Žmogaus orumas yra neliečiamas

Tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Artuma“ (2022 m. lapkričio (11) mėn. nr.).

Taip ar panašiai šiais sunkios vasaros mėnesiais tikriausiai pagalvodavau ne aš vienas. Tačiau iš tikrųjų juk tai ne visai tiesa. Ar net išvis netiesa. Buvo, buvo mūsų kartos gyvenime jau vien šiame tūkstantmetyje ir du Čečėnijos karai, ir Gruzijos karas. Buvo Sirija, buvo su žeme sulygintas Alepas. Ir pačioje Ukrainoje karas juk prasidėjo ne šįmet, bet dar 2014-aisiais. Tiktai anas blogis buvo arba šiek tiek nuo mūsų toliau, arba gal menkesnio masto. Juk ir šiandien jaučiame, kad mums Ukrainos kančios skauda labiau nei, sakysim, kokiems portugalams.

Kita vertus, juk ne šiaip sau, žiūrėk, imame ir pradedame save pačius ir kitus raginti, kad negalime pavargti, neturime atbukti, kad žudomų žmonių ir naikinamų miestų reginiai negali mums tapti įprasti, kad, pavyzdžiui, artėjant žiemai, kai gresia nauja Ukrainos pabėgėlių banga, neturime būti jiems mažiau svetingi, nei buvome kovo pradžioje. Tokie raginimai byloja, kad iš tikrųjų ir pavargstame, ir kartais atbunkame, ir kartais tiesiog nebeturime jėgų sielotis. Ir nieko čia nuostabaus, mūsų širdys, kad ir kaip mums tas nepatiktų, yra ribotos, kiekvienas iš mūsų turime savo ribas. O tiesos akimirką tikriausiai ne kartą turėtume sau pasakyti, kad esame linkę sustoti, nenuėję gal nė pusės kelio iki savo ribos.

Tačiau niekur nedingsime, šioje akistatoje su blogiu turėsime atlaikyti iki galo. O sykiu, žvelgdami blogiui tiesiai į akis, turėsime progą išmokti atpažinti jį ne tik tada, kai jis jau akivaizdžiai bado akis, tiesiogiai neša mirtį ir negandą, bet dar tada, kai jis tik pamaži ima brautis į mūsų sielas. Juk ir šis, didysis, blogis neatsirado iš niekur, ir jis augo ir plėtėsi bangomis, ir ne veltui šiandien net reikšmingi Europos politikai dūsauja, kad gal reikėjo anksčiau klausyti Rytų Europos kolegų. Tačiau net jeigu jie būtų paklausę mūsų, kad ir 2008 ar bent 2014 metais, tikrai nebūtų buvę taip, kad štai surasta blogio šaknis.

Visi gerai žinome, kad blogis apskritai yra mūsų pasaulio dalis. O šio, agresyviu karu virtusio blogio pradžios, ko gera, derėtų ieškoti toli istorijoje. Bent jau labai didelė paskata blogiui daugintis buvo ir tas faktas, kad Europa nepaklausė mūsų tada, kai, vos atgavę nepriklausomybę, mėginome kalbėti, jog reikalingas tarptautinis komunizmo teismas.

Čia vis politiniai mus ištikusio blogio aspektai ir, „Artuma“ gal ne pati ta vieta apie juos kalbėti. Bet, kad jau esame priversti kalbėti apie blogį, tai turime pripažinti, kad pačiu baisiausiu pavidalu jis mums pasirodo būtent politikoje. Tačiau jo šaknys tikrai ne ten; ten jau žiedeliai.

O pačios giliosios šaknys, kaip žinome, aptinkamos ne kažin kur, o pačiose mūsų širdyse. Ir tai jau tikrai „Artumai“ derama tema.

1949 m. gegužę, praėjus vos ketveriems metams nuo baisaus karo pabaigos, šio karo nuniokota ir didelės kaltės slegiama Vokietija (teisingiau, ta jos dalis, kurios nevaldė antrasis šio karo blogis, vadinamas Sovietų Sąjunga) priėmė savo naująją konstituciją. Bent man didelį įspūdį daro tai, kad pirmasis šios konstitucijos sakinys yra ne apie suverenitetą, ne apie tai, kam priklauso valdžia, ne apie herbą ar himną. Šis sakinys skamba taip: „Žmogaus orumas yra neliečiamas.“

Man atrodo, kad tai geriausias ginklas, jei norime nuo pat pradžių pasipriešinti blogiui. Jei nenorime, kad ir mums nutiktų taip, kaip kitados nutiko Hitlerio Vokietijai ir komunistų užvaldytai Rusijai, šį sakinį turėtume patys sau ir visiems kitiems kartoti iki užkimimo, nes jis nusako tą širdies resursų minimumą, kuris reikalingas blogiui atsispirti.

Mes, krikščionys, turime ir dar aukštesnį – meilės – priesaką. Bet jeigu nors tikrai gerbtume kiekvieno, tikrai kiekvieno žmogaus orumą, turbūt jau galėtume viltis, kad neužsiauginsime savo Kirilo, iš sakyklos skelbiančio, jog žmonių žudymas yra šventojo karo dalis.