Žiemos delikatesas – stintos

Vincentas Sakas yra nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas iš Melnragės.

100 g stintų yra 102 kcal, 15,4 g baltymų ir 4,5 g riebalų. Stintose yra A, D, B grupės vitaminų: tiamino (B1), riboflavino (B2), pantoteno rūgšties (B5), piridoksino (B6), kobalamino (B12), folio rūgštis (B9) ir PP. Taip pat – fiziologinių aktyvių kalcio, fosforo, geležies, natrio, kalio, magnio, molibdeno ir fluoro mikroelementų.

Stintos ypač naudingos vyresniems žmonėms ir vaikams, nes žuveles galima valgyti su visa galva, ašakomis, pelekais ir uodega – visa tai lengvai bei skaniai sukramtoma ir organizmui suteikia daug tikro kalcio, atkuria fosforo ir kalcio balansą kauluose ir teigiamai veikia dantis.

Kuršiai kopininkai, gyvenę Kuršių nerijos Kranco, Šarkuvos, Rasytės, Pilkopos, Nidos, Preilos, Pervalkos, Karvaičių, Juodkrantės, Alksnynės ir Smiltynės gyvenvietėse, lietuvininkai būrai žvejai, gyvenę Karaliaučiaus srityje, lietuvininkai šišioniškiai žvejai, gyvenę Šilutėje, Rusnės saloje, Mingėje, Ventės rage, Kintuose, Svencelėje, Drevernoje, Mėmelyje, taip pat kuršiai žemininkai, gyvenę Baltijos jūros pakrantėje nuo Melnragės iki Rygos, stintas išdarydavo savotiškai, kitaip negu kitos tautos: visoms žuvelėms nuvalydavo ir nuplaudavo žvynus, kad neliktų nė vieno žvynelio, ir jas nusausindavo.

Po to dviem pirštais pro žiaunas kartu su jomis ištraukdavo žarnas su pūsle, palikdami ikrus arba pienius. Pasipraktikavus paskui labai lengvai eina stintas išdaryti kuršiškai.

Visi privalo žinoti, kad žuvelių pūslėse nuo amžių amžinųjų yra įsiveisę apvaliųjų kirmėlių – (Nematoda, Cystidicola farionis). Išdarinėjant stintas nereikėtų pūslių plėšyti – tiesiog jas išmesti, nes stintinės gleivakirmės parazituoja tik stintų plaukiojimo pūslėje (nevalgomoje dalyje), o žmonėms ir gyvūnams yra visiškai nepavojingos.

Kitos tautos, ypač rusai, rūko, džiovina, vytina, netgi kepa arba troškina neišdarytas stintas su žarnomis ir pūslėmis, nuo to stintos tampa kartokos.

Didžiausią paklausą Mėmelyje, Karaliaučiuje, Tilžėje, Rygoje (buvo vežama net į Berlyną) turėjo silpnai šaltai parūkytos vytintos stintos, kurios pasižymėjo išskirtiniu skoniu ir natūraliu žuvelių agurkų kvapu.

Aukščiau minėti senbuviai žvejai kepimui stintas nuvalydavo, nuplaudavo žvynus ir jas nusausindavo. Po to, kaip minėta, pro žiaunas pašalindavo žarnas su pūsle, palikdami ikrus arba pienius. Žuveles apvoliodavo kvietiniuose miltuose ir kepdavo kanapių, sėmenų, vėliau saulėgrąžų aliejuje (nuo kiekvieno aliejaus stintos įgauna savotišką poskonį, net kvapą). Aliejų keptuvėje įkaitindavo, įberdavo žiupsnelį druskos ir kepdavo tiek, kad žuvelės taptų gruzdžios, traškios, „štyvos“ – kad paėmus už uodegos stačios stovėtų, net nelinktų.

Taip paruoštas stintas galima ir būtina valgyti su visa galva, ašakomis, pelekais ir uodega (žuvele pasikabinant krienų, nes bene vieninteliai kuršiai žuvis valgydavo būtinai su krienais, tai vėliau perėmė ir kiti Mažosios Lietuvos žvejai), nes visa tai lengvai bei skaniai sukramtoma ir suteikia daug tikro kalcio.

Šiandien stintas paniruoti (apvolioti) kvietiniais miltais galima lengviau: į polietileninį maišelį arba plastmasinį indelį su dangteliu įberti pusę stiklinės kvietinių miltų, pusę šaukštelio druskos, sudėti išdarytas bei nusausintas stintas ir užsandarintą maišelį pakratyti. Žuvelės bus vienodai paniruotos.

Be to, senbuviai kuršiai, norėdami ilgiau gardžiuotis nepakartojamu stintų skoniu ir kvapu, keptas „štyvas“ stintas marinuodavo išskirtinėje zalclakėje (rasale, sūryme, marinate).

Idealiausias marinatas keptoms žuvims: 1 kg keptų žuvų išvirti marinatą iš 750 g vandens, 100 g plonais pusiau griežinėliais supjaustytų svogūnų, 50 g plonais griežinėliais supjaustytų morkų, dviejų laurų lapų, gabalėlio cinamono žievelės, 5 gvazdikėlių, 5 kvapiųjų pipirų, 5 juodųjų pipirų, 5 kadagių uogų, 5 g cukraus, 3 g druskos. Virti 10 minučių. Kai marinatas atvės, supilti 750 g 6 proc. obuolių acto, išmaišyti. Stintas sudėti į stiklinius indelius, užpilti marinatą ant keptų žuvų ir užsukti dangtelius. Laikyti šaldytuve.