Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Žinios apie elektrą XVIII a. LDK knygos kultūroje ir visuomenėje

Knygos iliustracija.
Antraštinio lapo iliustracija iš Giambatistos Beccarios „O elektryczności sztuczney y naturalney… księgi dwie, W Wilnie“ (1786 m.). VU bibliotekos nuotrauka

Knyga yra unikalus žmogaus veiklos produktas, daugiasluoksnis reiškinys, kurio nepajėgia aprėpti daugybė įvairių apibrėžimų. Atminties institucijose sutelktame knygų pavelde užkoduota daug įspūdingų istorijų, pasakojančių apie praėjusias epochas, žmogaus socialinės ir intelektualinės raidos vingius.

Tereikia kantrybės ir meno pasirinkti tinkamą raktą koduotei iššifruoti, ir knyga pradžiugins netikėtais atradimais. Paprastai istorijos šaltiniu laikomas pats knygos tekstas, tačiau ne mažiau vertinga praeities pažinimui yra ir materialinė teksto laikmena, teksto grafiniai elementai. Visos šios savybės daro kiekvieną seną knygą patraukliu tyrimo objektu.

Tyrinėjant senąsias knygas Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyriuje akį patraukė maža iliustracija, puošianti kuklų nedidelio formato leidinį, išspausdintą 1786 m. Vilniaus pijorų spaustuvėje. Šis leidinys nėra retas, jo egzemplioriai saugomi Vilniaus universiteto, Nacionalinėje Martyno Mažvydo ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekose. Tai Turino universiteto profesoriaus, pijoro Giovanni Battistos Beccarios (1716–1781) veikalo apie gamtinę ir dirbtinę elektrą vertimas į lenkų kalbą (O elektryczności sztuczney y naturalney… księgi dwie).

Knygos viršelis.
Giambatista Beccaria, „O elektryczności sztuczney y naturalney… księgi dwie, W Wilnie“ (1786 m.). VU bibliotekos nuotrauka

Vertėjas jaunas pijoras Stanislovas Bonifacas Jundzilas tuo metu studijavo teologiją Vilniaus pijorų mokykloje, lankė paskaitas universitete. Verčiant italų fiziko tekstą jaunuoliui buvo svarbu geriau pramokti užsienio kalbą ir patobulinti vertėjavimo įgūdžius. Veikalo pasirinkimą nulėmė ir egzemplioriaus, saugomo Vilniaus pijorų namų bibliotekoje, prieinamumas. Knygos vertimas baigtas 1783 m., tačiau spaudai atiduotas 1785-aisiais. Vėliau S. B. Jundzilas užsiėmė botanikos, zoologijos, mineralogijos tyrimais ir ypač išgarsėjo kaip fundamentalaus Lietuvos augalijos aprašymo kūrėjas. Šio veikalo vertimas liko marginaliniu jo ankstyvos mokslinės biografijos epizodu.

Nors šios knygos vertimo imtis paskatino atsitiktinumas, S. B. Jundzilui teko vienas pažangiausių tuometinių elektros tyrimų. G. B. Beccarios eksperimentai, garsėję visoje Europoje, padėjo pamatus sisteminiams elektros tyrimams. Nepaisydamas stiprios oponentų kritikos, Turino universiteto profesorius palaikė franklinistų pozicijas elektros reiškinio traktuotėje. Įdomu, kad didžiausiose Vilniaus senų knygų saugyklose, kur sutelkti istoriniai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės knygų rinkiniai, nerasime originalių G. B. Beccarios elektros tyrimų. Galima daryti prielaidą, kad pijorų mokyklos studentas atliko svarbią misiją, užpildydamas šių tyrimų spragą ir suteikdamas vietinei visuomenei galimybę skaityti fundamentalų italų fiziko veikalą gimtąja kalba.

Verta pažymėti, kad vertėjas iš pradžių priklausė pijorų intelektualinei aplinkai, kuri nuo seno varžėsi su jėzuitų akademiniu elitu dėl pirmenybės švietimo srityje. Jėzuitų mokslininkai, įkūrę 1752 m. Vilniaus universitete Fizikos kabinetą, darė didžiausią įtaką fizikos mokslo raidai iki XIX a. Universiteto dėstytojams S. B. Jundzilo vertimas tapo parankine priemone, neatsitiktinai bent vienas egzempliorius laikomas Fizikos kabineto bibliotekoje. Dar XIX a. pradžioje Vilniaus universiteto adjunktas Steponas Stubelevičius naudojosi šiuo vertimu gvildendamas elektros ir magnetizmo tarpusavio ryšį.

Pijorų spaustuvės spaustuvininkai papuošė S. B. Jundzilo vertimo antraštinį lapą maža graviūra, išraižyta varyje. Kuo ypatinga ši iliustracija? Ką ji gali papasakoti apie vėlyvosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrą? Iliustracijos viršuje rėmelyje įrašytos raidės ELEK, šifruojamos kaip žodžio „elektra“ trumpinys. Užrašas paaiškina siužetą: prie stalo su fizikos prietaisais žaidžia du maži vaikeliai – mitiniai putai (italų k. putti). Europos spausdintinės knygos grafikoje buvo populiaru mokslines sąvokas vaizduoti alegoriškai. Menininkams ypač tiko putai, kadangi šios gerosios dvasios neturėjo ryškių asmeninių savybių ir tik žaismingai išbandydavo vaizduojamos sąvokos atributus. Vilnietiškos elektros alegorijos atveju atributais tapo fizinių eksperimentų prietaisai.

Kadangi šioje iliustracijoje nėra graverio inicialų, kyla klausimas, ar tai kopija, ar originalus raižinys. Ieškant atsakymo, nuspręsta peržiūrėti kuo daugiau panašaus laikotarpio Europos spaustuvių knygų ir surasti tokią ar panašią iliustraciją. Pirmiausia peržiūrėti visi G. B. Beccarios veikalai, išleisti iki vilnietiško vertimo, ir nustatyta, kad juose nėra elektros iliustracijų. Ar negalėjo anoniminis graveris nukopijuoti kito autoriaus iliustracijų? Peržvelgtos kitų žymiausių XVIII a. elektros tyrėjų knygos, visi fizikos vadovai, išleisti XVIII a. Abiejų Tautų Respublikoje.

Iš tikrųjų kai kurios knygos buvo papildytos iliustracine medžiaga. Pavyzdžiui, vokiečių fiziko Christiano Gottliebo Kratzensteino 1746 m. elektros teorijos antraštinį lapą puošia mokslinės literatūros leidėjo Karlo Hermano Hemmerde signetas su inskripcija „Hoc erat in votis“ („Buvo tokie troškimai“). O lenkų jėzuito Józefo Rogalińskio eksperimentinės fizikos bandymuose, paskelbtuose 1765–1770 m. Poznanėje, yra frontispisas, vaizduojantis fizikos kabinetą ir Minervą, laikančią skydą su Abiejų Tautų Respublikos herbu. Tačiau nepavyko aptikti iliustracijos su 1786 m. Vilniaus pijorų leidinyje pavaizduotu siužetu. Todėl galime teigti, kad iliustracija buvo ne nukopijuota, o originaliai sukurta Vilniuje.

Knygos iliustracija.
Józefas Rogalińskis, „Doświadczenia skutków rzeczy pod zmysły podpadających na publicznych posiedzeniach w szkołach poznańskich Societatis Jesu, Ks. 1, W Poznaniu“ (1765 m.). VU bibliotekos nuotrauka

Vilnietiškos graviūros autorius gana tiksliai atvaizdavo XVII–XVIII a. fizikos prietaisus, kuriais naudojosi Turino universiteto profesorius. Stalo viduryje pastatyta elektros mašina, gaminanti elektros kibirkštį. Dešinėje pusėje esantis putas užveda mašiną sukdamas rankeną. Kairysis putas, atsistojęs ant izoliuojančio suoliuko, mažinančio elektros pralaidumą, laiko iškroviklį. Į viršų ir apačią išlinkęs siūlas, apvyniotas apie Ramsdeno mašinos vamzdelį, žymi tekančios elektros įtampą. Britų konstruktoriaus fiziniai prietaisai buvo vertinami Lietuvoje. Vilniaus universitetas įsigydavo juos Fizikos kabinetui ir observatorijai. Po stalu – elektros kaupiklis: Leideno stiklinių baterija, kurią sukonstravo amerikiečių gamtos tyrinėtojas ir eksperimentatorius Benjaminas Franklinas.

Elektros iliustracijos pakraščiuose pavaizduoti du prietaisai, gerai žinomi platesnei visuomenei. Už kairiojo puto nugaros stovi eksperimentinės fizikos prietaisas Antlia pneumatica, t. y. oro siurblys. Šis prietaisas buvo sukurtas XVII a. vakuumui tyrinėti ir ilgainiui tapo populiaria fizikos eksperimentų viešo demonstravimo priemone visoje Europoje. Už dešiniojo puto pavaizduotas namas su žaibolaidžiu, laikomu vienu didžiausių XVIII a. elektros tyrimų pasiekimų, kuris padėjo žmonijai išspręsti amžiną stichinių nuostolių problemą. Jo sukonstravimą paskatino B. Franklino elektros bandymai, sukėlę diskusijas Europos mokslo pasaulyje. Tuometinės Lietuvos mokslininkai, švietimo reformatoriai, išsilavinę vienuoliai taip pat buvo gerai susipažinę su amerikiečių išradėjo idėjomis.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Taigi vilnietiška iliustracija, reprezentuojanti elektrą, ypatinga tuo, kad vaizduoja laboratorinius prietaisus, kurie žymi ne tik G. B. Beccarios įrankius, bet ir platesnio visuomeninio atgarsio objektus, atspindėjusius tuometinio mokslo inovacijas ir kultūros tendencijas. Vilniaus pijorų aplinka, kurioje radosi italų mokslininko veikalo vertimas, buvo palanki mokslo naujovėms. Švietėjiški iššūkiai paveikė ir kitas Lietuvos vienuolijas, kurios skatino jaunimo eksperimentinius užsiėmimus. Pavyzdžiui, pranciškonai organizuodavo savo geradariams elektros eksperimentinius pristatymus, kurių eigą aprašydavo spausdintose brošiūrose. O Gardino dominikonų elektros studijos pasiekė tokį lygį, kad 1793-iaisiais Seimo pertraukų metu jie buvo pakviesti vesti 18 fizikos pristatymų su elektros mašina, Leideno stikline bei kitais fizikos prietaisais karaliui Stanislovui Augustui ir Seimo dalyviams.

Elektros tyrimai buvo aktualūs ir bazilijonams. Neatsitiktinai XIX a. pradžioje Vilniaus bazilijonų vienuolynas įsigijo specialius prietaisus: elektros mašiną, konduktorių, Leideno stiklinę, elektros bateriją. Tokiu būdu pijorų, pranciškonų, dominikonų, bazilijonų vienuolijos, neišsižadėdamos religinės misijos, rūpinosi jaunimo pasiruošimu pasaulietinėms studijoms universitete. Tai viena iš paradoksaliausių išvadų apie vėlyvosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrą, kylančių tyrinėjant 1786 m. knygos iliustraciją.