2020 09 01

Stepas Eitminavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Žinau, kad baigęs studijas bėgsiu iš sostinės. Žinau, jog būsiu mokytojas

Unsplash.com nuotrauka

Ketvirtokas

Jis atsikelia labai anksti. O kaipgi kitaip – juk šiandien eis į mokyklą. Palaksto, palaksto lauke, pavalgo ir ima rengtis gražiais drabužiais. Viskas nauja: ir kelnės, ir žalsvi marškiniai, ir kojinės, ir sandalai. Mėgina susišukuoti – nesėkmingai. Mat priekyje toks plaukų sūkuriukas. Ir vandeniu suvilgo, ir seilėmis – vis vien nepadeda. Praėjusį antradienį su mama buvo Daugpilyje – ten visko, kaip sako suaugusieji, yra daugiau. Važiavo traukiniu: vagonai bilda, pro langą lekia medžiai, ežeriukai – net nežino, kaip suspėti pamatyti ir atsiminti. Parduotuvės kvepia. Greitai surado, kas reikia, pasimatavo, apsidžiaugė. Mama kelionei atgal nupirko batoną ir limonado – ko daugiau bereikia.

Mokykloje turės apie ką pasakoti. Apie Daugpilį? Ne. Jis pasigirs, kaip netoli namų rado tikrų tikriausią bombą ir neišsigando, pranešė kolūkio kontoroje; buvo iškviesti kareiviai. Rodė kelią, atvykusieji padėkojo, vyru pavadino, kad nekrapštė sviedinio. Draugai gal ir nepatikės.

Mokytoja pagirs, kad daug vaistažolių pririnko. Juokas tiktai – koks čia darbas: aplink daug visokiausių žolių. Lengviausia su liepos žiedais – kieme dvi didelės liepos. 

Mokytoja pagirs, kad daug dirbo, kad daug knygų perskaitė. Tikrai pagirs – yra tuo įsitikinęs. Bet papasakoti apie knygas nebus lengva. Kai ką jau ir užmiršo, tik atsimena, kad atsirado naujų bičiulių, kuriuos apgyvendino savo vienkiemyje. Ravi daržą ir kalbasi su jais, lekia pagirdyti karvės ir jie šalia. Net ko nors paklausti galima.

Mokytojas Stepas Eitminavičius su auklėtinėmis. Asmeninio archyvo nuotrauka

Šią vasarą ėjo su seseria ir mama rinkti mėlynių ten, kur galima ir gyvatę pamatyti. Ir nebijojo. Bet mokytojai to gal nesakys, kad nepagalvotų, jog giriasi. Bet kaip tada pasidžiaugti?

Prie mokyklos būna žalčių. Prisimena: pirmoje klasėje skaito „Saulutę“, mokosi „ž“ raidę, o per pertrauką pamato susirangiusį žaltį – jis nepavojingas.

Rašiau prisidengdamas įvardžiu „jis“ – mat bijau, kad daug ko tiksliai neatsimenu, kad daug ką mėginu įsivaizduoti dabar. Įsivaizduoti ar perkurti buvusio laiko epizodą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Abiturientas

Tiek daug visko per vasarą nutiko, tiek daug. Kas man svarbiausia? Kad mėnesį dirbau Zarasų rajono laikraštyje „Tarybinė žemė“. Buvau korespondentas. Įsimintiniausia pirma kelionė į Baibius – reikėjo pasikalbėti su karvių melžėja ir parašyti apybraižą. Susitinkam, pradedu klausinėti, o moteris nieko negali pasakyti. Vienas, kitas žodis ir tyla. Ji nežinanti, kodėl giria, – karvės duoda daug pieno, ir viskas. Gal po kelių savaičių susitikau su geru veršelių augintoju – jau baimės mažiau, nes ir pats žmogui šnekėjau, kuo kaimas patinka, ir pirmą kartą sutiktas vyras norėjo daug ką papasakoti. Bet ne kartą buvo nesmagu, jog nesugebu įdomiau pamatyti, išgirsti, pajausti. Patyriau daug. Šiandien mokytoja Henrika Beriozovienė padėkojo, kad rašau apie gerus žmones, o auklėtojas Stasys Reklaitis šyptelėjo, jog specialiai laikraštį užsiprenumeravo. Bet šiandien buvo ir pasišaipančiųjų: tai nori būti garsus, tai giriesi, tai vaizduoji didelį ir protingą… 

Penkto kurso studentas

Žinau, kad baigęs studijas bėgsiu iš sostinės, nes čia per daug triukšmo, žinau, jog būsiu mokytojas. Gerai, kad įžengsiu į kitą gyvenimo etapą, bet liūdnoka palikti tai, ką prisijaukinau Vilniuje.

Stepas Eitminavičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Mokytojas Linkmenyse

Pasiilgau savo mokinių. Labai pasiilgau. Vasarą kaip mokytojų profesinės sąjungos narys buvau Bulgarijoje. Nusipirkau gražius batus, gražius marškinius, gražų švarką. Atsivežiau Sergejaus Jesenino tritomį. Tuoj pasipuošiu ir į naujų mokslo metų kelionę… Treti metai čia, bet, deja, ir paskutiniai.

Uteniškis

Ateinu į kabinetą, o ant stalo – uogienės stiklainiai, obuoliai, net džiovinti baravykai. Patys virė uogienę, patys, tai ne kyšis, grybus rinko pas senelius Dzūkijoje, ne iš parduotuvių. Viskas anonimiškai – kad neatrodytų, jog kažkas nori išskirtinio dėmesio, gal ir naudos. Bet ir vienas raštelis: „Akmenukas iš Bosnijos – anonimas Karolis.“

Regis, jau suprantu, kas yra mokykla, kas yra mokytojo duona. Daugybė nenumatytų situacijų, daugybė keblių akimirkų, kai nežinai, kaip tinkamiau pasielgti, nes kad ir ką darytumei, vis vien liktų nuosėdų. Sureaguoti reikia staiga, o kas pašnibždės galimą poelgio variantą? Ką mes žinome, apskritai ką mes galėtume žinoti apie savo mokinius? Kas esame: diktatoriai vertintojai, veidmainiai, nevykėliai? Kaip būti, kad tavęs nežemintų ir tu nežemintumei, kad dvasinių rūpesčių neužgožtų intrigos, konfliktai? Kaip neišduoti studijų idealizmo? Kaip kalbėti apie rašytojus, apie mūsų kasdienybės grimasas, kad kuo daugiau mokinių išgirstų, kad pamokoje būtų ir improvizacijos, ir griežtesnių rėmų? Kaip neprarasti tikėjimo, jog buvimas mokykloje labai labai prasmingas? 

Senų laikų akimirka: kolegė, jaučianti savo svarbą, išradingai pasišaipo iš mano straipsnio pedagogų savaitraštyje. 

Svečias

Sesers, gyvenančios už Sudeikių, balsas: „Už valandos būsime Utenoje. Pasiruošk – paimsime tave, pensininką, į kaimą, kad negirdėtumei, kad nematytumei, kaip švenčiama rugsėjo pirmoji.“ Tai buvo vakar.

Šiandien: einu aplink Alaušo ežerą. Laiko turiu daug. Pravažiuoja viena kita mašina, bet jų kažkodėl negirdžiu. 

Stepas Eitminavičius yra prozininkas, eseistas. Vilniaus universitete Filologijos fakultete įgijo filologo, lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojo kvalifikaciją. Dirbo lietuvių kalbos mokytoju Utenos Adolfo Šapokos gimnazijoje.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.