Žmogaus pilnatvė tęsiasi nuo aušros iki saulėlydžio

Tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Būdas“ (2021 m. Nr 2)

Taigi, pasaka prasideda nuo to, kad vieną karalystę ištinka sunkmetis. Karalius bando dorotis savaip – išleidžia įsakymą, kad senus žmones, kaip naštą visuomenei, reikia išvežti į mišką ir ten palikti. Pavaldiniai paklūsta, tik vienos šeimos istorija klostosi kitaip. Tėvas su sūnumi išveža senelį į mišką, bet kai nori jį ten palikti, sūnus sako: „Tik rogutes paimk. Kuo aš tave išvešiu, kai pasensi?“ Didaktika tokia: vaikai iš mūsų mokosi, perima elgesio normas.

Girdėdamas tokius žodžius tėvas susigėsta ir nutaria rizikuoti – paslepia senolį užpečkyje, ir toliau visi drauge gyvena. Kiti metai ateina dar prastesni, gresia badas. Tuomet senelis prisimena, kad jaunystėje, kai buvo labai derlingi metai, jis uždengė stogą nekultais rugiais, ir pataria sūnui nuplėšti tą stogo dalį, iškulti javus, juos pasėti, o pavasarį, pridėjus ausį prie žemės, klausytis, ką rugiai šneka. Tai padaręs, išgirsta rugių kalbą: „Pasitraukit, pasitraukit, trūksta vietos…“ Senelis paaiškina: „Tai reiškia, kad bus geras derlius.“

Pavasarį visų laukai tušti, o jų – žaliuoja. Pro šalį važiuodamas karalius teiraujas, kas čia nutiko, o išgirdęs atsakymą, supranta padaręs klaidą ir atšaukia savo įsakymą. Vėlgi, pamokymas toks, kad jei krizių metu visuomenė nusigręžia nuo moralės dėsnių, nukenčia silpniausieji. Tautosaka sako, kad taip jau yra buvę, ir nieko gero iš to neišėjo.

Visas pasakos tekstas moko, kaip grąžinti darną, kokia svarbi savitarpio pagalba. Pasaka priverčia pasvarstyti, ar tikrai visus įsakymus reikia vykdyti nesusimąstant? Kita vertus, ar daug kas esame perskaitę visą Dekalogo įstatymą apie pagarbą tėvams? Ten rašoma: „Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai ir laimingai galėtum gyventi šioje žemėje.“ Vadinasi, visa, ką tu darai, turės įtakos tavo gyvenimui ateityje. Norėdamas gero sau, turi daryti gera savo artimiesiems.

Skola

Keliaudamas po savo valstybę karalius sutiko žemdirbį ir klausia, kiek pelno jis gauna iš savo žemės ir kaip tą pelną naudoja. Žemdirbys atsako: „Dalį atiduodu karaliui, dalį išmoku skolą, dalį skolinu ir ketvirtą dalį suvalgau.“

Karalius nesupranta ir išgirsta paaiškinimą: „Sumoku mokesčius karaliui. Tuomet atiduodu skolą karšindamas ir išlaikydamas seną tėvą, nes jis mane mažą maitino, išmokė dirbti, perdavė gražiai sutvarkytą ūkį. O skolinu, augindamas sūnų, kuris kada nors perims visą šitą ūkį ir žemę. Rūpinuosi, kad jis būtų sotus, išmokintas, ir tikiuosi, kad senatvėje mane žiūrės. Na, o ketvirtą dalį skiriu savo kasdienėms reikmėms, maistui.“

Toks mąstymas gali atrodyti labai pragmatiškas. Galim klausti, o kur artimuosius siejantis meilės ryšys? Tautosakoje apie meilę atviriau užsimenama tik dainose, o kituose kūriniuose matyti, kad svarbiau yra susitarimas dėl dorovės ir santarvės, o jausmų pagrindu tvaraus gyvenimo nesukursi.

Jei žmonės vieni kitiems nepaaukoja savo gyvenimo, neskolina savęs, nesiskolina tarpusavyje – santykiai nesusiklosto. Laimė ir meilė kuriama ne žodžiais, o darbais. Daugelyje tautosakos tekstų tie, kurie daug žada, nieko nenuveikia, o rezultatai pasiekiami tyliu darbu. Jei tėvai nežiūrės savo vaikų, nemylės jų čia ir dabar, savo pavyzdžiu nerodys, kaip rūpintis vieniems kitais, tarpusavio ryšiai sutrūkinės ir senatvėje raškysime karčius vaisius.

Didžioji šeima

Dabar stebime gan naują mūsų kultūrai reiškinį, kai senieji tėvai lieka gyventi vieni. Šeimų skilimas prasidėjo tarpukariu, kai, Lietuvai modernėjant, žmonės kėlėsi į miestus, pirmiausia – į Kauną. Taip pradėta minėti ir Motinos diena: XIX a. pabaigoje ji paskelbiama Britanijoje, vėliau – Jungtinėse Amerikos Valstijose, o Lietuvoje pradedama švęsti 1927 m. Tai susiję su emigracija, įvairiais socialiniais pokyčiais: kai vaikai atsiduria labai toli nuo motinų, reikia progos jas priminti.

Profesorė Angelė Vyšniauskaitė, tyrinėjusi senojo lietuviško kaimo šeimos papročius, rašė apie didžiąją šeimą, kurią sudarė tėvai, sūnus ar dukra su marčia ar žentu, jų vaikai. Visi sėdo prie vieno stalo. Jei nebuvo kaip ūkio dalinti, kartais vienuose namuose turėjo tilpti net keli sūnūs ir kelios marčios. Aš tokią didžiąją šeimą dar mačiau, lankydamasi Saratove, Čiornaja Padinos kaime, kur buvo ištremti 1863 m. sukilėlių giminės ir šeimos. Jei anyta ir šešuras blogai priima marčią ar žentą, neteisingas elgesys gali atsigręžti prieš juos pačius, kai, sumenkus jėgoms, teks marčiai atiduoti „samtį ir raktus“. Todėl santykius reikėjo puoselėti.

Rytinėje Lietuvos pusėje, Aukštaitijoje ir Dzūkijoje, ūkyje dažniausiai kartu sukdavosi tėvai, vaikai ir vaikaičiai. Pykdavosi ir taikydavosi, o jei prireikdavo, įsikišdavo ir santykius pareguliuodavo kaimo bendruomenė ar giminė. Tuo tarpu Žemaitijoje, o ypač Mažojoje Lietuvoje, jau ryškėjo kita tvarka – šeima pasidalindavo, o seniesiems ūkyje buvo skiriama atskira vieta. Apie tai galime pasiskaityti Ievos Simonaitytės kūriniuose, o Rumšiškių liaudies buities muziejuje Mažosios Lietuvos sodyboje matome alkierių – atskirą patalpą su vienu ar dviem kambariukais, skirtą seniesiems tėvams.

Tame krašte, veikiant Prūsijos teisinei sistemai ir papročiams, buvo sudaromos sutartys, pagal kurias tėvai perduodavo ūkį sūnui su sąlyga, kad šis juos išlaikys, skirs išeitinę ir atskiras patalpas. Visi įsipareigojimai buvo iki smulkmenų aptariami ir surašomi. Tai tarsi pažangu, bet, kita vertus, tai jau susvetimėjimo apraiškos.

Vienatvė 

Tradicinėje kaimo bendruomenėje žmogus tapdavo vienišas tuomet, kai per epidemijas ar dėl kitų nelaimių netekdavo savo artimųjų rato – ne tik tėvų ir vaikų, bet ir broliavos, kitų kraujo giminių bei krikštatėvių. Bet išlikdavo bendruomenė, kaimynija. Antano Miškinio „Žaliaduonių gegužėje“ pasakojama apie paralyžiuotą Kilbaucką, kuris neturėjo jokių giminių, tai jį globojo kaimo žmonės – mėnesį vieni savo sodyboje laikydavo, kitą mėnesį vyrai kelia ant rogučių ir veža pas kaimyną. Kaimas įsipareigojo prižiūrėti savo žmogų.

Mikalojaus Katkaus „Balanos gadynėje“ skaitome, kaip šeimą ir sveikatą praradęs žmogus įsirašo į elgetų luomą. Visų Šventųjų dieną, Vėlinių išvakarėse, nepaisant to, kad užpuolė gruodynė, kad prastas kelias, visi važiuoja į bažnyčią ne tik dėl pamaldų, bet ir todėl, kad reikia nuvežti pašalpą (ūkio gėrybių) elgetoms ir špitolininkams.

Namus lankantys elgetos didesnių darbų nenuveikdavo, bet galėjo būti naudingi tuo, kad atnešdavo žinių. O jei sugebėdavo įdomiai pasakoti, į terbelę daugiau išmaldos gaudavo. Kartais juos net pakviesdavo sodyboje peržiemoti, kad užsiimtų su vaikais. Kiti elgetos, senyvi vieniši ir ligoti žmonės, būdavo priglaudžiami parapijų špitolėse, kurias išlaikydavo kaimo bendruomenė.

XX a. pradžioje špitolės pavadinimą net bandė lietuvinti į „ligonbutį“. Ten priimdavo tik tiek žmonių, kiek pastate būdavo vietos. Dalį kambarėlių skirdavo stipresniems: špitolės gyventojai būdavo zvaninykai – skambindavo varpais, špitolininkės skalbdavo, lygindavo, kepdavo plotkeles. Kuo galėdami padėdavo parapijiečiams, nes iš jų malonės gyveno.

Sovietmečiu, kai atsirado senelių namai, vienišus ligotus senelius išveždavo – atskirdavo nuo visuomenės, o špitolė priklausė tam pačiam pasauliui. Ir dabar prie kai kurių parapijų namų yra kuriami globos namai, primenantys špitoles. Tokius teko matyti Aukštaitijoje, Melagėnuose, kur žmogus turėjo galimybę atsivežti ir savų daiktų, baldų, net šunelį.

Senatvė

Žmogaus pilnatvė tęsiasi nuo aušros iki saulėlydžio. Jauni šoka, dirba, augina vaikus, o pasakojimai ir išmintis yra seno žmogaus sritis. Dauguma stebuklinių pasakų siužetų yra apie savęs tobulinimo kelią: žmogus yra priverstas išeiti iš namų, kažką surasti ar nugalėti. Bet savo kelyje jis būtinai sutinka seną žmogų, kuris duoda vertingą patarimą. Jei herojus paklauso – laimi. Ir pirmapradžio kūrėjo, po žemę vaikščiojančio Dievo vaizdinys mūsų sakmėse neatsiejamas nuo senatvės.

Kai anksčiau kaimuose bendrai ganydavo gyvulius, nuo kiekvienos sodybos skirdavo augesnį piemenuką. O piemenėliams prižiūrėti ir juos pamokyti samdydavo seną, rimtų darbų nebegalintį nuveikti žmogų – skerdžių. Piemenėliams bendravimas su skerdžiumi buvo tarsi pradinė mokykla: susipažindavo su gamta ir gyvuliais – zoologijos ir biologijos pradmenys, papasakodavo apie praeities įvykius ir vietų istoriją – istorijos pamokėlės, pamokydavo tautosakos – kalbos lavinimas, išmokydavo daryti dūdeles – muzika, parodydavo kaip pinti krepšius – amatai.

Taip senas žmogus sulaukdavo gero žodžio, žinodavo, kad gali būti reikalingas. Našlės be vaikų ar neištekėjusios moterys irgi stengdavosi ką nors nuveikti – ausdavo, megzdavo ar, pešiodamos plunksnas, vaikus prižiūrėdavo.

Nemaža dalimi dėl technologinės pažangos vyresnio amžiaus žmonės ir jų žinios pasidarė nereikalingos. Gal šiais laikais daugiau dėmesio skirdami jaunystės pranašumams kažką prarandame? Kita vertus, ir pernelyg saugodami savo tėvus, neleisdami jiems nieko dirbti, išplėšiame juos iš socialinio gyvenimo. Atrodo, kad didelis rūpestis rodo meilę ir brandą, bet kas iš to, jei tokiu rūpesčiu tik artiname gyvenimo pabaigą.

Na ir kas, kad dreba rankos ir koks nors daiktas iškrenta iš rankų – tegul dūžta, materialūs dalykai užgyvenami. Svarbiau, kad žmogus galėtų ką nors nuveikti ir nesijaustų kaltas dėl savo amžiaus, atvirkščiai, kad būtų už tai gerbiamas. Tai galbūt geriau suvokia Rytų kultūrų tautos.

Laikas sau

Gebėjimas gyventi savo gyvenimą neatsiejamas nuo vidinės laisvės pojūčio. Tikrai ne visi, išėję į pensiją, moka gyventi sau: pradeda lakstyti po vakarėlius, koncertus, mokosi šokti, prasimano kitokios aktyvios veiklos, manydami, jog daro tai, apie ką seniai svajojo, bet pamiršta, kad kūnas jau kitoks.

Kai žiūriu į hiperaktyvų senjorą, neretai pagalvoju, kad galbūt jis neturėjo vaikystės ir jaunystės, nes visą gyvenimą teko būti kažkieno įrankiu. Galbūt savo karjeros vergu? Jei man pavyko nepraleisti savo gyvenimo vėjais, tai nebijosiu ir senatvės, priimsiu ją kaip dovaną, nežaisiu jaunystės. Esu įsitikinusi, kad mes visi, didesnę dalį gyvenimo nugyvenę XX a., privalome liudyti savo patirtį. Ji (kaip ir mūsų archyvuose saugoma egodokumentika – dienoraščiai, laiškai) tarsi „aprengia“ istorinius faktus.

Beje, vyresnės kartos žmonėms anūkai kartais taip pat nerūpi, kaip kadaise, karjeros įkarštyje, nerūpėjo vaikai (gal žmogus visą gyvenimą bijojo prarasti darbo vietą, norėjo visiems įtikti). Jei, sulaukęs anūkų, nenori pripažinti, kad tapai seneliu ar senele, reiškia kažko neišsprendei ankstesniuose gyvenimo etapuose, o ginčydamas savo senatvę, ieškai prarasto laiko jaunystėje.

Ką parodė pandemija – mes lakstome kaip užsukti, galvodami, kad veiklos apstumas ir nuovargis padaro mus kažko vertus. Bet ar esame laimingi? Senatvė mums parodys, ar toks gyvenimas buvo prasmingas.

Mirtis

Viduramžių istorikas Filipas Ariesas knygoje „Mirties supratimas Vakarų kultūros istorijoje“ kalba apie tai, kad šiuolaikiniame pasaulyje iš žmogaus atimama jo mirtis – kulminacinis jo gyvenimo spektaklio veiksmas.

Tradicinėje kultūroje mirtis buvo prisijaukinama. Mano vaikystės kaime santykis su šiuo neišvengiamu įvykiu dar buvo natūralus – kai mirdavo senieji žmonės, sueidavo kaimynai pabudėti, pagiedoti, marinamas ligonis nebuvo paliekamas vienas. Mus, vaikus, paimdavo kartu, pasodindavo ant suolelio, kad nesipainiotume, o patys melsdavosi. Tada staiga matai, kaip žmogaus akys stoja stulpu ir išeina paskutinis kvapas. Įdomu, kad visa tai neatrodė baisu.

Mirčiai iš anksto ruošdavo karstą, įkapes, tai būdavo aptariama su artimaisiais. Mano mandra tetulytė net trejas įkapes spėjo pakeisti, nes, kol gyveno, pasikeitė mados. Turbūt daugelis etnologinėse ekspedicijose ar iš savo vyresnių artimųjų esam girdėję, kad anksčiau žmonės nujausdavo savo mirties valandą.

Vienoje sakmėje pasakojama, kad anksčiau visi žmonės žinojo, kada mirs, tačiau kartą Dievas vaikščiojo po žemę ir pamatė, kad pavasarį žmogus netvarko aplūžusios tvoros, tik kamšo ją šiaudais. Paklausė Dievas žmogaus, kodėl šis taip netikusiai ūkininkauja, o tas atsakė: tegul tvarkosi kiti, o jis netrukus mirsiąs. Nuo to karto Dievas atėmė žinojimą apie mirties valandą.