tolkieno beatifikacijos, yra tokia:

„Švenčiausioji Trejybe, dėkojame Tau, kad apdovanojai Bažnyčią Johnu Ronaldu Reueliu Tolkienu bei už tai, kad leidai savo Kūrinijos poezijai, Tavo Sūnaus Kančios paslapčiai bei Šventosios Dvasios simfonijai skleistis jame per jį bei jo, kaip kūrėjo, vaizduotę. Visiškai pasitikėdamas Tavo begaliniu gailestingumu bei motinišku Marijos užtarimu, jis mums parodė gyvą Jėzaus, Įsikūnijusios Dievo Išminties atvaizdą bei atskleidė jog šventumas yra būtina kasdienio krikščioniško gyvenimo dalis bei kelias, vedantis amžinos bendrystės su Tavimi link.

Duok, kad jam užtariant ir pagal Tavo Valią, gautume malonę, kurios dabar prašome […] vildamiesi, kad jis greitai bus priskaičiuotas prie Tavo šventųjų. Amen.“