„Žiedų valdovo“ aktualumas, arba Raktas į paklusnumo įžadą

Neseniai nustebau, kaip prasidėjus karui tarp Rusijos ir Ukrainos „Žiedų valdovo“ vaizdinys yra naudojamas abiejų stovyklų. Daug karikatūrų, paveikslų pasklido internete: ukrainiečiai pravardžiuoja rusus orkais… ir atvirkščiai. Tuomet suvokiau, kaip „Žiedų valdovo“ sakmė galingai paveikė mūsų vaizduotę.

Pats J. R. R. Tolkienas per Pirmąjį pasaulinį karą buvo kareivis. Jis, kaip ir dauguma, bjaurėjosi galingųjų valdžios troškulio pasekmėmis. Juk, kai vėliau parašys savo kūrinį, vaizduodamas didžiulį pasaulio mūšio lauką, jo nepieš juodai ir baltai, kur geriečiai kovoja su blogiečiais. Ne, lūžis vyksta kiekvienoje širdyje – ji pati yra mūšio laukas.

Ši tikrovė puikiai vaizduojama knygose: dauguma veikėjų, kad ir kokiai stovyklai priklausytų, giliai širdyje norėtų pasiimti sau Galios Žiedą. Jisai blizgus, gundantis, būtent kaip blogis yra patrauklus, nors kartu ir gadinantis. Geriausias pavyzdys – Golumas: Žiedo aistra paverčia jį visiškai „sugyvulėjusiu“ hobitu, tačiau potraukis Žiedui vis tiek nemažėja. Tas pats atsitinka ir kitiems veikėjams, nors ne taip ryškiai.

Paprastai „Žiedų valdovo“ sakmė didingai vaizduoja pasaulio valdžios rungtynes: Sauronas nori tos valdžios vien sau, jis nedvejodamas apgauna ir išnaudoja savo šalininkus, kurie patys ne ką geriau elgiasi, bet iš godumo ar pasidavimo priklauso jo stovyklai. Priešingai laikosi Devyneto brolija – Frodo ir Gendalfo pusė: nors tarp jų ne visada vyrauja santarvė, laisva valia niekam neatimta. Nustatytas tikslas neleidžia naudoti bet kokių nedorų priemonių.

Kadangi egzistuoja jau pakankamai „Žiedų valdovo“ analizių, man jų kartoti nereikia. Užtenka, kad „Žiedų valdovo“ sakmė galingai paveikė mane, įskiepydama krikščioniškų dorybių. Kaip žmogus stebiu, kad valdžios troškulys tikrai destruktyvus, o kaip pašvęstasis suvokiu, kaip paklusnumo įžadas veikia lyg vaistas nuo tokio troškulio. Tuo atžvilgiu knygos skaitymas man buvo nepaprastai prasmingas.

Kai 2017 m. pavasarį Tiberiados vyresnysis pirmą kartą man pasiūlė paskyrimą Lietuvoje – ir ne tik, bet dar ir tapti vyresniuoju Lietuvoje – man tai nebuvo itin linksma žinia. Belgijoje buvau laimingas vienuolis, netrokštantis nieko daugiau, patenkintas savo bendruomene, savo aplinka, savo atsakomybėmis ir t. t. Jaučiau, kad ten, kur esu, viskas eina geryn, to kaip tik nereikia stabdyti.

Taigi pagal mano perspektyvą arba „karjerą“ – vyresniojo pasiūlymas visiškai nebuvo į temą. Viskas manyje priešinosi tokiam projektui: jausmai ir sveikas protas. Iš savo pozicijos nemačiau jokios šio paskyrimo prasmės: atrodė, lyg kas persodintų krūmelį, vos tik jam subrandinant pirmąsias uogas. Rodėsi, kad toks virsmas naikintų mano pradėtus darbus, užmegztus ryšius ir pan. Tačiau projektui neuždariau durų, žinodamas, kad nesu pirmas pašvęstasis, kuriam tai nutinka. Gal vis tiek Dievulis to nori…

Apie tai kalbėjausi su savo dvasios tėvu, o jis atsakė: „Tu nieko neprašyk, nieko neatsisakyk. Aš tikiu, kad sugebėsi atlaikyti šį iššūkį.“ Tuo pačiu metu puikiai suvokiau esąs visiškai laisvas sutikti ar ne. Tada mano širdis ėmė patirti savotišką agoniją: akyse regėjau evangelinę Getsemanės sceną ir Izaoko paaukojimą. Jaučiau, kad toks bus mano likimas.

Bandydamas vis tiek pamilti Lietuvą, aplankiau Baltriškių brolius lietingą bei šaltą pavasarį; ir koks netikėtumas: ten būdamas išgirdau būtent šiuos abu Biblijos tekstus per Kristaus, Aukščiausiojo ir Amžinojo Kunigo šventės šv. Mišias. Tokio minėjimo Belgijoje visai nėra, tuo metu liturgijoje Lietuvoje tie tekstai skamba tik kas trejus metus. Išgirdęs supratau, kad Dievulis paskyrimo veikiausiai nori ir prašo, nors man už tai nebus atlyginta saldainiais. Iš naujo suvokiau, kad sekti Kristumi nėra meili paguoda nei rožių kelias.

Vasaros pabaigoje vyko bendruomenės kapitula, kur, be kitų reikalų, mano likimas turėjo būti išspręstas. Buvau labai neramus, negalėjau užmigti, tad naktimis ėmiau skaityti „Žiedų valdovą“, kuris kaip tik man pateko į rankas, idant truputį išsivaduočiau iš nerimo.

Tuomet susipažinau su Frodu, labai svarbiu pasakojimo veikėju, nors ne vieninteliu, bet iš karto man patikusiu. Su šiuo hobitu „ramusis belgas“ nesunkiai galėjo susitapatinti: „normali“ bei rami būtybė, niekuomet nebūdama išskirtinė, patenkinta savo situacija bei gyvenimu. O būtent pas tą ramią būtybę beldžiasi likimas per burtininką Gendalfą, pakviesdamas nuotykiui: Frodui teks nešioti tokį Žiedą, kuris sutelkia visagalybę, pasaulio dominavimą. Hobitui teks jį įmesti į degančią Mordoro (blogio karalystės) kraterio gelmę, kad tą Žiedą galutinai sunaikintų.

Misija akivaizdžiai pranoksta Frodo jėgas, tad menka būtybė sveiku protu priešinasi: „Tačiau koks aš tam netinkamas, Gendalfai! Tu esi stiprus ir galingas. Imk šį Žiedą – jis skirtas tau!“ Gendalfas tada labai „evangeliškai“ atšauna: „Nesiūlyk jo man! Aš nesugebėsiu saugoti jo, Žiedas man per daug reikalingas. Manęs lauks mirtis ir tamsa!“ Priešingai, Frodo mažumas yra jo apsauga.

Frodui sutikus leistis į nuotykį, prasideda didinga sakmė, daugumą skaitytojų žavinti ir įkvepianti. Taip pat ir Biblijoje Dievui būdinga išsirinkti mažuosius, pagrandukus, nepastebimuosius ir pan. Žmonės ir galiūnai vienaip žiūri, o Dievas – kitaip.

Atsigręždamas į savo pašvęstojo gyvenimo kelionę, stebėjausi, kiek kartų paklusnumas mane augino, praplėtė širdį; stebėjau, kiek dalykų, kuriais iš tiesų didžiavausi, nebūčiau padaręs be pakvietimo. Paklusnumas tiesiog suteikia galimybę augti, tvirtėti tarsi medeliui, pririštam prie atramos, vis labiau gręžtis į bendrąjį gėrį, lyg saulėgrąžai į saulę.

Abraomui tas pats: jis sutinka leistis kelionėn į nežinomą šalį, kurią Dievas nurodys ir atiduos, ir toks sutikimas jam leidžia būti palaiminimu visoms šeimoms, gentims bei tautoms. Paklusnumas susikimba rankomis su klausymu: Dievas – kartais per mūsų vyresniuosius – kviečia, o mes atsakome. Tada žmogaus sprendimas yra tik atsiliepimas.

Bet tai ne viskas. Kelyje Frodas pamažu prisiriša prie Žiedo. Mat jisai teikia galios bei saugumo jausmą nešėjui. Pavyzdžiui, jį užsimovęs, asmuo tiesiog pranyksta. Tad Frodas ima ginti Žiedą ne tik tam, kad atliktų savo misiją (jį įmesti ugnin), bet todėl, kad nuo jo palengva tampa priklausomas. Žygiui besitęsiant, Frodas vis dramatiškiau pasidaro gundomas Žiedo, kol pasiekia krypties gelmę. Ir ten, nors tiek daug rizikavęs dėl kelionės į pavojingąjį ugnikalnį, paskutinę akimirką staiga atsisako įmesti Žiedą.

Prireikia galutinės siaubingos kovos šalia bedugnės su Golumu, paskutinįsyk ketinančiu pagrobti Žiedą, kad Golumas, aistros apimtas, žengtų neatsargų žingsnį ir su Žiedu pranyktų vulkano ugnyje. Tada Frodas, atgavęs nuovoką, supranta, kokio pavojaus jam pavyko išvengti, ir dar – kad savo paties jėgomis visiškai nebūtų sugebėjęs įvykdyti nurodytos misijos.

Minėjau, kad paklusnumas suteikia galimybę augti, vystytis, plėstis, stiprėti. Bet iš tikrųjų – ne tik. Kartais paklusti reiškia mažėti. Apie tai Pierre‘as Teilhard de Chardin‘as SJ įspūdingai rašo (į Dievą kreipdamasis „Jūs“, kaip Prancūzijoje būdavo būdinga iki Vatikano II susirinkimo):

„Mano Dieve, man buvo miela pastangų įkarštyje jausti, kad tobulėdamas stiprinu Jūsų įtaką man; vėlgi buvo miela gyvenimo vidinių srovių ar palankių įvykių žaismo akivaizdoje atsiduoti Jūsų Apvaizdai. Tegul aš, atradęs džiaugsmą, panaudoju visą savo augimą, idant leisčiau Jums augti manyje, be jokio vargo įžengiu į šį paskutinį bendrystės etapą, kurio metu Jus paveldėsiu mažėdamas Jumyse. […] Atėjus mano valandai, leiskite man Jus atpažinti po kiekviena svetima ar priešiška jėga, kuri, atrodo, nori mane sunaikinti ar primesti.“

Abraomas panašiai tai patiria, kai Dievas jį išbando, prašydamas paaukoti savo vienturtį mylimąjį Izaoką. Įsakymas, visiškai nesuprantamas nei jausmais, nei protu, tačiau taip yra. Abraomui paklusus ir ėmus jį vykdyti, Dievas staiga stabdo gestą. Tiesiog Abraomui pakako paaukoti savo perdėtą ir gal netvarkingą prisirišimą sūnui.

Tai reiškia, kad ateina laikas, kai gyvenime nebereikia kaupti, imti ir pan.: verčiau pritarti, paleisti, palikti. Tik Apvaizda leidžia Frodui tai padaryti ir įvykdyti savo misiją Golumo geismų dėka. Žiedą įmetus, pasiekiama pergalė Frodo stovykloje, pasipila džiugesys ir šūksniai. Pats panašiai atsimenu: kai pritariau paskyrimui į Lietuvą, kapitulos salėje prasiveržė džiaugsmas, o tuo metu manyje buvo tik tamsa ir migla. Kai kurios mirtys yra galutinės (kaip antroji mirtis); kitos tiek pat skaudžios – bet tai yra perėjimas į visavertiškesnį gyvenimą. Be jokio užtikrintumo vis dėlto tikėjausi, kad ir aš sulauksiu kažkokio prisikėlimo. Tuomet savo „žiedą“ išmečiau bedugnėn.

Prieš penkiolika metų įstojęs į vienuolyną, be abejo, buvau pamažu saugiai įsitvirtinęs savo pareigose, kol Viešpats iš naujo paprašė manęs visa tai paaukoti: „Ar visą tą „turtą“ paliksi dėl manęs, ar pasisavinsi?“ Taigi sugrįžau prie to: į Tiberiadą buvau įstojęs daryti ne tą ar aną, bet Juo sekti, ir viskas.

Pakvietimas į Lietuvą man iš naujo suteikė tą pirmąjį kvietimą, mane sugrąžino prie Pirmosios Meilės. Net vedė iš naujo gimti naujoje laisvėje, atnaujintuose ryšiuose su savo mylimais Belgijos broliais. Pagyvenusi vienuolė man išmintingai sakė: „Dabar Lavo Sent Ana nebe tavo buveinė. Bet nieko, tavo prieglobstis bus toji bendrystė su broliais.“

Praėjo penkeri metai, ir šiandien neabejoju, kad paskyrimas į Lietuvą man buvo brandos etapas kelyje. Sunkumų, žinoma, dar iškyla, bet kol kas visada suvokiu, kaip eiti pirmyn, o ne atgal ir kokį žingsnelį tam žengti. Dievui dėkoju, kad įsišaknijau Lietuvoje; dėkoju, kad čionai esu atradęs daug brolių bei seserų Kristuje. Galiausiai dėkoju, kad tinkamu metu „Žiedų valdovas“ atsirado mano rankose, teikdamas ryškesnį vaizdą, kas yra vienuoliškas paklusnumas. Kitas etapas man bus perskaityti „Žiedų valdovą“ lietuviškai ir galbūt… viską išgyventi iš naujo.