Žiežmarių štetle prabylančios gatvės ir medinukai

Štetlas – jidiš kalbos žodis, apibūdinantis miestelį, kuriame gyventojų daugumą sudaro žydų bendruomenė. Žiežmarių kultūros centro kultūrinių veiklų koordinatorius AIVARAS JONYKA kviečia kartu pasivaikščioti Žiežmarių gatvėmis ir susipažinti su kadaise čia gyvavusiu štetlu. 

Žiežmariai išlaikė štetlo veidą iki šių dienų. Mediniai pastatai miesto centre ir nepakitusi miesto struktūra liudija, kaip čia buvo gyvenama iki Antrojo pasaulinio karo. A. Jonyka sako, kad anuomet Žiežmarių gatvės buvo pilnos žmonių, vaikų klegesio, įvairių kalbų – juk čia susitikdavo žydai, totoriai, karaimai, sentikiai, vieniems kitus suprasti labiau vartoję lenkų kalbą. Daugiakultūriškumas – vienas pagrindinių štetlo bruožų. 

Gyvenimas prie kelio

Pagrindiniu Vilnių ir Kauną jungiančiu keliu pravažiuodavo visi, keliaujantys į vieną iš šių miestų. Kelionė trukdavo ilgai, todėl reikėdavo kažkur sustoti, pavalgyti, išgerti – Žiežmariai ir buvo ta vieta.

Išskirtinis ir vienas geriausiai išsilaikiusių pastatų šalia šio kelio – aludario namas. Jo rūsyje buvo gaminamas alus, kurį vėliau parduodavo pro dureles. Žmonės galėdavo čia šiek tiek pavalgyti ir išgerti puikaus vietoje gaminamo alaus. Tokios paskirties pastatų Žiežmariuose buvo ir daugiau. Skaičiuojama čia buvus 32 parduotuves ir 6 restoranus, taip pat veikė karčiamos ir nakvynės namai, kuriuose buvo galima pamiegoti, pavalgyti ar ką nors nusipirkti. 

Tais laikais dvarvietėse buvo įprasta statyti austerijas – užvažiuojamuosius nakvynės namus. Tokį pastatą dvaras turėjo ir Žiežmariuose. Austerija, pastatyta miesto centre prie pagrindinės turgaus aikštės, buvo skirta žmonėms apsistoti ilgoje kelionėje tarp Vilniaus ir Kauno. Nors pastatas vis dar stovi, išlikusi austerija ne visai tokia pat, kokia buvo tarpukariu. 

Nors dabar čia pravažiuoja tik vienas kitas automobilis, tada keliu riedėdavo daug arklių traukiamų vežimų ir karietų. A. Jonyka pasakoja, kad šiuo keliu yra keliavęs net Napoleonas Bonapartas, o Šiaurės karo metu jį siaubė ir švedai. Taigi gyvenimas prie kelio žmonėms atnešdavo ir džiaugsmų, ir rūpesčių.

Verslu besiverčianti tauta

Beveik pusiaukelė tarp Vilniaus ir Kauno – judrus prekybos taškas, tapęs palankia vieta čia kurtis žydų verslams ir bendruomenei. Pagrindiniai šio prekybinio centro gyventojai ir prekybininkai buvo žydai. Čia vykdavo turgus, pritraukiantis žmonių iš viso regiono. Turguje būdavo prekiaujama įvairiais daiktais, parduodamos karvės, arkliai. Turgaus diena buvo šventinė, nes būdavo galima ne tik ką nors nusipirkti ar parduoti, bet ir papramogauti.

Kaip tik tokia pramoga buvo apsilankymas žydui Hirčui Rubinavičiui priklausiusiame kino teatre. Pastato kairiajame kampe gyveno šeimininko šeima, o kita jo dalis buvo skirta rodyti kino filmus. Savininkas pats nuomodavosi arba pirkdavo juostas iš Kauno ir dalindavosi jomis su Kaišiadorių kino teatru. Taip pat pats platindavo filmų brošiūras, eidavo į gatvę ir kviesdavo žmones į kino teatrą.

Čia buvo lankomasi daugiausia šiokiadieniais. Kėdė kainuodavo 20 centų, o už ložę reikėdavo mokėti šiek tiek brangiau. Žiežmarių gyventojai kino teatre mėgaudavosi ne tik kino filmais, bet ir šokiais – pasibaigus kino seansui grodavo vienas iš kelių Žiežmarių orkestrų. Vaikai visada norėdavo patekti į kino teatrą ir rasdavo būdų, kaip čia prasmukti. Tais laikais 20 centų vaikui buvo daug, todėl jie patys pasigamindavo bilietukų arba bandydavo nemačiomis pralįsti, kai pasibaigus seansui žmonės išeidavo iš kino salės. Visi žinojo, kad vaikai bando apgauti, bet niekas jų nebausdavo. Nors dabar pastatas jau nebeatlieka pirminės savo funkcijos ir vidaus apdaila yra pakitusi, vis dėlto išlikęs gana autentiškas fasadas. 

Dabartinėje Žaslių gatvėje esančiuose pastatuose buvo gausu parduotuvių, salonų, karčiamų, restoranų. A. Jonyka stabteli ties antru numeriu pažymėtu namu – tai buvo lietuvių kooperatyvo ūkinis pastatas. Nenuostabu, kad įsikūręs žydų parduotuvėlių apsupty šis kooperatyvas susidurdavo su sunkumais ir didele konkurencija. Kaip tik greta – žydui priklausęs pastatas, kuriame veikė parduotuvės, dabar čia yra kirpykla ir grožio namai. Trečias pastatas – dabartinė biblioteka. Seniau čia buvo garsios Vitenbergų giminės pastatas, taip pat veikė ir žydų bankas.

Medinukų architektūra

Viena autentiškiausių Žiežmarių gatvių – Trumpoji. Čia gausu unikalios medinės architektūros. A. Jonyka pasakoja, kad, nors ir gyveno viename mieste, žydų ir lietuvių namai skyrėsi. Lietuvių namai turėdavo nedidelius kiemus, todėl išėjimas galėdavo būti į kiemą. Tačiau žydams buvo svarbu turėti išėjimą į gatvę. Didesniame name galėdavo būti net penkios parduotuvės, todėl patogiai išsidalinti patalpas, turėti daugiau durų ir išėjimų į gatvę buvo prioritetas.

Žydai gyvendavo kukliai, nes visą likusį plotą skirdavo prekybai. Medinė pastato dalis buvo daugiau ūkinės paskirties, o mūrinė – gyvenamoji. Beveik visa gatvė apstatyta tokiais pastatais. Dabar jie šiek tiek perstatyti, bet labai daug kur išliko autentiška puošyba, medinė architektūra. A. Jonyka džiaugiasi, kad išliko daug medinių namų, nes jie liudija štetlo istoriją. 

Garbinga ugniagesio profesija

Beveik pats Žiežmarių miesto centras – kadaise veikusi gaisrinė. Žiežmariuose ugniagesiai kūrėsi jau XIX a. Dauguma miesto pastatų mediniai, pastatyti vienas šalia kito, todėl dažnai degdavo. Norint apsaugoti žydų turtą (būtent jų namai buvo statomi tankiai, vienas šalia kito) buvo sukurta savanoriška gaisrinės tarnyba. Dauguma ugniagesių buvo žydai, bet prisidėdavo ir lietuvių.

Gaisrinės nuostatuose buvo teigiama, kad prisijungti gali visi, nepaisant religijos. A. Jonyka pasakoja, kad ugniagesiai savanoriai mokėdavo atitinkamą mokestį, kad galėtų priklausyti gaisrinės tarnybai. Tarnyba gaisrinėje buvo garbinga. 

Prisiminti ir kurti

Išlikusi Žiežmarių sinagoga – didžiausia medinė sinagoga Lietuvoje. Dabar ji atlieka daugiau kultūrinės paskirties funkciją, čia vyksta įvairūs renginiai. Sinagoga tampa visų gyvenančių ir atvykstančių žmonių bendravimo centru. Visi atvykstantieji apžiūrėti Žiežmarių štetlą būtinai užsuka į šią sinagogą. A. Jonyka šypsosi, kad užėjus į šventovės vidų nereikia nieko pasakoti, nes sienos pačios kalba. Pastatas skirtas jungti žmones, prisiminti istoriją, kalbėti apie žydų ir kitas kultūras, gyvavusias Žiežmariuose. Tai simbolis, leidžiantis prisiminti ir kurti naujus santykius.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.