Žiūrėdamas į žalią verbos šakelę ir pats atsigauni. Verbų papročiai ir tradicijos

Ir ši sakmė, pasakoja muziejininkė EDITA PREGLAUSKIENĖ, Lietuvos nacionalinio muziejaus Naujajame arsenale veikiančios parodos „Kelkis, kelkis – jau Velykos!“ viena iš kuratorių, iš tiesų atveda į Verbų sekmadienio simboliką – kodėl lietuviams tokia svarbi verba ir visžalio augalo šakelė.

Velykų laukimas prasideda iš karto po Užgavėnių ir trunka ilgą laikotarpį – septynias gavėnios savaites, iš kurių pati svarbiausia yra paskutinioji, Didžioji, savaitė, prasidedanti Verbų sekmadieniu. Neatsiejama jo tradicija – verbų šakelių šventinimas. Minėdami Kristaus įžengimą į Jeruzalę žmonės sveikindami klojo jam po kojomis palmių šakas, dėl to daugelyje krikščioniškų šalių šis sekmadienis taip ir vadinamas – Palmių sekmadieniu. Lietuvoje, kadangi vietoj palmių tradicinei verbai naudojamos kadagių šakelės su įkomponuojama verba, virba – gluosnio ar karklo šakele – šventė vadinasi Verbų sekmadienis, arba Žagarinė, arba Verbinė.

Tikima, kad visžalio augalo šakelė sukaupusi daug gyvybinės energijos, pavasarį skatinančios gamtos ir žmonijos atgimimą. „Žiūrėdamas į žalią šakelę ir pats atsigauni. Ir ši simbolika yra labai gili“, – sako muziejininkė E. Preglauskienė.

Ji primena, kad Velykų papročiuose persipynęs senasis ikikrikščioniškas tikėjimas ir krikščionybė. Būtent visžalio medžio garbinimas atėjęs iš senojo tikėjimo. Žaliai šakelei nuo seno suteikiama maginė prasmė. Ne veltui yra išlikęs paprotys po pamaldų verbų šakele paplakti savo artimą linkint sėkmės. Iš seno būdavo tikima, kad ir pats kadagys – šventas medis, todėl atsikėlus ankstų Verbų sekmadienio rytą, nelaukiant pamaldų, kadagiu būdavo paplakami dar miegantys vaikai. Nes tikėta – jei būsi paliestas verbos – vadinasi, visus metus būsi sveikas, gerai augsi, tave lydės sėkmė.

„Įsigalėjęs paprotys būtinai priliesti verbos šakele kitą žmogų, kad ta gyvybė, laikoma medyje visus metus, persiduotų kitam. Būdavo sakoma: ne aš mušu – verba muša. Už savaitės Velykos. Ar pažadi man margutį? Tokia būdavo oracija“, – primena muziejininkė.

Pagal seną paprotį būdavo apeinami ir verba apsmilkomi laukai – kad derlius būtų geras. Taip pat gyvuliai, pirmą kartą pavasarį išgenami į ganyklą. Ta žalios šakelės gyvasties jėga, pasak E. Preglauskienės, yra svarbiausias mūsų garbinimo užtaisas.

Verba lietuviui svarbi visus metus – būdavo laikoma namuose ir naudojama kaip apsauga: tikėta, kad ji turinti magišką apsauginę galią nuo ligų, nuo gaisro, nuo perkūno, nuo įvairių negandų. Verbą pasmilkydavo prie ligonio, kad aplenktų ligos ir negerovės. Netgi siūlui, kuriuo būdavo surišama verba, teikta svarba – jis būdavo naudojamas liaudies medicinoje, rišamas ant riešo per javapjūtę, kad rankos neskaudėtų, arba juosmens. Nubyrėję verbos spygliukai, pasakoja Nacionalinio muziejaus velykinės parodos kuratorė, būdavo kruopščiai sušluojami, suberiami į maišelį ir pakabinami prie krosnies. Žaibuojant ar trankant perkūnui kaip namų apsaugą saujelę kadagių spygliukų įmesdavo ugnin.

Ilgainiui, pasak E. Preglauskienės, prieš porą šimtų metų Vilniaus regione prie Sudervės susiformavo tradicija rišti verbas iš džiovintų augalų. Manoma, kad vilnietiškų verbų pynimo fenomeno ištakos siekia miestietiškas amatininkų cecho procesijas, kuriose būdavo nešamos džiovintų augalų puokštelės ir popierinės gėlės. Vilnietiškoje verboje aplink lazdynų kotelį tankiai tarsi kilimas rišami įvairūs džiovinti augalai, gėlės – dėl to pagrindinė vilnietiškos verbos forma vadinama voleline arba kilimine.

„Manoma, kad pirmosios vilnietiškos verbos buvo nedidukės, jų ornamentai būdavo paprasti, sudaryti iš dviejų spalvų žolynų, – pasakoja E. Preglauskienė. – Galbūt tai būdavo horizontalios juostelės, galbūt – įvijos. Paskui raštai sudėtingėjo, atsirado įvairesnių Vilniaus krašto verbų formų: ir širdelės, plokščiosios, vainikinės – labai gražios, puošnios. Jomis namuose puošdavo šventųjų paveikslus.“

Vilnietiškų verbų rišėjos veiklos turi visus metus – nuo pat augalų sėjos, jų nurinkimo tinkamiausiu metu iki džiovinimo, vėliau dažymo. O pačios verbos pradedamos rišti prieš didžiąsias metų pabaigos šventes.

„Kiekviena verbų rišėja turi savo būdą, kaip rišti verbą, kaip laikyti siūlą. Šis amatas dažniausiai giminėje perduodamas iš kartos į kartą. Esama ir ketvirtos, penktos, ir netgi septintos kartos Vilniaus krašto verbų rišėjų“, – sako muziejininkė.

Rengiant vaizdo pasakojimą dėkojame Lietuvos nacionaliniam muziejui.

Paroda „Kelkis, kelkis – jau Velykos!“ Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje Naujajame arsenale veiks iki 2023 m. gegužės 2 d. Jos kuratorės – dr. Elvyda Lazauskaitė ir Edita Preglauskienė.

Susiję:

Jurgita Jačėnaitė

Kostas Kajėnas

Martynas Stankevičius

Gediminas Šulcas

18 min

Meilė verbai, įaugusi į kraują. Dviejų Vilniaus krašto verbų rišėjų istorijos

Jurgita Jačėnaitė

6 min

Dzūkijos nacionalinio parko gamtininkas M. Lapelė: „Lietuvio meilė kadagiui ateina iš prigimtinių gelmių“

Jurgita Jačėnaitė

Kostas Kajėnas

Gediminas Šulcas

19 min

Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris. Kaip gimsta viena Vilniaus krašto verba

Arūnas Baltėnas

< 1 min

Ne aš mušu, verba muša. A. Baltėno fotoistorija apie nykstančią lietuvių tradiciją