2022 03 08

Aldona Ruseckaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.
Nežinomas autorius, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana apie 1922 m. Ukmergės kraštotyros muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

2022 03 08

Aldona Ruseckaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

„Žmogaus siela man įdomesnė už kūną.“ Rašytojai Marijai Pečkauskaitei-Šatrijos Raganai 145

2022 m. minime rašytojos, pedagogės, filantropės Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos 145 metų sukaktį. Gimė ji 1877 m. kovo 8 d. Medingėnuose (Plungės r.) išsilavinusių dvarininkų šeimoje, namuose buvo didžiulė biblioteka, daug paveikslų, kultūringa aplinka.

Marija – vyriausia dukra, vėliau gimė sesuo Sofija, broliai Steponas ir Vincas. 1894 m. šeima persikraustė į Užventį (Kelmės r.), čia Marija susibičiuliavo ir su demokratiniu veikėju, publicistu Povilu Višinskiu, ir su kunigu Kazimieru Bukontu. Dar 1896 m., paskatinta P. Višinskio, M. Pečkauskaitė ėmė rašinėti apsakymus į lietuvišką spaudą. 1905–1907 m. mergina studijavo Šveicarijoje, Ciuricho ir Fribūro universitetuose.

Grįžusi mokytojavo Marijampolėje, tačiau, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, su motina Stanislava ir seserimi Sofija persikraustė į Židikus (Mažeikių r.), kur klebonauti atvyko ir kunigas K. Bukontas. Jis Pečkauskų moteris rėmė materialiai. Marija Židikuose gyveno iki mirties, mirė 1930 m. liepos 24 d., palaidota Židikų kapinių koplyčioje kartu su savo motina. Laidojant M. Pečkauskaitę, kunigas, jos nuodėmklausys, pasakė: „Šiandien čia laidojam šventąją…“

Tad ir norisi prisiminti rašytojos M. Pečkauskaitės kaip „šventosios“, kaip filantropės veiklą. Mūsų laikais įvairių labdarystės formų netrūksta, o kaip buvo Marijos gyvenamuoju laikotarpiu?

Nežinomas fotografas, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana tarp bičiulių apie 1929 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Nežinomas fotografas, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana apie 1929 m. prie namų. Maironio lietuvių literatūros muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Nežinomas autorius, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana Židikuose XX a. 2 deš.–XX a. 3 deš. Šiaulių „Aušros“ muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Filantropija gyvavo iš žmogiškumo, pasiaukojimo, meilės vargstančiam, ligoniui, vaikui, lėšas uždirbant rengiant labdaringus vakarus ir pasitelkus fantus. Taip elgėsi rašytojos Žemaitė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, tačiau plačiausią labdarystės veiklą išplėtojo M. Pečkauskaitė.

Maironio lietuvių literatūros muziejuje yra dvi M. Pečkauskaitės užrašų knygelės, viena dovanota Anupro Pečkausko, ir joje toks įrašas: „Tegul Tave globoja Dievas ir Dievo motina, nepamiršk Dievo rytą ir vakarą, prašyk jo, kad nepasitrauktų nuo tavęs, – kas su Dievu, su tuo ir Dievas, – būk stropi ir pavyzdinga. Šito tau linki tave visada karštai mylintis tėvas, kuris kiekvieną dieną prašys Švenčiausios Mergelės savo maldose, kad ji tavęs nepaliktų. 1882 m. rugsėjo 26 d.“

Iš šio įrašo matyti, kad tikėjimo gelmė atėjo iš tėvų, nes giliai tikinti buvo ir motina Stanislava, kurią duktė rašytoja kūryboje įvardino mamate. Jai mirus, Marija kasdien lankydavo motinos kapą – vis su gėle rankose. „Mano motyna buvo beveik šventa – kantrybės, savęs atsižadėjimo idealas, visados pilnai sutinkanti su Dievo valia, labai maldinga.“ Šiuos bruožus Marija ir perėmė iš motinos: meilę, tarnystę, atlaidumą, nuolankumą, gero linkėjimą, rūpestingumą. 

Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana pasirinko dvasinės vienuolystės kelią, kurio paslapčių galime atverti skaitydami jos kūrybą: apysakas „Sename dvare“, „Viktutė“, „Irkos tragedija“ ir kitus kūrinius.

Jaunystėje M. Pečkauskaitė buvo gražuolė: didelės akys, juodų plaukų kupeta. P. Višinskis ją praminė raganėle, įsimylėjo… Marija irgi kurį laiką nebuvo abejinga šiam jaunuoliui, tačiau perpratusi jo demokratiškas, laisvamaniškas pažiūras ėmė tolti, ir širdis visam gyvenimui palinko į tuomet jauną kunigą Kazimierą Bukontą, su kuriuo bičiuliavosi visą gyvenimą. Abu mėgo knygas, poeziją, muziką, abu buvo giliai tikintys.

Kai Marija gyveno Židikuose, šalia klebonijos, ji užsiiminėjo labdara, kunigas Kazimieras jai padėdavo. Židikuose M. Pečkauskaitės iniciatyva buvo įkurta lietuviška mokykla, daug laiko ir energijos rašytoja skyrė ligonių slaugymui, rėmė neturtingus mokinius, kvietė miestelio jaunimą į kultūros namus, pati skaitė paskaitas. Židikiškių atmintyje ji yra išlikusi ne kaip rašytoja, bet kaip geroji klebonijos panelė, graži moteris, įdomi, inteligentiška, altruistė, provincijos kultūros puoselėtoja. 

Tačiau reikia grįžti prie įtakų ir asmenybės formavimosi. Marija studijavo Šveicarijoje, Ciuricho ir Fribūro universitetuose, yra išlikęs jos užrašų sąsiuvinis, kuriame konspektuojama apie anglų dailėtyrininką ir sociologą Johną Ruskiną (1819–1900).

Kas jaunai merginai imponuoja: „Italijoje renesanso epochoje visa liaudis kūrė didžiuosius meno kūrinius. Kas kaltas dėl to, kad menas šiandien prieinamas tik nedaugeliui. Mes taip pat. Tai mūsų bendra kaltė. Kur dingo kultūra? Mes skaitome prancūzų ir vokiečių laikraščius: visi girdime tuos keiksmažodžius. Juk tai jokia kultūra, tai pjudymas; pjudome vieni prieš kitus. Tokių dalykų pasitaiko ir mūsų epochoje, kuri, beje, vadinama kultūros amžiumi. Ruskinas ėmėsi įgyvendinti krikščioniškąjį socializmą. Jis statė darbininkams butus, kūrė mokyklas, kur tik galėdamas, skaitė jiems paskaitas; jis įkūrė nuosavą spaustuvę. Buvo juokiamasi iš to. Tačiau jis įrodė, kad yra praktiškas, nes knygos šitoje spaustuvėje buvo gražiai išleidžiamos ir duodavo jam didelį pelną.“

Taigi J. Ruskino veikla M. Pečkauskaitei patiko, tikriausiai turėjo ir įtakos. Kitas žmogus, savo idėjomis ir žiniomis daręs įtaką M. Pečkaukaitei, buvo pedagogas, filosofas Friedrichas Wilhelmas Foersteris (1869–1966), kurio paskaitų Marija klausė studijuodama Ciuriche. Šio profesoriaus veikalai, jo asmenybė žavėjo M. Pečkauskaitę visą gyvenimą. Ji išvertė keletą jo kūrinių iš vokiečių į lietuvių kalbą. Yra užsirašiusi tokią F. W. Foersterio citatą, sietiną su Biblija: „Krikščionybė atsveria mokslą, mokydama mus meilės, ji saugoja, kad mokslas mūsų nesugadintų, nepadarytų mums žalos. Kad kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, būčiau kaip žvangantis varis ir skambančios kanklės…“

Nežinomas fotografas, Marija Pečkauskaitė su mokytojomis 1911–1913 m. Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Nežinomas autorius, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana apie 1922 m. Ukmergės kraštotyros muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Stanislovas Strumyla, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana su šeimos nariais ir pažįstamais 1908 m. Šiaulių „Aušros“ muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Meilė! Jos M. Pečkauskaitė buvo sklidina tarsi taurė, jau paskutiniais gyvenimo metais sirgdama rašė savo tetai Bronislavai: „Loterija puikiai pavyko – buvo gražių fantų ir padėdėjų užtektinai. Geri kaimynai niekados nesigaili nei laiko, nei savo daiktų fantams. Šįmet buvo jau 10-ta loterija. Tai vienintelis pajamų šaltinis, kitaip sunku ką surinkti.“ Net sergant pirmiausia jos galvoje buvo rūpestis dėl kitų žmonių gerovės.

Kunigas Klemensas Arlauskas atsiminimuose yra užrašęs: „Kuri senutė mirė, tai Marija kaip savo globotinę visuomet palydėdavo į amžino poilsio vietą. Žiūrėk, beeinanti paskui karstą su gėlele rankoje. Buvo vedamos pajamų–išlaidų knygos, viskas užprotokoluota, ir ji šitose savo pasirinktose pareigose dirbo iki mirties. Dirbo Marija neperstodama, o ar turėjo paguodos už tai? Patyrė nemažai ir nedėkingumo. Bet visa tai mokėjo su meile ir pasiaukojimu, giedria nuotaika įpinti į savo garbingą darbų vainiką, sulig jos pačios žodžiais: „Suprasti, mylėti ir laiminti net tada, kai esi nesuprastas, nekenčiamas ir persekiojamas.“

Vėliau labai panašius žodžius sakė motina Teresė. Tinka pacituoti Viktoriją Daujotytę: „Yra įvairių labdarystės formų, sunkiausia ir švenčiausia – kai viską daro pats žmogus. Marija šiuo požiūriu yra tikra Labdarė. Ji ėjo pati sunkiai išbrendamais Žemaitijos purvynais ir pusnynais, aukšta, tiesi, su ilgu tamsiu paltu ar kailiniais, su auliniais batais, kartais pasiskolintais iš kunigo Kazimiero. Su vaistais, šiltu maistu, tvarsčiais, su paguodos žodžiu. Padėdavo daktarui, nebijojo žaizdų, kraujo, pūlių, nešvarumų.“ Vėliau ją pažinojusieji irgi prisiminė, kiek visko padaryta: kažką sušelpė, nupirko vaistų, išgydė, išmokė skaityti, paguodė, į špitolę priimdavo suvargėles, kelis sunkiai sergančius vaikus nuvežė prie jūros, slaugė aklą šimtametį senuką… Niekur negailėjo savęs, niekada. Viską darė savomis rankomis su didžiule širdies meile. 

M. Pečkauskaitės gyvenime buvo daug vargo ir kančių – mirė broliai, motina, teko kraustytis iš vienos vietos į kitą, o ir šiaip širdį draskė visokie vidiniai išgyvenimai: manė, kad per mažai esanti naudinga, mažai sugebanti, neturtinga, viena ant šio svieto.

Laiške Marijampolės gimnazijos moksleivei O. Sakalaitei, su kuria artimai bičiuliavosi, M. Pečkauskaitė parašė: „Klausiate patarimų, kaip ruoštis į gyvenimą, tapti moters uždavinio vykintoja. Mano nuomonė yra tokia: kiekvienas, kas nori tikrai gerai atlikti savo gyvenimo uždavinį, pirmų pirmiausia turi aiškiai suprasti ir giliai įsidėti į širdį, kad šioje žemėje tėra viena tikra realybė, viena absoliuti vertybė – žmogaus širdis (1925).“

Reikia teisingai suprasti M. Pečkaukaitės religingumą. Visą gyvenimą Marija buvo giliai tikinti ir sąmoningai praktikuojanti katalikė, bet ne davatka: „Esu giliai tikinti, bet baisi man ta forma, užmušanti dvasią, baisi ta davatkystė visa, o dėl manęs nėra nieko bjauresnio už bet kokį apsimetinėjimą, už visokią farizeušystę: fariziejus – veidmainis, apsimetęs pamaldžiu.“ Du ją mylėjusius vyrus – Povilą Višinskį ir Praną Augustaitį – skatino išlikti savimi. Kai P. Višinskis gyveno pas Pečkauskus ir mokė vaikus, kartu su jais lankydavosi bažnyčioje, nors buvo laisvamanis. Marijai toks Povilo elgesys sukėlė nerimą, pasėjo netikrumą.

Vėliau merginą buvo pamilęs kunigas P. Augustaitis, norėjo dėl jos mesti kunigystę, vesti. M. Pečkauskaitė tekėti nenorėjo, o P. Augustaičiui patarė mesti kunigystę, nes jis nesąs tikras kunigas, negalima toliau gyventi melagybėje. Gyvenimu ir kūryba Marija liudijo Dievo ir artimo meilę, į Kristų kreipė savo ir kitų akis bei širdis, rūpinosi žmonijos likimu. „Jei nesikreips žmonija į amžinųjų ir raminančiųjų vandenų šaltinį – tai kas toliau?“ – rašė laiške savo artimai bičiulei. 

M. Pečkauskaitės tikėjimas pirmiausia susijęs su sielos ieškojimais, ji kaip pedagogė aiškino jaunoms motinoms, kad nuo pirmosios savo gyvenimo valandos vaikas turi kūną ir sielą, tad, vos kūdikiui gimus, reikia rūpintis ir kūno, ir sielos ugdymu, nes tiek kūno, tiek dvasios gyvenime kas nėra mankštinama, tas silpsta ir nyksta.

Povilas Višinskis, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana 1896 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Nežinomas fotografas, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana apie 1925 m. Židikuose su draugais. Maironio lietuvių literatūros muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Nežinomas fotografas, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana tarp bičiulių apie 1929 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Apysakoje „Viktutė“ yra sakinys: „Žmogaus siela man įdomesnė už kūną.“ M. Pečkauskaitė, mokytojaudama Marijampolėje, kalbėdamasi su jaunomis merginomis, aiškino joms apie kūno ir sielos akis, mokė jas matyti pasaulį giliau, nei mato tikrosios akys. Marijos siela – jos gyvenimo, jos džiaugsmų, troškimų, netekčių, skausmų, o kartais nuovargio, liūdesio, širdgėlos bendrakeleivė. 1910 m. laiške ji save lygina su keliautoju, kuris, tamsią naktį eidamas, vis pakėlęs galvą, žiūri aukštyn, į žvaigždes. „Žiūriu, ieškau toje tamsybėje ko nors šviesaus, ko nors, ant ko galėtų atilsėti siela.“

M. Pečkauskaitės gyvenime buvo daug vargo ir kančių – mirė broliai, motina, teko kraustytis iš vienos vietos į kitą, o ir šiaip širdį draskė visokie vidiniai išgyvenimai: manė, kad per mažai esanti naudinga, mažai sugebanti, neturtinga, viena ant šio svieto. Meilė Dievui padėjo suvokti skausmo, netekčių prasmę. Nuolankiai priimdama Dievo siunčiamą kančią ir kantriai nešdama savąjį kryžių, ji ištarė: „Būk palaimintas, skausme!“

Sunkią kaulų vėžio ligą M. Pečkaukaitė priėmė kaip Dievo siųstą kančią, kurią privalo oriai ir išdidžiai iškentėti. Dievo didybę Marija matė ir gamtoje. Gamtą ji išgyveno tarsi paslaptingą misteriją. Ypač mėgo kalnus, studijuodama keliavo po Šveicariją, kopė į Rigi Kulm aukštumą, joje laukė saulės patekėjimo ir, pasirodžius tolumoje rausvai rūko juostai, sušuko: „Dieve, kaip gražu, kaip stebuklingai gražu… Jei būčiau dailininkė, nutapyčiau saulės tekėjimą nuo Rigi Kulm ir parašyčiau: Dievas…“

Galima daug kalbėti apie Mariją ir gėles, jų sodinimą, jų aprašinėjimą, džiugesį pasirodžius įstabiam žiedui ir liūdesį, kai jį nulaužia vėjas…

M. Pečkaukaitė nuolat skaitė Šventąjį Raštą, mokėjo giliai susikaupti maldoje, sakydavo, kad iš velykinės liturgijos bažnyčioje pasiima tiek jėgų, kad užtenka visiems metams. „Esu giliai tikinti“, – yra dar jaunystėje prisipažinusi rašytoja. Tačiau M. Pečkauskaitės tikėjimas neuždarė jos siaurame rate, rašytoja buvo labai išsilavinusi, apsiskaičiusi, be galo mylėjo muziką, išsirašinėjo iš viso pasaulio plokštelių ir knygų, keliavo po Europos muziejus, namuose rengdavo meno vakarėlius, galop nelaimingai ar laimingai mylėjo – visą gyvenimą buvo ištikimai prisirišusi prie kunigo K. Bukonto kaip šeimos globėjo. 

Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana pasirinko dvasinės vienuolystės kelią, kurio paslapčių galime atverti skaitydami jos kūrybą: apysakas „Sename dvare“, „Viktutė“, „Irkos tragedija“ ir kitus kūrinius.